VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vokietijos kancleriui patvirtinus, kad Vokietija aprūpins Ukrainą koviniais tankais „Leopard 2“, taip pat davus leidimą kitoms šalims Ukrainai perduoti tankų, Rusijoje išaugo propagandos banga. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio teigimu, dabar Rusijos priešu tapo ne tik Ukraina, bet ir visos NATO bei Europos Sąjungos (ES) šalys.
Anot profesoriaus, tai yra ir proga Rusijai pagerinti savo reitingus šalyje, nes, pastaruoju metu, propagandos populiarumas šalyje ėmė mažėti.
„Priešu dabar tapo visas NATO, ES, o ne tik Ukraina. Net didysis globalusis pasaulis bet kokia proga bus kaltinamas kažkokiais tai įvykiais, niekada nesigilinama į technines ar technologines detales“, – LRT radijui teigė profesorius G. Mažeikis.
Pasak jo, informacinio triukšmo Rusijoje tikslas – įtampos didinimas santykiuose su ES ir JAV.
„Tai, žinoma, kad šitas triukšmas yra tik prielaida tam, kad vėl galėtų grasinti galbūt patys savo nešvariomis branduolinėmis akcijomis atominėse branduolinėse elektrinėse arba vėl grasinant naudoti taktinį branduolinį ginklą. Bet kokiu atveju, Rusijos tikslas yra labiau eskaluoti, tai yra padidinti įtampą santykiuose su ES ir JAV“, – akcentavo profesorius.
Anot G. Mažeikio, Rusijoje pastaruoju metu mažėja skleidžiamos propagandos populiarumas, todėl įvairios dezinformacinės žinutės apie tai, kad „Leopard 2“ tankai gali virsti „nešvaria atomine bomba“, yra pastangos pagerinti savo reitingus.
„Ir kadangi propagandos populiarumas pradėjo pastaruoju metu Rusijoje kristi, tai rodo įvairūs jų medijų tyrimai, tai šiuo atveju yra didelė proga pagerinti savo reitingus“, – pabrėžė profesorius.
G. Mažeikio teigimu, ši Rusijos skleidžiama propaganda neturėtų persikelti į Lietuvą. Propaganda
„Na, aš nemanau, kad labai stipriai persikels, atmenant tai, kad šito karo metu, skirtingai nei COVID-19 pandemijos metu, mes nematome tokios labai stiprios koreliacijos, kad, pavyzdžiui, jeigu Rusijoje pasirodo kažkokia žinutė, tai būtinai ji kažkokiu perverstu būdu būtinai atkeliaus iki Lietuvos“, – akcentavo profesorius.
Anot jo, tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra mažas procentas žmonių, kurie palaiko Rusiją – vos 2–3 proc., todėl tikėtis naujos dezinformacijos bangos Lietuvoje nereikėtų.
ELTA primena, kad O. Scholzas trečiadienį paskelbė, jog Vokietija perduos Ukrainai 14 kovinių tankų „Leopard-2-A6“. Kancleris taip pat nurodė, kad Berlynas duos leidimą šalims partnerėms, norinčioms nusiųsti Kyjivui „Leopardų“ iš savo atsargų.
Jungtinės Karalystės premjeras Rishis Sunakas jau prieš pusantros savaitės paskelbė, kad perduos Ukrainos kariuomenei 14 „Challenger 2“ tipo kovinių tankų.
Jungtinės Valstijos pasiųs į Ukrainą 31 kovinį tanką „M1 Abrams“, trečiadienį pareiškė prezidentas Joe Bidenas. Prieš tai tą pačią dieną Vokietija patvirtino pristatysianti Kyjivui savo tankus „Leopard 2“.
Dabar dažnai sakoma, kad mūsų situacijos keblumą lemia tai, kad šalia nesibaigiančios Covid pandemijos vargų krizės atsirado nauja, t. y. nelegalių migrantų krizė. Tačiau, kaip atrodo bent man, šiandien mūsų likimą labiausiai įtakoja paūmėjusi trečioji, o būtent valdžios krizė.
Taip sakydamas toli gražu neturiu piktų ketinimų įpiršti nuomonę, kad neva I. Šimonytės vyriausybei trūksta administracinių sugebėjimų ar resursų. Kas ne kas, o aš esu šventai įsitikinęs, kad Šimonytė yra talentinga administratorė. Žinoma, įsijungdama į diskusijas Ingrida Šimonytė dažniausiai pasako tik pusę tiesos, kaip taisyklė, bandydama užtušuoti nenaudingą sau pusę, tačiau tai vis tik yra geriau nei nieko. Štai besiginčydama dėl to, kas mums turėtų atstovauti Vadovų taryboje, ji tvirtina, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, tokiu būdu tarsi netyčiomis suapvalindama labiau tikslesnį mūsų konstitucinės santvarkos nusakymą, bylojantį apie tai, kad Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė respublika. Ir t. t. ir t. t. Tačiau, kaip jau sakiau, pusė tiesos yra geriau nei atviras melas.
Šiandien mados reikalu tapo pavaryti ant Agnės Bilotaitės dėl to, kad ji neva kažko nepadarė ar padarė per vėlai. Žinoma, viešai išpažindama intymius prisisapnavimus apie mitinguotojų rezgamus antivalstybinius sąmokslus, ji pernelyg akivaizdžiai atidengia savo komiškąją pusę, tačiau, tiesą sakant, nėra tokio tikro herojaus pasaulyje, kuris didesniu ar mažesniu laipsniu drauge nebūtų ir komiškas personažas. Kas be ko, nuo pat pradžių girdėjome protingus raginimus, kad reikia užkardyti Lietuvos sieną, tačiau lengviau yra pasakyti nei padaryti. O A.Bilotaitė ėmė ir padarė! Todėl dabar jau nesiruošiu slėpti savo nuomonės, kad ji yra mielas žmogus, tikra šaunuolė! Be visa ko kito, jaučiu piliečio pasididžiavimą ir dėl to, kad mūsų šalies Vidaus reikalų ministrė laisvai kalba vokiškai. Apskritai nelaikau didele Vyriausybės yda tai, kad ženklią ministrų kabineto dalį sudaro jaunos ir žavingos moterys.
Geri jausmai užliejo sielą, kaip retą turėjome progą didžiuotis savo šalimi šią savaitę, kai mūsų tarnybos parodė ryžtą ir išmoningumą gelbstint sąjungininkus iš Afganistano mėsmalės.
Didžiausiu nepriklausomybės laikų iškovojimu laikau Lietuvos vyriausybių plėtojamą principingą užsienio politiką. Kaip atrodo bent man, klausimas – ar reikėjo būti labiau diplomatiškiems su A.Lukašenka – kyla anapus realistų ir vertybininkų ginčo ir gali būti prilygintinas klausimui – kaip reikėtų pateikti į stalą, kaip būtų galima serviruoti išmatų krūvelę? Tegul su tarakonu, krutinančiu kruvinus ūsus, derasi vabalų pasaulio atstovai. Nieko nėra nešvankesnio nei užuominos apie buvusią galimybę nuolaidžiauti Baltarusijos tironui, žinant, kad šis
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.
nežmogus visados savo tarakoniškos garbės reikalu laikė kenkimą Lietuvai.
Kita vertus, administraciniai valdžios sugebėjimai yra tik geros prielaidos, o politinę katastrofą lemia tai, kad dabartinė valdžia Lietuvoje vis labiau persiima antilietuviškumo, taigi ir antivalstybiškumo dvasia. Kaip atrodo, ne be valdžios palaiminimo arba aktyvaus toleravimo, siautėjant politinių prostitučių politologinėms gaujoms, Lietuvoje zoologinis, kaip mėgsta sakyti broliai žydai, antilietuviškumas tampa gero tono ženklu. Drauge dar kartą priminsiu, kad net žiauriausių okupacijų sąlygomis Lietuvoje nepriklausomybės ir savarankiško valstybingumo idėja buvo išsaugota šeimose, taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien vėl svarbi tampa politinė šeimų sąjūdžio dienotvarkė, kvestionuojanti prasimušantį valdžios kolonialinį užkratą. Žinia, net kai kurie okupaciniai režimai turėdavo kažkokius administracinius sugebėjimu, bet tai nekeičia esmės.
Lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę! Taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos sakinys. Tačiau ištartas kitame kontekste, be nuorodos į Konstituciją, šiandieninės konjunktūros aplinkoje toks teiginys iškart būtų pavadintas antisemitiniu ir homofobišku, nes čia net neužsimenama apie gėjų išgalvotų teisių kampanijos ir žydų populiacijos įnašą į pasaulio pažangą. Kaip skelbia visi be išimties vadinamieji pažangiečiai Lietuvoje, yra du XXI a. pažangos kovingi orientyrai ir drauge kriterijai, tai esą yra kova už seksualinių mažumų teises ir kova prieš antisemitizmą, čia pabrėžiant dar ir būtinybę išpažinti istorines lietuvių kaltes.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėkime, kaip kartais sakoma, nuo pradžių. Štai tokia ne Afroditė, o greičiau hermafroditė, lesbietė N. N. Delfi. lt portale tvirtina, kad homofobijos apraiškos mūsų laikais yra tiesioginė užsilikusių homo sovieticus kompleksų pasekmė. Paklauskime autorės – ar tai reiškia, kad Sokratas, galiausiai Platonas yra tarybiniai žmonės, o krikščionybės istorija yra pažymėta varginančių homo sovieticus kompleksų ženklu? Įdomus tas žodis – homofobas. Parodykite man tokį keistuolį Lietuvoje, kuris bijotų gėjų ar juolab lesbiečių. Alergiją jaučiame ne gėjams ar lesbietėms, o lėkštai kaip kumelės sapnas homoseksualizmo ideologijai. Iš kitos pusės, aš labai užjaučiu gėjus ir lesbietes, nevalingai tapusius patrankų mėsa, jų teisių diskurso skraiste vis dažniau pridengiant vyraujančios politinės grupuotės kultūrinį nususimą ir globalistinį tuščiaviduriškumą.
Kitas dalykas yra tai, kad į pažangiečių skelbiamą kovos prieš antisemitizmą raginimą šiandien dažniausiai yra sudedamas sionistinių užkeikimų turinys.
Savo laiku sionizmas buvo labai pažangi ideologija, siekusi mobilizuoti žydų tautą šventam savosios valstybės sukūrimo reikalui. Toks užsiangažavimas yra artimas ir suprantamas Lietuvio širdžiai. Tačiau ir pažangios ideologijos gali išsigimti, kai ilgai ir beatodairiškai yra puoselėjamas vienos tautos išrinktumo statusas. Ta proga pastebėkime, kad joks kapitalistinis vyravimas galiausiai neišgali pridengti pristojusių sukaulėjimo apraiškų. Šiandien sionizmas dažniausiai reiškiasi kaip žydų interesų įtvirtinimo kitų tautų sąskaita ideologija, kaip doktrina, pateisinanti kitų tautų niekinimą, kvestionuojanti kitos tautos nacionalinės idėjos pažangos galimybę.
Slaptieji agentai
Sionistinio siautėjimo apoteoze Lietuvoje yra laikytina nešvanki istorija, kai Izraelio ambasadorius įsivėlė į Genocido centro direktoriaus atleidimo / paskyrimo intrigas, kvestionuodamas lietuvių teisę patiems rašyti savo istoriją. Jeigu dabartinė Lietuvos valdžia bent truputėlį gerbtų valstybės idėją, ji privalėtų nedelsdama paskelbti tokį ambasadorių nepageidautinu asmeniu, nes jo buvimo mūsų šalyje kaip pasiuntinio kiekviena sekundė yra Lietuvos gėda ir pažeminimas. Kad nebūtų pasakyta per mažai, dar pridursiu, kad anksčiau ar vėliau iškils reikalas pradėti diskusijas dėl Mossad kaip nusikaltėliškos pasauliniu mastu organizacijos įvertinimo, nes ši Izraelio slaptoji tarnyba neretai veikia pagal tą patį principą kaip ir Putino budeliai užsienyje.
Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad prie Izraelio ambasadoriaus sionistinių užmačių įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Taigi tikriausiai neatsitiktinai mitingo dalyvis laiko plakatą su užrašu, skelbiančiu, kad Čmil yra išdavikė.
Nesakau, kad V.Čmilytė-Nielsen yra sionistinių sluoksnių statytinė, tarkime, ji yra tik besiblaškanti moteris, nė iš tolo negalinti prilygti tokiam sionistų šlykštberniui kaip Šimašius būtent pagal išsidirbinėjimo laipsnį. Kita vertus, nežiūrint to, kas būtų Čmilytė-Nielsen – žydė, rusė ar mordvė – ji yra prisiekusi Lietuvos valstybei ir anksčiau ar vėliau už savo kontraversiškus pasirinkimus privalės atsakyti kaip didelė mergaitė.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis tvirtina, kad nesilaikantis zoologinės konjunktūros peršamų „dviejų reikalavimų“ žmogus Lietuvoje niekados nepadarys karjeros. Kitas liūdnos šlovės pažangietis, ne profesorius, toks Paulius Gritėnas tvirtina, kad į šeimų maršo mitingus renkasi tik nepadarę karjeros žmonės, nevykėliai, lūzeriai, nepritapėliai. Tačiau man kyla dar toks klausimas – ar iš tiesų jau tokią svaiginančią karjerą padarė jie patys (Mažeikis ir Gritėnas), turint galvoje tai, kad šios gražios pavardės netrukus gali tapti konjunktūrinio nuosmukio bendriniais pavadinimais, žmogaus prisitaikėliškumo ir servilizmo dvasios matavimo vieneto kodiniu įvardijimu? Tarkime, 1 gritėną sudaro 10 mažeikių.
Į stulbinančias, neįtikėtinas karjeros aukštumas mūsų dienomis įkopė Nida Vasiliauskaitė, tapusi laisvės vėliavneše.
Kopimas į kalną. Slaptai.lt nuotr.
Neretai būna, kad nesutinku su mielosios N.Vasiliauskaitės išsakytais požiūriais, nė iš tolo nekviečiu Lietuvos gyventojų nesiskiepyti. Dar daugiau, – man patinka skiepytis nuo Covido, jau esu pasiskiepijęs du kartus, laukiu trečio skiepo ir t. t., galėčiau pasiskiepyti už tą vaikiną ir aną merginą, už Nidą – tikrai, patirdamas neįtikėtiną malonumą. Kodėl man taip patinka skiepytis? Vyriausybė sako, kad besiskiepijantis žmogus daro gerą darbą visai visuomenei, taigi ir aš, pasinešęs skiepytis, darau gerą darbą, nieko nedarydamas.
Kaip jau užsiminiau, Nida Vasiliauskaitė kaip raketa iššovė į aukštumas, per vieną dieną tapusi nonkonformistinio nusiteikimo ikona. Kaip atrodo, ji nepralaimės net ir tokiu atveju, jeigu Delfi.lt daugiau nespausdins anosios straipsnių, nes tokiu atveju žiaurius nuostolius patiria pats Delfi.lt, N. Vasiliauskaitės reputacijai kaip ant mielių kylant į viršų.
Aš myliu Nidą Vasiliauskaitę tikriausiai dar labiau nei Bilotaitę.
Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.
Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.
Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.
Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.
Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.
Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.
Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?
Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.
Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas, seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.
Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.
Sokratas
Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.
Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.
Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.
Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..
Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo.
Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko.
Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas.
Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje.
Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius.
Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.
Kol kas net įtakingi įvykių komentatoriai nesiima atvirai ir sąžiningai gvildenti ES ištikusių problemų bei iššūkių priežasčių, nes yra vienaip ar kitaip susisaistę su vyraujančia „pažangia“ vadinama europinės integracijos per federalizaciją, tautų sumaišymą ir genderizmo ideologijos pagrindu kuriamą „naująjį europietį“ politika ar dėl „politinio korektiškumo“ vengiantys įdėmiau pažvelgti į tos politikos ideologinius pamatus.
Kita vertus, tik politiškai korektiškiems naujiesiems europiečiams laiduojamas greitas kilimas europinės akademinės bei politinės karjeros laiptais. Tad po Nicos išpuolio gausu visokio „pasiryžimo kovoti su terorizmu“, dviveidiškų patikinimų plėtoti „imigrantų integracijos“ programas, nors multikultūralizmo ideologija aiškiai teigia integracinę politiką esant diskriminacinę, „kontroliuoti ginklus“, stiprinti „saugumo pajėgas“, „glaudžiau bendradarbiauti“ ir pan.
Net akivaizdžiai nusikalbama, aiškinant esą Nicos teroro aktas rodantis „Islamo valstybės“ bei islamistų desperaciją, nors net plika akimi matyti, kad dabartinis išpuolis teroristinio efektyvumo požiūriu, kad ir kaip ciniškai tai nuskambėtų, gerokai lenkia visokius šaudymo ir savižudžių aktus. Tad kaip tik derėtų naują teroristų imamą taikyti taktiką svarstyti efektyvumo požiūriu, nes kaip tik efektyvumas yra ir pagrindinis šiuolaikinio rinkodarinio kapitalizmo burtažodis.
Pirmiausia europiniam elitui derėtų pasiaiškinti esminę universalizmo ideologinę nuostatą. Didžiuma ES politinio elito yra įsitikinę, kad jų skleidžiami demokratijos principai yra universalūs ir pavyzdiniai, todėl juos ne tik galima, beit ir privalu įtvirtinti visame pasaulyje. Tokia pat pavyzdinė esanti ir multikultūralizmo bei tautų maišymo naikinant mirtiną nacionalizmo bacilą politika. Ta politika teigia kosmopolitizmą tapsiant esmine naujojo pasaulio vertybe, išlaisvinančia individą iš visokių „savo žemės“, „gimtinės“, „tėvynės“ ir kitokių prietarų, kurie neleidžia jam laisvai rinktis savo vietos po saule ir, suprantama, tos vietos siūlomų malonumų.
Nutylima, kad tas pasirinkimas yra nulemtas ne žmogaus laisvos valios, o kapitalo pasirenkamos vietos – žmonės, kaip darbo jėga, didžia dalimi traukia ten, kur kapitalui lengviausia „priaugti“. Tačiau vis labiau aiškėja, kad kaip tik imigrantai, turėję ganėtinai atskiesti europiečius, nėra linkę priimti tų europietiškųjų „universalijų“. Jie buriasi savo europiniuose getuose ir stengiasi išnaudoti visas europiečių jiems teikiamas malones savoms tikinčiųjų bendruomenėms stiprinti. Jokia žmonių bendruomenė neegzistuoja be vietinių lyderių ir vadovų, tad ir musulmonų bendruomenės gyvuoja vadovaujamos imamų ar nusipelniusių kovotojų už islamo reikalą. Europos politikai niekaip negali įsisąmoninti, kaip ir kodėl net imigrantų vaikai bei anūkai tampa islamistais kovotojais ir teroristais. O juk Jungtinių Valstijų paskelbtas karas su pasauliniu terorizmu yra kova su islamiškuoju terorizmu ir jo išplitusiu užkratu.
Kuo gi remiasi islamiškasis terorizmas? Kovos su šėtoniškaisiais Vakarais ir jų skleidžiama ideologija nuostata. Pagrindiniai šėtoniškumo požymiai – agresyvus ateizmas, Dievo neigimas ir paniekinimas, taip pat visokiausios išlaisvinto seksualumo apraiškos. Kadangi islamistai negali susilyginti su Vakarais karine galia, tad jų kovoje „visos priemonės geros“, o pagrindine tampa asmeninis terorizmas. Valstybinė prievartos mašina geba kontroliuoti tik grupinę veiklą, tačiau kol kas bejėgė prieš individų apsisprendimą žudyti.
Islamistų požiūriu, jei Vakarų valstybėse dėl jų politikų kvailumo susikuria sąlygos kovotojus verbuoti ir juos auklėti jų pačių valstybėse, tuo geriau. Tereikia tik kuo išmoningiau tas sąlygas išnaudoti – kuriamas ir plėtojamas platus tarptautinis religinių mokyklų, maldos namų ir su jais susijusių uždarų bendruomenių tinklas, indoktrinuojantis vis platesnius imigrantų sluoksnius, o ir neindoktrinuotuosius pajungiantis savo valiai.
Išnaudojama ir ideologinė nediskriminavimo dogma – juk niekas negali nepriimti žmogaus į darbą dėl jo tautybės, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos ar dar kokių dalykų. Tad kas dabar galėtų pasakyti, kiek islamistų šalininkų dirba kad ir tos pačios Prancūzijos specialiosiose tarnybose, policijoje, aukštesniuose ir žemesniuose biurokratijos sluoksniuose, kiek jų esama tose pareigybėse, nuo kurių priklauso daugybės žmonių saugumas, pavyzdžiui, vandenviečių ir panašių įmonių priežiūros tarnybose. Nežinoma, kiek jų nusiteikę kovoti su šėtonu jo paties teritorijoje ir jo paties teikiamais ginklais. Juk jei pats šėtonas tau sudaro sąlygas, tai šlovė Alachui, kuris sumaišė jam protą.
Paprastam musulmonui aišku, kad europiečiams „užtemęs protas“ jau vien iš to, kaip jie įnirtingai naikina krikščioniškas vertybes ir tikėjimo apraiškas. Europiečiai neleidžia sau įsisąmoninti (nes tai būtų politiškai nekorektiška, tad ir baustina), kad musulmonai žmones skirsto į dvi rūšis – tikinčius ir netikinčius, o netikintys nelaikomi žmonėmis. Toks yra fundamentalus principas, kurio neišdildys jokios pilietinio ugdymo programos, nes tai yra esminis pasaulėžiūros ir tapatybės dalykas. O jau iš tikinčiųjų išsiskiria tikrieji Dievo garbintojai.
Kitas permąstymo reikalingas dalykas yra ES politinio elito vykdoma beatodairiška valstybių narių išvalstybinimo politika, vis daugiau suverenių valstybės galių perkeliant į viršnacionalinį, kitaip tariant, Briuselio lygmenį ir nuleidžiant į skatinamų tiesiogiai, apeinant valstybę bendrauti tarpusavyje regionų sritį. Tą politiką atlaikyti ir iš jos naudos gauti gali tik didelės, hegemoninės ES valstybės, o mažosioms ir vidutinėms lemta nukentėti.
Lietuva – puikus tokios mažos valstybės pavyzdys. Tačiau ir didžiųjų valstybių politikai ima suvokti tokios politikos pragaištingumą, kurį stiprina ir tam tikri globalizacijos veiksniai. Juk visiškai aišku, kad į globalinius iššūkius, nesvarbu kokio – ekonominio, aplinkosauginio ar geopolitinio – pobūdžio regionai niekaip nepajėgūs deramai atsakyti. Regionai ir mažosios valstybės nepajėgūs kaip lygūs bendrauti su didžiosiomis transnacionalinėmis korporacijomis. Kitas aiškus dalykas, kad ES viršūnės nėra paslankios greitai reaguoti į vis naujus kylančius iššūkius. Ne tik nepaslankios, bet ir nepajėgios dėl įvairių įtakingų grupių susikertančių interesų.
Rusijai užpuolus Ukrainą, ES valdymo negalios tuoj išlindo į paviršių. Vis labiau imama suvokti, kad į tam tikrus iššūkius, tarp jų – ir keliamus imigrantų srautų bei terorizmo, veiksmingiausiai galėtų atsakyti kaip tik nacionalinės valstybės, tačiau tokiems atsakams jos ima stokoti suverenių galių bei patirties, nes sunyksta su tam tikromis jau netektomis valstybės galiomis susiję įgūdžiai bei kompetencijos. Veikiama neryžtingai, vis dairantis į Briuselį ir laukiant jo padrąsinimo ar pagrasinimų.
Globalizacija taip pat menkina suverenias valstybių galias. Šiuo metu daugelis pasaulio ekonomistų prieina prie išvados, kad didžiausia žala, kurią globalizacija padarė mažoms valstybės, ta, kad mažosios valstybės neteko savojo bankų sektoriaus, kurį perėmė didieji tarptautiniai bankai. Didiesiems bankams vietinės problemos, vietiniams kylantys iššūkiai ne tik neįdomūs, tačiau ir pernelyg menki, kad juos būtų galima įžiūrėti. Todėl mažosios valstybės neteko svarbaus instrumento dorotis su vietiniais, dažniausiai tos pačios globalizacijos nulemtais ekonominiais ir socialiniais iššūkiais bei problemomis.
Valstybių galių pajungimas didiesiems bankams aptarnauti jau tampa ir didžiuoju ES iššūkiu. O juk ES politika taip pat susijusi su tokių bankų aptarnavimu, ką paliudija ir dabartinė buvusio Europos Komisijos vadovo Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuelio Barroso) darbo vieta – „Goldman Sachs“, vienas didžiausių ir įtakingiausių pasaulio bankų, per kurį, beje, perėjo daugelis įtakingų Europos šalių politikų. O juk spekuliacinio (derivatyvai) kapitalo valdomas pasaulis niekaip negali būti nei stabilus, nei taikingas, o jo raida niekaip negali būti tvari socialiniu požiūriu.
Nicos teroristiniame išpuolyje esama tam tikro simboliškumo. Į jį atkreipė dėmesį prof. Gintautas Mažeikis. Bastilijos šturmas visos pažangiosios žmonijos siejamas su pagrindinių demokratijos principų – laisvės, lygybės, brolybės – iškėlimu ir jų revoliucine sklaida. Profesorius nužymi ir kitą labai svarbią tos šventės dimensiją, siejamą su markizo de Sado (de Sade) vardu, – nepaliaujamą seksualumo laisvinimą iš šeimos, bažnyčios ir kultūriškai įtvirtintų moters ir vyro vaidmenų vergovės. Tačiau krinta į akis, kad taip įžvalgiai nusakant simbolines ir ES vis labiau aktualinamas Bastilijos šturmo ir prancūzų šventės plotmes ir iškeliant jakobiniškojo revoliucingumo reikšmę apeitas jakobiniškasis valstybinis teroras, kurio simbolis – veiksmingoji Giljotina. Prancūzai niekaip nenori prisiminti, kad paskelbtieji pilietiniai laisvės, lygybės ir brolybės tikslai buvo įgyvendinami Giljotina.
O juk ir garsiojo markizo de Sado programa laisvinti seksualumą buvo grindžiama, dabar sakytume, laisve prievartauti, nes tik prievarta, teroras veiksmingiausiai padeda peržengti visokius tabu bei prietarus. Įtikinėjimai, kad ir lytinei sueičiai, pernelyg užtrunka, tad revoliucinis išlaisvinimas ir iškelia grynus galios santykius. Juo jie grynesni, juo erotiškesni. Šitai apčiuopta ir G. Mažeikio tekste, neslepiant žavėjimosi revoliucine erotine prievartos apraiška: „jo (de Sadeo, – V. R.) ir revoliucijos laisvinta dvasia daugiau ir mažiau įsikūrė Europoje ir būtent jos nirtulingai nekenčia įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. (Prisipažinsiu, kebloka suvokti, kas tokie yra „pusiau religiniai fundamentalistai“, bet ne tai svarbiausia.)
Suprantama, visoks išsilaisvinimas susijęs su prievarta, tačiau ne visokia prievarta yra teroristinio pobūdžio. Prancūzų revoliucijos, o vėliau ir bolševikinės Spalio revoliucijos prievarta buvo teroristinė genocidinė, nes buvo masiškai naikinami „nereikalingi“ socialiniai sluoksniai. Prancūzai pirmiausia ėmėsi žudyti kunigus, vienuolius ir vienuoles, nesusipratėlius valstiečius. Dešimtimis tūkstančių. Plūdo kraujo upės, skatindamos revoliucinę erotinę jakobininę ekstazę. Ta išlaisvinimo tradicija ir ideologija gyvybinga. Prancūzijos universitetuose filosofinius išsimokslinimus įgavo ir didieji Azijos šalių revoliucionieriai, kurie grįžę ir paėmę valdžią praeito šimtmečio 8–9 dešimtmečiais ėmėsi naikinti savų valstybių tautas ir tauteles.
G. Mažeikis ne tik žavisi tokios prievartos siautulingumu, tačiau ir tikisi, kad dabartiniai islamistai teroristai būsiantis tas detonatorius, kuris Prancūzijoje, tas ir visoje Europoje prikels jakobiniškojo teroro dvasią: „Šia prasme teroristai yra sąžiningesni: jie yra atviri ir negailestingi priešai, kurie kviečiasi negailestingo jakobiniško atsako“.
Koks galėtų būti tas negailestingas jakobiniškas atsakas, apdairiai, o prisiminę straipsnio pavadinimą galėtume sakyti – veidmainiškai, nutylima. Šiek tiek susivokiant istorijoje, žinant jakobinų veiklos pobūdį, atkreipiant dėmesį į profesoriaus tekste paliktus erotiškai įprasmintus ženklus ir įjungus fantaziją, numatyti to atsako pobūdį nėra sunku. Deramai atsakyti galima tik negailestingu jakobiniškumu – valstybine teroristinio pobūdžio prievarta. Tik teroristinis valstybinis atsakas į individualų ar grupinį terorizmą galįs duoti tikrų vaisių. Galima numanyti, kad šiuolaikinis jakobinizmas turėtų apvalyti ir atjauninti pačią ES.
Tačiau juk istorija moko, kad tereikia tik tokią dvasią paleisti, o jos Europoje esama, kad ji imtų siausti negailestingai naikindama vis naujus netikėlius, atsilikėlius, „nepažangiečius“. Įsisukus valstybinio teroro ratui priešų, kaip žinome, tik daugėja, nes teroristinės Giljotinos apetitas nepasotinamas. O kur dar erotikos siausmas, laisvinant seksualumą, plėšant šeimos pančius ir diegiant vaikų teisę skanauti lytinius malonumus. Suprantama, suaugusiems apmokant ir prižiūrint.
Tad bendrais bruožais galime įsivaizduoti tokią pirminę išlaisvintojo jakobinizmo veiklos viziją: teroristais pripažįstamų musulmonų prievartavimas ir žudymas ant Giljotinos altoriaus. Labai prancūziška, laicistiška ir revoliucinga. O jau vėliau – kaip Giljotina duos.
Tiesa, galimas ir kiek kitoks variantas – atsako pretekstu pirmiausia imtis tų nekenčiamųjų, kurie tekste įvardijami kaip „įvairiausio plauko religiniai ar pusiau religiniai fundamentalistai“. Neabejotina, kad tarp jų patektų ir apšauktieji homofobais bei kitokiais pažangai trukdančiais netolerantais. Aišku, ir kas žmones rūšiuotų – būrelis akademiniais laipsniais pasidabinusių revoliucinės dvasios apimtų ideologų. Europa gerus du šimtmečius kentėjo nuo Apšvietos idėjų paskatinto revoliucinio genocidinio ir karinio siausmo ir išbandė visus įmanomas teroristinės erotikos atmainas. Atrodytų, gana.
Tačiau tolerantiškoje ir demokratiškoje Europos dirvoje nesiliauja brendusios vis naujos erotinio teroristinio revoliucijos siautulio geidžiančios dvasios. Dabartiniai prancūzų intelektualai jau niekaip nedrįstų atvirai reikšti tokias vizijas, tačiau juk žinome, kad pasekėjai teroristiniu įkarščiu visada pralenkia įkvėpėjus.
Ačiū Dievui, kad kol kas tik vaizduotėje. Nors kaip tik iš vaizduotės ir kyla politinis veiksmas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius, šio teksto autorius.
