Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…

Kęstučio Girniaus visažinystė

Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.

Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?

Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo? 

Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?

Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…

Jurgio Jurgelio galestingumas

K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.

Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.

Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.

Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.

Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?

Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui  būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).

Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.

Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.

Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.

Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?

Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?

Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau? 

Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?

Man regis, štai kas turėtų neraminti…

2020.04.15; 09:00

paleckiukas
Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Skandalingai pagarsėjęs politikas Algirdas Paleckis tapo labiausiai saugomu įtariamuoju, apie kurį į viešumą paskleista menkiausia smulkmena akimirksniu apskrieja žiniasklaidą, taip pat ir rusakalbę.

Šnipinėjimu įtariamo 48-erių vyro laisvė suvaržyta nuo pernai spalio. Uždarius Lukiškių izoliatorių-kalėjimą, jis perkeltas į Vilniaus pataisos namus, čia vienutėje lėtai slenka laikas laukiant teismo nuosprendžio.

Skurdu informacijos

Prokurorai nesidalija jokia informacija, taip pat ir ta, kuri, atrodo, nėra susijusi su byla. Vieninteliu žinių šaltiniu pastaruoju metu yra tapęs įtariamojo tėvas, buvęs europarlamentaras Justas Vincas Paleckis.

Naujienų agentūrai BNS jis atskleidė, jog artimieji yra susirūpinę, kad A.Paleckis sulysęs, pablogėjusi jo sveikata. Sulaikytasis prašėsi apžiūrimas gydytojų, tačiau tokios galimybės jam tenka laukti – kalinimo vietoje trūksta medikų.

mitingvien_paleckis_1
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.

Labai apriboti pasimatymai su artimaisiais. Per visą sulaikymo laiką su žmona įtariamajam leista pasimatyti vos dukart. Tėvui buvo pranešta, kad su sūnumi galės pasimatyti rugpjūtį, tačiau atėjo žinia, kad „leidimas visiems pasimatymams atšauktas iki pat spalio pabaigos, kai sueis metai nuo jo suėmimo“.

Žinios apie įtariamąjį, sprendžiant iš komentarų skaičiaus ir turinio po straipsniais apie šią istoriją, plačiąją visuomenę jaudina mažiau nei, tarkime, sostinės savivaldybės parėdymas nuimti (kilus skandalui, vėl prisegti) generolo Vėtros atminimo lentą nuo Vrublevskių bibliotekos pastato.

Tačiau informacijos šaltinius atidžiai stebi ir žinias retransliuoja Kremliui palankūs šaltiniai. O kai nėra jokių žinių, atsiranda interpretacijų. Pvz., dalinamasi įspūdžiu, kad A.Paleckis jau atrodo kaip Osvencimo konclagerio kalinys. Kažkas netgi sukurpė kreipimąsi į Vladimirą Putiną (!), kad jis padėtų apginti Lietuvoje pažeidžiamų Rusijos piliečių teises; pavyzdžiu, kaip Lietuvoje paminamos žmogaus teisės, nurodomas A.Paleckio atvejis. Girdi, kaip lengvai lietuvių prokurorai priklijuoja šnipo etiketę.

Be abejonės, reikia skirti elementarius dalykus. Įtariamasis nėra kaltinamasis, jo kaltė neįrodyta (kita vertus, po devynis mėnesius trunkančio sulaikymo tikėtis kitokios bylos baigties sudėtinga). Be to, negalime būti abejingi klausimui, ar mūsų šalyje iš tiesų yra paisoma žmogaus teisių.

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Žinomas žurnalistas, filosofas Kęstutis Girnius portale „Delfi“ pasidalijo mintimis, kad įtariamajam taikomos galimai perteklinės kardomosios priemonės bei susitikimų su artimaisiais ribojimai. Darant Paleckį kankiniu galimai tik padedame Rusijai. „Skeptiškai vertinu sąmokslų teorijas. Bet neatmetu galimybės, kad patys rusai pakišo Paleckį, su juo kontaktavo ir ko nors paprašė, po to nutekino informaciją Lietuvos teisėsaugai. Paleckis jiems naudingesnis kaip kankinys, nekaltas žmogus, su kuriuo teisiškai susidorojama“, – rašo K.Girnius.

Vargu ar autorius tikėjosi, kad jo straipsnio tam tikros citatos tuojau pat bus pasigautos proputiniškų minčių skleidėjų.

Vis dėlto pasimatymų ribojimui gal ir yra pagrindo? Vienas radikalias nuotaikas skleidžiantis portalas paskelbė bent tris A.Paleckio laiškus (po vieną per mėnesį), kuriuos netruko perspausdinti bei analizuoti kai kurios kitos interneto svetainės. Juk ne paštu siunčiama tokia korespondencija!

Pirmadienį (vis dėlto paštu) 15min.lt redakciją pasiekė jo laiškas, kuriame iš esmės pakartojama tai, ką BNS-ui yra teigęs įtariamojo tėvas.

Atviruose laiškuose – postringavimai apie demofašizmą

A.Paleckis iš kalėjimo rašo laiškus kaip tikras politinis kalinys, antifašistas. Siunčia aiškią žinutę apie įsigalėjusius represinių organų metodus, sąmoningai apie jį formuojamą neigiamą visuomenės nuomonę bei kuriant „reikiamą“ atmosferą būsimam teismui ir pan.

Kiekviename laiške jis tvirtina, kad Lietuvoje jau įsigalėjęs demokratinis fašizmas, kuris esą importuotas iš JAV, kur buvo sukurtas ir ištobulintas. Paaiškina, kad „ši išsigimusi demokratijos grimasa“ atsirado XIX a. pabaigoje ir iki šiol yra įsitaisiusi finansinės piramidės viršūnėje ir „tariamai demokratiškai eliminuoja visus kitaminčius Amerikoje ir už jos ribų“. Ant kitaminčių esą pradžioje užsiundoma žiniasklaida, o jei nepavyksta užčiaupti, tai padaroma pasitelkus finansinius įrankius, o kraštutiniu atveju griebiamasi bylų fabrikavimo ir kalėjimo.

Filosofija nėra gimusi Lukiškių vienutėje, kur pirmuosius atvirus laiškus parašė įtariamasis.

Absurdiška demokratinio fašizmo sąvoka kaip keiksmažodžiu ganėtinai ilgame, negatyvu trykštančiame tekste interneto platybėse spjaudosi vienas iš A.Paleckio šalininkų. Tekstas parašytas po 2009-ųjų sausį prie Seimo surengtų riaušių, kurios prasidėjo tarsi taikiu mitingu, kuriame dalyvavo ir A.Paleckis. Kaip žinoma, riaušės buvo išprovokuotos tam tikrų neramumais šalyje suinteresuotų jėgų. „Demofašizmas. Tai brutalios jėgos saugoma apsimestinė demokratija. Tai „išrinktųjų“ saujelės diktatūra, apvilkta parodomosios demokratijos rūbais.(…) Demofašizmas negali sėkmingai slopinti kovos, neskaldydamas kovotojų. Negali (vaidindamas demokratiją) persekioti opozicines jėgas, provokacijomis nekurdamas „indulgencijos“ tam. Ir štai… Premjeras A. Kubilius išgąstingos papūgos balsu vis kartoja – kaltas Paleckis“, – liejasi svaičiojimai.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo 2009-aisiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyvenimui buvo pateistas kilimas

A.Paleckis galėjo eiti per gyvenimą pasišvilpaudamas ir, kaip sakoma, toli nueiti. Jis ir buvo ganėtinai daug anksti pasiekęs. Sėkmingą gyvenimo startą, palaikymą garantavo jau vien priklausymas įtakingai šeimai. Puikus išsilavinimas, keturios įvaldytos užsienio kalbos, darni šeima, visos saviraiškos galimybės – iki laimės, atrodo, nieko netrūko.

Vaikystėje A.Paleckiui dar teko bendrauti su žymiuoju seneliu Justu Paleckiu, Lietuvai atnešusiu Stalino saulę. Veikiausiai ne apie politiką šnekučiavosi senelis su mylimu vaikaičiu (mirus J.Paleckiui, Algirdas buvo aštuonerių), tačiau būtent šis asmuo jam tapo politiko idealu, į kurį A.Paleckis susiformavęs kaip politikas siekė lygiuotis.

Ne iš kelmo spirtas ir tėvas! Nuo ankstyvos vaikystės jaunesnysis sūnus Algirdas matė jį diplomatų, aukščiausių ir įtakingiausių politikų apsuptyje.

Vos baigusiam vidurinę mokyklą (ją lankė daugelis atžalų to meto elito iš M.K.Čiurlionio gatvės) vaikinui vienos durys vėrėsi po kitų. Pirmiausia – Vilniaus universiteto (Algirdas buvo ištikimas šeimos vyrų tradicijai – studijavo žurnalistiką). Sutapo, kad tuo metu signataras ir įtakingas socialdemokratų partijos narys J.V.Paleckis buvo VU Žurnalistikos instituto dėstytojas.

Vėlgi sutapo, kad tuo metu, kai tėvui buvo suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas bei pasiūlyta užimti prezidento Algirdo Brazausko patarėjo postą, vos baigusiam žurnalistiką Algirdui plačiai atsivėrė Užsienio reikalų ministerijos durys ir jaunasis specialistas buvo pasiųstas semtis tarptautinių santykių paslapčių į Paryžių.

Grįžus iš Paryžiaus vos po poros metų – vėl karjeros šuolis. Šįkart buvo įteiktas kelialapis į Briuselį, Lietuvos misiją prie ES, o į Lietuvą grįžusio perspektyvaus jauno specialisto laukė URM skyriaus vedėjo postas…

Nematomą globojančią ranką galima nuolat jausti padedant kilti karjeros laiptais, taip pat ir socialdemokratų partijoje. Jaunasis Paleckis buvo įtrauktas į naudingų pažinčių ratą.

Apie tokį minkštą kilimą, patiestą gyvenimo pradžiai, daugelis kitų, kurie neturėjo įtakingų tėvų ar senelių, galėjo tik svajoti.

Pabuvęs politikos aukštumose nėrė į gelmes

Įstojimo į Europos Sąjungą progauž nuopelnus bei paramą siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje laikinai prezidento pareigas ėjusio Artūro Paulausko dekretu 2004 m. balandžio 21d. valstybės ordinais buvo apdovanota daugiau nei aštuoniasdešim Lietuvos ir užsienio valstybių piliečių. Tarp jų ir A.Paleckis, kaip buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojo patarėjas, buvęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Europos šalių departamento Vakarų Europos šalių skyriaus vedėjas, buvęs Lietuvos Respublikos misijos prie Europos Bendrijų pirmasis sekretorius“. Jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.

Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Praėjus devyneriems metams, kai karjeros skrydis buvo jau seniai pasibaigęs, o A.Paleckis užėmęs kovotojo poziciją, žurnalistams jis apie apdovanojimą pasakojo atsainiai: „Apdovanojimą gavau už tai, kad 9 metus dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Jei gerai pamenu, už indėlį plėtojant Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių santykius. Paskutinės pareigos, kurias užėmiau Užsienio reikalų ministerijoje – Vakarų Europos skyriaus vedėjas. Darbą toje įstaigoje baigiau 2001 metais. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, tie apdovanojimai buvo dalijami į kairę ir į dešinę. Kažkas ir mane įtraukė į tuos sąrašus“.

Proga prisiminti apdovanojimą nemaloni: 2013 m. kovo pradžioje Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Valstybės apdovanojimų tarybos siūlymą, už apdovanotojo vardo pažeminimą iš valstybės apdovanotųjų sąrašo išbraukė dėl sovietų agresijos neigimo nuteistą Algirdą Paleckį ir įpareigojo jį valstybinį apdovanojimą sugrąžinti.

Tačiau anuomet, 2003-2006 m., vis dar tęsėsi svaiginamas skrydis per politikos vandenis ir vėrėsi nauji horizontai.

Rengdamasis dalyvauti 2004-ųjų Seimo rinkimuose jaunasis Paleckis iš anksto susipažino su parlamento darbo specifika – kurį laiką buvo vieno iš Seimo vicepirmininkų padėjėjas, vėliau Socialdemokratinės koalicijos frakcijos referentas.

Jaunasis politikas (tuomet 33-ejų) Seimo nariu buvo išrinktas pagal A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos „Už darbą Lietuvai“ sąrašą. Aktyvumo parlamentarui nestigo. Jis buvo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų, NATO reikalų komisijos narys, Seimo 2006, 2007 m. delegacijų Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje pirmininkas, daugelio tarpparlamentinių ryšių, tarp jų – ir parlamentinių ryšių su Rusijos Federacija grupės narys.

Komandiruočių – kone trys dešimtys, būta kelių pretekstų vykti ir į Maskvą, Minską: tai kaip stebėtojas per Baltarusijos Prezidento rinkimus, tai į susitikimus su Baltarusijos Respublikos politikais ir žiniasklaidos atstovais, tai į konferenciją ir seminarą Maskvoje apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius.

Algirdas Paleckis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žodį gerai valdantis politikas paskelbė ir savitų pranešimų, iš kurių galima atpažinti šiandieninį A.Paleckį:

„Nors šių dienų pasaulis susitraukė iki globalaus kaimo, dalis politikų, politologų ir žurnalistų neišsivaduoja iš paranojinių, 1939-ųjų metų pelėsiais dvelkiančių geopolitinių košmarų. Jų pastangomis jaunimui baigiama įdiegti, kad geras lietuvis yra Rusijos nekenčiantis lietuvis. Štai jie, populistai: vidaus politikoje žada, ko negali padaryti, o užsienio politikoje kuria baubus ir pjudo.“ (Algirdas Paleckis: „Lyderystė” dugne“, 2005-09-20)

Arba:

„Kiek kainuoja tautinis ar religinis sterilumas? Štai klausimas, kurį reikia kelti – ir prisiminti nesenos istorijos pamokas. „Islamo-ruso-kseno-fobijų“ apsėstiesiems taip pat galima priminti Antikos filosofo Senekos patarimą: „Jei nori nebijoti nieko, žinok, kad bijoti galima visko“. Kai pasaulis susitraukė iki globalaus kaimo, pats laikas keistis.“ (Algirdas Paleckis: „Islamofobija“, 2006-03-01)

2007-ųjų kovo paskutinę dieną A.Paleckis paskelbė paskutinį pranešimą spaudai – pareiškė, kad atsisako Seimo nario mandato, nes yra išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Erškėčio vainikas

Netrukus po to prasidėjo nusileidimas karjeros laiptais. Jis buvo toks pat greitas, kaip ir pakilimas.Vicemero pareigose neužsibuvo. Atsirado vis daugiau ir ideologinių nesutarimų su socdemais.

Iš politikos aukštumų A.Paleckis nėrė į kairuoliškas gelmes. Blaškėsi nuo vieno judėjimo prie kito. Pašalintas iš LSDP, įkūrė judėjimą „Frontas“, kuris prisišliejo prie Socialistinio liaudies fronto. Šešerius metus buvo šio politinio judėjimo lyderis. Pasijuto antifašistu, kovojančiu prieš jo akimis klastingą sistemą bei iš savo šaltinių semiamas sąmokslo teorijas. Iš čia jo teiginiai, neva Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, dėl kurių A.Paleckis buvo patrauktas atsakomybėn dėl sovietinės agresijos ir okupacijos neigimo, skirta 3 tūkst. eurų bauda.

Tačiau radikalią kairiąją pasirinkęs politikos veikėjas ištikimas savo principams.

Kelerius metus jis savo energiją skyrė prorusiškai tarptautinei teisių gynimo nevyriausybinei organizacijai „Pasaulis be nacizmo“. Ir štai 2014 m. organizacija, įsteigusi premiją, kurios pagrindinis tikslas „pažymėti nuopelnus ir palaikyti svarbiausias antifašistines iniciatyvas visame pasaulyje“, nominacijoje „Pilietinė pozicija“ įvertino A.Paleckį – premiją jam skyrė „už indėlį kovojant su ksenofobija, nacionalizmu ir siekimą etninės bei religinės santarvės“.

VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

…Buvęs Seimo narys, buvęs LSDP Vilniaus skyriaus vadovas, buvęs Vilniaus vicemeras, buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis (galima būtų išvardyti ir daugiau buvusių postų bei pareigų) šiandien įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai. Kaltas ar ne, ar kokiu mastu kaltas – pasakys teismas. Laukti liko nebeilgai.

Tačiau vieną išvadą galima padaryti jau šiandien: kažkada perspektyviu laikytas politikas pats nusipynė erškėčio vainiką.

2019.07.30; 07:00

Politologai Kęstutis Girnius ir Rima Urbonaitė. Eltos nuotr.
Politologų teigimu, pastarąsias dienas visuomenės dėmesį pritraukusioje uosto vadovo Arvydo Vaitkaus nušalinimo istorijoje bene sudėtingiausia tapo premjero Sauliaus Skvernelio padėtis. Ekspertų teigimu, Vyriausybės vadovui teks priimti sudėtingą sprendimą dėl tolesnės ministro Roko Masiulio ateities. 

Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė teigia, kad R. Masiulio sprendimas atleisti Klaipėdos uosto vadovą A. Vaitkų nebuvo stebinantis. 

„Masiulis nelabai turėjo kitą pasirinkimą, nes susilaukė tiek valdybos abejonių, tiek ir visuomenėje kilusių labai daug klausimų“, – sakė R. Urbonaitė. Kita vertus, pabrėžė politologė, tokiu ėjimu R. Masiulis neįtiko iš esmės jį į ministeriją atvedusiems „valstiečiams“. 

„Dabar kyla klausimas jau ne kiek dėl Vaitkaus, kiek dėl ministro Roko Masiulio likimo apskritai. Panašu, kad tas sprendimas buvo priimtas nepasitarus nei su Ramūnu Karbauskiu, nei tikriausiai su premjeru. Tai buvo vienasmeniškas sprendimas. Tai rodo tiek Agnės Širinskienės, tiek Ramūno Karbauskio vakarykštės reakcijos. Vien iš jų buvo galima susidaryti įspūdį, kad ministro kėdė bus laisva“, – sakė politologė. 

Politologės manymu, R. Masiulio sprendimas atleisti A. Vaitkų yra smūgis valdantiesiems. 

„Vaitkus yra „valstiečių“ kandidatas, kurį jie visapusiškai rėmė ir atitinkamai dėl to mes turime gana komplikuotą situaciją. Dabar Masiulis žengė žingsnį, kuris yra būtent prieš jų labai remtą kandidatą į merus Klaipėdos mieste. Tai yra ėjimas prieš valdančiuosius ir todėl visiškai logiškai Masiulis pasakė, kad galbūt jam tai gali kainuoti ir postą“, – sakė R. Urbonaitė. 

Politologas Kęstutis Girnius pažymėjo, kad „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis nevengia skubotai vertinti ir komentuoti situacijų. 

„Karbauskis ne kartą taip labai greitai pasisako ir tada po kiek laiko traukiasi, tai pamatysim, ką darys dabar. Daug kas priklausys nuo to, ar „valstiečiai“ norės šalinti Masiulį. Jeigu jie tikrai aiškiai išreikš, kad su juo negalima dirbti, tai aš manau, kad Masiulis garbingai atsistatydins“, – sakė docentas. 

Pasak R. Urbonaitės, aštriais ir skubotais pasisakymais apie ministro sprendimą atleisti A. Vaitkų ir ministerijos nuveiktus darbus valdantieji diskredituoja savo pačių anksčiau padarytus sprendimus. 

„Kaip paaiškinti tokius dalykus, kodėl būtent šis ministras buvo skirtas suvaldyti krizę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, jeigu jau jis toks blogas, kaip dabar jį bando vaizduoti tie patys valdantieji? Kai kuriose vietose Agnė Širinskienė komentavo labai keistai, nes ji išreiškė abejones, kad būtent Masiulis painioja viešuosius ir privačius interesus (…) Jeigu jie (valstiečiai. – ELTA) žinojo apie interesų painiojimą, kodėl patys valdantieji nieko nesiėmė, kad ta problema būtų išspręsta, o prabilo tik dabar, kai Masiulis atleido Vaitkų?“, – komentavo R. Urbonaitė. 

Politologės teigimu, ši „valstiečių“ frakcijos kritika į nepatogią padėtį stumia premjerą Saulių Skvernelį, kuris šiuo metu nesiryžta pateikti aiškesnių savo vertinimų. 

„Iš Skvernelio mes kol kas sulaukėme tik tiek, kad jis norės išgirsti daugiau argumentų. Vis dėlto Skvernelis yra surištas su valstiečiais bambagysle, nors ir nėra partijos narys, bet tai jau nėra jokia reikšminga aplinkybė. Jo situacija irgi yra pakankamai kontraversiška. Jam pačiam atleisti arba teikti ministro atleidimą, kuris yra irgi pakankamai stiprus ir turintis vienus geriausių reitingų, nemanau, kad būtų vienareikšmiškai teigiamai įvertintas žingsnis“, – sakė politologė. 

K. Girniaus teigimu, S. Skvernelis šioje situacijoje neskubės priimti sprendimo. 

„Dėl Skvernelio, aišku, yra šiek tiek nepatogi padėtis, bet aš manau, kad jis jau yra išmokęs, jog jo staigūs pasisakymai ir kategoriški sprendimai pirmiausia kenkia jam pačiam (…) Manau, kad jis nori palaukti ir pamatyti, kaip reikalai susitvarkys“, – sakė K. Girnius. 

ELTA primena, kad sausį susisiekimo ministras R. Masiulis nušalino A. Vaitkų nuo dalies sprendimų, susijusių su įmonėmis, kurių atstovai dalyvavo A. Vaitkaus rinkimų kampanijoje. Po rinkimų, kovo 18 d., A. Vaitkus grįžo vadovauti Klaipėdos uostui, tačiau, kaip Eltai sakė R. Masiulis, jis liko nušalintas nuo sprendimų, susijusių su tomis įmonėmis, su kurių vadovais galimai turėjo neskaidrių ryšių. 

Pirmadienį ministras gavo išvadas iš Uosto direkcijos valdybos ir pranešė atšaukiąs A. Vaitkų iš pareigų. Pirmadienis buvo paskutinė A. Vaitkaus darbo diena. 

Šis sprendimas sulaukė aštrios „valstiečių“ kritikos. Pats ministras prakalbo apie tai, kad sprendimas atleisti A. Vaitkų jam gali kainuoti ir postą.

Donatas Zinkevičius (ELTA)
 
2019.03.27; 05:30

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Kęstutis Girnius sako, kad Kauno mero Visvaldo Matijošaičio užuominos apie galimą paramą premjerui Sauliui Skverneliui prezidento rinkimuose dar nieko konkretaus nereiškia. Pasak politologo, kad situacija prezidento rinkimuose galėtų iš principo keistis S. Skvernelio naudai Kauno meras turėtų akivaizdžiai dalyvauti S. Skvernelio rinkimų kampanijoje. Tik tuomet, tvirtino K. Girnius, V. Matijošaičio elektoratas galbūt imtų svartyti apie paramą S. Skverneliui. 

,,Parama yra visuomet naudinga ir ji tikrai nepakenks, o tik padės. Tačiau vien paskelbimas, kad kandidatas bus remiamas, dar nieko nereiškia. Jei V. Matijošaitis tenkinsis keliais žodžiais, kad S. Skvernelis yra tinkamiausias kandidatas, tai iš tiek vargu ar bus daug naudos. Tačiau jeigu V. Matijošaitis dalyvaus rinkimų kampanijos renginiuose, kvies premjerą į Kauną, kur nors plačiau pakalbės remdamas S. Skvernelį – tai turėtų turėti rimtesnių pasekmių Prezidento rinkimuose“, – Eltai sakė K. Girnius. 

K. Girnius teigia, kad realus ir intensyvesnis Kauno mero palaikymas S. Skverneliui po ,,valstiečių“ pasirodymo savivaldos rinkimuose tikrai nepakenktų.

,,Kuo aktyviau V. Matijošaitis rems S. Skvernelį, tuo daugiau S. Skvernelis gaus balsų iš V. Matijošaičio rėmėjų. Premjerui gali tik į naudą išeiti, nes dauguma Kauno rinkėjų apie V. Matijošaitį teigiamai galvoja ir jo „palaiminimas“ S. Skverneliui būtų labai naudingas. S. Skverneliui paramos reikės, nes per rinkimus ,,valstiečiai“ pasirodė gerokai prasčiau nei jie tikėjosi“, – sakė politologas.

ELTA primena: Kauno meras V. Matijošaitis vasario pradžioje pranešė, kad nedalyvaus šiemet vyksiančiuose Prezidento rinkimuose ir toliau sieks Kauno mero posto. 

Po sekmadienio vykusių savivaldos rinkimų, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, nuo pat pirmųjų suskaičiuotų balsų triuškinamai pirmavo dabartinis miesto vadovas V. Matijošaitis. Suskaičiavus duomenis iš visų apylinkių, paaiškėjo, kad antrojo mero rinkimų turo neprireiks – už jį balsą atidavė daugiau nei 101 tūkst. rinkėjų, o tai yra apie 80 proc. visų balsavusių rinkėjų.

Trečiadienį V. Matijošaitis žurnalistams teigė, kad prezidento rinkimuose greičiausiai palaikys S. Skvernelį.

,,Kol kas matau jį kaip vieną tikriausių kandidatų ir dar nekalbėjome apie parėmimus, bet, matomai, kalba apie parėmimus bus“ , – teigė jis.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.09; 05:16