Jeigu tikėtume sutapimais, tai artėjančios datos ir jas supantys įvykiai įgytų lemiamą prasmę. Antai, prieš 100 metų, lapkričio 11-ąją, baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, anuomet gavęs Didžiojo karo vardą. Tiesa, formalia karo pabaiga galima laikyti Brest-Litovsko taikos sutartį tarp pralaiminčios Vokietijos ir Rusijos 1918 m. kovo 3 d., tačiau kaizerinė Vokietija nepasidavė ir dar stengėsi sumušti anglų ir prancūzų kariuomenes. Tik supratusi savo bejėgiškumą ji Kompjeno miške, maršalo Ferdinando Focho vagone – salone, pasirašė paliaubų sutartį.
Vis dėl to galutinis taškas karui buvo padėtas Versalyje 1919 m. birželio 28 d. Taikos sutartimi Vokietija neteko didžiulių teritorijų, priversta mokėti reparacijas ir atsisakyti savo ginkluotųjų pajėgų. Lietuva irgi atsiplėšė savo dalį – Memelio miestą su apylinkėmis, kuris perduotas Antantės tarybai ir 1923 m. vasarį galutinai prijungtas prie Lietuvos.
Atminties diena. Ar bus kam prisiminti?
Taigi, šiame derybų sūkuryje lapkričio 11-oji tapo svarbiu taikos posūkiu Europoje. Beje, ant šio posūkio tarp kelių galingų jėgų grūdosi ir Lietuva. Būtent lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės tarybos pavedimu buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė. Tik šešių ministrų kabinetas išsilaikė vos pusantro mėnesio, ir jam teko nelengva užduoti: po Vasario 16-osios nepriklausomybės Akto užsitikrinti tarptautinį pripažinimą. Bet kol ministras pirmininkas (kartu jis buvo ir užsienio reikalų, ir krašto apsaugos ministras) važinėjo po Europą rūpindamasis paskolų reikalais, prie Lietuvos grėsmingai artėjo Raudonoji armija, ir taikiais pareiškimais garsėjančiam A. Voldemarui teko užleisti vyriausybės vadovo postą Mykolui Sleževičiui.
Bet grįžkime į tariama taikos ramybe apimtą Europą. Teisingiau, tęsdami sutapimų virtinę, peršokime šimtmečiu į priekį. Lapkričio 11-ąją, pažymint karo pabaigos šimtmetį kaip Atminties dieną, Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, vyks šventinė ceremonija su didžiuliu paradu ir iškilmėmis. Jau žinoma, kad į jas atvyks JAV ir Rusijos prezidentai. D. Trumpas dėl to atidėjo savo vizitą į Airiją.
Šventės šventėmis, o visuomenę labiausiai sudomino Paryžiuje numatomas surengti trečiasis V. Putino ir D. Trumpo susitikimas. Pirmieji du įvyko liepą – septintąją Hamburge, o formaliai draugiškas – liepos 16 d. Helsinkyje. Dar gali įvykti ir kitas – lapkričio 30 d. G20 šalių lyderių pasitarime Buenos Airėse. Ir visur iškils nedviprasmiškas klausimas: ar galingiausių pasaulio valstybių lyderiams pavyks nutraukti vėl įsibėgėjusias branduolines varžybas ir užtrenkti duris į Trečiąjį pasaulinį karą?
Kai prieš trejus metus, praėjus metams po Krymo aneksijos ir karo Ukrainoje pradžios, DELFI skaitytojus pagąsdinau Trečiojo armagedono grėsme, primindamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, kai kurie internautai tiesiog pasiuto, kardami ant autoriaus visus neišmanymo, neišprusimo, neraštingumo šunis. Jie šaukė lyg Sąjūdžio laikais žmonių minios: „Tik nereikia mūsų gąsdinti“…
Abudu pasauliniai konfliktai buvo pradėti visai „nekaltai“, įžiebti iš nereikšmingos kibirkšties: vienas kilo serbų studentui Gavrilui Principui Sarajeve vykusiame parade nužudžius 50-metį kronprincą Frantzą Ferdinandą, antrasis – neva lenkų kovotojams nušovus du vokiečius Gleivico radijo stotyje (beje, šiai provokacijai vadovavo lietuvių kilmės SS karininkas Alfredas Helmutas Naujocks).
Trečias pasaulinis iškart po antrojo…
Dar daugiau globalių karų galėjo kilti, jei būtų susiklosčiusios palankios sąlygos. Dažniausiai jie būtų susiję su branduolinio ginklo panaudojimu. Pavyzdžiui, 1962 m. spalio 14–28 d. kilo Karibų krizė, kai spalio 14 d. JAV oro pajėgų žvalgybinis lėktuvas U-2, skrisdamas virš Kubos, iš didelio aukščio darytose fotografijose užfiksavo SSRS raketinių bazių statybos įrodymų. Nikita Chruščiovas buvo pasiruošęs smogti Amerikai, kuri neva siekia nuversti Sovietų Sąjungai draugišką Fidelio Castro režimą. Po slaptų derybų spalio 28 d. buvo pasiektas susitarimas, kad SSRS raketas išgabens namo, o JAV pašalins Turkijoje dislokuotas tolimojo nuotolio raketas.
Keletą karo grėsmių lėmė techniniai nesklandumai: 1979 m. klaidingas Amerikos NORAD atakos įspėjimo sistemos darbas, 1983 m. netiksli NATO Able Archer 83 programos interpretacija, 1983 m. klaida Sovietų Sąjungos atakos įspėjimo sistemoje. Be to, 2004 m. Rusijos Federalinių tyrimų agentūra savo portale pranešė, kad 1984-ųjų rugsėjo 26 – osios naktį Kosminio raketinio antpuolio perspėjimo vadavietės (Serpuchovas-15) operatyvinis budintysis papulkininkis Stanislavas Petrovas užfiksavo, jog JAV iš vienos savo bazės paleido tolimojo nuotolio branduolinę raketą, kuri atskris per 15 minučių. Kilo sumaištis. Paspaudus vadavietės pulto mygtuką „Start“, galutinį sprendimą turės priimti generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, kurio rankose buvo lemiamas lagaminėlis. Bet laimei karininkas suabejojo tų laikų kompiuterio patikimumu, kodėl tariama raketa paleista tik iš vienos bazės, ir apie incidentą pranešė smarkiai pavėlavęs, kai jau viskas buvo aprimę. Tuo metu SSRS spaudoje rašė, kad papulkininkis buvo rastas užmigęs ant pulto išgėręs puslitrį „vodkos“… Paskui jį norėjo apdovanoti, tačiau atvirkščiai – atsipirko kaltinimu, kad vadavietės žurnale neužregistravo incidento.
Po 2014 metų Rusijos agresijos Vakarų žiniasklaidoje sumirgėjo prognozių, kad dabartinė situacija Europoje gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Dargi buvo spėjama, kad Rusija jį pradės, pasitikdama Pergalės praėjusiame kare 70-ąsias metines. Ne vienas istorikas ar politikas tvirtina, kad šiandien susidarė panašios sąlygos kaip prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antai slovėnų kultūrologas ir „froidomarksistinės“ pakraipos filosofas Slavojus Žižekas Šveicarijos laikraščiui „Tagesanzeiger“ teigė, kad, žemindami ir juokdamiesi iš pirmojo Rusijos lyderio Boriso Jelcino, Vakarai padarė didelę klaidą ir paskatino rusus išsirinkti „kietos rankos“ vadovą V. Putiną. „Taigi, mes patekom į situaciją, panašią prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai žaidimo taisyklės neaiškios“, – sakė filosofas. Jis primena, kad ir prieš abu karus daugelis netikėjo, jog jie kils. Konfliktai prasideda nuo įtakos sferų perdalijimo.
Galima tvirtinti, kad Vakarų mindžikavimas neleido Maskvai įsidrąsinti ir žengti toliau. Bet, kita vertus, Kremliaus propaganda kuria šovinistinę terpę, esą Vakarai nori Rusiją pažeminti, jai grasina, todėl jai reikia laikytis aukštai pakėlus galvą ir didinti karinį potencialą, koks buvo geriausiais SSRS laikais. Prieš keletą metų žurnale „Forbes“ buvo paskelbta Amerikos branduolinės energetikos eksperto Jameso Conca‘o analizė „Ar Rusijos branduolinis ginklas atneštų jai pergalę?“ „Amerikiečiai turi kur kas trumpesnę atmintį negu rusai, – pastebėjo apžvalgininkas. – Praėjo trys dešimtmečiai nuo Berlyno sienos griūties, bet Rusijai Šaltasis karas dar nesibaigė. Jeigu jos įsiveržimas į Ukrainą nekelia nerimo Vakaruose, tai gal nauji Rusijos taktiniai branduoliniai ginklai privers juos susirūpinti…“ JAV sukaustė save branduolinio nusiginklavimo sutartimis, o trečioji Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis (angl. Strategic Arms Reduction Treaty, START-3, atnaujinta 2010 m.) buvo naudinga Rusijai, kuri ir toliau pirmavo pagal tokių užtaisų galingumą.
Kas ką išprovokuos?
Dabar kilo pavojingas ažiotažas dėl Vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo sutarties (Intermediate Nuclear Forces Treaty, INF). Dar 1987 m. buvo pasirašytas ir 1988 m. įsigaliojo susitarimas, kad JAV ir SSRS sunaikins šio tipo branduolinį užtaisą galinčias nešti, nuo 500 iki 5500 km skriejančias raketas. Nuo 2014 m., tai yra, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Vašingtonas siuntė depešas Maskvai, kad ši pažeidžia minėtą sutartį. Praėjusį gruodį JAV įvedė sankcijas antžeminių sparnuotųjų raketų 9M729 komponentus ir savaeigius raketinius įrengimus gaminančioms Rusijos kompanijoms „Novator“ ir „Titan-Barikady“. Šie ginklai patenka į JAV Pramonės ir saugumo biuro administruojamą „Export Administration Regulations“ (EAR) sąrašą. Šių metų gegužę D. Trumpas įsakė parengti naujų sankcijų už sutarties pažeidimus paketą.
Tuo tarpu V. Putinas puolė demonstruoti „multikus“, kaip rusų raketos su branduoliniais varikliais skrieja į įvairius pasaulio taškus, kaip sukuriamas „hipergarso“ įrenginys, galintis sunaikinti Amerikos lėktuvnešius bei oro gynybos sistemas. Gi nauja raketa „Avangard“, Kremliuje vadinama „superginklu“, ruošiama paleisti į kosmosą ir iš ten sunaikina bet kokį taikinį.
Ar tai buvo tik propagandinis žaidimas saviesiems padrąsinti? Ne tik. Karinio ginklavimosi isterija, priešų paieškos ir jų likvidavimas šalies viduje, monstriškas grėsmės iš Vakarų vaizdavimas – tai visų karų preliudija. Neapsikentęs JAV prezidentas D. Trumpas spalio 21 d. pareiškė: mes pasirengę pasitraukti iš INF sutarties. V. Putinas atrėžė: jeigu amerikiečiai iš jos pasitrauks, Europos šalys, priėmusios jų raketas, bus sunaikintos „atsakomuoju smūgiu“. Štai tada, pridūrė jis su saugumiečio ironija, rusai pateks į rojų…
Taip V. Putinas sąmoningai sukeičia priežastis su pasekmėmis: Vakarai mums grasina, o mes nekalti, tad reikia gintis. Nebuvo inspiruoto karo Gruzijoje, nesikišome į Ukrainos reikalus, neužgrobėme Krymo, negrasiname Baltijos šalims… Istorijoje ne kartą girdėti motyvai.
Prieš trejus metus Maskvai simpatizuojantis čekų apžvalgininkas Tomášas Grohas „Svobodne noviny“ portale priminė, kad popiežiaus Pranciškaus perspėjimas, jog „Trečiasis pasaulinis karas jau prasidėjo“, netoli nuo tiesos. Tada jis teigė, kad artėjanti nauja finansinė krizė, per kurią dėl vietos po saule rungsis doleris, euras ir juanis, krintanti naftos kaina ir jos įnirtingos paieškos Arktyje, Europą ir Ameriką smaugianti musulmoniškųjų pabėgėlių kilpa sukurs tokią pavojingą padėtį, kuriai pakaks menkiausios kibirkšties.
Dabar Trečiojo pasaulinio karo kibirkštį žiebia ne islamo fundamentalistai, finansų krizė ar pabėgėliai. Vyksta pasaulio turtų ir įtakos dalybos. Dar vienas pasaulio perdalijimas vyks po atominiu grybu. Lapkričio 11-oji, kaip ir prieš 100 metų, šių dalybų nesustabdys…
2018.11.10; 08:00
