Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento rinkimų baigtis vis dar nėra aiški, Seimui siūloma priimti rezoliuciją, „sveikinančią išrinktąjį Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentą Donaldą Trumpą“.
Jos projektą įregistravęs Seimo narys Petras Gražulis siūlo nuoširdžiai pasveikinti išrinktąjį JAV prezidentą D. Trumpą ir palinkėti jam „ visokeriopos sėkmės einant šias atsakingas pareigas bei įgyvendinant tarptautinės ir vidaus politikos įsipareigojimus“.
Rezoliucijos projekte akcentuojamas JAV ir asmeninis šios šalies prezidento vaidmuo užtikrinant saugumą ir stabilumą Europoje ir visame pasaulyje.
Rezoliucijos projekte kalbama taip pat apie nuoširdžius, ilgalaikius, istorinius Lietuvos ir JAV tautų saitus, dėkojama JAV ir jų prezidentams už nuolatinę ir ryžtingą vykdytą Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimo politiką.
Taip pat siūloma įsipareigoti stiprinti strateginį bendradarbiavimą su JAV.
ELTA jau skelbė, kad šiuo metu JAV prezidento rinkimų baigtis vis dar nėra aiški, laukiama rezultatų iš kelių likusių svyruojančių valstijų. Tikimasi, kad išsamesni rezultatai bus paskelbti trečiadienio vakarą Lietuvos laiku.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vakar Lietuvos Respublikos Seimas padovanojo Petrui nekaltybę. Gražus gestas Gražuliui, o ypač – artėjančių Petrinių proga.
Tokia, matyt, valstiečių ir jiems prijaučiančių socialdarbiečių bei lenkų (krikščioniškos šeimų sąjungos) misija: išgelbėti eilinį Petrą.
Už Lietuvą, vyrai, ataidi Petro balsas iš praeities ir jautriai suvirpina daugelio surandėjusias širdis.
O kas daugiau gali parodyti jautrumą, jeigu ne tautos išrinktieji, esantys šventovėje.
Juk rašė poetas Jurgis Baltrušaitis andai: „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventovė dar nebaigta“.
Net Kirkilas, senas komunistas, susigraudino bei pasisakė už Petro nekaltybės išsaugojimą.
Kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename, – aikteli kažkuri senmergė iš Gargždų, susigraudinusi dėl Petro nekaltybės išsaugojimo legetimizavimo.
Ir nuščiūva Dangus.
Kone dvidešimt, o gal ir daugiau metų Petras trynėsi Seime, keitė savo veidus, kartu su angelais, ir vienas, mainėsi, slapstėsi nuo velnių ir kitokių pagundų, kol sulaukė šitokios dovanos. Kiti eiliniai, norėdami susigrąžinti kadais prarastą savo nekaltybę, priversti kreiptis į plastikos chirurgus ir mokėti nemenkus pinigus.
Petrui to neprireikė. Jam tiesiog ėmė ją ir padovanojo.
Nes, pasirodo, Petras nėra jau toks ir eilinis. Petro balso daug kam reikia, kad, bėdai prispaudus, padėtų atvert dangaus vartus.
Petrui veriasi visi vartai. Bandė vertis net Generalinės Prokuratūros, kurios langai įkypai.
Bet laiku įsikišo gerosios jėgos, ir pragaro vartai užsivėrė.
Už Lietuvą, vyrai, – ši sakralinė tryda, bet iš širdies, tarsi įaugo į bendrapiliečių pasąmonę ir tapo Petro išsigelbėjimu. Tiek laiko jį, buvusį disidentą, persekiojo konservatoriai, o vėliau ir Grybauskaitė, o pabaigoj – ir generalinis prokuroras Pašilis, paprašęs Seimo atimti iš Petro nekaltybę.
Kaip drįso! Iš Petro atimti nekaltybę? Tai tarsi išplėšti sielą iš Nukryžiuotojo kraujuojančio kūno.
Ačiū Dievui, tiems netikšoms neišdegė. Nekaltybė, kaip ženklas nesusitepusio nuodėme, nepaskendusio nuodėmėje.
Todėl Petras taip ir džiaugiasi šia dovana. Gražulis.
Tik vienam džiaugtis kaip ir maža, gal reikėtų tuo džiaugsmu pasidalyti, pavyzdžiui, su „Sputniku“.
Jie irgi pasidžiaugtų, kad Petras, Petrinių išvakarėse ėmė ir nugalėjo konservatorius bei Grybauskaitę.
Ak, ta, ačiū Dievui, išeinanti, Grybauskaitė, – giliai atsidūsta Petras.
