Spąstai. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, gegužės 10 d. (dpa-ELTA). Per Rusijos regionus nusirito neįprasta atsistatydinimų banga. Antradienį per kelias valandas iš viso penkių teritorijų vadovai įvairiose šalies dalyse paskelbė arba atsistatydinantys, arba nesieksiantys perrinkimo.
Pirmieji apie savo pasitraukimą pareiškė Tomsko srities gubernatorius Sergejus Žvačkinas bei jo kolega Igoris Vasiljevas iš Kirovo srities. Tada tą patį padarė Saratovo ir autonominės Marių Respublikos vadovai. Riazanės srities gubernatorius Nikolajus Liubimovas informavo nesieksiąs antrosios kadencijos.
Rusiją sudaro daugiau kaip 80 vadinamųjų Federacijos subjektų – tai, pavyzdžiui, sritys ir autonominės respublikos. Atskiri gubernatoriai savo pasitraukimo priežastimi, be kita ko, nurodė amžių ir atkreipė dėmesį, kad postuose jau yra gana ilgą laiką.
Tačiau daugeliui gyventojų atsistatydinimų banga sukėlė nuostabą ir spėliones. „Telegram“ kanale kai kurie vartotojai svarstė, kad teritorijų vadovai galimai nebenori remti jau pustrečio mėnesio trunkančio karo prieš Ukrainą ir kęsti ekonominių jo padarinių savo teritorijoms. Dėl Vakarų sankcijų daug įmonių pasitraukė iš Rusijos. Žmonės masiškai prarado darbą.
Ši banga dabartinėje situacijoje gali rodyti, kad laivas siūbuoja ir „žiurkės palieka laivą“, sakė politologas Abbasas Galiamovas. Kiti spėliojo, kad gal penki politikai nebuvo pakankamai lojalūs Kremliui ir palieka postus gavę nurodymą „iš aukščiau”.
Kai kurie žmonės neslėpė susirūpinimo, jog prezidentas Vladimiras Putinas minėtuose regionuose planuoja dalinę mobilizaciją, kad sustiprintų stringančius mūšius Ukrainoje. Jie teigė, esą gali būti, kad gubernatoriai nenorėjo prisiimti atsakomybės dėl gyventojų nepasitenkinimo, kuris tuomet kiltų. Tačiau įrodymų šiems spėjimams kol kas nėra.
Visi Kremliaus remti gubernatoriai perrinkti dar vienai kadencijai. EPA – ELTA nuotr.
Per vietos valdžios rinkimus Rusijoje pergalę šventė visi Kremliaus partijos remiami gubernatoriai. Visuose 18 regionų daugiausiai balsų iškovojo „Vieningosios Rusijos“ palaikomi kandidatai, pirmadienį pranešė radijo stotis „Echo Moskvy“. Dageliu atvejų perrinkimo siekė kandidatai, priklausantys valdančiajai partijai.
Antrojo rinkimų rato nebus. Kremliui gubernatorių rinkimai buvo ypač svarbūs, nes Maskva per regionų vadovus tiesiogiai daro įtaką politikai atskirose šalies dalyse.
Milijonai žmonių turėjo teisę dalyvauti tris dienas trukusiame balsavime visuose Rusijos regionuose. Buvo renkami gubernatoriai, miestų valdžios atstovai, merai ir atskiri Valstybės Dūmos Maskvoje deputatai, kurių postai atsilaisvino dėl įvairių priežasčių. „Vieningoji Rusija“, vietos rinkimų komisijų duomenimis, daugiausiai apgynė savo daugumą.
Tačiau „Vieningoji Rusija“ nebėra stipriausia jėga Sibiro didmiesčių Novosibirsko ir Tomsko parlamentuose. Tomske partija surinko 24,47 proc. balsų. Tai atitinka 11 mandatų iš 37. Novosibirske partija laimėjo 44 proc. vietų, pranešė agentūra „Interfax“.
Visoje šalyje rinkimus temdė kaltinimai klastojimu. Nepriklausomi stebėtojai kalbėjo apie daugiau kaip 1 000 pranešimų apie galimus pažeidimus.
Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas apkaltino daugelio šalies valstijų gubernatorius silpnumu ir paragino juos ryžtingiau malšinti protestus. Jis tai pareiškė pirmadienį per žurnalistams uždarą vaizdo konferenciją, kurioje dalyvavo valstijų vadovai.
D. Trumpas, kurį cituoja televizijos kanalas CNN, pabrėžė, kad valstijų valdžia turi „suiminėti ir teisti žmones“. JAV prezidentas sakė esąs įsitikinęs, kad protestus ir riaušes kursto kairiosios jėgos. „Šis judėjimas, jeigu jūs jo nenuslopinsite, darysis vis blogesnis ir blogesnis, – pabrėžė Amerikos lyderis. – Vienintelė galimybė, leidžianti jam sėkmingai veikti, – jūsų silpnumas, o dauguma jūsų rodo silpnumą“.
Pasak televizijos kanalo, D. Trumpas pareiškė, kad „visas pasaulis juokiasi iš to, kad Mineapolyje per riaušes buvo sudeginta policijos nuovada“. „Jūs turite suiminėti žmones, skelbti jų paiešką, sodinti juos į kalėjimą dešimčiai metų, tada jūsų valstijose nebus tokių dalykų“, – cituoja D. Trumpą naujienų agentūra „The Associated Press“. „Kaip tik taip mes elgiamės Vašingtone“, – pridūrė Baltųjų rūmų šeimininkas. Jis pabrėžė, kad valdžia turi ieškoti riaušių kurstytojų.
Mineapolyje – riaušės. EPA – ELTA nuotr.
Minesotoje ir daugelyje kitų Amerikos valstijų nuo praėjusios savaitės pradžios nesiliauja masinės protesto akcijos ir riaušės dėl afroamerikiečio George`o Floydo žūties. 46-erių vyras mirė pirmadienį po brutalaus sulaikymo Mineapolyje. Vienas iš keturių operacijoje dalyvavusių pareigūnų kelias minutes keliu spaudė ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio juodaodžio G. Floydo kaklą, nors šis skundėsi, kad negali kvėpuoti, ir raitėsi iš skausmo. Netrukus jis mirė ligoninėje.
Gegužės 26 d. visi keturi pareigūnai, dalyvavę sulaikant G. Floydą, buvo atleisti iš darbo, vienas iš jų – Derekas Chauvinas – suimtas pagal kaltinimą netyčiniu nužudymu.
Šis incidentas paskatino plataus masto protestus prieš policijos smurtą ir rasizmą bei riaušes.
AP duomenimis, pastarosiomis dienomis Jungtinėse Valstijose per protesto akcijas ir riaušes buvo sulaikyta apie 4,4 tūkstančio žmonių.
VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad Baltarusija santykyje su Rusija yra stipresnė, nei vaizduojama. Jis Eltai atsiųstame tekste teigia, kad šalies vadovas Aleksandras Lukašenka, gerai išmanydamas nomenklatūros veikimo principus, ne tik sėkmingai, bet kartais ir įžūliai bendrauja su Kremliumi.
Kaip rašo prof. G. Mažeikis, aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas – mirtina dvikova. EPA – ELTA nuotr. Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo metu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą. Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas.
Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas.
Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus, ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nė vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nė vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Nursultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę.
Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje – ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių, teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą.
A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys: gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas. Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr. Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą ir užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų. S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė, laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t. y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui, statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.
Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta tais pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.
Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šių teritorijų. Manau, A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES, kaip savo stiprybe, ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms.
Taigi Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis, jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
