Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) sąrašo lyderis Linas Linkevičius pabrėžia, kad Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje kandidatuoja ir jis, įkūrimas yra laimėjimas. Politiko teigimu, užsienyje gyvenantys lietuviai nori dalyvauti Lietuvos gyvenime, ir ši teisė, pasak jo, turi būti jiems užtikrinta.
„Aš manau, kad čia pergalė yra jau to, kad mūsų tautiečiai susitelkę įrodė, kad ši apygarda įsteigta neatsitiktinai ir jeigu bendras balsavusių procentas yra menkesnis visoje Lietuvoje, tai čia užsiregistravusių yra daugiau nei du kartus nei 2016 metais“, – LRT radijui teigė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Pasaulio lietuvių vienmandatė apygarda yra pati didžiausia rinkėjų skaičiumi.
LSDDP sąrašo lyderis akcentuoja, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nori dalyvauti Lietuvos gyvenime. Pasak politiko, jų balsas taip pat turi būti išgirstas.
„Nepaisant pandemijos, nepaisant visų kliūčių, matyti, kad (užsienyje gyvenantys – ELTA) mūsų tautiečiai nori aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Jie tikrai tam pasiruošę, jie tikrai, be jokios abejonės, to verti ir to negirdėti ir nematyti būtų labai neatsakinga“, – sakė L. Linkevičius.
D. Henke: džiaugiuosi, kad parlamente bus Seimo narys, atstovaujantis Lietuvos diasporai
Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke taip pat džiaugėsi, kad šiuose Seimo rinkimuose užsiregistravo balsuoti dvigubai daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių nei 2016 metų rinkimuose.
„Buvo šiek tiek pakoreguota 2019 metų registravimo sistema ir žmonės galėjo paprasčiau registruotis. Nors pradžioje, dar vasarą, matėme, kad tie skaičiai buvo dar per daug maži, nes kad (Pasaulio lietuvių – ELTA) apygarda išliktų ir po ketverių metų, mažiausiai turėjo užsiregistruoti ir balsuoti 35 tūkst. Lietuvos piliečių“, – LRT radijui teigė ji.
„Tai mes džiaugiamės, kad dabar jau šią dieną, šią valandą, rašome naują pasaulio Lietuvos istoriją, kuri besikeičianti, modernėjanti, atsiverianti ir jungianti, nes jau dabar ir, aš manau, kad po ketverių metų taip pat Lietuvos parlamente bent jau vienas Seimo narys simboliškai atstovaus būtent Lietuvos diasporai“, – akcentavo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė.
D. Henke taip pat džiaugėsi, kad 50 lietuvių, pasklidusių po visą pasaulį, mobilizavosi ir dėjo visas pastangas, kad užsienyje gyvenantys lietuviai užsiregistruotų dalyvauti Seimo rinkimuose.
„Džiaugiuosi, kad šitiek daug bendraminčių yra pasaulyje, ir mes iš tikrųjų ne tik save įvardijame kaip jėgą pasaulyje, bet dabar ir įrodėme, kad pilietiškumo būtent ta gaidelė, pilietiškumo pergalė ir šiemet per Seimo rinkimus pavyko ir įvyko“, – sakė D. Henke.
2019 m. spalio pradžioje Vyriausioji rinkimų komisija nutarė įkurti Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą, primena ELTA.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Balandžio 13-osios vakarą per LRT parodyta Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“ priminė: referendumas dėl dvigubos pilietybės – čia pat. Netrukus teks balsuoti. Kaip balsuosime, kad vėliau nebūtų nei gėda dėl padarytų kvailysčių, nei skaudu dėl patiriamų bėdų? „Teisėje žinoti“ išguldyta politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos pozicija dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog Lietuvos Konstitucijoje negalima nei dviguba, nei, juo labiau, – daugybinė pilietybės.
Iš kur tas egoizmas?
Žinoma, jei po pasaulį išsibarstę lietuviai dėl tokios nuostatos jaučiasi nuskriausti, išduoti, atstumti, – mums, gyvenantiems Lietuvoje, privalu sėstis su jais prie derybų stalo ir be pykčio pasišnekėti, ką galima keisti.
Ir vis dėlto Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke argumentai, kodėl jie, svetur gyvenantys, negali išsiversti be dvigubos pilietybės, – silpnoki. Užsienio lietuvių pradedu nebesuprasti. Iš kur atsirado tas agresyvus Jūsų egoizmas? Kodėl Jūs negirdite Lietuvoje gyvenančiųjų kalbų apie slypiančius pavojus? Kodėl ne Jūs privalote taikytis prie Lietuvos, o Lietuva – prie Jūsų? Pirmiausia paaiškinkite, kodėl neįmanoma tuo pačiu metu būti ir musulmonu, ir kataliku, kodėl darbdaviai mums draudžia dirbti dvejose redakcijose, kodėl neturime teisės priklausyti kelioms partijoms, kodėl neturime kelių žmonų, kelių mamų, o štai dviguba pilietybė – įmanoma?
Antrasis klausimas: gal Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovai paporintų, kodėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV lietuviai galės, jei laimės referendume, džiaugtis keliomis pilietybėmis, o aš, gyvenantis Lietuvoje, turiu teisę turėti tik vieną pilietybę? Nesu pavydus žmogus, bet įžvelgiu diskriminaciją. Mažų mažiausiai – paslėptą nepagarbą Lietuvoje gyvenantiems lietuviams.
Gal užsienyje gyvenantys mano broliai ir seserys įvertintų ir štai tokią keistenybę: kodėl Europos Sąjungoje gyvenantys lietuviai džiaugsis dviguba pilietybe, o mano tautiečiams, kuriuos likimas (dažniausiai – ne savo valia) pastūmėjo gyventi Baltarusijoje, Rusijoje, – jau draudžiama?
Austriškas pavyzdys
Teisingai, Rusija ir Baltarusija nėra tos valstybės, kuriomis derėtų aklai pasitikėti. Bet ar šiandieninė Austrija – verta didesnio pasitikėjimo? Tikriausiai visi girdėjome, kad NATO valstybių žvalgybos nutraukusios bendradarbiavimą su Austrijos specialiosiomis tarnybomis, nes austriškame parlamente – daug dabartiniam Kremliui palankių politikų. NATO žvalgybos atvirai pasakė: kol Austrijos politikai bičiuliausis su Vladimiru Putinu, kvies jį šokti savo vestuvėse, tol pasitikėjimas Viena – neįmanomas. Bet, remiantis mūsų dvigubos pilietybės šalininkų logika, Austrijoje gyvenantys lietuviai, skirtingai nei Karaliaučiaus ar Minsko lietuviai, – vis tik galės mėgautis dvigubos pilietybės teikiamomis privilegijomis. Ar tai teisinga?
Austrijos užsienio reikalų ministrė šoka su Vladimiru Putinu. EPA-ELTA nuotr.
R.Valatka nurodė dar vieną rimtą argumentą, kodėl dviguba pilietybė kelsianti įvairiausių, netikėčiausių pavojų. Štai Rusijos piliečiams lengva įsigyti Kipro ar Graikijos pilietybę. Tapę šių Europos Sąjungos šalių pilnateisiais atstovais jie be didesnių vargų galėtų įsigyti ir Lietuvos pilietybę. Ar mums to reikia?
Lietuvos aktualijų neišmanai, bet dalyvauti rinkimuosi – galima?
Manęs neįtikina ir argumentai, esą gyvenant užsienyje įmanoma užtektinai rimtai domėtis Lietuvos politika. Taip tvirtinu remdamasis asmenine patirtimi: kai gyvenau Didžiojoje Britanijoje bei Danijoje, nepajėgiau atidžiai sekti įvykių Lietuvoje. Jei dirbi svetur, jei ketini ten įsitvirtinti, intensyviai mokaisi užsienio kalbos, domėtis lietuviškomis aktualijomis beveik nebelieka nei laiko, nei jėgų. Tokių kaip aš, tik retsykiais pasižiūrinčių internete, kas dedasi Tėvynėje, – sutikau labai daug. Tiksliau tariant, visi mes buvome atitrūkę nuo Lietuvos. Todėl ar nematote dviprasmybių: mums, gyvenantiems svetur, vis tik buvo leidžiama dalyvauti Lietuvos politikų rinkimuose!? Nuo Lietuvos reikalų atitolę, tačiau rinkti parlamentą ir prezidentą – prašau? Juk mes galėjome pridaryti lemtingų klaidų, rinkdami visai ne tuos, kurie verti Lietuvos parlamentaro mandato. Net gyvenant Lietuvoje sunku susigaudyti, o tuomet, dirbant Kopenhagoje ar Northamptone, buvo dar kebliau suvokti visus Lietuvos niuansus.
Ar nenusikaltau, ar neišdaviau?
Beje, gyvenant Northamptone ir Kopenhagoje mane nuolat graužė sąžinė, kad galbūt išdaviau Tėvynę. Suprasdamas, kad buvimas svetur – puiki gyvenimiška pamoka, kad keletą ar net keliolika metų paplušėti užsienyje – privalumas, Dievo dovana, vis tik nuolat svarsčiau, ar išvažiavęs iš Lietuvos jai nenusikaltau? Kas nutiks, jei dauguma mūsų išvažiuosime? Šitos abejonės nedavė ramybės nuolat. Tuomet nė į galvą nešovė mintis Lietuvai pateikti sąskaitų – kuo greičiau duokite dvigubą pilietybę. Man užteko žinoti, kad niekas manęs nevadina išdaviku, niekas nesmerkia, kad iš manęs neatims lietuviškos pilietybės visiems laikams. Panorėsiu grįžti į Lietuvą, – susigrąžinsiu lietuvišką pasą be didesnių trukdžių…
Man taip pat neaišku, kodėl Vokietijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos pilietybę įgiję ir tuo pačiu Lietuvos pilietybės nepraradę lietuviai vis tik mokesčius moka vien į užsienio šalių iždą? Jei jie mokesčius mokėtų visoms šalims, kurių pasais džiaugiasi, – suprasčiau. Dabar – nesuprantu.
Ypač knieti paklausti, kokie dvigubą pilietybę turinčių užsienio lietuvių įsipareigojimai Lietuvai karo atveju? Jūs visi iš berlynų, kopenhagų, londonų sugužėsite ginti Lietuvos?
Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Dvigubos pilietybės šalininkai nėra iki galo sąžiningi dar ir dėl to, kad tekalba apie variantus, kada leidžiama turėti du pasus. Bet tobulas įstatymas numato ne tik gražiuosius variantus. Kodėl referendumo šalininkai nė žodeliu neužsimena apie užsienyje gyvenančius lietuvius, iš kurių derėtų … atimti Lietuvos pilietybę. Ar tokių ten nėra? Gyvenimiška patirtis, kurią suteikė buvimas Northamptone ir Kopenhagoje, byloja priešingai. Iš kai kurių vertėtų atimti lietuvišką pasą. Pavyzdžiui, iš tų, kurie savo mažų vaikų specialiai nemoko lietuvių kalbos – skatina kuo greičiau ją pamiršti.
Suprantu, kad mūsų Žemė – tai tokia vieta, kur turi teisę egzistuoti pačios įvairiausios nuomonės, patirtys, vertybės. Bet būtent todėl ir leiskite šių eilučių autoriui ginti savąją: lietuviai tėvai, specialiai atžalas skatinantys kuo greičiau tapti danais ar anglais, nėra verti Lietuvos pilietybės.
Nelipkite mums ant galvų
Gyvenimas retai kada mums suteikia galimybę rinktis tarp gero ir labai gero. Dažniausiai turime tik tokią išeitį – iš dviejų blogybių pasirinkti mažiausią. Tad užsienyje gyvenančius lietuvius raginčiau elgtis kukliau, santūriau. Nelipkite mums ant galvų. Galvokite ne vien apie save – išvažiavusius. Pergyvenkite ir dėl pasilikusios Lietuvos. Į kokį chaosą, neaiškumą, neapibrėžtumą ją įstumsite, jei laimėsite referendumą? Ten, kur dviguba pilietybė, labai daug pašalinių įtakų. Ar išliksime, jei lietuviški interesai susimaišys su angliškais, prancūziškais, vokiškais?
Galų gale kodėl nepripažįstate, kad dviguba pilietybė skatina emigruoti, o tokioms negausioms tautoms kaip lietuviai didelė emigracija – mirtinai pavojinga? Toje „Teisė žinoti“ laidoje kalbėjęs Ainius Lašas tvirtino, esą įmanoma rasti argumentų, įrodančių, jog įteisinta dviguba pilietybė skatina grįžti namo. Mano supratimu, ji skatina ne grįžti, o dar drąsiau palikti gimtuosius namus. Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Beje, po užsienius išsibarstę lietuviai blefuoja, kai sako, jog išsaugotas lietuviškas pasas greta įgytos britiškos ar vokiškos pilietybės neleis pamiršti lietuviškų reikalų. Jei tau svarbu, kad Lietuva neištirptų svetimųjų įtakoje, – tu ją mylėsi visada. Pasas – niekuo dėtas. Jei tarp Lietuvos paso ir meilės Lietuvai galėtume brėžti lygybės ženklą, būtų labai paprasta. Įdavei svieto perėjūnui lietuvišką pasą, ir jau turi Lietuvos patriotą, pasiruošusį už šią valstybę paguldyti galvą?
Viliuosi, jog įteisinus masinę dvigubą pilietybę nieko labai blogo nenutiks. Bet sveikas protas nuolat kužda: kuo daugiau tokią privilegiją turinčių asmenų – tuo margesnė mišrainė. Ar nesusirgsime, srėbdami šią košę?
Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.
Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.
„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos”.
Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje.
Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė. Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.
Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.
Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.
Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.
1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.
Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.
Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.
Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.
Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).
Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.
O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.
Abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m. lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.
Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.
Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).
Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.
Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.
Vėliau miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.
Tų pačių 1988-1989 m. žiemą į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.
Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.
Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .
Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV ir radijo laidose.
Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.
Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.
Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.
Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.
Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.
Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.
Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.
Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?
Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.
Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.
Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?
Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino.
Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.
Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.
Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir gebėjimą būti naudingi Lietuvai.
O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.
Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.
Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“
O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?
Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…
Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…
