Konservatoriai, siekiant pagerinti tautinių mažumų gyventojų galimybes įsilieti į darbo rinkas, sumažinti emigraciją bei užkardyti kelią Kremliaus hibridiniams karams, siūlo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis tautinių bendrijų mokyklose būtų užtikrintas platesnis ir kokybiškesnis ugdymas valstybine kalba.
Konservatorių siūlomu įstatymo projektu raginama nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės bendrijos ar mažumos kalba. Šią iniciatyvą, teigė konservatorė Agnė Bilotaitė, siūloma įgyvendinti iki 2023 metų.
„Akivaizdu, kad esamas reguliavimas nėra pakankamas. Todėl siūloma įstatymo nuostata siekiama sureguliuoti ir aiškiai nustatyti ugdymo ribas. Svarbu ir tai, kad šia pataisa ir pati valstybė įsipareigoja sudaryti realias sąlygas savo tautinių bendrijų atstovams gerai išmokti lietuvių kalbą, o vėliau sėkmingai kartu su jais kurti mūsų valstybės ateitį“, – teigė A. Bilotaitė.
Šiuo metu, anot spaudos konferencijoje siūlomų pataisų motyvus pristačiusio Lauryno Kasčiūno, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbama dėstoma ne daugiau nei 20 proc. visų dalykų.
Politikas, kalbėdamas apie įstatymo motyvus, pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokėjimas turi įtakos tautinių bendrijų įsiliejimui į darbo rinkas ir visuomeninį gyvenimą bei mažina tautinių bendrijų pažeidžiamumo jauseną ir atskirtį.
L. Kasčiūnas teigė, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.
„Pernai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių moksleivių“, – spaudos konferencijoje aiškino L. Kasčiūnas ir pristatė 2006 m. apklausų duomenis, rodančius, kad net 62 proc. Lietuvos lenkų savo vaikus nori mokyti lietuvių kalba.
Apibendrindamas L. Kasčiūnas ragino švietimo sistemoje netaikyti dvigubų standartų lietuviškose ir tautinėse mokyklose besimokantiems mokiniams ir laipsniškai pereiti prie lygių teisių visiems.
Tuo tarpu konservatorius Audronis Ažubalis akcentavo, kad Švietimo įstatymo pataisos būtinos, siekiant sumažinti Kremliaus hibridinių atakų poveikį. Konservatorius teigė, kad Baltijos šalyse tautinės mažumos tapo labai patraukliu taikiniu Kremliaus hibridiniams karams.
„Iš tikrųjų žiūrint į savo tautines bendruomenes ir mes matome, kokiais būdais, pradedant nuo finansavimo, baigiant įvairiomis provokacijomis, šios bendruomenės yra skaldomos ir nuteikiamos prieš Vyriausybę ir valstybę“, – kalbėjo A. Ažubalis ir pridūrė, kad geras valstybės kalbos, kultūros ir istorijos žinojimas gali prisidėti neutralizuojant neigiamas Maskvos įtakas.
„Mes manome, kad titulinės nacijos kultūros, istorijos, tradicijų žinojimas yra labai svarbus visiems tiems tautinių bendruomenių atstovams, kurie nuoširdžiai nori tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – sakė politikas. Jis pabrėžė, kad Švietimo įstatymo pataisos priimtos, atsižvelgiant į Estijos pavyzdį, todėl bus siekiama, kad mokyklose apie 60 procentų (apie 6 dalykus) visų dalykų būtų dėstomi lietuvių kalba.
„Tai stiprintų socialinę, politinę valstybės sąrangą, stiprintų santarvę tarp piliečių ir trečiosioms šalims būtų žymiai sunkiau skaldyti mūsų visuomenę“, – apibendrino A. Ažubalis ir užsiminė, kad siūlomomis pataisomis nesekama latvių pavyzdžiu, kurie turi tikslą, kad 2020-2021 metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba.
Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymą mokiniai tautinių bendrijų mokyklose ugdomi dviem kalbomis – tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – tik per Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas.
Lenkijos delegacijos NATO Parlamentinėje Asamblėjoje vadovas Marekas Opiola pareiškė, kad jos pavasario sesiją Varšuvoje buvo mėginama sužlugdyti melagingais pranešimais apie užminuotus keltus šalies šiaurės vakaruose.
„Penktadienį buvau informuotas, jog mūsų tarnybos gavo duomenų, kad užminuoti du keltai, vienas paskui kitą plaukiantys į Svinoujscės uostą“, – sakė jis pirmadienį televizijos kanalui TVN 24. Analogiškas pranešimas buvo gautas ir apie keltą, išplaukiantį į Švediją.
Pasak jo, Lenkijos pareigūnai turėjo sustabdyti keltus ir juos patikrinti. „Informacija buvo melaginga“, – pareiškė M. Opiola. Anot politiko, šis incidentas nėra atsitiktinis, jį reikėtų priskirti „dezinformacijos, hibridinių veiksmų sričiai“.
Paklaustas, ar su pranešimais apie užminuotus keltus gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, M. Opiola atsakė: „Tai, žinoma, žaidimas. Sunku pasakyti, kas jį žaidžia. Kažkas tikrai norėjo sutrikdyti mūsų sesiją“.
NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija Varšuvoje prasidėjo penktadienį. Pirmadienį įvyks baigiamasis plenarinis posėdis, kuriame dalyvaus NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.
Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.
Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos.
ES ir Rusijos dvikova
Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.
Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.
Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.
Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).
Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.
Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.
Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.
Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.
Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.
Europos Sąjungos vėliavos
„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.
„Budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.
