Su libaniečiu Hišamu Ibrahimu susipažinau viename Lietuvos tautinių mažymų tarybos posėdyje. Tądien pirmininko Mahiro Gamzajevo vadovaujamoje taryboje buvo audringai ginčijamasi, kokių pagrindinių nuostatų turėtų laikytis mūsų tautinės bendruomenės, bendraudamos su Lietuvos valstybe.
Jauno libaniečio Hišamo Ibrahimo pozicija man pasirodė kur kas konstruktyvesnė nei kai kurių kitų posėdyje kalbėjusių bendruomenių atstovų laikysena. Todėl ir paprašiau interviu. H.Ibrahimas – neatsisakė.
Sutartą vakarą jį išvydau Vilniaus kavinėje prie Seimo rūmų. Ten ilgokai, daugiau nei valandą, nuoširdžiai kalbėjomės. Kalbėjomės apie viską – kodėl Hišamas atsidūrė Lietuvoje, kaip pamilo lietuvę, kodėl, būdamas musulmonu, nesigaili suleidęs savo šaknis krikščioniškoje Lietuvoje. Kalbėjomės lietuviškai.
