Besirausdamas archyvuose aptikau nedidelę šūsnį pageltusių laikraščių, ir išsyk prisiminiau 30-ies metų senumo įvykius.
Pradėsiu banaliai. Nuo 1992-ųjų. Karas Karabache pačiame įkarštyje. Pramušti informacinę blokadą, kurioje atsidūrė Azerbaidžanas, teko entuziastams patriotams, nes realiai tikslingo efektyvaus darbo iš vieningo Centro šia linkme praktiškai nebuvo. Tik ant pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai kartais pavykdavo pramušti informacinę blokadą, ir pavieniai balsai per tą ar kitą žiniasklaidos priemonę pranešdavo pasauliui tiesą apie Karabachą, Armėnijos agresiją ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją.
Tatjanos Čeladzės knygaazerbaidžanietiškai
Manau, kad šiandien mažai kas dar atmena gana sėkmingas kultūros asociacijos „Latvija–Azerbaidžanas“ pastangas šiuose reikaluose. Apie šimtas publikacijų Latvijos laikraščiuose „Latvijas Jaunatne“, „SM-segodnya“, „Neatkariga Cinia“, „Rigas Balss“, „Diena“, „NBG“, „Pilsonis“ – nuo trumpų žinučių iki ištisų šiai problemai skirtų puslapių. Asociacijos dėka Latvijos žurnalistai ne kartą buvo pasiųsti į Azerbaidžaną, į kovų zoną. Neįtikėtina, bet 1992 metų kovo 30 pirmą kartą Europoje per Latvijos televiziją buvo parodyti Chodžaly genocido vaizdai. Asociacijos nariai ne kartą buvo susitikę su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Anatoliju Gorbunovu, Rygos miesto Dūmos vadovybe, kalbėjo per Latvijos televiziją ir radiją, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos komisijose, Latvijos Liaudies Fronto Valdybos specialiajame posėdyje, rengė spaudos konferencijas, tarptautines mokslines bei praktines konferencijas ir nuveikė daugybę kitų svarbių, naudingų darbų, informuodami pasaulio visuomenę.
Baltijos laikas
Bet šiandien aš labiausiai norėčiau išskirti Latvijos Liaudies Fronto laikraščio „Atmoda“ (rusiškas variantas „Балтийское время“) specialųjį 1992 metų lapkričio mėnesio 16-os puslapių numerį. Kaip žmogus, daugiau nei trisdešimt metų besidomintis tiek Karabacho problema, tiek ir su ja susijusiais klausimais, žinau, koks nepaprastas tas dalykas, kiek reikia pastangų ir kaip tai rizikinga, kartais net pavojinga gyvybei. Neabejoju, kad tiems, kas pramušinėjo informacinę blokadą Latvijoje, teko rizikuoti patiems, taip pat ir savo artimaisiais.
Devizas „Dievas ne galia, o tiesa“, iškeltas laikraščio antraštėje, simboliškas. Po tiek metų dar geriau supranti, koks jis teisingas. Kad ir kaip stengėsi „didžiosios armėnijos“ ideologai iškraipyti istoriją, perrašyti ją savaip, įtikinti pasaulio visuomenę savo agresyvių ir separatistiškų ketinimų bei veiksmų teisingumu, atsiskleidė, ir pasaulis žino, kas agresorius, kas, pasinaudojęs SSSR žlugimu, bandė patenkinti savo teritorines ambicijas, kas ilgus metus klaidino pasaulio bendriją, kas, sužlugdęs SSSR, šiandien toliau žlugdo Rusiją. Bet jie turi suvokti, kad jų inkštimas ir pretenzijos jau įgriso pasauliui. Tai faktas.
Dašnaki (straipsnis apie dašnakų teroristus)
Laikraščio leidinyje pateikiama gausybė išsamios medžiagos, atskleidžiančios ne tik to meto įvykius Karabache, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų Chodžaloje faktus bei žvėriškumą, bet ir armėnų teroristinės veiklos istoriją iki Armėnijos Respublikos agresijos. Šalia karo kronikos, foto ir kitokios medžiagos iš Chodžaly, straipsnio apie NVS JGP (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Jungtinės Ginkluotosios Pajėgos – red. past.) 366-ojo gvardijos motorizuotojo šaulių pulko vaidmenį, publikuojama medžiaga apie nacionalistinę partiją Dašnakcutiun, ASALA teroro aktus prieš taikius Europos gyventojus, taip pat ir Turkijos diplomatus, Jurijaus Pompejevo darbo „Kruvinas Karabacho raistas“ fragmentai, visuomenės atsišaukimai bei pasisakymai apie Armėnijos Respublikos agresiją ir daugybė kitokių medžiagų. Numeryje skaitytojai perspėjami, kad Latvija gali susilaukti savojo Karabacho Latgaloje. Dešimtys to laikraščio egzempliorių buvo išsiuntinėti prenumeratoriams VFR ir JAV.
Už numerio parengimą redakcija padėkojo Azerbaidžano „Sandraugos“ draugijai ir jos pirmininkui Viktorui Zotovui, Kultūros asociacijai „Latvija–Azerbaidžanas“ ir jos prezidentui Faigui Safarovui, Asociacijos nariams Elčinui Babajevui ir Tofigui Alijevui. Laikraščio redaktorė tuo metu buvo (šiuo metu jau mirusi) Azerbaidžano nusipelniusi žurnalistė Tatjana Čaladzė.
Tekstas apie pulką Nr. 366
Jau lapkričio 5 dieną leidinyje „Zerkalo“ spausdinama informacija apie tą laikraščio numerį, o lapkričio 7 Tatjana Čaladzė reisu Nr. 8167 Ryga–Baku skrenda į Baku su laikraščio egzemplioriais ir patraukia į kovinių veiksmų zoną. Lapkričio 11 laikraštis „Azerbaidžan“ Nr. 35 (478) pateikia informaciją apie leidinį ir dalinai viename puslapyje spausdina išverstą į azerbaidžaniečių kalbą jo medžiagas, taip pat ir Faigo Safarovo interviu. Laikraštis „Latvijas Laiks“ lapkričio 5–11 35-jame numeryje 8–9 puslapiuose skelbia išsamią medžiagą iš konflikto zonos su Tatjanos Čaladzės nuotraukomis.
Lapkričio 6 laikraštis „Diena“ skelbia žurnalistės Ligos Krapanės straipsnį, „Baltijas laiks“ lygina Karabachą su Latgala. Būtent laikraštis „Diena“ nuo 1992 metų vasario 8 dienos ne kartą spausdino specialiųjų korespondentų komentarus bei kelionės pastabas apie Karabachą. O rugsėjį publikuojama didelių straipsnių serija iš Armėnijos Respublikos, kur korespondentai nesivaržydami REIKALAVO, kad Latvijos Aukščiausioji Taryba pripažintų „Kalnų Karabacho Respubliką“. O laikraščio „Diena“ korespondentas Janis Vilintis, rugsėjo 8 dienos numeryje aprašinėdamas Armėnijos samdinių žygdarbius, žavėjosi: „Antai, vienas užsienietis – buvęs teroristas. Šiandien pagal 13 valstybių įstatymus jis už teroro aktus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo veiksmai buvo nukreipti išimtinai prieš Turkijos diplomatus ir valdžios atstovus“ (?!). Lapkričio 6 dienos medžiagoje pateikiama Latvijos Liaudies Fronto pirmininko Uldiso Autskaliso reakcija į laikraščio „Baltijas Laiks“ specialųjį numerį: „Tas faktas, kad laikraštis laikosi šališkos pozicijos, yra politiškai nekorektiška. Iš esmės – tai žurnalistinės etikos klausimas. O samprotavimų apie Latgalą negaliu pavadinti kitaip nei istoriniu ir politiniu neišprusimu“. Tačiau čia pat laikraštis „Diena“ vienašališkos pozicijos nepasmerkia. Ir reikia pabrėžti stebėtiną armėnų gebėjimą priversti tiesiogine žodžio prasme savo gynėjus pripažinti moraliais, faktiškai pateisinti teroristinius aktus prieš Turkijos diplomatus, pasiekti, kad juos įvykdę asmenys išvengtų atsakomybės ir pan.
Nepaskelbtas karasTatjana Čaladzė
Dėl Latvijos armėnų draugijos spaudimo tas klausimas buvo svarstomas LLF valdybos posėdyje, tai patvirtina 1992 metų lapkričio 25 dienos Nr. 260 (10797) miesto vakarinio laikraščio „Rigas Balss“ 2 puslapyje paskelbta medžiaga. Tačiau svarstymas buvo politizuotas, nes buvo kalbama ne apie tiesą (skirtingai nuo „Baltijas Laiks“ pozicijos), o apie politinį tikslingumą, kad būtų išsaugota santykių pusiausvyra su Azerbaidžano Liaudies Frontu ir Armėnijos Nacionaliniu Frontu. Tiesa, objektyvumas pasireiškė nebent tuo, kad buvo atsisakyta armėnų atstovų motyvuojamų siūlymų skirti vieną „Baltijas Laiks“ numerį armėnų pozicijai.
Džiaugiuosi, kad kadaise dėl savo profesinės veiklos galėjau talkininkauti Tatjanai Čaladzei jos iš tiesų pasiaukojančiame darbe perteikiant pasaulio visuomenei tiesą apie Karabachą. Šiandien, išlaisvinus Azerbaidžano teritorijas nuo armėnų okupacijos, ypač skaudu, kad nebėra Tatjanos, kad ji neregėjo mūsų Pergalės, kurioje yra ir jos įnašas.
Namikas Alijevas, Azerbaidžano Respublikos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, 2 klasės valstybės patarėjas, teisės mokslų daktaras, profesorius
Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.
Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas
Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.
Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.
Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.
Keista draugystė
Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.
Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.
Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.
V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).
Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.
Keistas skubėjimas
Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.
Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.
Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.
Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?
Keistas tylėjimas
Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?
European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)
Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.
Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.
Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.
Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.
Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai
Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai.
Klodas Monike, ESISC centro vadovas
Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.
ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.
Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas.
Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.
ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.
Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.
N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.
Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.
Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?
Nedovanotinas aplaidumas
Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.
Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.
Įtartinai stipri Armėnijos įtaka
Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?
Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?
Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.
Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.
Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.
Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?
Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.
O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.
Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?
Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.
Azerbaidžanietiški argumentai
Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).
Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).
Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.
Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).
R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.
Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.
Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.
Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?
Formuojasi graži lietuviška tradicija – vasario 25-osios išvakarėse Vilniuje bei kituose šalies miestuose prisiminti Hodžaly aukas.
Tragiški 1992-ųjų vasario 25 – 26-ųjų įvykiai Hodžaly mieste verti, kad Lietuva apie juos kuo daugiau žinotų. Šis žinojimas praverstų tiems lietuviams, kurie iki šiol nesusigaudo, kas yra tikrieji Kalnų Karabacho karo kaltininkai.
