Humanitarinė krizė

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje

Į tą žinutę būtų galima nekreipt dėmesio. Ji – labai trumputė. Vos keli aptakiai surašyti sakiniai. Be to, ji puikuojasi internetiniame puslapyje, kuris nepritraukia milijonų skaitytojų. Tačiau nutariau netylėti. Joje ypač daug neslepiamo tendencingumo! Taip Lietuvai elgtis nederėtų.

Omenyje turiu oficialų Lietuvos ambasados Armėnijoje puslapį Facebook erdvėje. Ką ten brūkštelėjo mūsų diplomatai? Lietuvos užsienio reikalų ministerija reikalauja, jog būtų atblokuotas Lačino koridorius, jog Kalnų Karabacho gyventojams būtų sudarytos sąlygos laisvai kirsti Lačino koridorių, jog visos atsakingos institucijos teiktų humanitarinę pagalbą Kalnų Karabacho gyventojams. Dar pompastiškai mestelta: „Mes negalime leist, kad įsisiūbuotų humanitarinė krizė“.

Jei žvelgsime paviršutiniškai – nieko blogo neparašyta. Kas gi iš blaiviai mąstančių norėtų humanitarinės krizės? Bet jei žvelgsime atidžiau, ten aptiksime daug grubių klaidų.

Pirma, Lietuvos diplomatinės atstovybės Jerevane vadovas ambasadorius ponas Andrius Pulokas turėtų žinoti, jog pavadinimo „Kalnų Karabachas“ jau nėra. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį šio regiono žemių, ir tuomet joms suteikė Karabacho pavadinimą. Be žodelio „kalnų“. Tad Lietuva klaidina skaitytojus, vartodama neteisingus pavadinimus.

Lietuvos žinutė dėl Lačino koridoriaus

Antra, remiantis tarptautine teise, šis regionas niekad nepriklausė Armėnijai. Jis visąlaik buvo traktuojamas kaip Azerbaidžano žemė. Oficialusis Vilnius taip pat laikosi šios nuomonės. Tad kodėl mes reikalaujame, kad Azerbaidžanas atidarytų Lačino koridorių? Savo teritorijoje Azerbaidžanas turi teisę elgtis kaip tinkamas. Tiesa, žinutėje konkrečiai neištariamas Azerbaidžano vardas. Bet mes visi juk žinome, jog šią perėją blokuoti nusprendė būtent Azerbaidžanas. Tad Lietuva, nurodinėdama, kaip Baku privalo elgtis Lačino koridoriuje, norom – nenorom kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. O tai jau panašu į tarptautinį skandalą.

Trečia, jokios humanitarinės krizės Karabache nėra. Azerbaidžaniečių pasieniečiai civiliams leidžia kirsti Lačino koridorių. Azerbaidžaniečių kariškiai sulaiko tik tuos, kurie mėgina į regioną įvežti ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų, nelegalių pinigų. Azerbaidžaniečių karinių struktūrų atstovai čiumpa tik tuos, kurie priklauso ginkluotoms, teroristinėms armėnų gaujoms, nenorinčioms taikiai pasitraukti iš Karabacho. Jie gaudo teroro išpuolius organizuojančius smogikus, kurie per Lačino koridorių mėgina patekti į Karabachą. O gal norite pasakyti, jog teroristinėmis organizacijomis ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak, Krunk kadaise liūdnai garsėjusi Armėnija šiandien negali griebtis panašių išpuolių? Ar Lietuva kur nors paskelbė, kiek Karabache, remiantis Azerbaidžanu, dar knibžda neteisėtų karinių armėnų formuočių? Beje, nematau nieko blogo, jei, situacijai paaštrėjus, iškilus naujo karo grėsmei, Azerbaidžanas tikrai aklinai užblokuotų koridorių. Nuo šito niekas neapsaugotas. Dar sykį primenu – čia Azerbaidžano jurisdikcija.

Jei Vakarų žurnalistai savo filmuotoje medžiagoje arba nuotraukose demonstruoja, jog Karabacho miestų ir miestelių maisto parduotuvių vitrinos – tuščios, suprask, vargšai gyventojai neturi ko valgyti, tai dar nereiškia, kad tai – tiesa. Nenorintys pripažinti, jog Karabachas – Azerbaidžanas, armėnų separatistai specialiai ištuština parduotuvių vitrinas, maistą paslėpdami savo namų rūsiuose, garažuose. Jei youtube.com erdvėje parodyta, kaip Karabacho gyventojai skundžiasi negalį įsivežti vaistų, – ta pati istorija kaip ir dėl tuščių maisto parduotuvių vitrinų.

Ketvirta, Lietuvos diplomatai nuolat perspėja, jog Azerbaidžanas nedrįstų skriausti Karabacho armėnų. Bet niekur neteko skaityti, jog Lietuvos URM aiškiai ir nedviprasmiškai reikalautų, jog būtų atkurtos ir Karabache gyvenusių, bet 1988 – 1994-aisiais iš ten išvytų azerbaidžaniečių teisės grįžti į gimtuosius namus. Azerbaidžano priverstinių pabėgėlių – daug. Milijonas. Bet Lietuvai, regis, gaila tik armėnų. O į azerbaidžaniečius, kurie jėga ir klasta išvyti iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų, – nusispjauti?

Lietuvos ambasada Armėnijoje. Oficialus internetinis puslapis

Penkta, Lietuvos diplomatiniuose pranešimuose iki šiol nepastebėjau aiškių perspėjimų, kad ne tik Azerbaidžanas, bet ir Armėnija privalo griežtai laikytis tarptautinės teisės bei savo įsipareigojimų pasirašius sutartis su Baku. Pavyzdžiui, ar Jerevanas jau atšaukė Nachičevanės regiono blokadą? Tokių nuodėmių Armėnija turinti ir daugiau.

Taigi viešai klausiu, kaip traktuoti tą trumputę Lietuvos URM žinutę, paskelbtą Lietuvos ambasados Armėnijoje internetiniame Facebook puslapyje? Gal vis tik Lietuvos ambasados Jerevane vadovas A. Pulokas paaiškintų, kodėl kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus? Šį viešą klausimą siunčiu ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui.   

2023.07.28; 09:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Dega Krymo tiltas. EPA – ELTA foto

Jie dar kartą bandys pulti iš visų pusių ir visa turima jėga, parodyti, kad „galim pakartot“. Ar Ukraina tam pasiruošusi? Ar tam pasirengę jos sąjungininkai Vakaruose?
 
Taip prognozuoti bei klausti buvo galima jau senokai. Tačiau nuo invazijos į Ukrainą pradžios neregėta Rusijos teroro banga prieš Ukrainos miestus šią prognozę bei klausimus tik dar labiau sustiprina.
 
Žinoma, dabartinės raketų ir dronų smūgių bangos visiems didiesiems miestams Rusijos propagandos pateikiami tik kaip kerštas už Krymo tiltą.
 
Iš Kremliaus viršūnių sklidę grasinimai smogti tiesiogiai tiems, kurie esą yra „atsakingi“ už „šį teroro aktą“, leido spėti, kad grasinama asmeniškai aukščiausiai karinei, politinei ir specialiųjų tarnybų vadovybei.
 
Pagrindiniai taikiniai, suprantama, du – prezidentas Volodymyras Zelenskis ir kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas.
 
Bet ir be šių grasinimų ir dar gerokai iki sprogimo ant Krymo tilto jau senokai buvo akivaizdu, kad tai – vienas iš nedaugelio būdų, kaip Kremliui, be branduolinių smūgių, dar labiau eskaluoti padėtį ir pasiekti kažkokią „ryškesnę pergalę“.
 
Taigi, tokie masiniai smūgiai tebuvo tik laiko klausimas.
Nuo karo pradžios Ukrainoje jau žuvo 422 vaikai. EPA-ELTA nuotr.
 
Tačiau smūgis Krymo tiltui, be abejo, tapo papildoma tokių teroristinių išpuolių „legitimacija“.
 
Kol kas dar neaišku, ar per šią teroro aktų bangą Rusijai pavyko nužudyti ar bent sužeisti ką nors iš aukščiausių politinių ar karinių pareigūnų.
 
Pats prezidentas V.Zelenskis akimirksniu paskelbė kreipimąsi į tautą, kurį tyčia ir demonstratyviai įrašė prie savo administracijos durų, atviroje gatvėje, kai ant miesto dar krito raketos.
 
Gali būti, kad Rusija jei ir taikėsi kur nors ta kryptimi, tai ir nepataikė.
 
Tačiau akivaizdu, kad ne mažiau svarbūs „taikiniai“ buvo kritinė infrastruktūra ir didžiausios civilių susibūrimo vietos. Juk Kyjivui smogta per pačius rytinius transporto kamščius, nukentėjo mokslo įstaigos, į kurias kaip tik rinkosi vaikai ir jaunimas.
 
Tai – senos Rusijos taktikos, labiausiai iki šiol taikytos Donbase, tąsa, tik žymiai didesniu ir žiauresniu mastu.
 
Griaunant kritinę infrastruktūrą, stengiamasi kiek įmanoma labiau pakirsti šalies ir visuomenės galimybes normaliai gyventi ir funkcionuoti – teisingiau, siekiama sukurti sąlygas kuo gilesnei ir platesnei humanitarinei krizei. Galutinis tikslas – humanitarinė katastrofa visos šalies mastu. Artėjant žiemai, šansai tai pasiekti taip pat didėja. Bent jau Donbase ta katastrofa, galima sakyti, jau dabar garantuota.
 
Tuo pačiu siekiama, kad iš šalies plūstelėtų nauji pabėgėlių srautai.
 
Sugriautas tiltas Chersono srityje. EPA – ELTA nuotr.

Kitas tikslas, tiesiog žudant civilius žmones ir griaunant gyvenamuosius namus, mokyklas, darželius, ligonines – teroro ir panikos atmosfera. Rusija tikisi, kad visuomenė to kažkada neatlaikys ir ims maldauti pasigailėjimo, spausti savo valdžią kuo greičiau tai „užbaigti“. Žinoma, Rusijos sąlygomis.
 
O galutinis tikslas – visos Ukrainos politinės struktūros griūtis ir chaosas.
 
Padariniai iki šiol buvo ir, akivaizdu, bus tik priešingi. Tačiau Kremliaus režimas, akivaizdu, tik didins apsukas šia linkme.
 
Tačiau kiek pagrįstas yra toks požiūris į vakarykštį Rusijos nusikaltimą, kuris jį vertina kaip režimo pasimetimo, desperacijos ir net nevilties ženklą? Negana to – kaip požymį, jog režimo agonija ir pabaiga jau visai netoli?
 
Žinoma, ilgalaikėje istorinėje bei strateginėje perspektyvoje taip ir yra. Teisingiau, toks ženklas ir kartu tos agonijos bei pabaigos variklis yra visas karas prieš Ukrainą, prasidėjęs 2014 m.
 
Tačiau akivaizdu ir tai, kad iki paskutinių tos agonijos fazių dar labai toli, o fašistiniu monstru tapusi diktatūra dar pajėgi visa tai smarkiai ištęsti.
 
Ir ji tai darys ne tik ir ne tiek branduoliniu šantažu ir tokiomis atakomis bei teroro išpuoliais – taip pat ir prieš Vakarus. Darosi beveik neabejotina, kad artimiausiu metu ji mes naujas pajėgas, žūtbūt bandydama perlaužti karo eigą mūšio lauke, ant žemės.
Azovstal gynėjams – laisvę. Tai skelbia plakatas anglų kalba.
 
Rusijos pajėgos mėgins ne tik sustabdyti Ukrainos kontrpuolimą šalies rytuose ir pietuose, bet ir pačios vėl pereiti į puolimą visais frontais.
 
Dabar kol kas Rusijos kariuomenė daugiausiai puolamųjų pastangų sukoncentravusi Donbase – aršiausiai puolamas Bachmutas, Avdijivka, Marjinka, kiti Donecko aglomeracijos miestai.
 
Rusijai žūtbūt mėginant pralaužti Bachmuto-Soledaro ašį, ten vis naujas papildomas pajėgas turi mesti ir Ukraina, kas, suprantama, silpnina juos puolimą kitose vietose.
 
Ukraina stengėsi ir tebesistengia kuo greičiau atsikovoti kuo daugiau teritorijos iki rudens pabaigos ir žiemos, kuomet oro sąlygos maksimaliai apribos kovos veiksmų efektyvumą. Tikslas — atsiimti iki to laiko bent Chersoną, kuris užtikrintų šaliai gyvybiškai svarbų priėjimą prie jūrų.
 
Tuo tarpu Rusija dabar stengiasi kuo ilgiau išlaikyti spaudimą – iki to momento, kada į visus frontus galės mesti visus parengtus gyvosios jėgos, amunicijos ir kitokios geležies rezervus, mėgindama vis dėlto atsikovoti strateginę iniciatyvą.
 
Itin tikėtina, kad tai bus mėginimas pakartoti vasario mėnesio invaziją, tik prie buvusių įsiveržimo krypčių dar reikės pridėti ir Baltarusiją.
Iš ten veršis pirmiausiai Rusijos pajėgos, kurios kaip tik šiuo metu plūsta į mūsų kaimyninę šalį. Apskritai, šiomis dienomis paskebtas „bendros grupuotės” su Rusija kūrimas ir pačios Minsko diktatūros atviri grasinimai Ukrainai — vienas iš aiškiausių požymių, jog, greičiausiai, rengiamas toks plataus masto puolimas.
 
Labai tikėtina, kad vėl gali būti puolamas Kyjivas, Charkivas ir kiti miestai, vasarį atsidūrę invazijos smaigalyje.
 
Žinoma, galima sakyti, kad šioji antroji banga greičiausiai bus tokia pati nesėkminga, kaip ir pirmoji. Galbūt net dar nesėkmingesnė. Nes gyvoji jėga, paremta ką tik mobilizuotaisiais, bus žymiai prastenės kokybės patrankų mėsa, o ir artilerijos, amunicijos, įvairios technikos rezervai taip pat sukaupti jau, greičiausiai, gremžiant paskutinius dugnus.
Ukrainos armijai žengiant į priekį, Rusija „pergrupuoja“ kariuomenę Rytuose. EPA-ELTA nuotr.
 
Apie tai, kad visi Rusijos rezervai jau beveik išsemti, kaba ir ukrainiečiai ir pagrindinės Vakarų žvalgybos. Tačiau tas „beveik” dar gali kainuoti visiems labai daug.
 
Bet kokiu atveju reiškia, jog dabartinė kruvina mėsmalė bus dar didesnė ir kruvinesnė – taip pat ir Ukrainai.
 
Ukraina su dar didesniu įniršiu ir pajėgomis, net susilpnėjusiomis, bus siaubiama ir iš oro. Taigi, tai, kas Kijeve ir kituose didžiuosiuose miestuose vyksta šiomis dienomis, greičiausiai yra ne vienkartinė „akcija“, o tokių nuolatinių antskrydžių pradžia.
 
Sergejus Surovikinas, paskirtas naujuoju invazijos pajėgų vadu, kaip tik ir paskirtas greičiausiai dėl to, kad būtent taip šlavė nuo žemės paviršiaus Siriją.
 
O ir atominio smūgio – kad ir kokia nors „purvina“ bomba – galimybės tikrai neverta atmesti. Priešingai, ji tik didėja.
 
Apskritai, visas šis karas, prasidėjęs Kijevo Maidane prieš devynerius metus, mus mokė tik vieno – kai jau atrodo, kad blogiau ir žiauriai būti nebegali, atsitinka blogiau ir žiauriau.
 
Tad visų šių tamsių perspektyvų fone vėl tenka grįžti prie vienų iš pagrindinių klausimų – ar visam tam pasirengę Vakarai ir ką jie gali padaryt bei daro, kad tam užkirstų kelią?
 
Ukrainos parlamentas pratęsė karinę padėtį ir visuotinę mobilizaciją iki lapkričio 21-osios. EPA-ELTA nuotr.

Žinoma, vienintelis kelias – tik didinti sankcijų volą Rusijos ekonomikai ir paramą visų rūšių ginkluote Ukrainai. Pirmiausia – priešlėktuvine, kurios Ukraina prašo nuo pat pirmųjų invazijos valandų.
 
Iškalbinga, kad Vokietija vakar pagaliau suskubo suteikti pirmąsias priešlėktuvinės gynybos sistemas. Apie partiją savų sistemų Ukrainai paskelbė ir JAV. Reikia tikėtis, kad tai signalizuoja esminį lūžį ir visoje Vakarų ginkluotės tiekimo Ukrainai politikoje, kuri kol kas laikėsi „dozių“ ir „žingsnis po žingsnio“ principų.
 
Tačiau ne mažiau svarbus faktorius – Rusijai aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstruotas pasirengimas tiesiogiai įsitraukti į karą, suduodant smūgius jos pajėgoms. Tai galbūt atgrasintų režimą nuo pačių bjauriausių ir žiauriausių kraštutinių veiksmų. Tačiau nebūtinai. Jis dabar tokioje fazėje ir tokios būklės, kad tiesiog nebegali sustoti kelyje į kruviną bedugnę.
 
Tačiau visi šie dalykai reikalauja vieno esminio lūžio Vakaruose – mentalinio. Kol ten visuotinai ir besąlygiškai nebebus suvokta – bent jau tarpe tų, kurie priima esminius sprendimus – jog su Rusijos režimu nebeįmanoma ne tik „derėtis“, bet net ir koegzistuoti šioje planetoje, tokių lūžių nebus.
 
Tačiau Ukrainos karas lėtai, bet užtikrintai stumia mus visus link to lūžio. Vis naujų žiaurybių ir kraujo sąskaita.
 
Vytautas Bruveris, ELTA vyriausiasis redaktorius
 
2022.10.11; 08:00
Gordijo mazgas

Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.

Berlynas, gegužės 13. (dpa-ELTA). Vokietijos kancleris Olafas Scholzas penktadienį per 75 minutes trukusį pokalbį telefonu su Rusijos Prezidentu Vladimiru Putinu pareikalavo kuo greičiau paskelbti paliaubas Ukrainoje, pranešė vyriausybės atstovas žiniasklaidai.
 
O. Scholzas taip pat paragino gerinti humanitarinę padėtį ir siekti pažangos ieškant diplomatinio konflikto sprendimo, sakė Vokietijos vyriausybės atstovas spaudai Steffenas Hebestreitas.
 
O. Scholzas atmetė Rusijos kaltinimus, kad Ukrainoje paplitęs nacizmas, teigiama Vokietijos paskelbtoje pokalbio išklotinėje.
 
Anksčiau Kremlius teigė, kad V. Putinas Vokietijos kancleriui nurodė „šiurkščius tarptautinės teisės normų pažeidimus, kuriuos daro nacistinę ideologiją išpažįstantys kovotojai“.
 
Rusija ne kartą bandė pateisinti savo karą prieš Ukrainą teigdama, kad jo tikslas – kaimynės „denacifikacija“, nors tokiam teiginiui pagrįsti nėra jokių įrodymų.
 
S. Hebestreitas sakė, kad abu vadovai taip pat kalbėjo apie pavojų pasauliniam maisto tiekimui dėl karo Ukrainoje, kuri yra viena svarbiausių kviečių eksportuotojų pasaulyje.
Vladimiro Putino fizionomija
 
„Kancleris pakartojo, kad Rusijai čia tenka ypatinga atsakomybė“, – sakė Vokietijos vyriausybės atstovas.
 
Kremlius teigė, kad V. Putinas pateikė „išsamią“ informaciją apie Rusijos siekius Ukrainoje, daugiausiai akcentuodamas humanitarinius tikslus. Buvo sutarta, kad diskusija bus tęsiama „įvairiais kanalais“.
 
Penktadienio rytą įvykęs pokalbis telefonu buvo pirmas abiejų lyderių pokalbis per daugiau nei šešias savaites.
 
O. Scholzas informavo įstatymų leidėjus apie savo planą susisiekti su V. Putinu anksčiau penktadienį, teigė Bundestago gynybos komiteto posėdžio dėl Vokietijos ginklų tiekimo Ukrainai dalyviai.
 
O. Scholzas kelis kartus kalbėjosi su V. Putinu telefonu po vasario 24 dienos, paskutinį kartą tai įvyko kovo 30 dieną. Po kelių dienų pasirodė žinia apie žudynes Bučos mieste netoli Kyjivo.
 
Kurį laiką su V. Putinu nebendravo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Tačiau gegužės 3 dieną jie vėl kalbėjosi telefonu, o JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas balandžio mėnesį aplankė V. Putiną Maskvoje, siekdamas deeskaluoti konfliktą.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.05.14; 00:30