Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių galvos tučios kaip puodynės. Gal per griežtai, per skaudžiai pasakiau? Bet būtent tokia mintis spontaniškai šovė į galvą, kai „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“ paskelbė, kokios atrinktos svarbiausios, aktualiausios idėjos Lietuvai.
Kad mano nusivylimas lietuviškųjų idėjų rinkimu būtų lengviau suprantamas, pirmiausia pateiksiu keletą statistinių duomenų, bylojančių, kokios tai neva svarbios akcijos būta!
Taigi 2017-ųjų rugsėjo 7- lapkričio 19 dienomis buvo pasiūlyta per 1500 idėjų.
Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.
Vėliau, nuo 2017-ųjų lapkričio 20-osios iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijos: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat analizuotos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.
2017 m. gruodį paskelbtas jau 30-ies išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“.
Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus.
Tai buvo daroma ne bet kaip, o pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus. Pavyzdžiui, žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų.
Vien iš šių duomenų lengva susidaryti nuomonę, kokios galingos jėgos buvo mestos tokiai akcijai.
O rezultatas – šnipštas.
Nes sumanymas padaryti mokytoją gerbiamu Lietuvoje nėra jokia idėja. Ir prieš tūkstantį metų žmonija suvokė, kad tautos, kurios negerbia jaunąją kartą ugdančių asmenų, kurios mokytojams atseikėja mažus atlyginimus, – greitai degraduoja. Lietuviai, jei jie protingi, senų seniausiai privalėjo sukurti ypatingas sąlygas: mokytojas gerbiamas taip pat kaip ir ministras, generolas ar teisėjas.
Beje, kiekviena rimtai į valstybės ateitį žiūrinti Vyriausybė ir Parlamentas rūpinasi dvasiniais bei finansiniais mokytojų reikalais be jokių skatinimų, nurodinėjimų, konkursų, spaudimo „iš apačios“. Mums turėtų būti gėda rengti penketą mėnesių trunkančias apklausas, svarstymus ir diskusijas, keliančias klausimą, ar Lietuvos mokytojas Lietuvoje vertas didesnės pagarbos. Juk tai – taip akivaizdu.
Mes turime savų pavyzdžių. Prisiminkime, kaip mokytojas buvo gerbiamas Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje, ir bus aišku, kodėl Lietuva anuomet pasiekė įspūdingų ekonominių pakilimų, o ją užpuolus sovietams beveik dešimt metų narsiai gynėsi nuo šimtus kartų galingesnių užpuolikų.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Be kita ko, idėjos – mokytojo prestižas – lengvai neįgyvendinsime. Nes, vaizdžiai kalbant, teks koreguoti mokytojų ir mokinių teisių – pareigų balansą. Atvirai sakau: jei ir ateityje mokytojas turės tik tiek teisių, o mokinys – net tiek, lietuvio mokytojo prestižas niekad nešoktelės į viršų.
Taip pat jokia idėja negaliu laikyti sumanymo padėt jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Jei valstybė siekia kuo ilgiau ir sėkmingiau gyvuoti, ji privalo padėt jaunoms šeimoms auginti kuo daugiau vaikų. Ir vėl priverstas kartoti – ši taisyklė tokia akivaizdi, suprantama, kad, atleiskite, niekaip nesuvokiu, kam dar reikalingos apklausos? Gausesnė nei iki šiol lietuviška šeima – visų mūsų parlamentų ir vyriausybių uždavinys, prioritetas, būtinybė. Jei mes tikrai be apklausų ir konkursų šito nesuprantame, vargas mums…
O vadinamoji dvigubos pilietybės idėja – dviprasmiška. Jau ne sykį esu sakęs, kad tik išskirtiniais atvejais galima turėti dvi motinas, dvi žmonas, dvi sąžines, du darbus. Bet net tuo atveju teks pripažinti, kad labai svarbių dvigubų dalykų mūsų Žemėje pasitaiko labai retai arba jie vis tiek ilgainiui transformuojasi į vieną.
Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu žurnalistu, ir man niekad niekaip nepavyko tuo pačiu metu dirbti dviejose skirtingose redakcijose. Man, o ir kitiems mano kolegoms, visuomet būdavo pateikiamas ultimatumas: „arba – arba“. Beje, šiandien sutinku užtektinai daug politikos, ekonomikos, kultūros apžvalgininkų, kurie savo parašais patvirtinę konktraktą, kad į jokius kitus leidinius rašyti neturi teisės išskyrus tą vienintelį, su kuriuo pasirašyta sutartis.
Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Gal ir ne itin demokratiška. Bet juk neišsisukinėkime nuo konkretaus atsakymo: dviems šeimininkams vienodai ištikimai tarnauti sunku.
Kritiškai į „Idėją Lietuvai“ žvelgiu ne aš vienas. Štai filosofas Vytautas Radžvilas mano, kad jau „pasiektas dugnas, toliau nebėra kur“. Jo manymu, atrinktos idėjos byloja apie „moralinę ir intelektualinę“ valstybės degradaciją. Portale alkas.lt jis pastebi: „Pirmoji idėja – tiesiausias kelias į galutinę tautos ir valstybės politinę savižudybę ir savanorišką susinaikinimą. Kitos dvi – smulkūs ir nieko negalintys pakeisti techniniai pasiūlymai, kuriems įgyvendinti prielaidų taip pat nėra.“
Kategoriškas ir filosofas Arvydas Juozaitis, manantis, kad „šis forumas turėjo akivaizdų strateginį tikslą – jis davė pradžią DVIGUBOS PILIETYBĖS REFERENDUMUI, t.y. agitacijai”.
Negaliu nepritarti ir šiems A. Juozaičio žodžiams: „Įteisinti dvigubą pilietybę“ – tai Lietuvos pražudymo sumanymas (…) Ši strategija iš esmės nereikalauja jokios lietuvių grįžimo, grąžinimo į Tėvynę, repatriacijos programos. Ši strategija iš esmės kalba apie „globalios Lietuvos“ ideologiją, Lietuvos ištirpimo pasaulyje idėją. Lietuvos išvalstybinimą.“ (Facebook).
Žodžiu, kai kada mūsų elgesys primena Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimus, kur būdavo daug blizgesio, pažadų, skambių žodžių, optimizmo, bet bent jau mes, lietuviai, jautėme, kad visa tai – melas ir niekšybė. Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetas mano akyse smuktelėjo, kai pamačiau ją dalyvaujant renginyje, kuriame skelbiamos tik tokios lietuviškos „idėjos“.
Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių leidinyje Draugas.org.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis ir Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis paskelbė tris idėjas Lietuvai.
Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus bei biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ truko penkis mėnesius, piliečiai ir organizacijos pasiūlė pusantro tūkstančio idėjų, ką daryti, kad šaliai ir tautiečiams gyventųsi geriau.
Pirmąją idėją – mokytojas prestižinė profesija iki 2025 metų – paskelbusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad kiekvienam iš mūsų mokytojas – ar tai buvo mūsų tėvai, šeima , draugai, mokytojas, ar vėliau mokiusieji mus dirbti, gyventi – išlieka kiekvienam svarbiausias. Pasak Prezidentės, nuo mokytojo priklauso, kokia bus Lietuva, kokia bus valstybė.
„Kaip žiūrėsime į mokytoją, priklausys visų mūsų ateitis“, pabrėždama, kad mokytojo profesija – lyg lakmuso popierėlis, sakė Prezidentė. D. Grybauskaitės žodžiais, Išsilavinusi tauta niekada nebus pavergta, nei šmeižtu, nei šantažu, nei žodžiu, nei veiksmu.
„Šis projektas – tai galimybė pažvelgti į mūsų valstybės ateitį piliečių akimis. Drąsios, skatinančios proveržį ir pokyčius, o svarbiausia – vienijančios tautą idėjos yra stipriausia valstybės varomoji jėga. Džiaugiuosi, kad dauguma visuomenės idėjų turi bendrą vardiklį su Vyriausybės užsibrėžtais tikslais ir atliekamais darbais. Viliuosi, kad sutelkę pastangas ir nukreipę energiją teigiama linkme, visuomenei svarbiausias idėjas paversime kūnu“, – konferencijos dalyvius sveikino S. Skvernelis.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pristatydamas idėją įteisinti dvigubą pilietybę, V. Pranckietis sakė, kad ji bręsta jau kurį laiką.
„Gera žinoti, kad ją pradėjome įgyvendinti dar gerokai iki šio renginio – esame pažengę, nes kalbėjome apie tai jau seniai. Galiu tik pasidžiaugti, kad visuomenė šį klausimą iškėlė prioritetu, tai tik parodo, kaip labai mums rūpi Lietuvos žmonės. Visi pasaulio lietuviai“, – sakė Seimo Pirmininkas.
Idėjų Lietuvai trejetas buvo atrinktas įvertinus jų populiarumą, skaitomumą, pasikartojimą, taip pat atlikus profesionalų ir visuomenės apklausas. Dviem idėjoms iš vienos srities surinkus vienodą balų skaičių ir gavus aukščiausius įvertinimus tiek ekspertų, tiek visuomenės apklausose, jos abi buvo sujungtos kaip viena bendra idėja.
„Gauti apklausų rezultatai parodė, kad vis tik vienoje kategorijoje dvi idėjos – padėti jaunoms šeimos įsigyti būstus ir mažinti biurokratiją skaitmenizuojant valstybės paslaugas – surinko vienodai balų, dėl to buvo nuspręsta abi šias idėjas sujungti ir paskelbti kaip vieną: neteisinga būtų kurią nors ignoruoti“, – komentavo tyrimų bendrovės „Spinter“ vadovas Ignas Zokas.
Žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas džiaugėsi, kad didžioji dalis jų atliktos apklausos respondentų rodė didelį susidomėjimą ir suinteresuotumą.
„Jie norėjo ir nori, kad Lietuva darytų proveržį, nes dabar mato tam tikrą sutrikimą ir delsimą. Dabar, jau paskelbus idėjas, jas visas galima įgyvendinti, jei politikai prie to rimčiau prisidės“, – sakė jis.
Pernai rudenį Lietuvoje pristatyta iniciatyva suvienijo šalies žiniasklaidą, verslą ir visuomenę. Visi norintys galėjo siūlyti savo idėjas Lietuvai, kurios buvo skelbiamos viešame tinklapyje, o sulaukusios daugiausiai susidomėjimo ir palaikymo buvo aptariamos iniciatyvoje dalyvaujančiose žiniasklaidos priemonėse, visoje šalyje organizuotose viešose diskusijose.
Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Idėjų rinkimo etape, 2017-ųjų rugsėjo 7-lapkričio 19 dienomis, buvo pasiūlyta per 1500 idėjų, kurios buvo priskirtos vienai iš 14 sričių: aplinkos apsaugos, energetikos, ekonomikos, krašto apsaugos, kultūros, socialinės apsaugos, susisiekimo, sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, teisės, žemės ūkio, vidaus reikalų ir kitoms.
Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.
Vėliau, nuo lapkričio 20 dienos iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijų apie idėjas etapas: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat buvo analizuojamos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.
Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius, buvo parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.
Interneto puslapyje idejalietuvai.lt surinkta ir užregistruota pusantro tūkstančio idėjų, tarp kurių buvo daugybė vertų įgyvendinimo, bet teko apsispręsti, kurios idėjos bus atrinktos, kad Lietuva koncentruotųsi į jų įgyvendinimą tolesniame iniciatyvos etape.
2017 m. gruodį buvo paskelbtas 30 išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Skaitomumo statistiką sekė visos iniciatyvoje dalyvaujančios žiniasklaidos priemonės, populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“ prie idėjos tinklapyje idejalietuvai.lt. Pasikartojimai rodė, kiek žmonių siūlė tą pačią ar labai panašią idėją.
Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos. Tai buvo daroma pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus žurnalą „Reitingai“. Žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų. Kiekvienoje iš trijų sričių respondentai rinko po vieną idėją, kuri, jų manymu, Lietuvai yra svarbiausia šiuo metu.
„Spinter tyrimai“ atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą – buvo apklausta 1000 šalies gyventojų. Jie, kaip ir ekspertai, kiekvienoje iš trijų sričių rinko po vieną, jų vertinimu, Lietuvai svarbiausią idėją. Susumavus šių apklausų rezultatus buvo atspindėta bendra visuomenės nuomonė.
G. Sarafinas pažymėjo, kad apibendrinant ekspertų apklausos rezultatus, tapo akivaizdu, kad didžiausią palaikymą iš jų gavo visą šalį paliečiančios, daugeliui žmonių rūpinčios idėjos.
Pasak I. Zoko, kalbant apie sąrašo apačioje esančias idėjas tarp ekspertų ir visuomenės nuomonių kai kur buvo atotrūkis, bet dėl populiariausių idėjų nuomonės sutapo.
Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Nebuvo taip, kad ekspertams kuri nors idėja būtų buvusi pirmoje vietoje, o visuomenės apklausoje – paskutinėje. Kartais idėjos apsikeisdavo vietomis sąraše, bet iš esmės prioritetai buvo panašūs. Galima teigti, kad rezultatai parodo bendrą šalies matymą“, – sakė I. Zokas.
Portale idejalietuvai.lt „Verta įgyvendinti“ daugiausia kartų paspausta prie idėjos įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai, bet visuomenės ir ekspertų apklausų rezultatai parodė, kad ši idėja vis dėlto neturi didžiausio palaikymo.
„Ši idėja skamba kaip egzotiška, kelianti daug emocijų, gal dėl to ji sulaukė daug dėmesio socialinėje medijoje. Tačiau kai žmonės atsakingai peržiūrėdavo idėjų sąrašą ir jų būdavo paprašyta realiai išrinkti vertas įgyvendinti idėjas, jų vertinimas buvo kitoks ir ši idėja nukeliavo į antrą planą.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“ ketvirtadienio vakarą užbaigė iškilminga autorių apdovanojimų ceremonija, kurioje pagerbti labiausiai iniciatyvai nusipelnę žurnalistai ir kiti prie jos prisidėję asmenys.
Už svarbiausių idėjų Lietuvai įgyvendinimą apdovanojimas įteiktas „Žmogui-idėjai Lietuvai“ – prof. Vytautui Landsbergiui. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, faktiniam Lietuvos vadovui lemtingu šaliai metu iniciatyvos vardu padėkota už drąsą turėti idėjų ir siekti jų įgyvendinimo.
Apdovanojimas taip pat įteiktas iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ autorei portalo DELFI žurnalistei Justinai Ilkevičiūtei, kuri parašė net 18 straipsnių, vedė 4 iniciatyvai dedikuotas konferencijas. Visa tai perskaityta ir peržiūrėta daugiau nei pusę milijono kartų – 684 163.
Populiariausia iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ televizijos laida – LRT „Labas rytas, Lietuva“. Ši laida įpratino šalies gyventojus pabusti kartu ne tik su kava, bet ir su idėjomis Lietuvai. „Labas rytas, Lietuva“ komanda kiekvieną antradienį rytus pradėdavo besisveikindama su vis kitų sričių profesionalais, pristatančiais aktualiausius šalies pokyčių siūlymus.
Net du apdovanojimai įteikti kategorijoje iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ balsas. Jie iškeliavo į LRT radijui ir „Žinių radijui“. Šių radijo stočių dėka kasdienių laidų dalimi tapusios idėjos Lietuvai pasiekdavo tautiečių ausis, kad ir kur šie būtų – automobilyje, darbe ar namuose.
Už nuopelnus iniciatyvai „Idėja Lietuvai“ apdovanotas žurnalistas Edmundas Jakilaitis, vadintas iniciatyvos žmogumi orkestru: jis buvo vaizdas, balsas ir idėja viename. E. Jakilaitis ne tik kiekvieną penktadienį DELFI TV studijoje grynino idėjas su iškiliausiais savo sričių ekspertais, bet ir pats aktyviai teikė savas.
Už žodžio laisvės idėjos gynimą apdovanojimas skirtas DELFI specialiajam korespondentui Dainiui Sinkevičiui. D. Sinkevičius kasdieniniame savo darbe nuosekliai ir užtikrintai gina žodžio ir saviraiškos laisvę, kad šalyje būtų daugiau laisvės, tiesos ir teisingumo.
Už proveržio idėjų skleidimą apdovanotas portalo „15min.lt“ žurnalistas Ugnius Antanavičius. U. Antanavičius gilinosi į itin skirtingas ir universalias idėjas – nuo Lietuvos vardo keitimo iki to, ką lietuviams savo būdo bruožuose siūlo keisti Tanzanijos ar Bengalijos gyventojai. „Idėja Lietuvai“ žurnalistą paskatino į viską pažiūrėti platesniu kampu.
Apdovanojimas už iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ vaizdą skirtas fotomenininkui Mariui Jovaišai. Iniciatyvai padovanotos M. Jovaišos projekto „Neregėta Lietuva“ nuotraukos atskleidžia mūsų šalies grožį. M. Jovaiša yra gyvas pavyzdys, kaip drąsiausias idėjas paversti realiais kūriniais.
Apdovanotiesiems įteikti autoriniai meno kūriniai – iniciatyvos simbolio – ąžuolo lapo vardinės statulėlės.
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nėra asmenybių, todėl nėra ir idėjų. Tai, ko gero, didžiausia šiandieninės Lietuvos bėda, iš kurios išplaukia visos kitos. Ir ji labiausiai matoma viešojoje erdvėje.
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui piliečiai turėjo progą dalytis savo idėjomis Lietuvai. Nežinau ar kas skaičiavo, kiek jų iš viso pasiūlyta, tačiau su apgailestavimu tenka pripažinti, kad tokių, kurias įgyvendinus kardinaliai pasikeistų šalies veidas, šalis įgautų tarsi naują kvėpavimą, – vargu ar buvo. Net ir žinomi ir žymūs žmonės nardė smulkmėje, o neretai ir banalybių mariose: kas siūlė į provincijos miestelį pritraukti naujų investicijų, kas – idėją naujai žemės ūkio reformai, arba įteisinti tos pačios lyties santuokas ir pan.
Ar tai – idėjos? O juk viskas jau pasakyta iki mūsų, tik, deja, pamiršta.
Lygiai prieš šimtą metų garsusis Hermanas Hesse savo esė Apie sielą („Atsitokėjimai”) rašė: Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien “be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus.
Viso pasaulio mokslininkai sutinka, kad miškai – viena svarbiausių gamtos buveinių, mūsų plaučiai, ir būtina stengtis išlaikyti kuo didesnius miškų plotus. Tačiau pastaruoju metu Lietuvoje kasmet iškertami vis didesni vertingų miškų plotai. Dažnai jų vietoje lieka tik neįžengiami brūzgynai, nors reikia atsodinti, bet retas kuris kirtėjas to paiso.
Miškas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Teigiama, kad Lietuvos miškingumas (lyginant su tarpukariu) padidėjo iki 35 proc. Tuo tarpu kitos Baltijos šalys miškų turi daugiau. Latvijoje miškai užima 52 proc. šalies teritorijos, o Estijoje – 49 proc. Nuo Baltijos šalių kiek atsilieka kaimynė Lenkija, kurios miškingumas yra apie 28 proc. Tačiau miškų specialistai pripažįsta, jog džiaugtis mums labai nereikėtų: šiuo metu Lietuvos miškingumas vertinamas netiksliai, tiksliau, pusiau melagingai, nes į miško teritoriją įtraukiamos ir kirtavietės, jaunuolynai, kurie dar ilgai yra tarsi pilkoji zona. Tai nėra brandus miškas, ir vargu ar kada bus, jis netinka ir kaip gyvūnų buveinė.
Prieš mėnesį, pliaupiant įkyriam nepaliaujamam lietui, verslininkas (…) iš kaimo gūdumos, bet turintis galingą vakarietišką miško techniką, pjovė nusipirktą mišką. Buvęs kolchozo partsekretorius pardavė, nes jau paseno, grožio jam nebereikia, reikia pinigų. Taigi pasakyti , kad jaunasis verslininkas mišką pjovė, reiškia pameluoti: vieni seni medžiai išrauti su šaknimis , kitų palikti dvimetriniai kelmai, pusės metro gylio traktorių provėžos miško paklotėje; viskas, kas pasitaikė nebeesančiame miško kelyje, išlaužyta ir įmurkdyta į purvą.
Ką dabar pasakytų atsikėlęs Antanas Baranauskas?
O kelias, bendro naudojimo visų kelias, – lyg būtų okupanto tankai pravažiavę.
Kas pjauna, veža mišką per lietus, juk seniau žmogus laukdavo, kol žemę sukaustys gruodas? Tas, kas nemato miško. Ir, dingojas, jokia urėdijų reforma čia nieko nepakeis.
Kai senolis, atskirtas kaimo vienkiemyje nuo pasaulio bekele, mandagiai paprašė verslininko pataisyti kelią, šis, išlipęs iš prabangaus visureigio, su ironiška šypsena naujojo barbaro akyse atšovė: valstybei sumokėta penki procentai, ji ir turi sutvarkyti.
O dabar užduokime sau klausimą: kas formuoja dabartinio žmogaus gyvenimo filosofiją? Ir atsakymas bus labai paprastas ir banalus – gobšumas.
Mes stebimės ir piktinamės, kad naujasis barbaras be atodairos niokoja mišką; kad neišprusęs, pusalkanis, pusgalvojantis kaimietis neria prie liauno medelio kilpą ar merkia tinklą ežeran?
Iškirstas miškas. EPA-ELTA nuotr.
O gal jis, vis dėlto, net labai galvojantis, kuomet mato, kaip tūlas Seimo narys net ir kone pusę metų sirgdamas (?) ligi paskutinio cento ištratina kanceliarines lėšas? Kai nuolatos televizoriaus ekranuose mato oriai postringaujantį garsųjį psichologą, irgi buvusį Seimo narį, tik jau buvusį anoj kadencijoj, kuris irgi tą patį pasimėgaudamas darė? Arba buvusį kurortinio miesto merą, senokai nuteistą už ežerų pakrančių bei gražių gojelių parceliavimą, tačiau nebesėdintį, o dažnai besimeldžiantį Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.
Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis. Eltos nuotr.
Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis sako, kad jam, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė. „Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Tad labai svarbu mokėti teisingai atsirinkti, kas yra tiesa, kitaip tariant, reiktų lavinti kritinio mąstymo įgūdžius“, – interviu projekto „Idėja Lietuvai“ pozityvių žinių ambasadorei naujienų agentūrai ELTA sakė L. Jakučionis.
– Papasakokite trumpai apie save – kuo užsiimate, kokie Jūsų pomėgiai?
– Man pasisekė – tiek mano pomėgis, tiek darbas sutampa. Esu programuotojas. Laisvalaikiu mėgstu ir futbolą pažaisti, ir gamtoje pasivaikščioti. Man, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė, dėl to gyvendamas Airijoje tapau pirmuoju Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku. O šiais laikais mėgstu įvairiose interneto svetainėse žmonėms priminti apie tai, kaip veikia realybė, jeigu jų ar kokių nors organizacijų veiksmai su ja prasilenkia.
– Kaip Jums kilo idėja „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“?
– Tai ne staiga galvon šovusi, o per kokius 20 metų susiformavusi idėja. Ji vis tvirtėjo kiekvieną kartą internete ar realybėje susidūrus su nuo sukčių nukentėjusiais žmonėmis, tūkstančius neveikiančiam gydymui išleidusiais ligoniais, sergančiais vėžiu, ideologinėmis grupėmis, kurios į savo ideologiją linkusios įtraukti ne tik savo gerus siekius, tačiau ir bet kokią demagogiją, jeigu tik ji sutampa su grupės tikslais.
Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Internetas suteikia galimybę bet kam be tarpininkų pateikti informaciją. Kartais tos informacijos skleidėjai yra tiesiog suinteresuoti komercine nauda, kartais siekiama geopolitinės įtakos, o kartais tiesiog gerų paskatų vedamos ideologinės grupės skleidžia ne visai tiesą atitinkančią informaciją. Jeigu nesugebame atskirti patikimos informacijos nuo nepatikimos, galime priimti pavojingus sau ar visuomenei sprendimus. Jeigu nesugebame atpažinti argumentavo klaidų, galime priimti neteisingus sprendimus arba ir patys tapti neteisingos informacijos platintojais.
Kiekvienam žmogui būti politikos, biologijos, medicinos, filosofijos, fizikos, religijotyros, istorijos, mechanikos, finansų ekspertu tikrai nepavyks. O štai išmokti metodus ir procesus, kaip atsijoti nepatikimą, tendencingą, propagandinę informaciją, yra įmanoma. Kurgi geriau tai daryti, jeigu ne mokykloje?
– Jūsų nuomone, ar mes, suaugę žmonės, mokame kritiškai mąstyti?
– Kaip ir beveik visose srityse, vieniems žmonėms tai sekasi geriau, o kitiems prasčiau. Taip pat kartais žmonės sugeba atpažinti argumentavimo klaidas, kai susiduria su svetimomis idėjomis, tačiau nepastebi tų pačių argumentavimo klaidų savo argumentuose.
Kiekviename laikraštyje rasite horoskopų skyrelį ar ekstrasensų samprotavimų Kai kurie jūsų draugai feisbuke vis pasidalins kokiu nors kaimyninės valstybės žiniasklaidos propagandiniu straipsniu, o koks nors labdaros fondas vis rinks pinigus, kad nusiųstų vėžiu sergantį vaiką į kokią nors kliniką Meksikoje. Į Seimą vis pakliūva populistinių partijų atstovų, žmonės perka žinomai neveikiančių homeopatinių preparatų, o įvairių religijų atstovai sugeba ne tik save išlaikyti, bet dar kartais ir prabangių automobilių įsigyti.
Tad akivaizdu, kad bent šiek tiek teorinio ir praktinio pagrindo bent daliai žmonių reikia.
– Kaip galima mokytis kritinio mąstymo?
– Mokytis kritinio mąstymo galima taip pat kaip ir visų kitų dalykų – išmokti teoriją ir praktikuotis. O teorijos mokytis yra daug: ir apie tai, kokios būna formaliosios ir neformaliosios logikos klaidos (pvz., argumentavimas iš senumo). Ir apie tai, kokias mąstymo klaidas linkusios daryti žmogaus smegenys (pvz., žmonės linkę atsirinkti informaciją, patvirtinančią jų ankstesnes nuostatas ir ignoruoti informaciją, prieštaraujančią ankstesnėms nuostatoms). Ir apie tai, kaip veikia atmintis (atmintis nėra įrašas, prisiminimai keičiasi kiekvieną kartą juos perpasakojant, kai kuriais atvejais netgi įmanoma įdiegti netikrus prisiminimus). Ir apie tai, kuo skiriasi mokslinių tyrimų visuma besiremiantys ekspertai nuo kitų autoritetų. Ir apie tai, kaip atpažinti statistiką: „Kasdienis 50 g perdirbtos mėsos suvartojimas padidina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu 18 proc.“, nereiškia, kad 18 proc. žmonių susirgs vėžiu, o reiškia, kad tikimybė per visą gyvenimą susirgti šiuo vėžiu padidėja nuo 6 proc. iki 7 proc.
Pratimų ir praktinių užduočių galima atlikti daug: pradedant nuo pramanytų situacijų, kuriose reikia atpažinti logikos ar mąstymo klaidas, iki praktinių užsiėmimų kaip atpažinti apmokamus straipsnius laikraščiuose, manipuliaciją statistika, išanalizuoti sensacingas naujienas ir išsiaiškinti, ar tikrai jos tokios sensacingos.
– Ar savo aplinkinius skatinate kritiškai mąstyti? Kaip tai darote?
– Taip, bet ne taip jau ir dažnai. Kartais tiesiog tenka priminti dalykus, kurių mokomės mokykloje. Pavyzdžiui, peršalimas nėra peršalimas, jį sukelia virusai, tad bandymas atsekti, ar peršalimą sukėlė neužsidėta kepurė, ko gero, neprives prie teisingo atsakymo. Kartais diskusijoje tenka tiesiog užduoti papildomų klausimų, ypač kai kas nors pasiūlo „paprastą“ sprendimą kokiam sudėtingam klausimui spręsti (pvz., migracija).
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.
Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?
Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?
Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?
Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…
Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!
Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.
Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos.
Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?
Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins
Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą?
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…
Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.
Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klysta tie, kurie mano, kad kritikuoti dabartinę Seimo daugumą yra malonumas. Perskaičius mūsų valdančiosios partijos sudėtį – bemaž 20 agronomų, pora veterinarų, keli policininkai, medikai, po vieną kitą įvairiausių profesijų ir mokymo įstaigų atstovų – supranti, kad tai, kas daroma šiuo metu valstybėje, yra labai gerai ir norėtųsi tik džiaugtis, kad ne blogiau, o ne kritikuoti.
Smagu, kad bent jau agronomijos mokslus dalis dominuojančios frakcijos narių yra perkrimtusi, sėjomainos pagrindus žino. Pasaulėžiūra juos sieja su viena seniausių žmonijos veiklų, lėmusių civilizacijos proveržį.
Kalbininkas Jonas Jablonskis
Po to, kai homo sapiens išlipo iš medžio (tai dabar daro ir kt. primatai), tik kai išrado plūgą ir nustojo maitintis žolelėmis, šaknelėmis bei nudobtais žinduoliais ir žuvimis, pasaulis pradėjo keistis. Taigi, dar prieš kokius 10–20 tūkst. metų mūsų valdančioji dauguma būtų buvusi novatoriais.
Dabar taip nebėra, agronomai turi sutarti dėl energetikos, švietimo, užsienio politikos, pasaulio ekologijos, bendrų visuomenės resursų, finansų, biudžeto išlaidų ir pajamų. Nors bemaž visi jie praėję sudėtingesnius ar lengvesnius gyvenimo universitetus, tačiau ar to pakanka valdyti valstybei?
Kokių žinių trūksta Seimo komitetų pirmininkams?
Labiau nei tikėtina, kad Seimo bei Vyriausybės nariai ir patys puikiai suvokia, jog valdyti valstybei reikėtų daugiau žinių, kompetencijų, praverstų bent jau žinoti, kur informacijos ieškoti. Ypatingai gilių įžvalgų, fundamentalaus išsilavinimo nereikėtų, bet pagrindai – nepakenktų. Todėl būtų prasmingiausias sprendimas, matant, ką išrinko mūsų ir jūsų bendrapiliečiai, t.y. mes visi, oficialiai skirti laiką Seimo narių darbotvarkėje profesinėms studijoms.
Galėtų mūsų garbios profesūros atstovai, geriausi ką turime, o gal ir kviestiniai iš žymesnių pasaulio universitetų, bent kartą per savaitę vykti į Seimą ir Seimo salėje mokyti parlamentarus valstybės valdymui reikalingų pagrindų: teisės, vadybos, tarptautinių santykių, užsienio kalbų, sociologijos, nepakenktų ir politologijos įvadas, kad remiantis maksimaliai įmanomais objektyviais kriterijais Seimo nariai atsirinktų, kas yra kas ir kas su kuo, o toliau jau patys galės gilintis.
Kadangi kiekvienas Seimo narys pasirinko komitetą, kuriame dirba arba net paskirtas jam vadovauti, tad praverstų ir kai kurios specizuotos žinios. Tarkim, Gamtos apsaugos komiteto vadovą Kęstutį Mažeiką, nors jis ir turi daktaro laipsnį, tačiau jį pelnė iš specifinės veterinarijos srities (disertacijos tema buvo „Veislinių kuilių sėklidžių ir priedinių lytinių liaukų morfologiniai ir morfometriniai tyrimai“), galėtų pamokyti gamtos žinovai, biologai, ekologai. Seimo kultūros komiteto nariams ir jų vadovui Ramūnui Karbauskiui tikrai praverstų kultūros istorijos, filosofijos, menų disciplinų studijos.
Idėja Lietuvai – Seimo narių ugdymas
Metų (Seimo sesijos) pabaigoje derėtų surengti egzaminus ir išlaikiusiems 10-ukais skirti premijas. Už Seimo narių studijas turėtume mokėti mes, mokesčių mokėtojai, nes mes juos išrinkome. Tai būtų pati pigiausia, bet ir pati efektyviausia investicija į Lietuvos ateitį. Ji visiškai atitiktų dabar populiarinamo projekto „Idėja Lietuvai“ koncepciją.
Į Seimo narių pasiruošimą atsakingai vykdyti savo pareigas, valdyti valstybę, turi būti žiūrima deramai, skiriama tam pakankamai lėšų, laiko ir dėmesio, nes kur jau kur, o šiose vietoje nesutaupysime. Klaidos dėl nekompetencijos ir žinių stokos aukščiausiame valdžios ešelone per brangiai kainuoja, ir maža valstybė, tiesiog negali sau to leisti.
Reikia ne tyčiotis, o mokyti
Būtų be galo didžiulis laimėjimas, kai po 2–3 metų Lietuva turėtų vieną labiausiai išsilavinusių parlamentų Europoje ir jis 1 ar 2 metus dirbtų efektyviai, saistomas ne tik politinių, socialinių, finansinių savo ar kokių nors grupių interesų, bet ir supratimo, ką šių interesų įgyvendinimas valstybės piliečiams duos, o ką iš jų atims. Tikėtina, kad tuomet priimamiems sprendimas būtų patiekiami konkretūs ir susiję su spendžiamu klausimu argumentai, o ne šaipomasi, tarkim, iš S. Skvernelio pavardės, anot Remigijaus Žemaitaičio, kilusios iš to, kad po skverneliu galima kažką paslėpti, pvz., degtinės butelį, bus neraudama Seimo tribūnoje dėl to, kad universitetai pagaliai patys gali spręsti, su kuo jiems jungtis ar nesijunti, ką emocingai darė Seimo pirmininkas pristatant aukštojo mokslo reformas.
Emocijos, ašaros, net ir nepikti apsižodžiavimai – nieko blogo. Juk ar Seimo nariai, ar Elnieriškio kaimo bubutės, visi jie prieš 0,5 mln. metų iš to paties medžio išlipo, tad ir viskas, kas žmogiška, visiems ir nesvetima. Tačiau užduotys ir priimamų sprendimų reikšmė visuomenei visiškai kita. Niekas nemano, ir juo labiau patys Seimo nariai apie save, kad jie yra kažkokie kretinai, nori padaryti tik blogiau ir nesupranta, kad kompetencijos reikia, ir, kad pareigos dar negarantuoja visažinystės ir neklystamumo. Gyvenimiškos išminties, nors įgytos ir garbingu būdu rankomis purenant Tėviškės žemelę, ar priverčiant už nedidelį atlygį kitus ją purenti, dinamiškame, globaliame ir be galo sudėtingame pasaulyje neužtenka.
Istorinė galimybė!
Jei tokios iniciatyvos mokyti Seimo narius imtųsi bent vienas ar du mūsų universitetai, kol jų dar nespėjo nustekenti ar jie patys nenusistekeno reformavimosi liūne – tai būtų viena šviesiausių iniciatyvų ne tik per 27 Nepriklausomybės metus, bet, ko gero, ir per visą Lietuvos istoriją.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepakenktų šios studijos ir mūsų „profesionalų“ vyriausybei. Juk kokia Lietuvos kultūrai pridėtinė vertė sukuriama dėl to, kad visur besilankanti Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson visiems plačiai šypsosi. Be abejo – tai gražu ir taktiška, žymiai geriau, nei susitikinėtų, glėbesčiuotųsi su garbiais menininkais ir mokslininkais susiraukusi. Bet ar to užtenka? Juk žmones tik sutinka pagal šypseną, o išlydi vis vien pagal nuveiktus darbus.
Kokia prasmė iš Aplinkos ministro Kęstučio Navicko, kuris per 2 savaites iš nevyriausybinio sektoriaus atstovo tampa verslo interesų grupių atstovu, radikaliai pakeisdamas savo požiūrį. Juk tai reiškia, kad požiūris – ir pirmasis, ir antrasis – nebuvo pagrįstas žiniomis. Kai reformų argumentu tampa „aš ir Vyriausybė primisime visą politinę atsakomybę už reformą“ – tai tiek ir tereiškia, kad nežinoma, kas daroma bei, kas iš to išeis. Tačiau puikiai žinoma, kad dar nei viena iš 17-os Vyriausybių ir nei vienas iš 11-os Aplinkos ministrų atsakomybės taip ir neprisiėmė. Nėra tokio įstatyminio pagrindo ją prisiimti, nėra ir tradicijos. Baigiasi kadencija ir išeina žmonės. Juk atsakomybe nepavadinsi to, kad kitą kartą jų nebeišrenka – tai tik elementarus dėsningumas.
Mokytis nėra kada, riekia dirbti
Gal ir labai stropus Mykolo Riomerio universiteto studentas buvo S. Skvernelis, bet su neakivaizdinėmis studijomis, visi žinome, kaip būna. Kai visą dieną eismą reguliuoji sankryžoje, vakare užuot su šeima pabendravus turi gilintis į teisės teoriją, tiek tų norų bei jėgų lieka. Makiavelį paskaityti bent jau įdomu būna, o visas kitas žinias nepakenktų dabar pakartoti, suvokti praktinio panaudojimo metodikas, pasekmes, nes tai ne tas pats, kaip pelnyti kryžiuką įskaitų knygelėje.
Nepakenktų ir etikos bei užsienio kalbų kursai. Premjero demonstruojamos elgsenos ir sprendimai sukelia įvairių minčių – iš vienos pusės lyg ir prasminga, kad Dievas davė žmogui charizmą, tačiau iš kitos – galioja „laisvos valios“ principas: Dievas nebesikiša, kokiems tikslams žmogus dovaną panaudoja.
Gali Seimo bei Vyriausybės nariai ir nesimokyti, tačiau tuomet turėsime valstybėje truputėlį daugiau kvailysčių visus 4 metus ir už jas vis vien turėsime sumokėti iš savo kišenės. Juk nesame tokie naivūs ir tikimės, kad žmonės mokysis savarankiškai. Saviugdai reikia ne tik valios pastangų, tam reikia ir tikslingai bei nuolat skiriamo laiko, o savaime nieko neįvyksta. Laiko mūsų parlamentarai ir vyriausybės nariai neturi, nes privalo priiminėti įstatymus, nutarimus, potvarkius, rengti, vertinti ir derinti visokiausius projektus, programas ir t.t. Kitaip tariant, turi valdyti valstybę. Kaip moka, ką žino, kaip išmano, taip ir valdo. Be įstatyminio sprendimo, privalomo laiko, žinias įvertinančių bei viešai skelbiamų egzaminų rezultatų nieko gero nebus.
Seimo narius pasiūlymas mokytis gal ir įžeis, ypač prof. Viktorą Pranckietį, o gal kaip tik ne. Juk profesoriaus vardas, ilgamečio darbo su studentais patirtis turėtų pasufleruoti, kad kiek nori gali gretinti konservatorius su rūgščiais antaniniais obuoliais, liberalus – su „Jonagold“, kolicijos partnerius – su papinkiniais, o saviškius bendrapartiečius – su „Šampion“, „Rubinola“ ar „Auksiais“ ir kt. visu Lietuvoje ir pasaulyje išveistų veislių mišiniu, aiškumo, kaip konkrečiu atveju taikyti Seimo statuto reikalavimus vargu ar padaugėja.
Ar opozicija – visažinė?
Reikia turėti galvoje, kad jei ir norėtų Seimo noriai šiek tiek pasimokyti, jie šio įstatymo patys nelabai gali priimti, nes visa ta visuomenės dalis, kuri mokėsi pati pasinaudodama Konstitucine nemokamo mokslo teise, o juo labiau tie, kurie mokėsi už savo pinigus, tarp jų ir žurnalistai, gali pasipiktinti ir pasinaudodami savo kanalais sukelti visuomenės pasipiktinimą. Be to, priimant tokį įstatymą piktinsis bet kuri partija, esanti opozicijoje, ir dievagosis, kad viską žino, išmano ir po kitų Seimo rinkimų – tai jau tikrai parodys ką sugeba ir savo žinias pritaikys. Tačiau ar tenkina Seimo narių darbas dabar ir ar tenkino anksčiau? Sociologinės apklausos rodo, kad kuo arčiau kadencijos pabaiga, tuo prastesnius pažymius valdantiesiems politikams visuomenė rašo ir tai jau nesikeičia 27 metus.
Lietuva – labai graži šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bus gerokai blogiau, jei Seimo nariai patys mokytis nenorės. Tuomet reikia juos priversti. Piliečiai tokią galimybę turi – referendumo būdu. Jeigu tauta nuspręs, kad Seimo nariai bent 1 dieną per savaitę turi skirti lavinimuisi, jie privalės mokytis. Galima netgi balsavimo biuletenyje surašyti mokymosi dalykus ir pasiūlyti balsuotojams juos sužymėti prioritetine tvarka.
Ko gero, vienintelis būdas šią problemą išspręsti iš tiesų būtų tik referendumas. Kaip Seimo bei Vyriausybės narių aukštesniam išsilavinimui, taip ir referendumui surengti skirtos lėšos būtų tikrai efektyvus valstybės biudžeto pinigų panaudojimas ir garantuotą grąžą duodanti investicija.
Abėcėlę jau moka
Ar idėja – privalomas nemokamas renkamų aukščiausių valstybės valdytojų mokymas yra utopija? Jeigu utopija, tuomet visus 4 metus ir kritikuosime, juoksimės, bet ne iš džiaugsmo, nes apskritai valstybėje bus liūdna, įsivyraus pesimistinės nuotaikos ir žmonėms nieko kito nebeliks, tik dar ryžtingiau pirmauti pagal savižudybių skaičių Europoje, pliekti iš nevilties savo vaikus, dalyvauti projektuose „Renkuosi Norvegiją“ ir pan.
Marijaus Pjuzo romanas apie mafiją – KRIKŠTATĖVIS
Sarkastiškai juoktis, žinoma, bus iš ko, tarkim, stebint besiskeryčiojantį premjerą, kuris prisiminęs savo profesiją kovoja su šiukšlių mafija, nes vadovauti vyriausybei mokėsi iš Marijaus Pjuzo romano „Krikštatėvis“, o ne iš Platono „Valstybės“. Stebins ir kels šypseną premjero noras kilstelti Lietuvos piliečių intelektą matematiniu būdu padauginant lietuviškos abėcėlės raidžių skaičių: prie 32 raidžių pridėjus dar 3 ir iš viso jau bus 35 lietuviškos (lotyniškos) raidės.
Juk tokio Jono Jablonskio nėra nei tarp partijų pirmininkų, nei tarp rimtesnių verslininkų, netgi nėra tarp įkyriai po Seimo narių kabinetus landžiojančių lobistų, tad kodėl kažkokio neaiškaus veikėjo nuomonės turėtų būti paisoma. Buvo abėcėlė pagal Jablonskį, dabar bus pagal Skvernelį. „Nuspręsime ir padarysime“, – mėgsta kartoti premjeras.
Šalininkai
Įdomu, bet privalomas Seimo narių mokymas už valstybės pinigus gali turėti ir įtakingų šalininkų vyriausybėje, ir netgi ten, kur mažiausiai tikėtumeisi jų rasti. O gi pats S. Skvernelis pareiškė LRT radijui, kad „<…>Svarbiausia, kad nebūtų suirutės mūsų politikų galvose. Ir tikrai nereikia visuomenės gąsdinti – vyriausybė dirba, Seimas priima sprendimus. O vyriausybė nuo pat pirmos dienos dirba tokiu pat režimu, t. y. ieško didesnės paramos priimamiems įstatymas, ypač kai kalbama apie struktūrines reformas, tad taip ir toliau elgsimės <…>“.
Jeigu premjerui kelia nerimą suirutė ne jo paties, bet kitų politikų galvose, iš tiesų reikia, kad tos galvos būtų šviesios, išsilavinusios, nes kitaip – pridarys bėdų. Tad premjeras valdančiųjų galvos šviesinimui gal ir pritartų bei lėšų iš sutaupytų kultūros sąskaita tokiems tikslams surastų.
Senovės filosofas Platonas
Galbūt šalininku taptų ir pats Valstiečių ir žaliųjų pirmininkas R. Karbauskis. Labai gaila, kad jis vis dar įsijautęs į pilkojo kardinolo, šešėlinio valstybės vadovo vaidmenį. Kai kurie jo atradimai iki pakliūnant į Seimą iš tiesų verti dėmesio – tai ir surasta gyvenimo prasmė žygiuose pėsčiomis per Lietuvą, ir įtikėjimas, kad pagonybė yra ne toks jau blogas dalykas, ji gali telkti jei ne lietuvių tautą, tai bent partijos narius ne tik profesiniu, bet ir bendro tikėjimo pagrindu. Dar žingsnelis iš mokslo populiarinimo ir galima pakliūti į mitologijos, etnologijos, semiotikos studijų terpę ir ten surasti žymiai prasmingesnių dalykų nei basam šokinėti per Joninių laužą, o po to su plikomis moterimis išsimaudyti Šventojoje. Asmeninio nušvitimo laikotarpis Seime ir Vyriausybėje turi baigtis. Laikas gilinti į bendrąsias klasikines universitetines studijas ir įgytas žinias pritaikyti valdant valstybę.
Į ministrus tik išlaikius egzaminą
Ar privalomo mokslo Seimo ir Vyriausybės nariams „Idėja Lietuvai“ ir liks tik gražia svajone – utopija, ar bus realizuota? Vis dėlto šokių tokių galimybių esama. Jeigu yra amžiaus cenzas perkant alkoholį ir pretenduojant į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, kodėl negali būti išsilavinimo cenzo pretenduojant į Seimo narius vienmandatinėse ir specializuoto išslavinimo reikalavimo partijų kandidatų sąrašams daugiamandatinėje apygardoje. Bent kartą Lietuva išsirinktų „profesionalų“ Seimą, nes žaidimas su „profesionalų“ vyriausybe pasirodė besąs apgaule.
Prezidentė tikrino kandidatų į ministrus anglų ar kitų Europos Sąjungoje naudojamų kalbų žinias. Bet jau kitas prezidentas ar prezidentė galėtų surengti būsimiesiems ministrams ir profesinių žinių egzaminą. Juk vadybos pagrindai ir žinios apie sritį, kuriai jie vadovauti ryžtasi, tikrai nepakenktų. O tai, kad Lietuvos kultūrai D. Ruokytė–Jonsson vadovauja švediškai, o Šveitimo ministrė Jurgita Petrauskienė – angliškai, dėl to situacija kultūroje ir švietimo sistemose nei gerėja, nei blogėja.
Partinės mokyklos
Deja, bet įsilavinimas, kurį politikai įgyja kildami partinės hierarchijos laipteliais, nėra pakankamas valdyti valstybei. Neretai bekylant išmokstama ne tik gerų, bet ir negerų dalykų. Kartais net prarandama orientacija, kokia ta partija ir kokios jos vertybės turėtų būti. Štai ir nutinka tuomet tokie kuriozai, kokie ištiko socialdemokratus, kai kairioji politinė jėga, tradiciškai turėjusi atstovauti profsąjungas, nuveikė tik tiek, kad profsąjungų beveik šalyje nebeliko, ir viena partijos dalis nori įgyvendinti bet kokią, nenuspėjamą valstiečių ir žaliųjų programą, o kita dalis, didesnioji, jai to daryti neleidžia.
Tai, kad neleidžia – optimistinė žinia, nes bent jau prielaidos atsirasti pirmajai Lietuvoje tradicinei – europinei partijai atsiranda. Tad partinės mokyklos visiška nurašyti nederėtų. Gal tik valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju matome baisoką tokios mokyklos šaržą, bet tai ir nenuostabu, iš visokių grupių ir grupelių surankiota komanda bendro darbo kartu jau turi mokytis Seimo salėje, kur juos vienoje vietoje telkia tik baimė, nes aplink Seime trinasi jau prakutę veikėjai, galintys ir aplink pirštą apvynioti, ir suvilioti, ir palikti.
Lietuvos ir Rusijos panašumai
Rudens savaitė Lietuvoje buvo smagi, juokinga, tik kiek per gausiai laistoma rudeninių darganų, todėl norint ką nors surasti šviesaus, kas tiktų nors kaip idėja Lietuvai, ir buvo surastas toks valdančiųjų „pašviesinimo“ modelis.
Lietuvos statyba – velniškai sunkus ir sudėtingas darbas. Slaptai.lt nuotr.
Ko tikrai nebereikėtų – tai priminti visiems apie šiuo metu vykstančias „Zapad“ pratybas. Jos jau įsibėgėjo ir visi apie jas žino bei rašo. Kurių žinovų prognozės pasitvirtins, laukti dar reikės, bet ne taip ir ilgai. Rugsėjo 20 d. pratybos bus pasibaigusios, rusai su baltarusiais bus pasitikrinę gebėjimus ir žinos, ar gali pulti kurią nors mažesnę NATO valstybę, ar tik daužys snukius vieni kitiems vadinamoj Vaišnorijos respublikoj, ar nepasimušę, nepasilinksminę kaip reikiant svetimose žemėse, kėblins liūdnai namo letenų per žiemą čiulpti iki kito karto.
Beje, su ta Rusija yra įdomus dalykas ne tik todėl, kad jų prezidentas ir mūsų premjeras yra kilę iš jėgos struktūrų, tačiau todėl, kad nuolatiniai dalykai, kokie jie iš pradžių patrauklūs bebebūtų, ilgainiui žmonėms atsibosta. Taip yra su Rusijos agresija – buvo jos pikai Gruzijoje, Ukrainoje, bet kai Ukraina pasipriešino, agresija užsitęsė, ji palengva perstoja žmones telkti, labiau tik erzina.
Kokį sprendimą suras Rusijos prezidentas – neįmanoma atspėti, nes kaip ir visi iš jėgos struktūrų kilę valstybių, vyriausybių vadovai tampa neprognozuojami, kai vietoj statuto, kur viskas parašyta ir numatyta, pakliūna į terpę, kur niekas neaišku ir jokių taisyklių nėra, arba tas taisykles įstatymu ar paprasčiausia fizine jėga galima pakeisti. Tokioje situacijoje ne viena galvelė su aiškiai išreikšta apskrita smegenų rievele ima ir susidrumsčia.
Konstitucija pernelyg abstrakti, kad joje būtų galima išskaityti – reikia ar nereikia valstybėje nemokamo mokslo vienai asmenų grupei, t.y. ar gali ši konstitucinė norma gali būti taikoma Seimo ir Vyriausybės nariams.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.
Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.
Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.
Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.
Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.
Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.
Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.
Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.
Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!
Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.
Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.
Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.
Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.
Ketvirtadienį vienoje prezidentūros menėje buvo pristatyta nacionalinė iniciatyva IDĖJA LIETUVAI, subūrusi, kaip praneša rengėjai, pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių ekspertus, atsakingą verslą.
Krenta į akis, kad ši akcija buvo išreklamuota iš anksto su Lietuvoje ne taip dažnai matoma pompa, o ypatingą iškilumą minėtai iniciatyvai suteikia tai, kad akcijos globėjais sutiko būti aukščiausieji šalies politikai, pradedant šalies prezidente Dalia Grybauskaite.
Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šio užmanymo tikrasis iniciatorius, telkiantis pritariančiuosius balsus (kas galėtų drįsti nepritarti idėjai Lietuvai), yra Delfi.lt portalas, tarsi pratęsiantis čia vykstančius kasmetinius įtakingiausiųjų Lietuvos žmonių rinkimus labai savitu būdu, t. y. dabar užsimojęs pažadinti masinę žmonių iniciatyvą dalintis idėjomis, nežiūrint jų pelnyto statuso, užimamos padėties, turimų įtakos svertų, tarkime, tikintis, kad išsakytos vertingos idėjos savaime prasiskins kelią.
Galimas daiktas, pernelyg užsižaidus nepaprastai žavingu ir drauge graudžiai juokingu įtakingųjų rinkimu, kreipimasis į žmonių mases su raginimu dalintis idėjomis yra savotiškas kompensacinis paties portalo mechanizmas, siekiant didesnės savivertės ir visuomeninio reikšmingumo, tačiau bet kokiu atveju tokiu kreipimusi buvome pamaloninti mes visi, net didžiausi diletantai. Žinia, gyvename epochoje, kurioje vis didesnę reikšmę įgyja eksperto kompetencijos, tačiau jau pagal apibrėžimą ekspertas yra toks žmogus, kuris neturi idėjų, o tai savo ruožtu reiškia, kad idėjų turnyruose mėgėjai gali pasirodyti ne blogiau nei profesionalai.
Net jeigu idėjos Lietuvai užmanymas būtų tik marketinginis triukas, svarbiausiu dalyku laikant savireklamą, tokios idėjos Lietuvai iškėlimas neabejotinai įgyja visuotinį pobūdį ir nacionalinį skambesį jau vien todėl, kad suteikia progą mums visiems padiskutuoti apie idėjų reikšmę visuomenės gyvenime, siekiant strateginių pokyčių, verčia kelti klausimą – kaip, kokiu būdu, pagaliau – kur užgimsta tikroviškos idėjos, keičiančios mūsų likimą, atveriančios naujus tikrovės horizontus. Net jeigu iš didelio aptartos reklaminės akcijos debesio nebus daug lietaus, t. y. neiškris idėjų perteklius, nušniokščiantis gatvėmis, mes jau būsime įsibėgėję, bandydami atspėti idėjos kaip tikrovės stūmoklio mįslę, žingsnis po žingsnio artėdami prie Platono idėjų teorijos kaip svarbiausiojo platonizmo rezultato apmąstymo, įgydami skonį ir poreikį platoniškajai sielos nuskaidrinimo versijai kasdienybės verpetuose.
Na, iš tiesų Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on). Vadovėliniu žargonu tariant, Patonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės.
Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie, kaip toliau pamatysime, esmės požiūriu yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, kuris būtų linkęs save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kartas nuo karto išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“.
Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.
Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujanti būtyje tik per savo idėją. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje?
Ta proga galima pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera priešais tikrovę kaip jos vertingumo pagrindą keldami idėjas, nubūtina prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūrinių kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.
Kita vertus, kaip jau menka dalimi užsiminiau, man pačiam labiau rūpi ta platonizmo versija, kuri leidžia idėją traktuoti kaip būdą apšviesti tikrovę, išryškinant jos nepriteklius, tarkime, dialogo idėja įgalina apčiuopti nesusikalbėjimo problematiką ir pan.
Žiūrint šiuo rakursu, idėjos Lietuvai nacionalinės iniciatyvos kontekste savaime besiperšanti yra visos Lietuvos susirinkimo, jeigu norite, visuotinio tautos suvažiavimo idėja. Kaip atrodo, tai būtų pats geriausias būdas susitarti dėl Lietuvos vizijos, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pradžią. Techninis šios idėjos gyvendinimas tikrai nėra toks keblus uždavinys kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ar sakote, kad atstovaujamosios demokratijos sąlygomis esminį Konstitucijos paragrafą, skelbiantį, kad valstybę kuria tauta, realizuoja laisvose demokratiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas, vykdantis tautos valią? Tikriausiai greitai supratote, kokią nesąmonę ištarėte?.. Iš tiesų, Lietuvoje politikai pačiu geriausiu atveju atstovauja politiko profesijai, o dažniausiai su vis didėjančiu pagreičiu – savo šeimoms, atžaloms, egoistinių interesų grupei, pasivadinusiai partija. Net ir Seime kartojasi tos pačios pavardės, deputato profesijai tampant paveldimai, nekalbant jau apie ne tokius viešus valstybės gyvenimo užkaborius. Savo ruožtu tautos susirinkimo užmanymas yra grindžiamas visų profesijų, luomų, socialinių sluoksnių atstovavimo idėja, siunčiant atstovus į šimtmečio forumą nuo visų socialinių klasių, nepamirštant net užklasio ir viršklasio.
Tai išties būtų generalinis luomų susirinkimas! Bent kartą per šimtmetį tokią prabangą galėtume sau leisti, ar ne? Ypač noriu pabrėžti tą momentą, kad kalbame čia ne apie kažkokio šventinio ritualo įgyvendinimo būtinybę, o apie susvetimėjimo savo valstybei įveikimo sąlygas, visuotinį valstybės įgalinimą, naujų raidos gairių numatymą labiausiai autoritetingu pavidalu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbesnis dalykas nei įtakingųjų sąrašo išryškinimas, vadinamojo elito kodifikavimas.
X X X
Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriu.
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neatsitiktinai, – tikriausiai visi tai pastebėjo, – ketvirtadienį paskelbus vajų „Idėja Lietuvai“, visą savaitgalį žmonės miniomis traukė traukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais.
Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma. Prašau doktrinos puoselėtųjų atleidimo, bet pasakysiu tiesmukiškai, kad yra pagrindas manyti, jog tokia protinga vieta yra Žemė visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema.
Kartą labiau juokais nei rimtai esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų būti keturi universitetai, pavadinti atitinkamais stichijų vardais http://www.alfa.lt/straipsnis/50172665/kiekvienai-stichijai-po-universiteta. Tačiau ne juokais, o labai rimtai tvirtinu, kad Lietuvos savigarbos reikalas yra turėti Žemės universitetą, be kitų tokio prasmingo pasirinkimo galimybių numatant dar ir tai, kad Žemės universitetas būtų adekvatus pagarbos gestas valstietijai kaip motininiam Lietuvos luomui (nesumaišykite su Seimo valstiečiais), mūsų istorijos vingiuose atlikusiam dar ir tą darbą, kurį išdavė kiti luomai, pavyzdžiui, būtent valstiečiai pradėjo karą miškuose, kai ginkluoti valstybės sargybiniai lemiamu momentu nusišalino ar pasidavė priešui be šūvio.
Tiesą sakant, kiekvienas prasmingai funkcionuojantis universitetas turėtų būti laikomas žemės universitetu kaip regiono intelektinis centras, ta proga prisimenat, kad Vokietijos administraciniame suskirstyme regionai yra vadinami žemėmis. Būtent sugebėjimas tapti regiono vystytoju yra nepalyginamai aukštesni tikslas nei tokių žaltvykslių kaip tarptautiniai reitingai vaikymasis ar Afrikos švietimo misijos įsisąmoninimas, keliant juodojo žemyno žmonių išsilavinimo lygį.
