Pradėjome skaičiuoti pirmąsias Naujųjų metų dienas. Turėtume džiaugtis, jog sulaukėme 2022-ųjų. Tačiau džiaugtis nekyla nei rankos, nei kojos. Lietuva tebekrenta į gilią atsitraukimų, nuolaidų, kapituliacijų duobę. Lietuviai jau nebesuvokia, jog Sausio 13-ąją, kad ir kokia būtų bjauri ar atgrasi mūsų valdžia, jos netinka viešai burnoti nei Seime, nei prie Seimo, nei prie Televizijos bokšto. Nes Sausio 13-oji – tai ypatingas susikaupimo metas, kuomet savo drąsa, vienybe ir užsispyrimu prieš tris dešimtmečius įveikėme šimtus kartų stipresnį priešą.
Nesu linkęs vadinti lietuvių nei „runkeliais“, nei „šunauja“, nei „baubiančia banda“, tačiau 2022-ųjų sausio 13-osios mitingas, kurio metu trikdytas Sausio 13-osios rimtumas, parodė, kad turime visokiausių lietuvių. Kai kuriems iš jų tinka prof. Vytauto Landsbergio parinkti epitetai…
Deja, visokių lietuvių susirenka ne tik prie Seimo, bet ir į Seimą. Štai pastarosiomis dienomis mūsų parlamentarai į lietuviškąjį alfabetą ir lietuviškuosius dokumentus įsileido Lietuvai neįprastas, Lietuvai nereikalingas, nebūdingas raides. Lenkų dirbtinai keliamas ginčas dėl trijų raidžių tęsiasi ne vienerius metus. Žymiausi lietuvių kalbininkai senų seniausiai įrodė, jog tai – ne smulkmena. Tai – lietuvių kalbos išdavystė, kuri sujauks, subjauros, iškraipys visą lietuvių kalbos taisyklių sandarą, sukels tikrą chaosą. Tačiau į Lietuvos parlamentą kas ketverius metus sugužantiems politikams kažkodėl labiau rūpi ne Lietuvos, o Lenkijos interesai. Prigalvojama visokiausių legendų: esą pavardė – tai asmens nuosavybė, esą kitaip bus pažeistos žmogaus teisės, esą karo atveju mums nuo Rusijos gintis nepadės strateginė partnerė Lenkija. O tai, kad išduodami lietuviškieji interesai, kad lietuvių kalba prievartaujama dar labiau susigūžti, susitraukti, kad Varšuva slapta įgyvendina klastingąjį planą, kaip be kautynių susigrąžinti Vilnių, – politikams nė motais. Net ir konservatoriams.
Net mūsų politologai viešojoje erdvėje svarsto, kaip naudingiau būtų pasielgti prezidentui Gitanui Nausėdai – vetuos ar palaimins šį antilietuvišką aktą. Girdi, kadaise buvo sakęs, jog nelietuviški užrašai turėtų būti fiksuojami tik antrąjame paso puslapyje, tad labai įdomu, ar dabar pakeis savo nuomonę. O juk ne tai – svarbiausia. Svarbiausias klausimas – ar tai naudinga Lietuvai? Kada mes pradėsime domėtis, kas naudinga ne Petrui, ne Onutei, ne konservatoriams, socialdemokratams, gėjams, liberalams, o Lietuvai?
Neseniai iškilmingai minėjome 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje nėra net Lietuvos vardo. Vadovaujantis sveiku protu, prisimindami šį dokumentą turėtume vergti, o mes – džiūgaujame. Man aiškina, girdi, tuoj po Konstitucijos paskelbimo buvo išleistas specialusis papildomas dokumentas, kuriame jau buvo atstatytas ne tik Lietuvos vardas, bet ir lietuviškoji dvasia. Jei taip – puiku. Džiaukimės būtent tuo papildomu dokumentu, kuriame įrašytos Lietuvos teisės, o 1791-ųjų Konstituciją, kurioje nė kvapo Lietuvos, palikime džiaugtis Lenkijai.
Kita tema – Antrasis pasasulinis karas ir pokaris. Pasirodo, be žydų organizacijų ir bendruomenių palaiminimo negalime pastatyti paminklo nė vienam savo kariui, politikui. Jie jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Jie mums į galvas perša nepilnavertiškumo kompleksą: gerbsite tik tuos, kuriuos leisime pagerbti. Tarsi Lietuva būtų ne Lietuva, o Izraelio provincija arba Izraelio kolonija.
Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Tai – ne mano priekaištai. Taip saviems priekaištauja žydų istorikas Ilanas Pappe knygoje „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Dvigubi standartai – akivaizdūs. Ko negalima jaučiui, tas leidžiama Jupiteriui.
Lietuviškasis šios problemos papildymas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. Tyli ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų institutas.
Kur atsidursime po kelių dešimtmečių, taip uoliai visiems ir visur nuolaidžiaudami?
JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“
2022.01.30; 06:00