Vasario 10 dieną Literatų gatvėje buvo atidengtas bareljefas, skirtas rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“.
Bareljefą sukūrė dailininkas Gediminas Šibonis. Įžanginį žodį tarė filosofas Vilius Bartninkas. Aktorius Vytautas Rumšas perskaitė ištraukų iš „Karalystės“. Kad iškilmingai atidengiamas bareljefas, pranešė trimitininkas Dominykas Vyšniauskas.
Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cikle „Karalystė“ Petras Dirgėla 2003 metais pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. P. Dirgėla – Lietuvos prozininkas, eseistas, vienas ryškiausių istorinio, istoriosofinio romano kūrėjų, lietuviško epo autorius. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 kalbų.
Bareljefo atidengimo akimirkos. Slaptai.lt foto
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Vytautas Martinkus žurnale „Metai” (2022-ieji, vasaris) straipsnyje „Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje”) yra rašęs: „Gerai, kad už jį pelnė Nacionalinę premiją (2003), bet ir be jos visiems buvo aišku, kad dar sovietams iš Lietuvos neišėjus ( ! ) Petras Dirgėla atnaujino istorinį mūsų romaną, suteikė jam antrą kvėpavimą. Keista, bet normalu. „Karalystei“ Petras ruošėsi ir rašė ją visą gyvenimą. Dėl to ji ne tik „atspindi“ (aiškina, rodo, vaizduoja) Lietuvos valstybės kūną ir dvasią, bet ir diagnozuoja jos silpnas geopolitines genomas, drąsiai kritiškai vertina Sąjūdžio epochą ir jos veikėjus, liūdnai prognozuoja rytdieną. (Kuri jau išaušo). Gal čia šuva pakastas? Pernelyg giliai tas Petras Dirgėla pats kasėsi?…“
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – 10 minučių trukmės videoreportažas iš renginio.
Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos rašytojų sąjungos puslapyje buvo paskelbta, jog šaukiama diskusija skambiu, intriguojančiu pavadinimu – „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis“.
Perskaitęs šią informaciją svarsčiau, kaip pasielgti – ignoruoti ar nueiti? Jei sėdėsiu salėje – ar nebus per daug garbės P.Cvirkos simpatikams?
Iš kai kurių viešų užuominų numaniau, kur link pučia vėjas.
Vien ko vertas LRS narės, rašytojos, menininkės, 11-osios Kauno bienalės kuratorės Paulinos Pukytės teiginys: „Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.”
Arba štai kad ir ši keista, neva gili įžvalga: „Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas?“
Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Nusprendžiau nedalyvauti. Man regis, Lietuva sunkiai serga, todėl karts nuo karto karščiuodama praranda sveiką nuovoką, kas švaru ir kas purvina. Laisvę, nepriklausomybę, istoriją bei kultūrą gerbiančioje valstybėje toks paminklas neįmanomas. Lietuvai nereikia nė vieno paminklo, nė vieno gatvės pavadinimo, nė vienos aikštės, kuri bylotų su okupantais bendradarbiavusiųjų pavardes.
Tai kas, kad P.Cvirka parašė puikių novelių, apysakų, romanų, kuriuos su didžiausiu įdomumu bei malonumu skaitė, beje, ir šių eilučių autorius. Svarbiausia: kaip jis pasielgė valstybei lemtingomis dienomis!
O juk suklupo. Niekingai pardavė okupantams viską, kas brangiausia – ir save, ir visus mus bei mūsų ateitį. Mes galime palankiai vertinti jo kūrybą. Taip pasielgdami nenusižengsime nei tiesai, nei teisingumui. Tačiau mes negalime atleisti išdavystės. Nei jam, nei kam nors kitam. Visos kalbos, esą šis rašytojas anais laikais neturėjo kitos išeities, – nesąžiningi gudravimai. P.Cvirka turėjo iš ko rinktis. Pavyzdžiui, pasitraukti į miškus arba nusižudyti, užuot klusniai keliavus į Maskvą. O gal sakysite, kad tokie reikalavimai – per dideli, nežmoniški, antihumaniški? Aš taip nemanau: kelkime pačius aukščiausius, griežčiausius reikalavimus, tik taip elgdamiesi išliksime.
Jei Lietuva – solidi, brandi, moderni valstybė, ji turėtų toleruoti didelių gabaritų paminklus tik tiems, kurie nesusitepė rankų išdavystėmis!
Nejaugi nuoširdžiai nesuvokiame, kad diskusijos, verta ar neverta nuo Žaliojo tilto nukelti sovietinių karių figūras, teisinga ar smerktina perpavadinti Salomėjos Neries mokyklą, prasminga ar kvaila atsisakyti Liudo Giros gatvės vardo, – nedaro mums garbės. Dedamės esą labai išmintingi, gilūs, subtilus, o iš tiesų primename mažus vaikus, kurie vis dar nesusigaudo, kaip atskiriamas gėris nuo blogio.
Sovietinių karių paminklai, L.Giros gatvė, S.Neries vardo mokykla, P.Cvirką įamžinantis paminklas nepriklausomoje Lietuvoje – tai nesusipratimai. Jei mūsų intelektualai mano, kad talentingo rašytojo kūryba atperka Tėvynės išdavystę, – vargas tokia valstybei.
Kvailų, beprasmių, žalingų diskusijų sąrašą papildysiu ir Kazio Škirpos bei Lukiškių aikštės akcentais. Štai atsisakyti trumputės pulkininko K.Škirpos alėjos prie Gedimino kalno – barbariška. Kaip drįstama atsisakyti K.Škirpos alėjos, jei jis gynė Lietuvos interesus ir Tėvynės niekad niekaip neišdavė? Štai istorinę Lukiškių aikštę paversti žaidimų aikštele, kur žiemą čiuožinėjama pačiūžomis ant dirbtinai išlieto ledo arba vaikai karštomis vasaros dienomis turškiasi fontanuose, – išties barbariška.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Jei jau Lietuvos rašytojai nebežino, dėl ko verta susimąstyti, pergyventi, aušinti burnas – teikiu pasiūlymą. Per pastaruosius keletą metų LRS neteko kelių ypač žymių rašytojų, poetų. Pirmiausia prisimenu 2015-aisiais Anapilin iškeliavusį Petrą Dirgėlą, istorinių romanų autorių. Kodėl Vilniuje iki šiol neatsirado vietos šio rašytojo paminklui? P.Dirgėla visą gyvenimą kruopščiai gilinosi į Lietuvos istoriją, parašė dešimtis rimtų, išliekamąją vertę turinčių istorinio pobūdžio veikalų. Tai – „Minijos žemė“, „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulyje“, „Karalystė“. Jis vienintelis iš lietuvių rašytojų tiek daug jėgų skyrė istoriniam romanui. Jis – pats brandžiausias, produktyviausias, giliausias istorinių romanų kūrėjas Lietuvoje! Ne nuodėmė jį vadinti Lietuvos istorinių romanų KARALIUMI !
Bet net ne tai – svarbiausia. Skirtingai nei P.Cvirka, P.Dirgėla neišdavė Lietuvos. Nei sovietmečiu, nei po Kovo 11-osios. Nepriklausomoje Lietuvoje jis taip pat elgėsi sąžiningai, jei norite – pilietiškai. Atkakliai, nesiblaškydamas tebekūrė istorinius romanus kaip rašytojas, o kaip aštrią plunksną turintis publicistas drąsiai vertino politinius, kultūrinius įvykius permainų draskomoje šalyje.
Perskaitykite kadaise „Valstiečių laikraštyje“ ištisus du metus kiekvieną savaitę skelbtas pastabas specialioje skiltyje „Suvokimai“ arba šių eilučių autoriui duotus dešimtis interviu apie Lietuvos politiką ir šakališkąją pasalūniją (tuometiniame „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“). Lietuviška laikysena permainų, nepriteklių, netikrumo laikais, – nieko neverta?
Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.
P.Dirgėla vertas didingo paminklo vienoje iš reikšmingiausių Vilniaus aikščių dar ir todėl, kad, Tėvynei besivaduojant iš svetimųjų pinklių, jis nesielgė taip, kaip, deja, pasielgė dešimtys mūsų menininkų, kūrėjų, intelektualų. Ką turiu galvoje? P.Dirgėla, skirtingai nei anie, neverkšleno, kiek gi gražių reiškinių būta Maskvos pavergtoje ir kiek daug sunkumų atsirado nepriklausomybę atgavusioje bei ją įtvirtinti mėginančioje Tėvynėje. Šis rašytojas ne tik suvokė, bet ir aiškino tautai, jog statyti valstybę, kurią iš visų pusių spaudžia didžiųjų interesai, – kur kas sunkiau nei vergo dalia pavergtoje teritorijoje, pavadintoje „severo zapadnyj kraj“.
Todėl LRS vadovybės klausiu – kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo solidžių Lietuvos premijų laureatui, Lietuvos istorinio romano puoselėtojui P.Dirgėlai? Ar jau žinomas skulptorius, kuris lies paminklą, ar jau pasirinkta vieta, kur stovės paminklas, ar jau pasirūpinta lėšomis, kuriomis bus padengtos statybos išlaidos?
Kita reikšminga Lietuvos figūra – poetas Jonas Juškaitis, Anapilin iškeliavęs šiais, 2019-aisiais, metais. Jis – irgi vertas paminklo. Ne tik Jurbarke, iš kur kilęs, bet ir sostinėje. Su poetu J.Juškaičiu, kaip ir su rašytoju P.Dirgėla, buvau pažįstamas. Mane ypač žavėjo jo principinga laikysena po Kovo 11-osios. Jis piktai pliekė plunksnos brolius, kurie intensyviai ieškojo vien gerųjų sovietmečio bruožų ir atkakliai keikė atkurtą Lietuvą dėl kiekvienos klaidos. J.Juškaitis priklausė kūrėjams, menininkams, intelektualams, kurie neskaičiavo, kiek daug sunkumų pasipylė po Kovo 11-osios. Jis suprato, kodėl taip nutikę, ir cinikams, koloborantams, šiaip neišmanėliams kantriai aiškino, kad kitaip ir būti negalėjo.
Egzistavimas kalėjimo kameroje ir laisvasis pasaulis – du kardinaliai priešingi vaizdai. Išsilaikyti laisvose džiunglėse, kai nežinai, kas ir kada tave užpuls, kur kas sunkiau, nei vegetuoti kameroje, kur stogas virš galvos ir lėkštė skystos sriubos – garantuoti reiškiniai.
Jonas Juškaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Primygtinai siūlau perskaityti 1998-aisiais metais išleistą J.Juškaičio straipsnių, prisiminimų, publicistinių vertinimų knygą – „Lyra ant gluosnio“. Kiekviena eilutė byloja J.Juškaitį buvus tikru, kompromisų nedariusiu, išdavysčių nepripažinusiu lietuviu. Nei sovietmečiu, nei dabar. Todėl prasminga klausti – ar LRS jau svarstė, kas, kaip ir kur Vilniuje statys paminklą šiam talentingam poetui? Gal vietoj P.Cvirkos paminklo verčiau pastatykime paminklus P.Dirgėlai ir J.Juškaičiui?
Gal toje aikštėje vertėtų pastatyti paminklą ir rašytojui Romualdui Granauskui? Juk R.Granausko „Jaučio aukojimas“ bei R.Granausko prisipažinimas, vos tik Lietuva pasirinko nepriklausomybės kelią, – didelės pagarbos verti darbai.
Netekome rašytojo R.Granausko. Vytauto Visocko nuotr.
Bet LRS vadovybė tokioms iniciatyvoms tikriausiai abejinga.
Todėl viešai dalinuosi savo nerimu: vis stipresnė nuojauta, jog Lietuva rūpinasi išdavusiųjų rašytojų atminimu, o tuos, kurie neišdavė valstybės, – pamiršta, ignoruoja…
Šiame rašinyje kalba suksis apie istorijos, praeities temą grožinėje literatūroje, vadinasi, bus operuojama ir istorinio laiko sąvoka, kuri vienaip įsikomponuoja į romantinės, kitaip į realistinės, dar kitaip į modernistinės literatūros menines koncepcijas.
Viena iš laiko formų – praeitis. Filosofas Arvydas Šliogeris praeitį vadina lengviausiai suvokiama visuomeninės sąmonės forma.
Laimei, už Lietuvos ribų Vaišvilko fenomenas susilaukdavo daug didesnio dėmesio.
Turiu galvoje, be abejo, ne tik senuosius rusinų metraščius, kur Vaišvilkas minimas netgi dažniau ir plačiau už savo tėvą Mindaugą.
Įdomiausia, kad Vaišvilko figūra nuolatos domino lietuvius išeivijoje kur kas labiau nei Lietuvoje. Išeivijos raštuose galime rasti daug daugiau įdomios medžiagos apie pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, jo krikštą ir jo sūnų Vaišvilką negu visoje ankstesnėje ir dabartinėje istoriografijoje, sukurtoje Lietuvoje.
