Lenkijos opozicija surengė plataus masto antivyriausybinį protestą. EPA-ELTA nuotr.
Varšuva, birželio 4 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį centrinėse Varšuvos gatvėse susirinko pusė milijono protestuotojų, ir, kaip teigia Lenkijos opozicijos organizatoriai, tai buvo viena didžiausių antivyriausybinių demonstracijų per 30 metų nuo komunizmo griūties.
Buvęs Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas ir kovos su komunizmu lyderis Lechas Walęsa kartu su opozicijos atstovais žygiavo eitynėse. Rudenį Lenkijoje vyks parlamento rinkimai.
Žmonės suvažiavo iš visos šalies, po to, kai buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, centristinės opozicinės „Pilietinė platforma“ (PO) partijos vadovas, paragino protestuoti prieš „dideles pragyvenimo išlaidas, sukčiavimą ir melą, už demokratiją, laisvus rinkimus ir ES“.
Daugumos opozicinių partijų lyderiai ragino savo šalininkus prisijungti prie eitynių prieš Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamą nacionalistinę partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS). Lechas Walesa. EPA – ELTA nuotr.
„Miesto administracijos skaičiavimais, šiuo metu [protestuotojų skaičius] siekia 500 000“, naujienų agentūrai AFP sakė organizatorių atstovas Janas Grabiecas.
Raudona ir balta spalvomis pasipuošę demonstrantai nešė plakatus, skelbiančius „Viskam yra ribos“, „Ne – autoritarinei Lenkijai“, ir kaltino valdančiąją PiS partiją dėl besaikių kainų.
Buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas kreipėsi į minią, pareikšdamas, kad opozicijos vaidmuo yra „panašios svarbos“ kaip devintajame dešimtmetyje ir kovojant su komunizmu. Donaldas Tuskas. EPA-ELTA nuotr.
L. Walęsa, kuris vadovavo „Solidarumo“ sąjungai, sėkmingai kovojusiai su komunizmu, jau seniai nebedalyvauja politikoje. Jis sakė eitynių dalyviams „kantriai“ laukęs dienos, kai nacionalistų partija ir J. Kaczynskis bus priversti pasitraukti.
„Pone Kaczynski, mes atvykome jūsų. Pagaliau išaušo toji diena“, – kalbėjo L. Walęsa.
Birželio 4 d. protesto eitynių dieną minimos 34-osios pirmųjų iš dalies laisvų rinkimų Lenkijoje, po kurių komunizmas Europoje pralaimėjo, metinės.
1990 metais L. Walęsa tapo pirmuoju demokratiškai išrinktu šalies prezidentu.
Šiandien jau ne tik skustagalviai, bet ir žilaplaukiai politikai nevengia nacionalistinės retorikos.
Europos istorijoje randame daug pavyzdžių, kai nacionalistinis nusiteikimas engė tautines ir religines mažumas, o politinius oponentus į kalėjimus sodinta.
Galų gale tai privesdavo prie skaudžių nelaimių ir net valstybių žlugimo. Sunku suvokti, kodėl nenorima iš klaidų pasimokyti. Tai, kas vyksta Lenkijoje – ne tik priešrinkiminis laikotarpis, kokių po 1989 metų Lenkijoje būta.
