Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jaunųjų konservatorių lyga (JKL) ketvirtadienį prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos rengia protesto akciją prieš Rimanto Sinkevičiaus paskyrimą į ministro postą.
JKL valdybos narys Vykintas Vaitkevičius sako, kad „pilietiškas jaunimas nesitaikys su valdančiųjų tyčiojimusi iš valstybės ir jos ateities“.
„Lietuvos ekonomikos laukia itin sudėtingas laikmetis, o vadovauti šiai sričiai skiriamas žmogus, garsėjantis tik meile linksmybėms Seime ir medžioklei su verslininkais. Beje, šito pomėgio net nematęs reikalo deklaruoti ir už tai nubaustas VTEK. Ministerija bus atsakinga už milžiniškų lėšų skirstymą, bet abejoju, ar nors vienas verslininkas tiki, kad šitas ministras gali turėti vizionierišką planą – šis žmogus 2016 metais netiko net Karbauskiui. Taigi, prie tokių Vyriausybės korupcijos, nepotizmo ir nekompetencijos profesionalų kaip Narkevičius ar Palionis, jungiasi naujas profesionalas Sinkevičius“, – pranešime cituojamas V. Vaitkevičius.
XIV a. filosofas Žanas Buridanas (Jean Buridan), neigdamas laisvos valios galimybę, pateikė pavyzdį apie asilą, kuris esą numirtų iš bado tarp dviejų visiškai vienodų šieno kupetų, nes neva neturėtų jokio preteksto išsirinkti kurią nors vieną iš dviejų kaugiųduotame vienodumo meniu.
Į labai panašią situaciją, kaip atrodo, dabar jau papuolė ir mūsų rinkėjas. Iš tiesų, dar taip neseniai visi asilai laisvai laigė po pilną šieno daržinę, pešdami iš visų kampų (buvo devyni kandidatai), o dabar užstojo alternatyvos metas, kai reikia rinktis vieną iš dviejų labai panašių, kartais sunkiai atskiriamų variantų.
Jau pirmieji TV debatai akis į akį tarp Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos parodė, kad likusių dviejų kandidatų užimti prezidento postą lenktynėse ne vienas atsakymas į žurnalisto formuluojamus klausimus buvo labai panašūs. Tačiau, kaip atrodo, baisiai klystume, laikydami juos sielos dvyniais, supanašėjusiais kaip vienodos šieno kaugės, nes paprastai žmogų nuo žmogaus skiria šviesmečiai, o skirtumai dar labiau išryškėja konkurencinėje individų kovoje, siekiant pasirodyti iš gerosios pusės.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų pirma krinta į akis, kad G.Nausėda aistringai trokšta laimėti rinkimus, viską daro dėl to, o I.Šimonytė visa savo povyza rodo, kad pergalė jai pernelyg nerūpi, pati sau nelinki sėkmės rinkimų lenktynėse. Tai labai keista, nors, galimas daiktas, tokį abejingumą nereikėtų laikyti didele I.Šimonytės yda. Štai Platonas sako, valstybės vadovais reikia parinkti tuos žmones, kurie patys nenori būti pirmaisiais asmenimis, tačiau bus priversi užsikrauti vadovavimo naštą spiriami tautos.
Diskusijose akis į akį dar labiau išryškėjo tai, kad, kaip atrodo, I.Šimonytė yra labiau technokratinio kirpimo būtybė, o G.Nausėda net turi kažką panašaus į humanitaro sielos užuomazgą. Kaip pasirodė bent man, klausantis diskusijos, stiprioji I.Šimonytė pusė yra dalykiškumas, konkretumas, logiškumas, savo ruožtu G.Nausėda, regis, neįkalina savo sielos šalto dalykiškumo narve, o yra pasirengęs vadovo poste atsižvelgti taip pat ir į brangius Lietuvos žmonėms sentimentus. Nežinau, gal G.Nausėda yra paprasčiausiai daugiau nei I.Šimonytė apsiskaitęs žmogus?..
Visa Lietuva žino, kad I.Šimonytės labiausiai mėgstamos knygos yra Pepė Ilgakojinė ir Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Skoningas pasirinkimas, nesiginčysiu, tačiau abejoju dėl to, ar Pepės ilgakojinės išmintis yra pakankama bazė žmogiško kapitalo padauginimui sielos vidujybės erdvėse (apie dalykinę kompetenciją šįkart nediskutuosime). Jeigu jau prakalbome apie vaikystėje perskaitytas knygas, įsivaizduoju, kad visų mūsų naudai būtų svarbu, kad pretendentai užimti prezidento postą iš vaikystės atsineštų Trijų muškietininkų suformuotą pasąmonės kodą, kuris, tarkime, praverstų bendraujant su kitomis valdžios atšakomis.
Sutinku su visais, kurie netaupo gerų žodžių, kalbėdami apie I.Šimonytę, yra tarsi apkerėti jos žavesio, pats esu prisakęs begalę liaupsių, negailėdamas panegirikų jos dalykinei kompetencijai ir elegancijai nusakyti. Tikriausiai balsuosiu už I.Šimonytę, taip liepia širdis ar kažkoks vidinis demonas. Tačiau šįkart esu nusiteikęs išsakyti taip pat ir savo nuogąstavimus, kuriuos pakužda protas.
Jau praeitą kartą užsiminiau, kad šios pretendentės pasisakymuose sąmoningai ar nesąmoningai yra apeinama lietuvybės puoselėjimo užduoties tematika. Dabar, po paskutinių debatų, jau esu linkęs manyti, kad žavioji pretendentė sąmoningai atsiriboja nuo lietuviškumo sentimento arba, kaip mokslingai sakoma, kvestionuoja etnocentristinį nusiteikimą. Štai atsakinėdama į žurnalisto klusimus I.Šimonytė pašiepė tuos, kurie neva bauginasi anglų kalbos įsivyravimo. Neslėpsiu, aš taip pat labai baiminuosi tokios įvykių sekos, kai anglų kalba oficialiuose Lietuvos diskursuose, o ypač mokslo sferoje vis labiau išstumia lietuvių kalbą, kuria, kaip sakoma, pusiau juokais, pusiau rimtai, kalbėjo pirmieji žmonės rojuje.
Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinoma, ne rojaus faktorius čia svarbu, o tai, kad siaurėjant lietuvių kalbos sferai atitinkamai miršta, jeigu norite, pradeda lavonėti pati Lietuvos valstybė. Žinia, modernioji Lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išsaugojimas. Todėl privalu pastebėti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.
I.Šimonytės bendražygiai tvirtina, kad anoji visų pirma yra padorus žmogus. Nedrįsčiau nė iš tolo suabejoji tokia fakto konstatacija. Nesunku nuspėti, kad ši prezidentinių rinkimų dalyvė neskaito svetimų laiškų, neišduoda bendražygių ir t.t. Tačiau, kaip atrodo bent man, padorumo išsaugojimo prezidento poste užduotis įgyja dar ir kitų niuansų, čia iškyla papildomos įtampos.
Pateiksiu pavyzdį. Lietuvos spaudoje buvo publikuojamas žmonių grupės rašinys, kuriame kviečiama magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose visiems įstojusiems – tiek lietuviams, tiek užsieniečiam – plėtoti išimtinai tik anglų kalba. Čia kalbama ir apie tai, kad šitokia studijų tvarka neva padėtų spręsti gimstamumo problemą, esą kitų šalių jaunuoliai turėtų progą susipažinti su jaunąja lietuvių karta, kurtų bendras šeimas, pasiliktų gyventi mūsų šalyje. Pernelyg neakcentuosiu to fakto, kad didžioji dalis užsieniečių studentų Lietuvoje yra atvykę iš Afrikos (meilė yra aukščiau rasių ir tautybių), tačiau glumina tas tiesmukiškumas, kviečiant kryžmintis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti – ar labai jau padoru būtų, jeigu lietuvybės išsaugojimo reikalui abejinga aukščiausioji politinė figūra pritartų tokiam vivisekcijos planui.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl kitų nepergyvenu, tačiau aš pats nesibaiminu to, kad I. Šimonytės įtakingais patarėjais gali tapti konservatoriai. Tiksliau tariant, nesibaiminu dėl senųjų konservatorių galimos įtakos, nepuoselėdamas pernelyg didelių iliuzijų jaunųjų konservatorių, kurių veikloje vis labiau dominuoja dažyta plastmasė, atžvilgiu. Kaip atrodo bent man, Vytautas Landsbergis yra metafizikas, o Gabrielis Landsbergis – tik žavus jaunuolis su skaitmeninėmis smegenėlėmis.
Vis tik širdis sako, kad reikės balsuoti už I.Šimonytę.
