Susiginčijo Vova Nuodytojas ir Saša Baudėjas – kuris iš jų yra didesnis galvažudis? Tačiau niekas nepriėjo, niekas nepasakė (senasis lietuvis Kindziulis jau buvo išėjęs į pensiją, o naujasis – Didžiulis dar neparvykęs iš Briuselio), kad svarbiausias dalykas čia yra ne suvestinės statistikos duomenys, o būtent tai, kad tiek vienas, tiek kitas (Vova ir Saša) verčia smarkiai nusivilti žmonijos progreso idėja.
X
Vova Nuodytojas pageidaudavo, kad pusryčiams jam būtų paduodamos žmogienos kepenėlės su žemuogių uogiene, o Saša Baudėjas pirmai progai pasitaikius rydavo ekskrementus su kremo užtepėle. Ypač mėgdavo pagardintus kremu suviduriavusių omonininkų kruvinus ekskrementus.
X
Saša Baudėjas buvo impotentas, bet jautė pašaukimą prievartauti vyrus su gumine milicininko lazda, tykiai prisėlinęs iš užpakalio. Vova Nuodytojas periodiškai prievartaudavo savo tautą dvigalvio erelio asmenyje, pakaitomis tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.
X
Pasižiūrėdavo Vova Nuodytojas į veidrodį ir matydavo tenai savo sielos dvynį Sašą Baudėją, pasižiūrėdavo Saša Baudėjas į veidrodį ir matydavo tenai visados tiktai save patį, žiūrintį į save nustėrusiomis baimės akimis iš kitos veidrodinės simetrijos pusės. Kažkuris iš jų vis dėlto sirgo mozaikine psichopatija.
X
V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Lietuvoje labiausiai paslėptas dalykas buvo Vytauto Didžiojo kapas, užmirštas kažkur Didžiosios kunigaikštystės tyrose, pakeliui į sostinę, Šašos Baudėjo tėvonijoje rėžimo priešininkai pradingdavo ne mažiau slaptai, nepalikdami jokios išnaros ar kapelio, nė mažiausios užuominos apie palaidojimo vietą toli nuo sostinės. Dėl to Šašos Baudėjo rėžimas buvo vadinamas higieniškąja diktatūra, o pats Saša Baudėjas diktatoriumi be kapinių, kai savo ruožtu Vovos Nuodytojo aukų kapinėse buvo griežtai draudžiama lankytis dėl užkilusio čia ir pavojingo gyvybei radioaktyvaus fono.
X
Savo istoriniu herojumi Vova Nuodytojas laikė Saljerį (Antonio Salieri), o Šaša Baudėjas buvo įsimylėjęs visus rūmuose iškabinėtus savo portretus, vaizduojančius tarakoną su kulkosvaidžiu rankose. Dar pasakojama, kad didžiaisiais lietuviais, tikraisiais Didžiosios kunigaikštystės paveldėtojais Saša ir Vova pripažino išimtinai tik Jedinskį ir Ivaškevičių.
X
Liaudies padavimai byloja, kad Vovai Nuodytojui likimo buvo lemta būti pakartam sukilusios liaudies už pautų ant Kremliaus laikrodžio bokšto, o čigonės išmestos kortos savo ruožtu liudijo, kad Saša Baudėjas anksčiau ar vėliau bus pakabintas ant virtuvės durų balkio už kankorėžinės tarakono liaukos, besirandančios ten, kur turėtų būti pautai.
Politikas Valdemaras Tomaševskis ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) spalį vyksiančius Seimo rinkimus pasitinka ne tik sąrašo pirmosiose gretose turėdama skandalingais pasisakymais garsėjantį Zbignevą Jedinskį.
LLRA-KŠS į rinkimus žygiuoja vedina lyderio, kuris vienintelis tarp parlamentinių partijų vadovų nereiškia viešo palaikymo Aliaksandro Lukašenkos tolesnį vadovavimą šaliai kategoriškai atmetantiems baltarusiams.
Valdemaro Tomaševskio teigimu, nėra nieko blogiau nei revoliucijos – jos, įsitikinęs europarlamentaras, visuomet baigiasi ir baigsis giljotinų kalenimu. Todėl, svarsto politikas, su dabartine Baltarusijos valdžia Vakarai turėtų toliau kalbėti, o kelis dešimtmečius A. Lukašenkos represijas kentę baltarusiai – sprendimų ieškoti „demokratiškai“, kreipiantis į režimo teismus. Tai, kad dėl tokio požiūrio LLRA-KŠS dažnai susilaukia aštrios kritikos ir net kaltinimų, V. Tomaševskio manymu, yra kalčiausios „etiketes klijuojančios“ sisteminės partijos ir ypač konservatoriai.
Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle V. Tomaševskis taip pat įvardino priežastis, kodėl valdančiųjų gretose atsidūrę tautinėms mažumoms atstovaujantys LLRA-KŠS politikai parlamente nekėlė asmenvardžių rašybos klausimo. Europarlamentaras tikina, kad asmenvardžių rašyba nebuvo pamiršta ar iškeista į „vaiko pinigus“. Už tai, kad tautinėms bendruomenėms svarbus klausimas vis dar stovi vietoje, atsakingas yra, tvirtina LLRA-KŠS pirmininkas, „su kaimyninėmis valstybėmis kovojantis“ užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Galiausiai politikas įvertino darbą koalicijoje su Ramūno Karbauskio vadovaujamais „valstiečiais“ bei kodėl, esant galimybei po Seimo rinkimų, jis prezidentui Gitanui Nausėdai dar kartą siūlytų Jaroslavo Narkevičiaus kandidatūrą į ministrus.
Pone Tomaševski, su kovos „už kažką“ ar kovos „prieš kažką“ vėliava einate į jau spalį vyksiančius rinkimus?
Tik už. Mūsų pagrindinė nuostata ir kryptis buvo – ir aš pats iš prigimties turiu tokį charakterį – tik už. Mes nekalbame, ko kiti nepadarė, bet daugiausiai kalbame apie tai, ką mes padarėme, kokį įdirbį turime. O jį turime nemažą. Bet, žinoma, jei jau kartais reikia pakomentuoti prieš kažką… Tačiau tik kartais, mes tą darome labai nedažnai. Mūsų parlamentaras Jedinskis tik priminė, ką darė konservatoriai su protestuotojais, kad jie atėmė pensijas… į tai reikėjo atkreipti dėmesį, nes kartais susidaro įspūdis, kad yra labai daug veidmainiavimo.
Bet susidaro ir toks įspūdis, kad priminimai, apie kuriuos kalbate, tampa kur kas svarbesniais nei kalbos apie tai, ko jūs sieksite. Netgi dėmesio susilaukusio Jedinskio feisbuko sienoje… Žvilgtelėjus galima pamatyti, kad nemaža dalis žinučių – be skandalingų pareiškimų – yra skirta būtent konservatorių menamiems „blogiems darbams“ pabrėžti. Štai ir jūs, komentuodamas Jedinskio skandalingą pasisakymą dėl Baltarusijos, ne kartą pabrėžėte, kad „konservatoriai šaudė guminėmis kulkomis“. Taigi ar konfrontacinė komunikacija nenustelbia darbų, kuriuos gali daryt partija?
Kartais, kai mūsų oponentai iš kitų partijų labai veidmainiauja, tai reikia keletą tiesos žodžių pasakyti. Bet mes labai retai tą darome, nes orientuojamės į pozityvią žinutę. Bet, jei yra toks cinizmas, – tų pačių konservatorių veidmainiavimas – tuomet tiesiog reikia priminti, kad žmonės nėra be atminties ar buki, ar, kad jie pamiršo. Jei nori kitus kaltinti – tai pažiūrėk į save. Tai išplaukia iš Evangelijos: nekaltink ir nebūsi kaltinamas. Baltarusijos opozicija. EPA – ELTA nuotr.
O konservatoriai pradėjo kaltinti visus, kurie yra prieš revoliucijos versiją Baltarusijoje. Mes vienareikšmiškai pasisakome prieš, nes revoliucijos pasekmėse yra labai daug blogio, būna aukų, chaoso. Ir prancūzų revoliucija, ir bolševikų revoliucija – visos revoliucijos praryja savo vaikus. Mes šių pavyzdžių nepamiršome: koks buvo teroras po Prancūzijos revoliucijos, visi siekė laisvės, o vėliau gavo giljotiną. Tas pats su bolševikų revoliucija.
Dabartinė jūsų retorika labai panaši į tą, kuri buvo 2014 m. Jūs, įvykius Maidane komentuodamas, išsiskyrėte tarp parlamentinių partijų lyderių savo pozicija. Priešingai nei kiti politikai, idealizavę ir rėmę ukrainiečius Maidane, jūs sakėte, kad revoliucija yra blogai, kitokią poziciją turėjote ir dėl Krymo okupacijos. O dabar, kalbant apie Baltarusiją, jūs vėl sakote, kad evoliucija geriau nei revoliucija, tarsi duodamas suprasti, kad baltarusiai turėtų laukti, kol kažkas kažkaip ramiai pasibaigs. Ką jūs turite galvoje?
Toks požiūris išplaukia iš gero istorijos žinojimo. Jei mes nežinosime istorijos, tai mūsų pokalbis bus kaip kūnas be kraujo.
Bet kaip jūs, pone Tomaševski, įsivaizduojate. Kai kalbama apie autoritarinius režimus, kad ir apie tokius, kaip Aliaksandro Lukašenkos. Ar jūs tikrai įsivaizduojate situaciją, kad pats Lukašenka ateina ir sako – kalbėkimės. Juk tokių režimų tikslas yra išlikti ir slopinti bet kokias diskusijas dėl naujų socioekonominių, politinių organizavimo klausimų?
Aš matau permainas. Aš buvau vicepirmininku dar pirmoje Europos Parlamento kadencijoje. Tuomet jokio kontakto nebuvo – buvo blokada. 2015 m. pajudėjo ledai ir pirmą kartą dešimties parlamentarų delegacija nuvažiavo. Po to mes buvome dar 3 kartus. Šis mūsų ir visų kitų, kurie mano taip pat, kad reikia dialogo sprendžiant šį (A. Lukašenkos režimo – ELTA) klausimą, darbas privedė prie situacijos, kad opozicija tapo laisvesnė, buvo paleisti politiniai kaliniai… Buvo jaunimo programos, Erasmus. Viską dabar galima sugadinti: bus geležinė uždanga ir jokio kontakto nebus. Kas nuo to laimės – būtent tie, kurie nori autoritarinio valdymo.
Apie ką mes kalbame? Juk faktinio Baltarusijos vadovo Lukašenkos paskutinis žingsnis buvo agresija bei prievarta prieš taikius protestuotojus. Ar protestuotojai ėjo su Molotovo kokteiliais prieš valdžią? To nebuvo.
Su protestais būna įvairiai. Žinoma, tai (valdžios agresija prieš protestuotojus – ELTA) yra blogai, ir tai buvo pasmerkta, ir aš tą padariau: negali būti jėgos naudojimo. Bet mes turime žiūrėti visą foną. Tokio smurto būna, deja, ir kitose valstybėse. Mūsų konservatoriai tokį epizodą turėjo. O kas dabar vyksta Europoje, Amerikoje… Apskritai, tai yra siaubas.
Pasmerkus šią prievartą reikia žiūrėt visus fonus. Aš matau vieną mažą žinutę – vidaus reikalų ministras atsiprašė. To niekada nebuvo. Evoliucija vyksta, ir tie, kurie priešinasi permainoms, supranta, kad pasaulis keičiasi. Bet revoliucijų negali būti.
Jūs sakote studijuojąs istoriją, tai turėtumėte suprasti, kad lyginant bet ką su bet kuo galima ir batus pamesti. Tarkime, ta pati Prancūzijos Didžioji Revoliucija: šalia įdėjų liberté, égalité, fraternité, kurias, kaip sakote, lydėjo giljotina, juk buvo sukurta ir inercija dideliems, milžiniškiems pokyčiams, be kurių Europos ir jos laisvės dvasios nebūtų. Tad man būtų įdomu sužinoti, ką jūs siūlote dabartiniams Baltarusijos opozicionieriams ir Europai? Ką turi daryti sukilusi Baltarusijos opozicija, ką turi daryti Europa, kad lūkestis, kuris tarp baltarusių stiprėjo ypač per kelias pastarąsias savaites, būtų patenkintas?
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Pasakykite, kokia Europa? Europos Sąjunga? Pusė Europos nepriklauso Europos Sąjungai. Atsakymas priklauso nuo to, apie ką mes kalbėsime. Jeigu kalbėtume apie visą Europą – tai ten yra įvairių nuomonių. Kitaip galvoja serbai, rusai, graikai. Jei kalbėtume apie ES – tai ten nėra vieningos nuomonės, ji formuojasi. O nuo ko priklauso ši kryptis, – aš manau, kad ji priklauso ne nuo to, apie ką mes kalbame: demokratija, viešumas. Visa tai yra labai gerai, aš sovietmečiu, kaip ir Jedinskis, kovojau dėl viešumo, tuo metu dabartiniai mūsų oponentai sėdėjo partinėse mokyklose. Klausimas yra – kokie ir kieno yra interesai. Mes puikiai suprantame, kad Europos Sąjungoje daugiausiai svorio turi Vokietija ir kartais Prancūzija. Juk dėl to ir Jungtinė Karalystė išėjo iš Europos, nes negalėjo savo krypties pramušti.
Tad, jei bus sprendžiami Vokietijos interesai, tada reikia klausti vokiečių politikų, ką jie planuoja, kaip įsivaizduoja situaciją (…).
Pone Tomaševski, pakalbėkime konkrečiai, iš jūsų visos retorikos – su visu istorinių analogijų šleifu – galima susidaryti įspūdį, kad jūs atsargiai žiūrite į Baltarusijos opozicijos bandymą išstumti Lukašenką.
Mes ne tiek kalbame atsargiai, mes kabame realiai.
Bet koks būtų jūsų atsakymas. Pavyzdžiui, ar jūs palaikote tokią rezoliuciją, kokia buvo priimta Seime?
Mes palaikėme, kadangi mes žinome, kad turi būti vieninga politika.
Bet ar su viskuo, kas ten parašyta, nesutinkate?
Daug kas nesutinka. Net du parlamentarai susilaikė.
Jie norėjo griežtesnės pozicijos, o kokios jūs norėjote?
Mes manome, kad, kai pasakai A, turi žinoti, kas bus po to. Reikia bandyti prognozuoti. Bet visame šiame procese turi būti diskusija, nuomonių ringas, kad būtų priimtas optimalus sprendimas. Dabar buvo Linkevičiaus planas – tai viskas… Opozicija laimi, jiems reikalinga parama, dvasinė – taip pat. Bet išeina taip, kad mes dabar kalbamės ketvirtadienį, o ar yra kas nors aišku dėl Lukašenkos? Jis nekelia ragelio Merkel ir panašu, kad taikiai neperduos valdžios.
Tai jei jūs turėtumėte sprendimo vadeles – ką būtumėte daręs kitaip?
Dialogas.
Su kuo? Su Lukašenka?
Yra daug galimybių kontaktuoti. Yra ambasados. Reikia pradėti kontaktuoti. Mes nedeginame tiltų. Tik tuomet galima ir tiems patiems protestuotojams padėti. O dabar jei bus geležinė uždanga… Mes penkerius metus dirbome sunkiai, kad ji būtų atidaryta.
Ar aš klystu sakydamas, kad, jūsų nuomone, būtų buvę geriau, jei po tokių rinkimų, kokie įvyko, protestai Baltarusijoje nebūtų kilę?
Ne, aš apie protestus apskritai nekalbėjau.
Bet viskas iš čia ir kyla: baltarusių visuomenė sukilo prieš valdžią.
Geriausiai būtų, kad rinkimai būtų laisvi, kad žmonės galėtų reikšti savo nuomonę. Tai būtų geriausiai.
Bet taip nebuvo.
Galima perskaičiuoti balsus. Galų gale reikia panaudoti nors mažą demokratinį būdą – gal Baltarusijoje ir nėra demokratijos kaip Švedijoje – reikia panaudoti teisinį kelią. Apskųsti teismui.
Pone Tomaševski, kokiam teismui? Baltarusijos teismams, kurie yra suaugę su režimu?
Nesvarbu.
Tai, pone Tomaševski, yra labai svarbu.
Apskųsti teismui ir bandyti įrodyti, surinkti faktus.
Opozicija jau pateikė faktus, sako, kad tūkstančiai pažeidimų.
Būtent, tada būtų konstruktyvus darbas. To nepadarius keliama įtampa. Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kaip Maidane.
Kažkas nori, kad mes būtume labai primityvūs, kad pažintume tik dvi spalvas. Tas, kas sako, kad čia nelabai balta, tas iš karto priešas, jis už Lukašenką. Visi mąstantys žmonės gali pastebėti tam tikrą konflikto eskalavimą. (…) Viską galima pasiekti ir be kraujo. Jei kažkas kalba, kad be kraujo nieko nepasieksime, yra tiesiog cinikas. Mano pagrindinė žinia, kad aš prieš tokią kryptį, apie kurią kalba Vytautas Landsbergis. Tai yra nusikaltimas. Šiandien 21 a. kraujo neturi būti, galima išspręsti taikiai visas problemas.
Žiūrint bent jau į pastaruosius 8 metus, jūsų partijos narius lydėdavo skandalai: ponas Jedinkis dabar, jūs vaikščiojote su Georgijaus juostelėmis, ponia Cytacka nukabinėjo lietuviškai užrašytas gatvės lenteles, išvadino prezidentę melage, nekėlė valstybinės vėliavos per šventes. Kaip aiškinate tai, kad jūsų partija nuolatos atsiduria viešosios kritikos sūkuryje?
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Aš turiu vieną atsakymą. Jei vienu argumentu pasakyčiau, kodėl mes išsiskyrėme, tai mes nesame posovietinė ir pokomunistinė partija. Iš to išplaukia visos kitos situacijos ir momentai. Mes vieninteliai reikalaujame liustracijos – tą padarė čekai, estai. O mūsų oponentai iš sisteminių partijų, ne iš „valstiečių“, tai konservatoriai, liberalai… jie turi komunistinio režimo šaknis. Jie užslaptino KGB archyvus…
Bet būtent jūs prisisegėte Georgijaus juostelę, turinčią aiškų Rusijos imperializmo toną. Ponas Jedinskis kalbėjo apie Kijevo bombardavimą…
Mūsų oponentai bijo, kad mes atskleisime jų tapatybę ir šaknis, nori, kad apskritai mūsų nebūtų. Jie klijuoja etiketes.
Bet, pone Tomaševski, jūs tiesiogine to žodžio prasme prisisegėte Georgijaus juostelę. Jūs žinojote, kokią prasmę jai suteikė Kremlius.
Juostelei tik dabar suteikta ši prasmė, ir tą daugiau padarė mūsų oponentai. Nes tie, kurie sukuria (tokius simbolius – ELTA), mano, kad žmonės yra tokie primityvūs, kad jie nieko nežino. Koks čia sovietų simbolis? Tai yra Švento Jurgio simbolis, kovos su blogiu simbolis. Reikia tai žinoti. Jei kažkas to nežino, aš neturiu apie ką kalbėti. Mes turime žinoti istoriją. Tai gėrio simbolis, o tai, kad kažkur jį naudoja separatistai, tai gali naudoti. Hitleris taip pat kryžių naudojo, ar dėl to mes kryžiaus atsisakysime? Tai propaganda, tačiau ne Kremliaus, o tų mūsų posovietinių partijų… Aš su tokia propaganda nesutinku. Georgijaus juostelė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O jei kalbame apie simbolius. Viešojoje erdvėje nuvilnijo nuostaba, kai pareiškėte, kad ponas Jedinskis ves rinkimų sąrašą. Jūs sakėte, kad tai yra „idėjinis, iškalbus ir drąsus politikas“. Turėtumėte sutikti, kad jis yra nevienareikšmiškai vertinamas politikas. Ar nebūtų patrauklesnis variantas pasiūlyti labiau konvencinį variantą – ministrę Ritą Tamašunienę ar bent kažką panašaus?
Mes turėjome pasiūlymų daug, turime daug lyderių. Bet vienas iš vicepirmininkų tapo sąrašo pirmuoju numeriu. Tai buvo priimta, ir tai yra labai gerai.
Bet ar jūsų netrikdo tai, kad Z. Jedinskio pasakymai ir pamąstymai sukelia ažiotažą ir skandalus.
Mes esame tokia stipri partija, kad (tai nesvarbu – ELTA). Žmonės žiūrės, visų pirma, į programą.
Jūsų partija į šią valdančiąją daugumą įsijungė antrojoje šios kadencijos pusėje, ir galėjo susidaryti toks įspūdis, kad sugebėjote užduoti muzikos toną gausiausiai Seimo jėgai – „valstiečiams“. Ginant jūsų deleguotą ministrą Narkevičių Seimo lyderiai nepabūgo net Prezidentūrai skersai kelio stoti. Pritarsite, kad turėjote „auksinę akciją“ šioje koalicijoje? Ar sutinkate, kad turėjote daugiau įtakos, negu tai leistų turėtas mandatų skaičius?
Aš manau, kad yra kitaip. Mes dabar sąvokas vartojame kaip kokioje akcinėje bendruomenėje. Mes su bizniu nesame susiję apskritai. Mes turime ne tiek įtakos, mes turime daug solidumo, įdirbio ir gerą reputaciją. Galima turėti 30 parlamentarų, o po to suskilti. Mūsų žmonės nevaikščioja po partijas, jie yra principingi. Žmonės tą mato ir supranta ir nori su mumis dirbti, nori mums daug daugiau pasiūlyti. Nes jie įsivaizduoja, kad čia optimalus politikos variantas – sąžiningumas, nesivaikymas valdžios bet kokia kaina.
Bet kodėl jūs to svorio nepanaudojote sprendžiant tuos klausimus, kurie tiesiogiai kyla iš jūsų partijos profilio – tautinių mažumų atstovavimo. Jūs kėlėte vaiko pinigų klausimą, kalbėjote apie bankų apmokestinimą, bet asmenvardžių rašybos klausimas praktiškai net nebuvo paminėtas. Su valdančiąja dauguma, kuri kelis kartus aiškiai parodė, kad išlaikyti koaliciją yra tikslas numeris vienas, principingas šio klausimo kėlimas galbūt būtų leidęs uždaryti šį tris dešimtmečius buksuojantį procesą.
Žinote, procesas vyksta. Žinoma, norėtųsi, kad greičiau būtų išspręstas.
Bet kodėl jūs nekėlėte šio klausimo?
Mes ne tik keliame, mes sprendžiame. Kalbinis standartas sovietmečiu tautinių mažumų atžvilgiu buvo geresnis nei dabar. Mes galėjome visų dalykų mokytis savo gimtąja kalba, dabar 3 dalykai įvesti mums ne gimtąja kalba. Žmonės piktinasi.
Bet ar jūs, kalbėdamasis su Ramūnu Karbauskiu, nepabandėte pasakyti, kad štai mūsų sąlygos, mes jas pateikiame kaip prioritetą numeris vienas, jei ne – tai mūsų paslaugų nebus… Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Mes suprantame, kad šiuos klausimus turime išspręsti. Mes ratifikavome Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvenciją.
Ten viskas surašyta, kaip turi būti. Dar 2000 metais tai padarėme.
Bet esmė juk yra politinis klausimo kėlimas.
Aš atsakysiu. Ši konvencija yra sudėtinė dalis mūsų teisinės bazės. Tad klausimas lyg ir buvo išspręstas 2000 m.
Bet, deja, vieną ir kitą kartą konservatoriai ir liberalai turėjo valdžią.
Bet sutikite, šioje valdančiojoje daugumoje jūs asmenvardžių klausimą iškeitėte į vaiko pinigus.
Mes nieko neiškeitėme.
Buvo aiškiai jūsų pasakyta. Mes einame į valdančiąją koaliciją tokiomis ir tokiomis sąlygomis. Ir tarp tų sąlygų asmenvardžių klausimo nebuvo.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl asmenvardžių yra vienas sakinys. Mes įrašėme, kad būtų vykdoma Tautinių mažumų apsaugos gynimo konvencija ir, jei ji bus vykdoma, – visi klausimai bus išspręsti. Jei yra sutikimas, kad (konvencija – ELTA) turi būti vykdoma – tai jau yra pirmas žingsnis. O po to turi dirbti tie žmonės, kuriems tai priklauso, – visų pirma, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bet jis to nedaro. Mes negalime įtikinti Linkevičiaus, kad ši konvencija turi būti vykdoma. Jei mes daug kalbėsime, o jis nevykdys – tai nebus išeitis. Mes norime, kad į ministeriją ateitų žmogus, kuris ne tik kovos su kaimyninėmis šalimis, bet ir viduje realizuos ES kryptį. Kol kas pas mus tai neveikia.
Neveikia dėl to, kad Seime šio klausimo niekas nebekelia.
Ne Seimas. Yra pasirašyta konvencija, turi ministerija vykdyti.
Ne vienas pasakytų, kad, norint išspręsti tokį klausimą, reikia tai įrašyti į koalicijos ar tarpfrakcinę sutartį, kaip esminį tikslą, kurį iki Seimo kadencijos pabaigos reikia išspręsti. Sutikite, tokio susitarimo nebuvo.
Patys žmonės sprendžia. Jeigu ministerija nenori tokios problemos pamatyti, patys žmonės per teismus sprendžia. Šis klausimas bus sprendžiamas, bet iki begalybės mes šiuo klausimu nediskutuosime. Reikia vykdyti, bet nediskutuoti. Praėjo 30 metų, kai esame nepriklausomi. Buvo geras tautinių mažumų įstatymas, bet jį konservatoriai 2010 m. panaikino. Tai yra veidmainystė… Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
Pone Tomaševski, į kokį elektoratą jūs taikote?
Mums elektoratas nėra tikslas savyje, mes nemanome, kad reikia taikyti į elektoratą, kad gautume balsų. Mes taip nemąstome. Mes vietas Seime suprantame kaip įrankį, kad padėtume žmonėms. Be aptartos problemos (asmenvardžių rašybos – ELTA), svarbu socialinė nelygybė, socialinis teisingumas, vaiko pinigai, nemokami vaistai senjorams, diferencijuoti mokesčiai, kurie praėjo mūsų balsų dėka. Turi būti aiški kryptis – socialinis teisingumas. Todėl mes siūlome, kad būtų tryliktoji pensija žmonėms, kad žmonės prieš Kalėdas nebūtų kaip ubagai, kad normaliai pasitiktų šventes. Kitas dalykas – tai šeimos vertybės, tradicinės šeimos, krikščioniškos vertybės.
O kaip, jūsų nuomone, buvo įgyvendinamos Sauliaus Skvernelio Vyriausybės reformos?
Žinote, 20 metų buvo kalbama apie progresinius mokesčius… Tris kartus turėję valdžią socialdemokratai nieko nepadarė. Todėl mes tuomet ir išėjome iš koalicijos – nieko nebuvo daroma. Buvo neįmanoma dirbti. O dabar viskas dėl mūsų balsų padaryta.
O kokie prioritetai, jūsų nuomone, turėtų būti keliami naujam Seimui?
Visų pirma, reikia diferencijuoti mokesčius. Pirmas žingsnis padarytas, o antras žingsnis turi būti toks – kas uždirba minimalų atlyginimą, moka tik simbolinį 1 euro mokestį. Tada į rankas gautų 608 eurus. Mes siūlome išeitį iš skurdo. Taip pat reikėtų stiprinti šeimos politiką, daugiau lengvatų, daugiau pinigų vaikams. Tai labai svarbūs klausimai. Šaltinis būtų apmokestinant prekybos tinklus, bankus.
Kur įsivaizduojate savo partiją po Seimo rinkimų: valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje?
Mes nebijome būti opozicijoje, kadangi mums svarbiausia – principingumas.
Bet jei susiklostytų taip, kad formuotųsi panaši centro kairės koalicija ir jus bendram darbui kviestų tas pats Ramūnas Karbauskis, kad ir su mažesniu politiniu svoriu. Sutiktumėte? Galite pasakyti, kad esate patenkinti bendradarbiavimu su dabartiniais „valstiečiais“?
Gyvenime mes nesame patenkinti viskuo. Visada yra niuansų. Mes pasiūlėme neįvesti taršos mokesčio. Mes manome, kad jis yra perteklinis, tačiau mes nesusitarėme. Bet apskritai žiūrint… Aš politikoje ne pirmą dieną: mes valdančiojoje koalicijoje esame buvę jau 4 kartus.
Palyginus, tai dabar darbas yra kur kas konstruktyvesnis. Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje mes nieko negalėjome nuspręsti, o ką nuspręsdavome, nebūdavo vykdoma. Dabar yra kitaip. Tai naujos kokybės politika, o ne tik biznio interesų atstovavimas.
Prezidentas ne kartą ir nedviprasmiškai yra davęs suprasti, kad Jaroslavas Narkevičius negali būti ministru, kad nepasitiki juo, galiausiai pabrėžė, jog dabartinis susisiekimo ministras naujoje Vyriausybėje ministru dirbti negalės. Jei visgi susiklostytų taip, kad formuotumėte valdžią ir turėtumėte galimybę siūlyti ministrus. Panašu, kad J. Narkevičiaus jau nebeteiktumėte. Bet ar nebijote, kad po karčios praktikos dėl J. Narkevičiaus prezidentas ir su kitais jūsų pasiūlytais kandidatais bus itin atsargus?
Mūsų tikslas nėra turėti postus. Dabar susisiekimo ministras J. Narkevičius paspartino ministerijos darbą. Darbo įvertinimas yra. Gerai tvarkosi ir R. Tamašunienė. Mes parodėme, kad esame ne tik idėjiniai ir galvojame apie paprastą žmogų, bet mes parodėme, kad galime, kad turime daug žmonių, kurie gali tokias aukštas pareigas eiti. Žinoma, kad mes juos siūlysime į tokias pat aukštas pareigas.
Ar ir J. Narkevičių siūlytumėte dar kartą?
Aš manau, kad siūlysime žmones, kurie turi patirtį, kad neateitų į ministeriją mokytis, kad būtų tęsiami darbai. O su prezidentu… Aš manau, susitarsime. Žinote, politikoje yra taip: niekada nesakyk niekada. Aš manau, kad mums pavyks susitarti.
Netgi dėl J. Narkevičiaus?
Aš manau, kad bendri mūsų valstybės interesai yra svarbiausia.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.
(Atsakymas ponui Zbignievui Jedinskiui)
Galima ginčytis apie kiekvienos tautos apsisprendimo teisę ir apie demokratijos eksporto nekorektiškumą. Kas tolygu kišimuisi į kitų valstybių vidaus reikalus. Jeigu ne vienas BET!
Apie tai „atsipūtę” galime diskutuoti iki begalybės, kas prie kavos puodelio, o kas prie alaus bokalo. Tik ne tada, kai diktatoriai su jų vasalais pradeda atvirą ne tik psichologinį, bet ir fizinį karą prieš savo tautiečius. Kai jie vykdo brutalų terorą, žudo, muša, luošina žmones. Tada ne laikas bet kokiems išvedžiojimams. Tada tylėti negalima. Tylėti arba tai pateisinti gali tik patys amoraliais kriterijais besivadovajantys asmenys, pamiršę, kad gėris ir dora yra aukščiau už bet kokią valdžią.
Manau, reikia būti visišku ciniku, jeigu nepasakius griežčiau, kad bandyti postringauti, jog Aliaksandras Lukašenka elgiasi pagal Baltarusijos Konstituciją. Nemažai esu skaitęs ir domėjęsis įvairiais valstybių valdymo modeliais, bet neteko matyti, kad nekaltų civilių žmonių barbariškas mušimas ir luošinimas būtų jose įteisintas.
Būtent čia eina ta skiraimoji linija, kurios nesuprato ponas Zbignevas Jedinskis. Taip, mūsų konservatoriai daug kur neteisūs. Neteisūs jie buvo ir naudodami ašarines dujas ir gumines kulkas 2009 m. taikiame mitinge. Bet juk kalbame ne apie konservatorius ar jų atskirų lyderių arogantiškumą.
Gyvenime, o ypač tam tikrais istoriniais momentais, politikas privalo suprasti, kad vietinės savo kiemo rietenos nublanksta prieš masines represijas ir tas kančias, kuriomis pasmerkė savo tautą kaimyninės valstybės diktatorius. Jis net nepakliūna į politiko apibudinimą, nes vardant nepasotinamo noro amžinai išsilaikyti valdžioje, peržengė elementrias žmogiško padorumo ribas. Negi mūsų ponai, bandantys tai pateisinti, nematė sumaitotų, sumuštų, suluošintų ir net nuždutytų žmonių. Galų gale jau peržengtos visos ribos. A.Lukašenka pastoviai meluoja. Jo didžiausias melas apie tai, kad jis kovoja už Baltarusijos valstybės nepriklausomybę. Deja, čia pat jis skambina Rusijos prezidentui V.Putinui prašydamas apginti jį, net panaudojant svetimos valstybės karines pajėgas. O tai ne kas kita, kaip savos valstybės išdavystė.
Galima manyti, kad anksčiau įvairios jėgos iš šalies, o ypač iš Rusijos, bandė inspiruoti tam tikrus jiems naudingus procesus. Tai netoleruotina ir jeigu pas poną diktatorių yra asmeninė gvardija ir jam ištikimas KGB, laiku reikėjo pateikti to įrodymus. Deja, jis pasirinko keistą kelią. Vietoj rimto argumentuoto dialogo su savo oponentais jis jau gerokai iki rinkimų nuėjo banditizmo iš patiltės keliu – ėmė suiminėti kitaip mastančius ir juos sukišo į kalėjimus. Mes net nežinome, kiek jų nužudyta arba suluošinta. Manau, jau tada jis pasirinko žiauraus kruvinojo diktatoriaus kelią. O tai akligatvis. Jis veda tik į pralaimėjimą.
A.Lukašenkos pavyzdys labai gera pamoka visiems, siekiantiems valdžios ir manantiems, kad jie yra neklystantys ir tik jų tiesa turi teisę gyvuoti. Tokie žmonės užsižaidžia valdžia ir save sutapatina su valstybe. Jie kaip ir kruvinasis Stalinas arba Hitleris mano, kad valstybė – tai jie patys. Ir net paranojiškai įtiki, kad tik jie gali tai valstybei vadovauti, o žmones neburnodami dėkoti už suteiktą teisę į tokį gyvenimą, kurio jie net neprašė.
Baltarusiai protestuoja. EPA-ELTA nuotr.
Diktatoriai, manipuliuodami dalimi savo tautiečių, kartais sulaukia jų pritarimo ir net palaikymo dėl kelių priežasčių: pirma, dėl iškreiptos propogandos, kurios su dalimi tiesos, o didžiausia dalimi melagienos išpilama ant jų galvų; antra, dėl sąlyginio minimalaus pragyvenimo lygio, kurį jie turi lyg malonę iš diktatoriaus, bent jiems taip aiškinama; trečia, dalis žmonių tieisog nežino, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Ne idealus, su žmogiškais trūkumais ir nukrypimais, bet ženkliai įvairesnis ir, svarbiausia, padoresnis nei suteikia savo tautiečiams susireikšminę ir suįžulėję diktatoriai.
Man labai liūdna ir gaila, kad taip vyksta šalia mūsų. Gražioje ir kūrybingoje baltarusių tautoje. Kur dideliai daliai jos piliečių tenka kentėti tokias nežmoniškas fizines ir dvasines kančias. Man liūdna ir dėl dalies mano Tėvynainių spekuliacijų, kurie naudojasi šia situacija savo politinei įtakai pagerinti.
Bet man taip pat džiugu, kai matau šimtatūkstantinius mintingus ir eisenas, kurios primena mūsų Sąjūdį ir byloja, kad Baltarusijos Tauta yra gyva ir ji padarys viską, kad išsaugoti savo valstybę. Mes ne tik galime, bet ir privalome šią sunkią ir labai svarbią istorinę akimirką būti vieningi su kaimynais, o svarbiausia – atidėti į šalį savo menkus tarpusavio ginčus. Tik veikdami kartu padėsime kaimynams.
Baltarusijoje – protestai. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijoje sprendžiasi ne tik jų valstybės likimas. Ten sprendžiasi ir Lietuvos nacionalinio saugumo didelė dedamoji. Turiu mintyse galimą Rusijos karinį įsikišimą į šią situaciją. Manau, kad ženkliai daugiau privalome nuveikti ir mes patys, burdami Vakarų sąjungininkų Vienybę šioje sudėtingoje situacijoje. Ši vienybė kol kas primena aptingusio katino bandymą pagauti pelę. Tik operatyviai, griežtai ir kartu veikdami galime žengti didelį žingsnį įtvirtinant bendražmogiškasias vertybes šiame audringame pasaulyje. Tai ne ta situacija, kai Vakarai gali sau leisti iš lėto diskutuoti – ką gi daryti. Ne kalbomis o bendru solidarumu galima įveikti blogį.
Juo labiau tai liečia ir mūsų pačių politikus, ne laikas ir ne vieta postringauti apie A.Lukašenkos veiksmų teisėtumą. Net ne politikui aišku, jis peržengė bet kokias moralės ribas ir pats stojosi į nuskaltėlių, bei savo valstybės išdavystės kelią. Kai mes vis vienodai tai traktuosime tikrai prisidėsime prie pagalbos toms masinėms aukoms kurie siekia tik normalaus žmogiško gyveinimo sau ir savo vaikams.
Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Sunkiai pravažiuojamas kelias. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybė 2019 metų rudenį pinigų skyrė kelio tiesimui iki Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) priklausančio Zbignevo Jedinskio sklypo ir naujai pastatyto namo, sekmadienį pranešė LRT radijo naujienų tarnyba.
Kaip skelbia LRT radijas, 2019 metų spalio 30 dieną susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus teikimu, Vyriausybė patvirtino nutarimą, pagal kurį 125 tūkst. eurų buvo skirti vienintelei gatvei Pabradėje asfaltuoti – Arnionių gatvei. Būtent joje, akcentuoja LRT radijas, ir gyvena LLRA-KŠS priklausantis Seimo narys Z. Jedinskis.
Kartu radijas primena, kad būtent per šį Vyriausybės posėdį pinigai skirti ir gatvei šalia premjero Sauliaus Skvernelio namų Vilniaus rajone asfaltuoti.
„Dabar tikrai nekomentuosiu, paklauskite savivaldybėje, aš čia nieko nežinau”, – komentuodamas tvarkomą kelią LRT radijui sakė Z. Jedinskis ir žurnalistės paprašytas paaiškinti, ar politikas žinojo, kad bus tiesiamas kelias, tikino, kad apskritai apie tai girdintis pirmą kartą.
„Pirmą kartą girdžiu, nesąmones šnekate”, – teigė politikas.
LRT radijas taip pat atkreipė dėmesį, kad Švenčionių merui investicijų ir regioninės plėtros klausimais patarinėja Seimo nario Z. Jedinskio sūnus Edvardas Jedinskis, kuris jau buvo patekęs į žurnalistų akiratį dėl galimo naudojimosi Seimo viešbučio paslaugomis.
Z. Jedinskio sūnus LRT žurnalistę tikino, kad neprisimena, ar dalyvavo svarstant jo tėvo gatvės tvarkymo klausimą.
„Neatsimenu, kaip ten iš tikrųjų buvo tada. Manau, kad visi projektai sveikintini. Tikriausiai gal į gerą pusę žiūrėjome, nes visam rajonui čia geriau“, – komentavo E. Jedinskis. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narys Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Širvintų savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Andrius Šarėjus LRT teigė, kad sprendimams politiko sūnus įtakos neturėjo, o prioritetiniais šie darbai tapo dėl netoli suprojektuoto paplūdimio.
„Kažkieno prioritetų šitoje vietoje tikrai nėra, ar tai, kad dirba artimas giminaitis, ar nedirba. Prioritetas yra patys rajono ir jo gyventojų interesai, siekiami rezultatai. Ne dėl vieno žmogaus dirbama savivaldybėje. (…) Toje vietoje gyvena, sakykime taip, šeima, bet kartu šalia tos vietos eina kelias prie jau suprojektuoto miesto paplūdimio“, – kalbėjo A. Šarėjus.
ELTA primena, kad daug kritikos dėl asfaltuojamos gatvės susilaukė ir premjeras S.Skvernelis.
Portalas15min.lt atlikęs tyrimą dar 2019 m. lapkričio mėnesį skelbė, kad iš Vilniaus rajono kelių asfaltavimui papildomai skirtų 300 tūkst. eurų beveik visa suma atiteko Smiglių kaimo Upės gatvės, kurioje gyvena premjeras S. Skvernelis, remontui. Pats Vyriausybės vadovas teigė, kad į šalia jo namų tvarkomos gatvės procesus nesikišantis.
Lietuvos tautinės bendrijos. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) tapus valdančiosios koalicijos dalimi, jų iniciatyva buvo pažerti pasiūlymai dėl bankų pelno apmokestinimo, vaistų senjorams kompensavimo, vaiko pinigų didinimo ir kitų socialinių klausimų.
Vis dėlto opozicijos atstovai atkreipia dėmesį ir kelia klausimą, kodėl, Lenkų rinkimų akcijai priklausant valdantiesiems ir turint realią įtaką, nėra garsiau keliami tautinėms mažumoms aktualiausi klausimai, kaip asmenvardžių rašymas dokumentuose originalo kalba. Iki galo teisiškai taip pat nėra išspręstas ir klausimas dėl gatvių pavadinimų lentelėse naudojamų kalbų tautinių bendrijų gausiai gyvenamose vietose.
L. Kasčiūnas: šiais klausimais LLRA-KŠS mobilizuoja rinkėjus, tačiau realaus prioriteto neteikia
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas atkreipė dėmesį, kad Prezidento rinkimuose dalyvavusi parlamentarė Ingrida Šimonytė dar rinkimų kampanijos metu pasisakė už asmenvardžių rašymo dokumentuose originalo kalba klausimo sprendimą, o rinkimus laimėjęs Gitanas Nausėda, pasisakęs apie tikslių asmenvardžių rašybą antrajame dokumentų puslapyje, pasak L. Kasčiūno, daugiausia regionų gyventojų palaikymo gavo būtent Lietuvos lenkų gausiai gyvenamame rajone. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Tai, parlamentaro teigimu, parodo, kad šį elektoratą įprastai mobilizuojantys ir dabar valdančioje daugumoje esantys LLRA-KŠS realiai neteikia prioriteto šiems klausimams spręsti.
„Daugiausia palaikymo regionuose, kurį gavo G. Nausėda, buvo Šalčininkų rajone. Tai tik rodo, kad visi šie klausimai yra šios partijos tikslingai politiškai sugrėsminti, tik reikalinga vėliava tam, kad būtų galima mobilizuoti savo bendruomenę, išgalvoti priešą, o ne tam, kad būtų realiai ta problema sprendžiama“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
LLRA-KŠS, pasak politiko, nesijaudina dėl to, kad šie, tautinėms mažumoms aktualūs, klausimai iki šiol nėra galutinai išspręsti. Dėl to, tvirtina L. Kasčiūnas, Lenkų rinkimų akcija gali manipuliuoti rinkėjais, kurie vis tiek lieka lojaliu elektoratu.
„Aš įsitikinęs, kad tai jiems yra tik politinės režisūros dalykai. Jiems tai nėra problema – tai yra tikslingai sugrėsminti dalykai“, – kalbėjo TS-LKD narys.
Kartu jis pabrėžė, kad šių nespręstų klausimų priežastis gali būti ir faktas, jog ne visi valdantieji laikosi vieningos nuomonės lenkų tautinei mažumai aktualiais klausimais.
„Gali būti dar ir todėl, kad nėra susitarimo, nes dalis „valstiečių“ yra skeptiški šiais klausimais, bet manau, kad tai yra ne tie realūs interesai. Aš prisimenu balsavimus dėl mūsų su Ažubaliu pasiūlymo ir to, vadinkime, liberalesnio varianto. Balsų skaičiai buvo apylygiai, nes ir vienas, ir kitas pateikimo stadiją yra įveikę“, – teigė L. Kasčiūnas.
Kartu konservatorius pastebėjo, kad Lietuvos lenkai neturi kitos alternatyvios politinės partijos, sukurtos šios tautinės mažumos pagrindu.
„Problema ta, kad nėra bendruomenei alternatyvos politinės, kuri galėtų sulaužyti šitą LLRA dominavimą“, – paaiškino L. Kasčiūnas.
Z. Jedinskis tikina, kad šie klausimai nepamiršti: mus kaltino atstovavimu vienai bendruomenei
Vis dėlto LLRA-KŠS narys Zbignevas Jedinskis teigia, kad klausimai dėl asmenvardžių rašymo originalo kalba oficialiuose dokumentuose bei dėl gatvių pavadinimų lentelėse vartojamos kalbos nėra pamiršti. Tai, kad šiuo metu LLRA kelia kitus klausimus, pasak parlamentaro, vienas kitam neprieštarauja.
„Tie klausimai vienas kitam netrukdo. Dabar mūsų socialiniai, prioritetiniai programos pasiūlymai – dėl vaiko pinigų, dėl šeimos kortelės ir visa kita mūsų programoje yra įrašyti. Tautinių mažumų klausimai niekur nedingo, jie visada buvo ir yra aktualūs, nors dalis jų jau savaime išsisprendžia, kas liečia gatvių pavadinimus. (…) klausimas iš dalies išspręstas – jau teismai pasibaigė ir iš principo gatvių pavadinimus galima rašyti, dabar už tai niekas nebaudžia“, – kalbėjo Z. Jedinskis, pridūręs, kad asmenvardžių rašymui originalia kalba LLRA-KŠS taip pat pritaria, tad, Seimo nario teigimu, anksčiau ar vėliau apie šiuos klausimus vėl bus imta garsiau kalbėti ir bus pasiūlytos korekcijos dabar Seime esančiam projektui. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) narys Zbignevas Jedinskis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Kas liečia laiką, ar būtent dabar, ar šiek tiek vėliau, tai manau, kad tie klausimai tikrai bus iškelti. Juolab kad kol kas mus tikrai ne visai tenkina tas projektas dėl pavardžių rašymo – ten tik trys raidės. Tos raidės yra labai aktualios ne tik tautinių mažumų atstovams, bet ir lietuvaičiams, kurie ištekėjo užsienyje ir turi tam tikrų problemų. Čia yra visiems žinomos problemos“, – pabrėžė Z. Jedinskis.
Kartu Lenkų rinkimų akcijos atstovas priminė, kad LLRA-KŠS, kaip politinei partijai, anksčiau visuomenėje buvo žeriami priekaištai dėl atstovavimo vienai bendruomenei, dėl to, sako Z. Jedinskis, Lenkų rinkimų akcija, būdama valdžioje, kelia ir kitus socialinius klausimus, svarbius plačiai visuomenės daliai.
„Mus visada kaltina, ypač praėjusioje kadencijoje, kad mes matėme ir matome tik tautinių mažumų klausimus, kad kitų klausimų nematome. Mes tiesiog šalia tų tautinių klausimų dar pakeliame ir socialinius klausimus, bet tie tautinių mažumų klausimai niekur nedingo“, – sakė politikas.
Paklaustas, ar tiki, kad LLRA-KŠS tenkinantį įstatymo dėl vardų rašymo projektą pavyks priimti dar iki šio Seimo kadencijos pabaigos, Z. Jedinskis atsakė teigiamai.
„Manau, kad tikrai taip. Puikiai suprantate, kad dabar yra biudžetas ir tiesiog laiko nėra, kad būtent dabar šį mėnesį ar šią savaitę. Manau, kad, kai bus priimtas biudžetas, bus dar, jei neklystu, dvi sesijos iki rinkimų, tai tikrai tie klausimai, manau, bus išspręsti. Tuo labiau, kad tai ne tik tautinių mažumų problema“, – pridūrė jis.
Lenkai žygiuoja Vilniaus gatvėmis. Slaptai.lt nuotr.
Vis dėlto tuo teigė netikįs opozicijos atstovas L. Kasčiūnas. Vieningos nuomonės šiuo klausimu nebuvimas valdančiųjų gretose, jo teigimu, kelia sunkumų.
„Kalbėti apie tai, kad pavyktų (per šią Seimo kadenciją. – ELTA), per lengva“, – konstatavo konservatorius.
Dėl originalios asmenvardžių rašybos Lietuvoje diskusijos vyksta jau daug metų. Yra siūlymų leisti naudoti lotyniško pagrindo rašmenis asmens dokumentų pagrindiniame puslapyje. Taip pat siūloma vardą bei pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis rašyti tik dokumento antrajame puslapyje.
Tiksliau pasakius, jie atriedėję ir atidundėję jau senokai, dar 2016-aisiais.
Gal tuomet, pradžioje, naivus Lietuvos rinkėjas dar ir tikėjo, kad štai: Karbauskis pažadėjo ir ištesėjo (su Verygos pagalba), kad uždės apynasrį besaikiam alkoholio vartojimui; Karbauskis pažadėjo, kad pasiūs tautinius kostiumus vaikams Lietuvos šimtmečio proga (su Juozuko Statkevičiaus pagalba), ir keletą pasiuvo, regis.
Bet netrukus prasidėjo Gretos istorija, kuri tęsėsi ilgokai, paskui aprimo, ir beveik niekas jos šiandien nebeprisimena.
Galiu garantuoti, kad neilgai trukus pasimirš ir Irinos Rozovos, Seimo narės, besižvalgančios po Rusijos platybes, istorija, kuri nepalyginamai rimtesnė ir grėsmingesnė Lietuvai, nei Gretos istorija, nes nebeliko Vytauto Bako, buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko.
Bet negi kas nors iš Lietuvos žmonių, dar mąstančių, tiki, kad Seime, ir aplink Seimą, ir šiek tiek toliau, neknibžda daugiau tokių rozovų, tik stambesnio kalibro?
Kremlius savo propagandiniuose kanaluose neretai tiesiog pasišaipo iš Lietuvos: kam tokia nykštukinė valstybė rūpi, sako jie.
Dabar žurnalistai, politologai savaitę „mėgaujasi“ lenkais Narkievičiumi, Jedinskiu, Tamašūnine, etc.
Bet ar jie lenkai? Man regis, tikresni lenkai yra tie aktoriai, kurie vaidina lenkus „Dviračio žiniose“. Lenkės bobutės Vilniaus Halės turguje kone kasdien, kai rodomos „ Žinios“, mielai juos aptarinėja ir neslepia džiaugsmo… Štai kur lenkai, tikri, sako jos!…
Bet, tiesą pasakius, tai jau nebejuokinga. Vardan daugumos Karbauskio į koaliciją priimti „lenkai“ rodo savo tikrąjį veidą. O jis – ne koks. Anksčiau, tiesa, jį rodydavo tik Tomaševskis, kuomet ypatingomis Rusijai progomis segėdavo Georgijaus juostelę, dabar – ir jo chalujai.
Ir ne tik lenkai. Dar ir bebrai, tokie kaip Kirkilas ir Butkevičius, išdavę a. a. Brazausko socialdemokratines vertybes, ir pasidarę socialdarbiečiais; translyčiu tapti sunkiau nei pasikeisti savo ilgai slėptą veidą, pasirodo.
Štai kaip paaiškino bebras Kirkilas, gindamas „lenkus“, kurių valdomose apylinkėse asfaltuojami keliai, o į tuos kelius pakliuvo ir premjero Skvernelio, kaip bebūtų gaila premjero, įklimpusio „valstiečių“ mėšlan, kelias: mes turime skatinti tautines mažumas, padėti joms integruotis… Maždaug taip, ne pažodžiui sakau.
Ak, kokios aistros užvirė viešojoje erdvėje. Su lenkais norima susidoroti, juos nori mušti. Taip rėkia Narkievičius, sakydamas, kad jie mušami dėl to, kad Lenkų rinkiminė akcija yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri nėra susaistyta korupciniais ryšiais su stambiuoju verslu. Vienintelė!
O tuo tarpu vadų dukros ir sūnūs gyvena Seimo viešbutyje, sūnūs dar ir su meilužėmis, o tėvas Jedinskis sako, kad sūnus tik retkarčiais pernakvoja, bet nesako, kad vienas, o ne su meiluže.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Ir dar sako, kad valdžios negalima kritikuoti, nes ji nuo Dievo.
Tomas Janeliūnas praėjusį savaitgalį parašė viešą laišką valdantiesiems: jūs parazitai! Taip ir rėžė, iš peties. Parazitai. Nevardysiu jo nepaneigiamų argumentų, kodėl parazitai.
Nereikia, ir taip aišku, plika akimi matoma.
Ir štai – reziumė. Ilgokai svarstęs Prezidentas Nausėda praėjusios savaitės pabaigoje pagaliau ryžosi inteligentiškai pareikšti, kad Narkievičius turi pasitraukti iš ministro posto. Ne būti išmėžtas ant šakių, kaip per mėšlavežį sovietmečiu Lietuvos TSR kaime, o pasitraukti.
Sako, reikią palaukti, kol po gydymosi pirmadienį sugrįš į darbą premjeras, ką jis pasakys.
Šiandien jau pirmadienis. Prasidėjo Kristaus gimimo laukimas.
Konservatorė Agnė Bilotaitė absurdu vadina „valstietės“ Agnės Širinskienės kreipimąsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl jos gyvenimo Seimo viešbutyje. Politikė teigia, kad skirto būsto ji atsisakiusi dar spalio pradžioje ir, akcentavo konservatorė, niekada juo nepiktnaudžiavusi.
„Absurdas, jei mane prilygina Seimo nariams, kurie Seimo bute apgyvendino savo šeimos narius“, – Eltai komentuodama „valstietės“ A. Širinskienės pateiktą skundą komentavo A. Bilotaitė. Jos teigimu, tuo metu, kai ji laukėsi vaiko, Seimo viešbučiu ji naudodavosi pakankamai dažnai.
„Kalbant apie visą šią situaciją, man labai keista, jog aš turėčiau Širinskienei, kaip kokiai Seimo viešbučio vadovei, ataskaitas pateikinėti, kada aš pareidavau, pavyzdžiui, pamaitinti savo vaiko ir taip toliau. Žvelgiant į jos pareiškimus, būtent toks įspūdis susidaro“, – piktinosi Seimo narė.
Jos teigimu, A. Širinskienės skundas yra ne kas kita, kaip tik purvo drabstymas.
Be to, akcentavo politikė, Seimo viešbučio ji atsisakiusi dar gerokai iki skandalų, atskleidusių, kad galimai keli Lietuvos lenkų rinkimų akcijai–Krikščioniškų šeimų sąjungai priklausantys parlamentarai jiems skirtus butus Seimo viešbutyje užleido giminaičiams.
„Aš (Seimo viešbučio – ELTA) buto atsisakiau oficialiai dar spalio 3 d. Ir dabar ten gyvena kitas Seimo narys. Aš, galbūt, būčiau ir anksčiau atsisakiusi, nes mano gyvenimo aplinkybės pasikeitė ir man tiesiog nebereikėjo to būsto. Tačiau nėštumas, gimdymas… tiesiog kai tik atsirado fizinės galimybės tą prašymą pateikti, tą aš ir padariau“, – aiškino A. Bilotaitė, dar kartą pabrėždama, kad priešingai nei kiti į žiniasklaidos akiratį patekę parlamentarai, asmeninės naudos iš teisėtai gauto Seimo buto tikslingai nei siekusi, nei gavusi.
„Aš gi nenaudojau Seimo buto asmeninei naudai gauti… kai tuo tarpu kiti gyveno Seimo viešbutyje, o savo asmeninį būstą nuomodavo ar užleisdavo giminaičiams. Manau, kad A. Širinskienės kreipimasis yra tiesiog absurdiškas“, – apibendrino politikė.
Kaip ELTA jau skelbė, A. Širinskienė Etikos sargams adresuotame kreipimesi prašo pripažinti, kad A. Bilotaitė piktnaudžiavo savo, kaip Seimo narės teisėmis, laikė užėmusi nenaudojamą ir valstybės lėšomis išlaikomą butą Seimo viešbutyje, nors jame pati negyveno bei apie tai neinformavo Seimo kanceliarijos. Dėl šių priežasčių prašoma įvertinti, ar konservatorė A. Bilotaitė neturėtų grąžinti į valstybės biudžetą lėšų, kurias valstybė sumokėjo už jai skirto būsto išlaikymą.
Žiniasklaidoje per pastarąsias savaites pasirodė pranešimų, liudijančių, kad parlamentarai galimai jiems skirtus butus Seimo viešbutyje perleido giminaičiams.
Trečiadienį LRT radijas pranešė, kad įtariama, jog parlamentaro Zbignevo Jedinskio sūnus gyvena tėvui skirtame bute Seimo viešbutyje. Kiek anksčiau portalas 15min.lt paskelbė, kad ir susisiekimo ministrui Jaroslavui Narkevičiui, kaip Seimo nariui, skirtame bute Seimo viešbutyje gyvena jo dukra Karolina Narkevič. Pagal Seimo statutą, Seimo narių artimieji gali gyventi šiuose butuose tik tada, kai juose gyvena patys parlamentarai.
Taip pat viešojoje erdvėje pasirodė informacijos, kad Seimo viešbutyje gyvena ir tie parlamentarai, kurie turi butus Vilniuje. Tarp tokių Seimo narių keli valdantieji. „Valstietis“ Darius Kaminskas. Politikas LRT radijui teigė, kad Seimo viešbutyje gyvena todėl, kad Vilniuje turimą įvairų nekilnojamąjį turtą jo žmona nuomoja. Kita „valstietė“ Laimutė Matkevičienė prisipažino gyvenanti Seimo viešbutyje, nes, kaip aiškino ji, savo butą yra užleidusi sūnui ir jo šeimai. Anot LRT radijo, tarp šių politikų patenka ir „socialdarbietė“ Rimantė Šalaševičiūtė. Politikė aiškino, kad galimybe gyventi Seimo viešbutyje naudojasi todėl, kad nevairuoja automobilio.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo vakariniame posėdyje vyko aršios diskusijos dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) nario Zbignevas Jedinskio inicijuoto įstatymo projekto dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, viešinimo.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija prieš šio įstatymo pateikimą paprašė pertraukos. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo nuomone, Z. Jedinskio siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“.
Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino Z. Jedinskį esant Kremliaus politikos šalininku.
„NSGK buvo ne kartą vykusios diskusijos šiuo klausimu. VSD nuomonė šiuo klausimu buvo vienareikšmiška. Šituo projektu yra suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos (…). Rusijos Federacija veikia savo hibridinėmis atakomis per žmogų, kuris remia V. Putino politiką mūsų Seime. Tai yra Zbignevas Jedinskis. Rusija per jį daro hibridines atakas prieš Lietuvos valstybę“, – kaltinimus Z. Jedinskiui reiškė R. Juknevičienė.
Pasak įstatymo iniciatoriaus Z. Jedinskio, priėmus įstatymo projektą būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę bendradarbiavę su KGB tarnyba.
„Visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama. Ypač – prieš rinkimus. Akivaizdu, kad laiku neišspręstas liustracijos klausimas iki šiol valstybei ir jos piliečiams kelia problemų. Dalis jų taip pat einančių aukštas pareigas valstybės valdymo struktūrose ir teismų sistemoje gali būti šantažuojami ir išnaudojami tų, kurie turėjo priėjimą prie informacijos archyvų“, – teigia parlamentaras.
