Mokykloje visi skaitėme ir analizavome Jono Biliūno novelę „Kliudžiau“, kurioje jautriai ir vaizdžiai aprašyta nekalto, strėlės pakirsto, gyvūno kančia. Novelėje paprastai ir suprantamai pasakojama apie galią, kuri netinkamose rankose tampa pražūtinga.
Gaila, bet kai kurios moralės pamokos laikui einant pasimiršta.
Šiandien Aplinkos ministras žaidžia su galia keisti medžioklės taisykles, įteisindamas prieš 15 metų uždraustą medžioklės įrankį – lanką. Skirtumas tarp Biliūno berniuko ir Aplinkos ministro tas, kad berniukas padaręs klaidą, tą suprato ir gailėjosi visą gyvenimą, o ministras, deja, jau ne kartą išklausęs prašymus ir argumentus prieš tokį medžioklės būdą, nenuleidžia rankų, kad tik pasiektų savo.
Kuo šis kartas kitoks?
Tuo, kad jei pirmą kartą norėdamas įteisinti medžioklę lankais K. Mažeika teikė pasiūlymą, apie jį buvo diskutuojama ir sulaukus daug pasipriešinimo ir nepritarimo jis pasiūlymą atsiėmė, tai šį kartą – su niekuo nesitarė, nieko neklausė ir tiesiog padarė.
Gegužės 8 d., penktadienį, savo įsakymu ministras patvirtino Medžioklės taisykles, kuriose įteisinama medžioklė lanku. Ir viskas. Yra mintis, yra galia, yra sprendimas.
Noriu priminti, kad dar 2018 m. buvo keičiamas Medžioklės įstatymas ir buvo bandoma įteisinti lankus, kaip medžioklės įrankius Seime. Seimas tada pasipriešino. Ministras Mažeika prižadėjo nedaryti žygdarbių vienasmeniškai. Aiškiai iš tribūnos pasakė: “Aš tik vykdau savo pažadą. Dėl lankų buvo daugiausiai diskusijų ir aš noriu pagarsinti, kad šiame įstatymo projekte tikrai nėra jokios grėsmės, kad galės laisvai disponuoti lankais ar kažkokiais panašiais templiniais ginklais. Tai iš tikrųjų noriu nuraminti visus skeptikus <…>”.
Ne tik moralės pamokos, bet ir pažadai pasimiršta. Dabar Ministras naudojasi ekstremalia padėtimi, apgauna aktyvius piliečius, nepaiso ir Seimo nariams duoto pažado, kad lankai netaps medžioklės įrankiu ir imituodamas teisės akto derinimą, ignoruoja 60 tūkst. piliečių pasisakančių prieš medžioklę lankais, patyliukais, tikėdamas, kad niekas nepastebės, pakeičia medžioklių tvarką. Kam švaistyti gerą krizę?
Kodėl “NE” medžioklei su lankais?
Visų niekada neapibūdinsi vienu žodžiu ar sakiniu, bet kol atsiranda medžiotojų, kurie supainioja šerną su stumbru, kyla didelis klausimas, ar lanko imsis tik tas, kuris moka su juo elgtis (nesu ekspertė, bet abejoju ar Lietuvoje yra daug medžiotojų, įgudusių medžioti lankais). Net jei su lanku elgtis ir moka, tai dar neužtikrina, kad šūvis bus taiklus. Gali prireikti daugiau šūvių aukai „pribaigti“, o tai tikrai žiauru. Galų gale, gali būti taip, kad žvėris, sužeistas strėle, pabėgs ir ilgai klaidžios kankindamasis su strėle kūne. Ar tai moralu ir etiška? Biliūno berniukui tokio vaizdo užteko kartą, kad atsimintų visam gyvenimui.
Medžioklė su lankais yra kitokia ir dėl to, kad ji yra „tyli“. Tai galimybė brakonieriams karaliauti miškuose nepastebėtiems ir neišgirstiems. Visi, kas kalba apie skerdyklas miškuose, įgauna papildomų argumentų – brakonierius niekada negalvos apie mišką ir žvėris, duokim jiems papildomų įrankių, jie juos išnaudos, kad kuo daugiau iš miško išsineštų. Galų gale, girdimas šautuvo šūvis yra ir įspėjimas miško lankytojams, apie medžioklę ir apie tai, kad reikia būti atsargiems.
Mažeikos darbai karantino metu
Verta atkreipti dėmesį ir į kitus ministro darbus. Tik prasidėjus karantinui, kada buvo kalbama apie tai, kad valstybei reikės skolintis, Aplinkos ministerija išsinuomojo naują, prabangų BMW. Vėliau Aplinkos apsaugos departamente buvo įsteigtos trys nauji patarėjų etatai su geromis algomis dar prieš paskiriant naują vadovę; planuose nauji kirtimai Punios šile; Seime tyliai atmestos Medžioklės įstatymo pataisos dėl elektroninės medžioklės registracijos ir viešinimo, o dabar, laužant visus ankstesnius pažadus, vienasmenis lankų medžioklėje įteisinimas. Valio! Visa tai „žalios“ vyriausybės „žalio“ Aplinkos ministro darbai. Ir tik tie apie kuriuos žinome.
Pabaigai dalinuosi novelės citata, ji tokia stipri ir viską pasakanti. “Kliudžiau. Kaip tikras medėjas prilėkiau artyn, bet ūmai pajutau širdyje šaltį ir apsistojau nustebęs: katytės veidas buvo neapsakomo skausmo pervertas, akys primerktos; ji iš visos dar likusios galios pasistengė atsistoti ant pirmutinių kojų ir pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį: kartu vilkosi įlindusi jos krūtinėn strėla, o iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrekėjęs kraujas.”
Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui
Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.
Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.
Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”