Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.
Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.
