Neramumai Los AndželeAzerbaidžaniečiai surengė mitingą Los Andžele
Liepos 21-oji diena Los Andželo miestui pasitaikė įtemta. Čia siautėjo smurtautojai. Deja, policija nesugebėjo jų iškart sutramdyti.
Nėra sunku nuspėti, kas nutiko liepos 21-ąją Kalifornijos valstijos sostinėje Los Andžele, kur gyvena gausi armėnų diaspora. Juk liepos 12-ąją Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio zonoje ties Tovuzu aidėjo šūviai – tarp Armėnijos ir Azerbaidžano karinių pajėgų kilo rimtas incidentas, pareikalavęs tiek vienų, tiek kitų kareivių gyvybių.
Po kruvino susišaudymo daugelyje Europos miestų azerbaidžaniečiai surengė spontaniškus mitingus, primindami europiečiams, kad Kalnų Karabachas, remiantis pačios Europos Sąjungos išvadomis, yra azerbaidžanietiška žemė, tačiau okupacinės Armėnijos pajėgos vis dar dislokuotos Juoduoju Sodu vadinamame Kalnų Karabache. Azeraidžaniečių susirūpinimą galima suprasti – europietiškos derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho sugrąžinimo teisėtiems šeimininkams beviltiškai įstrigusios. Tiek Europoje, tiek Azerbaidžane gyvenantys azerbaidžaniečiai tvirtina, jog jiems nusibodo laukti Europos paramos.
Po liepos 12-osios karinių susirėmimų spontaniški azerbaidžanietiški mitingai surengti Berlyne, Budapešte, Rygoje, Vienoje, Varšuvoje. Keliuose Europos miestuose užfiksuoti bandymai sutrukdyti azerbaidžaniečiams taikiai mitinguoti. Situacijų pasitaikė pavojingų – provokatoriai į azerbaidžaniečius svaidė akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu, azerbaidžaniečius mėginta sumušti į pagalbą pasitelkiant strypus, grandines, peilius.
Panaši situacija susiklostė ir Los Andžele. Armėnijos vėliavomis mosuojanti minia liepos 21-ąją puolė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę. Atakuojančius suskaičiavus turėtume net kelis tūkstančius jaunuolių, tarp kurių pastebėti tvirtai sudėti, augaloti, primenantys liūdnai pagarsėjusius armėniškos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ smogikus.
Armėniška provokacija Los Andžele
Ginti Azerbaidžano konsulato skubiai rinkosi azerbaidžaniečiai. Bet jų buvo akivaizdžiai mažiau – vos keli šimtai (Los Andžele azerbaidžaniečių bendruomenė ne tokia gausi kaip armėniškoji). Antiazerbaidžanietiškus lozungus šaukianti minia neapsiribojo vien žodiniais įžeidinėjimais bei vėliavų mosavimu. Viešosios tvarkos pažeidėjai į konsulatą mėtė akmenis, daužė diplomatinius numerius turėjusius automobilius, mušė azerbaidžanietiškas vėliavas laikiusius vaikinus ir merginas. Vaizdo kameros užfiksavusios, kaip Armėnijos vėliavomis papuošti automobiliai bando suvažinėti ant šaligatvio stovinčius azerbaidžaniečius, rankose laikančius plakatus su patriotiniais lozungais „Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas”, „Okupantai – lauk iš Juodojo Sodo”, „Ne – „Dašnakcutiun” teroristams”.
Los Andželo policija. EPA – ELTA nuotr.
Incidento Los Andžele metu sužeisti 7 azerbaidžaniečiai; viena iš jų – jauna moteris.
Bet keisčiausia, kad Los Andželo policija nesutramė Azerbaidžano diplomatinę atstovybę puolusių vandalų. Po 15 minučių trukusių bergždžių pastangų Los Andželo policija tesugebėjo paprašė azerbaidžaniečius palikti aplink konsulatą esančią teritoriją. Keista todėl, kad Los Andželo policija buvo iš anksto įspėta, jog liepos 21-ąją mieste gyvenantys azerbaidžaiečiai rengs taikų, savo valstybę palaikantį mitingą. Tačiau liepos 21-ąją į rajoną, kur įsikūręs Azerbaidžano konsulatas, atvyko vos 8 policijos automobiliai, o fanatiškai įsiaudrinusių agresyvių puolėjų (video paskelbti youtube) būta, remiantis liudininkų parodymais, gal net keli tūkstančiai.
Per riaušes Los Andžele nukentėjęs azerbaidžanietis atsidūrė ligoninėje
Azerbaidžano konsulas Los Andžele ponas Nasimi Agajevas pareiškė didelį nusistebėjimą, kad šio miesto policija nesugebėjo apginti nei diplomatinės atstovybės, nei ją saugojusių taikių mitinguotojų. Los Andželo policijos nuovados viršininkas Mišelis Muras atsiprašė tvirtindamas, jog riaušių organizatoriai bei įkvėpėjai bus ne tik surast, bet būtinai sulauks deramų bausmių. Tačiau turint omenyje, kad Kalifornijoje gyvena ypač įtakinga, ženkliai gausesnė už azerbaidžaniečius armėnų bendruomenė, sunku patikėti, jog Los Andželo teismams pavyks išlikt visiškai objektyviems ir nešališkiems.
Remiantis paskutinėmis žiniomis, nuo armėnų fanatikų nukentėjo ir Azerbaidžao diplomatinės atstovybės Belgijoje bei Liuksemburge.
Verta atkreipti dėmesį, kad Jerevane nukentėjo net Ukrainos ambasada. Viešosios tvarkos drumstėjai ją apmėtė vadinamaisiais ukrainietiškais barščiais vien todėl, kad oficialusis Kijevas tvirtina, jog Kalnų Karabachas, remianis tarptautinėmis tasyklėmis, priklauso Azerbaidžanui, ir Armėnija privalanti trauktis iš šio regiono.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.
Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.
Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.
1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku
Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…
Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…
Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.
Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.
Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.
Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.
Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.
Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną.
Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?
O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.
Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.
Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.
Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).
Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės
Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.
Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?
Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.
Masiniai protestai Armėnijos sostinėje Jerevane. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.
Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima
Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.
Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.
Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.
Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.
Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.
Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.
Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą
Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).
Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.
Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui
Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.
„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.
42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.
Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.
Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?
Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?
Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.
Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).
Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.
Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.
Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.
Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.
Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas.
Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.
Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.
N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.
Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.
Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.
Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis” – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.
Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.
Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.
Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas
Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.
Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.
Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.
Keista draugystė
Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.
Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.
Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.
V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).
Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.
Keistas skubėjimas
Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.
Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.
Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.
Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?
Keistas tylėjimas
Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?
European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)
Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.
Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo.
Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.
Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.
Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai
Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai.
Klodas Monike, ESISC centro vadovas
Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.
ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.
Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas.
Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.
ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.
Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.
N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.
Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.
Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?
Nedovanotinas aplaidumas
Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.
Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.
Įtartinai stipri Armėnijos įtaka
Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?
Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?
Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.
Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.
Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.
Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?
Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.
O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.
Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?
Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.
Azerbaidžanietiški argumentai
Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).
Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).
Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.
Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).
R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.
Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.
Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.
Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?
Iš Armėnijos atkeliavo liūdnos žinios. Kaip ir buvo prognozuojama, daugumą 131 vietų Parlamente turės prorusiška dabartinio šalies prezidento Seržo Sargsiano partija.
Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
Dar tiksliau tariant, Nacionaline Asamblėja vadinamo Armėnijos parlamento rinkimuose daugumą išplėšė prezidento S.Sargsiano visiškai kontroliuojama Respublikonų partija (surinko beveik pusę visų balsų – 49,88).
Antrąją vietą pagal laimėtus balsus iškovojo Gagiko Carukiano, kuris laikomas vienu turtingiausių žmonių Armėnijoje ir vadovauja partijai „Klestinti Armėnija“, grupuotė (27,86 proc.).
Trečioji vieta atiteko nacionalistinės pakraipos Armėnijos revoliucinei federacijai (ARF), dar žinomai kaip „Dašnakcutiun“. Ji, beje, tampriai bičiuliaujasi su valdančiąja Respublikonų partija (6,7 proc.).
Tai – pirmieji Armėnijos parlamento rinkimai po to, kai 2015-aisiais buvo organizuota Konstitucinė reforma akivaizdžiai išplėtė šalies parlamento ir premjero galias, o prezidento teises sumažins iki minimumo. Politikos ekspertai ir apžvalgininkai beveik vienbalsiai tvirtina, kad konstitucinė reforma, tegul ir įteisinta 2015-aisiais surengtame visuotiniame referedume, asmeniškai naudinga Armėnijos prezidentui S.Sargsianui.
Nėra sunku paaiškinti – kodėl naudinga dabartiniam prezidentui. S.Sargsiano prezidentavimo kadencija baigiasi 2018-ųjų pavasarį. Tad pasitraukęs iš Prezidento posto prorusiškasis S.Sargsianas lengvai galės tapti nuo 2018-ųjų milžiniškas galias įgyjančiu šalies premjeru. Juk šalies premjerą nuo kitų metų rinks žymiai didesnes teises turintis … S.Sargsiano partijos kontroliuojamas parlamentas. Vadinasi, nuo 2018-ųjų metų 2,9 mil. gyventojų turinti Armėnija tampa nebe prezidentine, o parlamentine valstybe.
Parlamentine valstybe su didelius įgalojimus turinčiu premjeru ji tampa tik todėl, kad taip naudinga prezidentines kadencijas baigiančiam S.Sargsianui. Būtent – šis armėniškas parlamentizmas neturi nieko bendro su tikrąja demokratija. Ne vien todėl, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ataskaitose armėniški rinkimai vertinami skeptiškai (ESBO manymu, būta daug plataus masto papirkinėjimų, rinkėjai buvo spaudžiami ir bauginami). Ir ne todėl, kad JAV kartu su Europos Sąjunga paskelbė bendrą susirūpinimą „dėl sisteminio administracinių resursų naudojimo padedant kai kurioms partijoms“. Tiesiog S.Sargsianas bet kokia kaina nori išlikti valdžioje net ir baigęs prezidentavimą.
Kas gi tas 62 metų amžiaus S.Sargsianas? S.Sargsianas vadovauja Armėnijai nuo 2008 metų. Jis liūdnai pagarsėjo dalyvavęs karinėse operacijose iš Azerbaidžano atimant Kalnų Karabachą. Jis pagrįstai priskiriamas prie nesutaikomų armėnų šovinistų, kurie nenori nė girdėti, jog, remiantis tarptautine teise, Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą privalu grąžinti teisėtam šeimininkui – Azerbaidžanui. Asmeniškai kovinėse operacijose prieš Azerbaidžaną dalyvavęs S.Sargsianas laikomas politiku, kuriam Armėnijos – Azerbaidžano draugystė nenaudinga. Mat praradęs valdžią jis gali būti patrauktas atsakomybėn dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui (omenyje turimos kad ir karinės akcijos prieš Hodžaly miesto civilius gyventojus azerbaidžaniečius).
Situacija sudėtinga dar ir todėl, kad Armėnijos parlamente savo narių turės nacionalistinė partija ARF (Armėnijos revoliucinė federacija). Besidomintys Pietų Kaukazo istorija puikiai žino, kad ši partija pagrįstai tapatinama su teroristine organizacija „Dašnakcutiun“, rengusia kruvinus išpuolius ir prieš taikius azerbaidžaniečius, ir prieš taikius turkus, ir prieš Azerbaidžano bei Turkijos politikus, diplomatus, žurnalistus. Kruvinasis judėjimo „Dašnakcutiun“ sąrašas – labai ilgas. Neįtinkančių Turkijos ir Azerbaidžano politikų, istorikų medžioklę bei taikių gyventojų bauginimo akcijas ši organizacija rengė ir Europoje, Amerikoje bei Australijoje. Dėl „Dašnakcutiun“ fanatiškų siautėjimų žūdavo nieko apie Armėnijos nesutarimus su Turkija ir Azerbaidžanu nežinantys Vakarų žmonės Kopenhagoje, Paryžiuje ar Berlyne.
Ką dar būtų galima pasakyti apie rinkimus Armėnijoje? Jerevane dirbantis nepriklausomas politikos ekspertas Sergejus Minasianas yra teigęs, kad „valdančioji partija Armėijoje turi „reikšmingą pranašumą prieš konkurentus, nes gali naudotis dideliais administraciniais ir propagandos ištekliais“. Tai reiškia, kad rinkimų Armėnijoje negalima laikyti visiškai laisvais ir sąžiningais. Kandidatų būta daug, tačiau realių šansų laimėti rinkimus turėjo tik seniai valdžioje esančiam S.Sargsianui ištikimo grupuotės. Blaiviai mąstant, valdančioji S.Sargsiano grupuotė neturėtų laimėti nė vienų rinkimų, nes daugiau kaip 30 proc. šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. 2016-aisiais metais Armėnijos ūkis sustiprėjo vos 0,2 proc.
Armėnijos specialiosios pajėgos tramdo mitinguojančius. AsiaNews.it nuotr.
Praėjusiais metais Armėniją buvo sudrebinę kelias savaites trukę protesto mitingai dėl didelių elektros kainų.
2015-aisiais metais Armėnija pagarsėjo ir tuo, kad ginkluoti vyrai pagrobė įkaitų – reikalavo iš kalėjimų paleisti opozicijos atstovus.
Vienas kalėjęs asmuo mirė po ilgai trukusio bado streiko. Per įkaitų išlaisvinimo operaciją žuvo du žmonės, dar keli buvo sunkiai sužeisti. Todėl Armėnijoje nėra ramu ir stabilu.
Žodžiu, praėjusį sekmadienį įvykę rinkimai į Armėnijos parlamentą byloja, kad oficialusis Jerevanas ir ateityje specialiai konfrontuos su Kalnų Karabachą susigrąžinti norinčiu Azerbaidžanu ir tuo pačiu metu bičiuliausiais su Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano atimti padėjusia, Gruziją, Moldovą ir Ukrainą puldinėjančia Rusija. Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė.
Šiomis dienomis Lietuvoje vyksta renginiai, skirti žudynių, vykusių 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžaly, aukų atminimo 25-mečiui.
Chodžaly atminimui. Dainuoja Nomeda Kazlaus
Vasario 20 dieną Vilniaus rotušėje vyko iškilmingas koncertas, kurį organizavo Europos azerbaidžaniečių asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.
Genocido aukų atminimui skirtą vakarą buvo parodytas 10 minučių dokumentinis filmas apie įvykius Chodžaly, kalbėjo Azerbaidžano atstovai iš ambasados Lietuvoje, Strasbūro, LR Seimo.
Anot jų, svarbiausia žinia – priminti pasauliui, kad armėnų okupantų Kalnų Karabache įvykdytos civilių žudynės, kurių metu mirė 613 nekaltų žmonių, tarp jų moterys ir vaikai, nepasikartotų. Taip pat buvo priminta, jog Chodžaly įvykiai sutapo su panašiomis nelaimėmis Srebrenicoje ir Ruandoje, todėl pasaulis žvilgsnį nusuko nuo karštų įvykių „Juodajame sode“, apie kuriuos anuomet rašė pasaulio spauda – Reuters, Agence France Presse, Human Rights Watch, New York Times, Lietuvos karo reporteriai.
Tačiau, kaip pažymėjo Europos azerbaidžaniečių asociacijos Strasbūre vadovė Eliza Pieter, pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją (iš viso šiuo klausimu priimtos keturios) Armėnija turi išvesti savo okupacines pajėgas, taip pat turi būti skiriamos sankcijos dėl svetimų teritorijų okupavimo (šiuo metu – 20 procentų Azerbaidžano žemių) ir tarptautinės opinijos nepaisymo.
Filme sukrečia trumpai išdėstyti faktai ir statistika. Pasak E. Pieter, „kaltininkas yra žinomas“. Ar tai – operacijai vadovavęs generolas, vėliau tapęs Armėnijos prezidentu?..
Chodžaly atminimui. Dainuoja Deividas Staponkus
Baisu, kada sužinai apie panašias skriaudas, ne taip seniai – dar gyvi liudininkai – ištikusias ir lietuvius, baisu, kada to nežino ir neprisimena, o gal ir nenori žinoti jaunoji karta.
Tačiau yra drąsių ir sąžiningų žmonių, kuriems brolystė ir pagalba žmogui nelaimėje, kad ir kas jis būtų – ne sovietų družba narodov ir ne sapnas, o kilnus tikslas ir pareiga. Štai buvo padėkota Nacionalinio kraujo centro direktorei Joanai Bikulčienei, kuri dalyvavo kraujo donorystės akcijoje.
Nuo to laiko, kai vasarį, žydint migdolams, vyko viena kruviniausių dramų, prabėgo ketvirtis amžiaus, per kurį užaugo karta, nemačiusi tėvynės, o milijonas pabėgėlių toliau glaudžiasi svetur. Tragedijos aidas tebeaidi, jis – kažkur labai arti mūsų.
Azerbaidžanas turi ką parodyti ir kultūros, ir taikos idėjų pasaulyje požiūriu. Tai liudijo puikus koncertas, kuriame skambėjo įžymių atlikėjų atliekama muzika. Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Žymus Lietuvos sopranas Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo (1917–2000) dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas). Baritonas Deividas Staponkus atliko Sevil Aliyevos (g. 1955) dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė). Čia negali neprisiminti, kaip šį harmonizuotos lietuvių liaudies dainos šedevrą dainavo Vaclovas Daunoras, akompanuojamas kamerinio liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ (vadovas Pranas Tamošaitis) – ir dabar į istorinę plokštelę įrašytas neturintis sau lygių atlikimas stingdo gilia lietuvių tautos dramos pajauta ir teatrine įtaiga apdainuojant palaidotą už Tėvynę kovojusį lietuvių karį – „žalnierėlį“.
Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas
Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinės muzikos sklaidą tėvynėje autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli (1907–1976) azerbaidžaniečių tradicinės dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko latvių klarnetininkė Anna Gagane (g. 1992), tarptautinių konkursų laureatė (tarp jų – II vieta ir orkestro prizas 2016 m. Jurjanu Andrea ir Grand Prix 2010 m. E. Medna jaunųjų atlikėjų konkurse).
Koncertą-minėjimą baigė iškilus specialiai šiai tragedijai atminti parašytas kūrinys. Išgirdome Prancūzijos styginių kvarteto „Rhein-Quartett“ (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidovos (smuikas) ir Annos Gagane (klarnetas) atliekamą prancūzų kompozitoriaus Pierre‘o Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“ op. 197, Nr. 3 smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją.
Pierre‘as Thilloy nuo septyniolikos metų susižavėjo Beethovenu ir Musorgskiu ir pasišventė kompozicijai, kurią studijavo pas Noelį Lancieną, Jean-Pierre Rivière ir Alexanderį Mullenbachą. Jis išmoko griežti įvairiais instrumentais – trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo vokalą. Muzikos estetiką studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje Mario di Bonaventura klasėje. Platus akiratis lėmė, kad P. Thilloy laimėjo keletą tarptautinių prizų, tapo Concours Général Laureate, o Olivier Messiaen–La Cité Céleste tarptautiniame kompozitorių konkurse Berlyne laimėjo II vietą. Vėliau jo kūrybos kelias per Niujorką ir Rokfelerio fondą nusidriekė per visą pasaulį. Tai kompozitorius, kuris visada – kelyje, ir kurį kaip nieką kitą žadina estetinės, politinės ir socialinės idėjos. 45 metų kompozitorius jau sukūrė virš 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais jis pirmiausia išreiškia atvirumą pasauliui ir kovą su neteisybe.
Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas
„Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas ir meistriškai „surežisuotas“ kūrinys, pavadintas pagal miesto, kuriame vyko okupacinių Armėnijos pajėgų įsiveržimas į Kalnų Karabachą, pavadinimą ir civilių aukų skaičių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik intonacijos, užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ta prasme, kad skatina susimąstyti apie žmogaus skausmą, kuriam vardo nėra.
Trijų dalių kūrinyje ( I dalis Largo funebre, II dalis iš trijų sudedamųjų – Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito ir III – Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“) pavadinimais nusakomas ketinimas atspindėti veiksmą, kuris dramatiškai vystosi iš lėtos, blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogo) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą.
Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų, ir yra lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją, atkaklų styginių pokalbį su ryškia taškuota tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą-leitmotyvą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vieningo tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiasi jis lyg klaustuku, tyliu klausimu: „Kodėl?“
KHOJALY 613. Pierre Thilloy
Tiek kameriniame variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Koncerto metu ją atliko Nazrin Rashidova. Ši smuikininkė debiutavo Wigmore Hall 2013 metais. Trejų metų Baku ji atliko solo rečitalį, o būdama šešerių buvo apdovanota Kairo Opera House aukso medaliu. 2011-2015 ji buvo BP ambasadorė įskaitant tokius renginius, kaip 2012 metų Londono olimpiada. Jungtinės Karalystės Karališkoji muzikos akademija ją priėmė 15-kos metų, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, kuri įžengė per šias duris“. Nazrin vadovauja „FeMusa“, kurią įkūrė pirmoji – kameriniame orkestre griežia tik moterys.
Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui visa kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji vėl ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame naujai atskleis populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu ji RAM siekia mokslo daktaro laipsnio.
Nazrin Rashidovos partiją girdėjome atliekant milaniečio G. B. Guadagnini smuiku, kuriam suteiktas jos vardas (suteikė Davidas Rattray, Londonas, 2009). Pierre‘as Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija – labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Tačiau Nazrin ją atliko „in a proper mood“ – neafišuodama savo virtuoziškumo ir perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį.
Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
„Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tai verta pakartoti. Tokia kūrinio žinia.
Renginio svečiams buvo dovanota kompaktinė plokštelė su trečiąja kūrinio versija. Joje autorius panaudoja varpus, mušamuosius, pučiamuosius ir azerbaidžaniečių liaudies pučiamąjį instrumentą balabaną. Įraše smuiko partiją atlieka Sabina Rakcheyeva, pirmoji azerbaidžanietė, priimta į Džuljardo mokyklą Niujorke ir jau koncertavusi 48 šalyse. Baku gimusi smuikininkė tapo BBC, CNN ir Voice of America Radio žvaigžde, šiuo metu gyvena Londone. Ji yra Europos kultūros parlamento narė, apsigynusi kultūros diplomato daktaro vardą Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos universitete. Klarneto partiją atlieka iškilus prancūzų atlikėjas Alainas Toironas, Mulhauzo simfoniniam orkestrui diriguoja Fuadas Ibrahimovas.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.
Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu.
Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.
Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.
Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.
International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.
International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
