Podgorica, balandžio 20 d. (ELTA). Juodkalnija, įgyvendindama sankcijas, įvestas Rusijai už įsiveržimą į Ukrainą, uždraudė Kremliaus propagandines žiniasklaidos priemones „Russia Today“ ir „Sputnik“, praneša „Ukrinform“.
Juodkalnijos operatoriams bus draudžiama transliuoti ar platinti bet kokį „Russia Today“ ir „Sputnik“ turinį.
Europos Sąjunga dar praėjusį mėnesį uždraudė Rusijos valstybinių žiniasklaidos priemonių „RT/Russia Today“ ir „Sputnik“ transliacijas Europos Sąjungoje dėl sisteminio manipuliavimo informacija ir dezinformacija apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą.
Juodkalnija. Protestai dėl serbų stačiatikų bažnyčios vadovo įšventinimo. EPA-ELTA nuotr.
Juodkalnijoje prasidėjo susirėmimai tarp policijos ir šimtų protestuotojų, blokuojančių kelius į istorinę šalies sostinę Cetinę ir bandančių sutrukdyti naujojo šalies Serbijos stačiatikių bažnyčios vadovo inauguracijai.
Pagrindiniame kelyje, vedančiame iš dabartinės sostinės Podgoricos į Cetinę, naujienų agentūros „dpa“ žurnalistas matė į krūvas sukrautas automobilių padangas bei akmenis, taip pat puspriekabę, pastatytą skersai eismo juostų.
Gatvėje sėdėjo apie 50 moterų. Kai kurie vyrai minioje su savimi turėjo dujokaukes ir metalines ir medines lazdas.
„Mes esame čia, norėdami apsiginti nuo Serbijos bažnyčios okupacijos“,– „dpa“ sakė 40 metų Ivica. Jis pridūrė, kad žmonės čia būriuojasi nuo šeštadienio vidurdienio ir niekur nesitrauks.
Policijai kartais teko panaudoti ašarines dujas, o kai kurie protestuotojai mėtė įvairius daiktus, pranešė naujienų portalas vjesti.me. Panašios chaoso scenos buvo matyti ir šeštadienio vakarą.
Juodkalnijos protestuotojai nerimauja dėl šliaužiančios serbų įtakos jų šalyje ir savo pyktį nukreipė į metropolitą Joanikijų, kuris sekmadienį įšventintas Cetinės vienuolyne. Juodkalnijoje – protestai dėl serbų stačiatikų bažnyčios vadovo įšventinimo. EPA-ELTA nuotr.
Joanikijus eina šias pareigas nuo praėjusių metų, kai jo pirmtakas Amfilohijus mirė nuo COVID-19 komplikacijų. Po sekmadienio ceremonijos jis oficialiai tapo metropolitu.
Sprendimas surengti ceremoniją mieste, kurį juodkalniečiai glaudžiai sieja su savo nacionaline tapatybe, sukėlė pyktį. Be to, daugelis patriotų įtariai žiūri į bažnyčią, kuri neigia Juodkalnijos valstybinę tapatybę ir mažą Balkanų tautą laiko Serbijos dalimi.
Juodkalnija paskelbė nepriklausomybę nuo kaimyninės Serbijos 2006 metais.
Apie 30 proc. jos piliečių yra etniniai serbai, o dar daugiau žmonių priklauso Serbijos stačiatikių bažnyčiai.
Serbijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Porfirijus sakė, kad dalyvaus ceremonijoje Cetinėje. Šeštadienio vakarą jis Podgoricoje laikė mišias tūkstančių tikinčiųjų akivaizdoje. Pamaldos praėjo be incidentų.
Juodkalnijos gyventojai sekmadienį balsuoja šalies parlamento rinkimuose, kurių baigtis neaiški, praneša agentūra „Reuters“.
Manoma, kad nei ilgai valdanti provakarietiška Demokratinė socialistų partija (DPS), nei konkuruojantis opozicijos prorusiškas ir proserbiškas aljansas nelaimės daugumos vietų parlamente.
Ant kortos pastatyta prezidento Milo Djukanovičiaus, kuris vadovauja DPS, ateitis.
Prezidentas rugpjūčio 30 dienos parlamento rinkimus pavadino „svarbiausiais 620 000 gyventojų turinčios mažos Juodkalnijos istorijoje.“ Pasak M. Djukanovičiaus, sekmadienį rengiami rinkimai – „pasirinkimas tarp to, ar Juodkalnija turėtų tęsti savo integraciją į ES, ar tapti teokratine valstybe.“
Balsavimo teisę rinkimuose iš viso turi 540 026 žmonės. DPS dabar turėjo 42 deputatus 81 vietos parlamente.
Balsavimo punktai veikia nuo 7.00 val. ryto iki 20.00 val. vakaro.
Juodkalnijos prezidentas Milas Djukanovičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Prezidentas Gitanas Nausėda, priėmęs Lietuvoje viešintį Juodkalnijos prezidentą Milo Djukanovičių, aptarė Juodkalnijos euroatlantinę integraciją, išreiškė Lietuvos paramą Juodkalnijos siekiams tapti Europos Sąjungos nare ir pasiūlė pagalbą dalijantis patirtimi dėl reformų įgyvendinimo.
Juodkalnijos vadovas, darbo vizito atvykęs į Baltijos šalis, pirmadienį aplankė Lietuvą, kovo 10-ąją viešės Estijoje, o kovo 11-ąją – Latvijoje.
„Nuėjome eurointegracijos kelią, žinome, kur reikia sutelkti didžiausią dėmesį, ir esame pasiruošę dalytis patirtimi, kad reformos Juodkalnijoje būtų kokybiškai įgyvendintos ir, svarbiausia, rezultatyvios. Iš savo patirčių žinome, koks svarbus sėkmingam eurointegracijos ir reformų įgyvendinimo procesui yra konstruktyvus ir konsoliduojantis, tęstinumą turintis politinis dialogas ir visos šalies susitelkimas dėl šio tikslo, – sakė Lietuvos vadovas.
G. Nausėda pasidžiaugė, kad Juodkalnija puoselėja vakarietiškas vertybes ir pagarbą vakarietiškai demokratijai bei palinkėjo Juodkalnijai ir toliau skleisti bei tvirtinti žmogaus teisėmis ir teisės viršenybe grįstas vertybes sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje.
„Juodkalnijos prezidentas puikiai informuotas apie Baltijos šalių saugumo situaciją ir grėsmes, jas taip pat labai rimtai vertina, kelia mums aktualių grėsmių klausimus tarptautiniuose forumuose. Galime pasidžiaugti, kad saugumo srityje turime Lietuvą suprantantį draugą iš Vakarų Balkanų”, – prezidentą cituoja jo komunikacijos grupė.
Lietuvos vadovas išreiškė padėką Juodkalnijos prezidentui už griežtą poziciją dėl sankcijų Rusijai ir už aktyvų dalyvavimą saugumo bei gynybos projektuose. Apsikeista mintimis aktualiausiais NATO darbotvarkės klausimais, aptarti hibridinių grėsmių keliami iššūkiai regione, Rusijos agresija Ukrainos Rytuose, energetinio ir branduolinio saugumo temos.
Juodkalnijos prezidentas Lietuvoje lankosi pirmą kartą. 2021 m. bus minimos 15-osios Lietuvos ir Juodkalnijos diplomatinių santykių užmezgimo metinės.
Lietuva ir Juodkalnija aktyviai bendradarbiauja strateginės komunikacijos, kibernetinio saugumo srityse. Šių metų vasario mėnesį atidarytas Juodkalnijos garbės konsulatas Vilniuje.
Juodkalnijos premjeras Duškas Markovičius penktadienį pareiškė, kad Belgrade per protesto akciją prieš Juodkalnijoje priimtą religinių bendruomenių įstatymą buvo užpulta šalies ambasada Serbijoje, praneša „RIA Novosti“.
Juodkalnijos Skupščina (parlamentas) gruodžio mėnesį valdančiosios koalicijos balsų dauguma priėmė prieštaringai vertinamą įstatymą „Dėl tikėjimo ir įsitikinimų laisvės ir religinių bendruomenių teisinės padėties“. Po muštynių posėdžių salėje policija sulaikė visus opozicinio Demokratinio fronto deputatus. Valdančiosios Demokratinės socialistų partijos lyderis ir šalies prezidentas Milas Džukanovičius pasirašė ginčus keliantį įstatymą. Juodkalnijos miestuose kasdien vyksta protesto akcijos prieš šį įstatymą.
Nors 2006 metais Juodkalnija atsiskyrė nuo Serbijos, septyni iš 10 Juodkalnijos gyventojų tebėra ištikimi Serbijos stačiatikių bažnyčiai, kuri teigia, kad įstatymu siekiama susilpninti jos įtaką.
Ketvirtadienio vakarą tūkstančiai klubo „Crvena Zvezda“ aistruolių surengė eitynes centrinėmis Belgrado gatvėmis ir susirinko prie Juodkalnijos ambasados pareikšti protesto prieš šį įstatymą. Atstovybės duomenimis, jie mėgino sudeginti Juodkalnijos nacionalinę vėliavą.
„Naktį Belgrade įvyko dar vienas necivilizuotas išpuolis prieš Juodkalnijos ambasadą ir šalies vėliavą. Stebina Serbijos valdžios požiūris. Juodkalnijai vėl iškilo iššūkis apginti savo nepriklausomybę ir laisvę“, – parašė D. Markovičius tviteryje.
Suimamas perversmo Juodkalnijoje dalyvis
Juodkalnijos teismas ketvirtadienį skyrė kalėjimo bausmes 14 asmenų, tarp kurių du opozicijos politikai, dėl tariamo sąmokslo 2016 metais su Rusijos pagalba nuversti vyriausybę.
Prorusiški opozicijos lyderiai Andrija Mandičius ir Milanas Knezevičius nubausti penkerių metų laisvės atėmimo bausmėmis dėl priklausymo „nusikalstamai organizacijai“, kurios tikslas buvo „sutrukdyti Juodkalnijai tapti NATO nare“.
Dviem rusams, kurie, prokurorų teigimu, buvo žvalgybos pareigūnai, skirtos ilgiausios kalėjimo bausmės – 12 ir 15 metų. Rusai nuteisti jiems nedalyvaujant.
Viena iš versijų, kaip organizuotas perversmas Juodkalnijoje
Be dviejų Juodkalnijos opozicijos lyderių ir dviejų rusų, tarp nuteistųjų dar yra devyni serbai ir dar vienas Juodkalnijos pilietis.
Maskva neigė bet kokias sąsajas su sąmokslu, kuris, kaip įtariama, buvo planuojamas 2016 m. parlamento rinkimų dieną.
Specialiojo prokuroro teigimu, buvo planuojama nužudyti provakarietišką tuometį premjerą Milo Djukanovičių. Sąmokslininkai taip pat planavo įsiveržti į parlamentą ir atvesti į valdžią prorusišką vyriausybę.
O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje
2016-ųjų rudenį?
Kas
kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?
Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.
Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.
Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.
Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.
Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).
Kremliaus aštuonkojis
Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.
Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.
Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).
Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko
Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“
Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.
Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.
Ar
prokurorai įrodys buvus planą „B“?
Paskelbus apie sužlugdytą
perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai
gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3
priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia
gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė
valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už
jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos
ranka“.
Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.
Propagandinis plakatas Juodkalnijoje
Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“
Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.
Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.
Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė
Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.
Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).
Olegas Deripaska
Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.
2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.
Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“.
Kremliaus
apmokama provokatorių lindynė
Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.
Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi Juodkalnijoje).
2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).
2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.
Viena iš versijų, kaip Rusija organizavo perversmą Juodkalnijoje
2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).
Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.
Nedidelė Balkanų valstybė Juodkalnija pirmadienį oficialiai tapo 29-ąja NATO nare, praneša „ABC News“.
Ceremonija įvyko Vašingtone, JAV valstybės departamente, dalyvaujant Aljanso generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui (Jens Stoltenberg). Jos metu Juodkalnijos ministras pirmininkas Duškas Markovičius perdavė šalies prisijungimo prie NATO protokolą JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojui Tomui Šenonui (Thomas Shannon).
NATO būstinė Briuselyje
Naujos Aljanso šalies prisijungimo prie NATO protokolo perdavimo saugoti JAV vyriausybei procedūra numatyta Šiaurės Atlanto sutartyje. Kaip pranešė Valstybės departamentas, jau trečiadienį NATO būstinėje Briuselyje bus pakelta Juodkalnijos vėliava.
Prieš pat ceremoniją Rusijos URM išplatino pareiškimą, kuriame sakoma, kad Maskva pasilieka teisę imtis atsakomųjų priemonių dėl priešiškos Juodkalnijos linijos.
Juodkalnijos parlamentas, nepaisydamas prorusiškos opozicijos protestų, įstojimui į NATO galutinai pritarė balandžio pabaigoje.
Nuo šaltojo karo pabaigos Aljansas priėmė 12 naujų narių, dauguma jų – iš Rytų Europos. Pastarąjį kartą NATO 2009-aisiais papildė Kroatija ir Albanija.
Juodkalnijos kariuomenę sudaro tik 2 000 kariškių. 630 000 gyventojų turinti šalis 2006-aisiais atsiskyrė nuo Serbijos.
Ketvirtadienis, gegužės 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Briuselį, kur dalyvaus NATO vadovų susitikime.
Šis susitikimas, į kurį atvyksta visų 28 Aljanso valstybių ir vyriausybių vadovai, yra pirmasis, kuriame dalyvaus JAV Prezidentas Donaldas Trumpas ir naujasis Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas. Jame taip pat pirmą kartą dalyvaus Juodkalnija, kuri visateise NATO nare taps birželio 7 dieną.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybių vadovai aptars NATO narių indėlio ir atsakomybės pasidalijimą, užtikrinant kolektyvinę gynybą, kovos su terorizmu stiprinimą, pernai Varšuvoje sutartų atgrasymo priemonių įgyvendinimą ir priešakinių batalionų Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokavimą, tolesnį Aljanso stiprinimą.
Šiuo metu NATO priešakinių pajėgų batalionai, vadovaujami Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV, jau yra dislokuoti Lietuvoje, Estijoje ir Lenkijoje. Birželį Kanados vadovaujamas batalionas bus dislokuotas Latvijoje. Stiprinant NATO atgrasymą į Rusijos keliamą grėsmę dvišalių pagrindu regione taip pat nuolatos rotuojasi papildoma JAV karių brigada ir sunkioji technika.
Susitikimo Briuselyje metu, dalyvaujant Belgų Karaliui Philippe’ui, bus atidarytas naujasis NATO būstinės pastatas. Tai vienas moderniausių statinių pasaulyje, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas ekologijai ir tvariam energijos naudojimui.
Briuselyje taip pat bus atidengti 2 memorialai. Vienas jų, skirtas Berlyno sienai, simbolizuoja laisvės pergalę prieš priespaudą.
Antrasis memorialas primena 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke. Būtent tuo metu buvo pirmą kartą aktyvuotas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, kuriame įtvirtinti esminiai NATO kolektyvinės gynybos principai. Per teroristines atakas Niujorke žuvo tūkstančiai žmonių ir buvo sugriauti Pasaulio prekybo centro dangoraižiai dvyniai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Juodkalnija pateiks kaltinimus aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiui“, – praneša The Sunday Times žurnalistas Bojanas Pančevskis. Valdžia kaltina tą žmogų organizavus bandymą nuversti vyriausybę ir sužlugdyti Juodkalnijos įstojimą į NATO.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
„46-rių metų Rusijos KJP kapitonas Eduardas Šišmakovas, demaskuotas kaip GRU – karinės žvalgybos – agentas, kaltinamas tuo, kad vadovavo dimisijos karininkų ir sukarintų formuočių kovotojų iš Juodkalnijos ir kaimyninės Serbijos tinklui, susijusiam su bandymu surengti perversmą (Juodkalnijoje, – red. pas.) praėjusį spalį“, – tvirtina korespondentas.
Leidinio duomenimis, Juodkalnija paskelbė Šišmakovo ir „kito Rusijos agento“ Vladimiro Popovo tarptautinę paiešką.
„Atliekamas tyrimas dėl trečio Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbio, kuris, kaip manoma, dirbo FSB naudai, bet jo asmenybė neišsiaiškinta“, – praneša autorius.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
„Sužlugdžiusi numanomą sąmokslą, Serbijos valdžia suėmė Šišmakovą ir Popovą. Juos paleido po to, kai į tą šalį skubaus vizito atvyko Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Numanoma, kad tiedu žmonės grįžo į Maskvą kartu su juo. Nelabai tikėtina, kad Putino Rusija išduotų Šišmakovą ir jo draugą sąmokslininką, bet oficialių Maskvos sąsajų su perversmu įrodymai pastatys į nepatogią padėtį Kremlių, kuris neigia kišimosi į Juodkalnijos reikalus faktą“, – sakoma straipsnyje.
Informacijos šaltinis: laikraštis The Times ir inopressa.ru internetinis leidinys.
Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.
„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.
„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.
„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.
„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.
„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.
„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.
„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.
„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.
„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.
„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.
„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.
„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.
Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.
