Juodkrantė

Aktualijos

Neringa tapo Kultūros sostine. Donato Bielkausko nuotr.

Savaitgalį „Kultūros sala“ Neringa įspūdingai atidarė Lietuvos kultūros sostinės metus.
 
Spektaklis-kelionė „Laikas nė(e)rimui“ kvietė kurorto gyventojus ir svečius nusiauti kasdienius rūpesčius ir leistis į kelionę drauge su Kuršių nerija keliaujančiu kultūros karavanu. Parnidžio kopos papėdėje, ant trijų Nidos molų ir marių vandenyje vykęs reginys, kaip ir žadėjo organizatoriai, įvyko be didelių scenų, garso, šviesų.
 
Spektaklį žiūrovai stebėjo keliaudami pakrante, o tekstai – istoriniai faktai, dokumentika, pasakojimai, supinti į libretą – skambėjo per ausines.
 
Renginyje viešėjęs kultūros ministras Simonas Kairys pažymėjo, kad dažniausiai apie Neringą kalbama kaip apie gamtos vertybę. „Tačiau kai čia atvyksti, norisi ne kalbėti, o kiekviena savo kūno ląstele sugerti tai, ką Neringa turi – pradedant gamta, baigiant kultūra“, – sakė ministras.
 
„Vienąkart tapus kultūros sostine, ja tampi amžinai. Taip žingsnis po žingsnio mes visi tapsime viena kultūros Lietuva. Kultūros sostinės titulas suteikiamas ne tik už gražias akis, bet svarbiausia – už degančias akis. Tikiu, jog šią galimybę Neringa išnaudos visu šimtu procentų. Noriu palinkėti, kad tiek, kiek Neringoje yra gamtos, tiek būtų ir kultūros“, – sakė kultūros ministras Simonas Kairys.
 
„Kviečiu visus Neringai neabejingus Lietuvos ir pasaulio žmones šiemet aplankyti „Kultūros salą“, pamatyti įspūdingų, kamerinių, tik kultūros sostinei sukurtų renginių, o mėgaujantis gamta susipažinti ir su aukščiausio lygio kultūros žmonių sukurtais projektais. Kviečiame ir laukiame“, – sakė Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
  
Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginį „Laikas nė(e)rimui“ organizavo Šeiko šokio teatras.
 
„Norime pakviesti į šią vietą pažvelgti ne tik kaip į banalią atostogų vietą. Tad ir formatą pasirinkome pakankamai atsargų. Kuršių nerija yra unikali, todėl ir atidaryme siekiame išvengti patoso ir klišių“, – apie sumanymą kalbėjo renginio režisierė ir choreografė Agnija Šeiko.
 
Spektaklio-kelionės scenografiją sukūrė Sigutė Šimkūnaitė, kostiumus – Sandra Straukaitė, garso dizainą – Kristijonas Lučinskas kartu su muzikos bendraautoriais Benu Šarka, Donatu Bielkausku, Vladimiru Konstantinovu, Karina Novikova, Larionu Dyakovu, teksto autorė – Sondra Simana.
 
Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginys-spektaklis, pasak kūrėjų, suaustas iš kultūrinių ir buitinių patyrimų, mitologinių ir archeologinių naratyvų, šio krašto tradicijų ir nūdienos aktualijų, rūke išnyrančio kraštovaizdžio, žmonių santykių, ironijos šešėlio, siekiant patalpinti žiūrovą į smėlio laikrodį.
 
Spektaklio-kelionės atlikėjai – jungtinės profesionalų ir vietinių Neringos meno kolektyvų pajėgos: Šeiko šokio teatras, Taško teatras, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ folkloro ansamblis „Giedružė“, tautinių šokių kolektyvas „Kalnapušė“, Benas Šarka ir kiti.
„Jausmas, lyg dalyvautum rituale, jungiančiame žmogiškąjį pradą su gamta ir net mitais,“ – apie Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginį „Laikas nė(e)rimui“ kalbėjo Šeiko šokio teatro šokėja Gintarė Marija Ščavinskaitė.
 
Lietuvos kultūros sostinės metais Neringa žada įgyvendinti plačią specialiųjų projektų ir auditorijos pamėgtų tradicinių renginių programą, kurią papildo naujos kūrybinės iniciatyvos – iš viso daugiau kaip 100 įvykių, dovanojančių įvairias kultūrines patirtis.
 
Projektą „Kultūros sala Neringa“ sudaro keturios programos: UNESCO ir pasaulis, Bendruomenė ir kraštovaizdis, Kūrybinės rezidencijos, Paveldas ir istorija. Jas jungianti ašis – išmanioji kultūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.14; 13:09
Aktualijos

Paminklas M. L. Rėzai Juodkrantėje. Neringos savivaldybės nuotr.
Rimutė Rimantienė, archeologė. Asmeninio albumo nuotr.

Dvyliktoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija šeštadienį bus įteikta archeologei habil. dr. Rimutei Rimantienei už Kuršių nerijai ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką mokslinę tiriamąją ir kultūros puoselėjimo veiklą.
 
Pasak Liudviko Rėzos kultūros centro pranešimo, dėl viruso pandemijos premijos teikimo ceremonija iš Juodkrantės evangelikų-liuteronų bažnyčios nusikels į virtualią erdvę. Padėkos žodį iš savo namų Vilniuje tars premijos laureatė habil. dr. R. Rimantienė, 2020 metais sulaukusi 100 metų jubiliejaus. Iškilią mokslininkę sveikins Neringos meras Darius Jasaitis, kalbės Rimantienės mokinys prof. dr. Adomas Butrimas, neringiškiai – istorikė doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Neringos muziejų direktorė dr. Lina Motuzienė.
 
Į Nidą ieškoti senųjų gyventojų palikimo R. Rimantienė išsiruošė 1973 m. po sėkmingų kasinėjimų ir atradimų Šventojoje. 1973–1978 m.
 
Nidoje vykusių archeologinių kasinėjimų, vadovaujamų R. Rimantienės, metu ištirtas daugiau kaip 4600 kv. m plotas, rasta gausybė radinių, tarp jų – vien keramikos objektų per 100 tūkst. vienetų (jie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, keletas pavyzdžių yra nuolatinėje Neringos istorijos muziejaus ekspozicijoje). Apibendrindama kasinėjimų medžiagą, 1989 m. R. Rimantienė parengė monografiją „Nida – senųjų baltų gyvenvietė“, o 2016 m. išleido papildytą monografiją anglų kalba „Nida: A Bay Coast Culture Settlement on the Curonian Lagoon“. Jose galima pažinti vėlyvojo neolito gyventojų materialiąją ir dvasinę kultūrą. 1999 m. lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjo knyga „Kuršių nerija archeologo žvilgsniu“, o 2000-ųjų vasarą R. Rimantienė dar kartą sugrįžo į Nidą ir su Vilniaus dailės akademijos studentais atkūrinėjo senosios Nidos keramikos gamybos tradiciją.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kaip teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė, R. Rimantienės atlikti Nidos senovės gyvenvietės moksliniai tyrimai yra aktualūs ne tik archeologams, geologams, etnologams, bet ir visiems, besidomintiems seniausia mūsų krašto, ypač baltų kilmės, istorija. Jos mokslinis įdirbis padeda spręsti bendraeuropines archeologijos mokslo problemas, susijusias su Baltijos regiono apgyvendinimo pradžia, senųjų europietiškų kultūrų gyvenimo būdo, meno, ritualų reikšme, taip pat indoeuropietiškų kultūrų migracija ir baltų kultūros formavimusi.
 
2008 m. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta premija įteikiama kasmet per M. L. Rėzos gimtadienį, sausio 9-ąją, už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą, bei šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, mokslinės tiriamosios bei edukacinės veiklos srityse, už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie šio krašto turizmo plėtros.
 
M. L. Rėza (1776–1840) yra gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.09; 00:30
Aktualijos

Prof. dr. Ruth Leiserowitz. Neringos savivaldybės nuotr.

Šeštadienį Juodkrantėje surengtos Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmės. Premija įteikta minint M. L. Rėzos 244-asias gimimo metines.
 
Neringos savivaldybės tarybos sprendimu vienuoliktoji premija skirta prof. Ruth`ai Leiserowitz už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos kultūros tradicijai reikšmingą veiklą.
 
Premijos teikimo iškilmės Juodkrantėje vidudienį prasidėjo šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo.
 
Iškilmingas M. L. Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas vyko Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.
 
M. L. Rėza (1776-1840) – prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius – yra gimęs Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime.
 
M. L. Rėzos premija teikiama kartą per metus, Juodkrantėje minint M. L. Rėzos gimtadienį.
 
Ji skiriama už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą, puoselėjančią etninę kultūrą ir kultūros paveldą, bei šiam kraštui reikšmingus pasiekimus literatūros, liaudies meno, klasikinių bei šiuolaikinių menų sklaidos, mokslinės tiriamosios bei edukacinės veiklos srityse, už iniciatyvas, populiarinančias Kuršių neriją ir prisidedančias prie šio krašto turizmo plėtros.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 00:45
Aktualijos

Raganų kalnas, unikalus Juodkrantės medinių skulptūrų parkas po atviru dangumi, kuriame eksponuojama apie 100 Lietuvos tautodailininkų ir menininkų darbų, šiemet mini 40-metį. Vienas lankomiausių Vakarų Lietuvos turizmo objektų rugpjūčio 30-ąją sulauks specialistų komandos: tądien prasidedančio simpoziumo metu medžio skulptoriai atnaujins ekspozicijos kūrinius ir paruoš juos šaltajam sezonui.
 
„Medinės Raganų kalno skulptūros jau gali būti vadinamos ilgaamžėmis, tačiau jos vargu ar atlaikytų reguliarią metų laikų kaitą be profesionalų priežiūros, – sakė įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė dr. Lina Motuzienė.
 
Pasak jos, per simpoziumo savaitę bus atnaujintos skulptūrų detalės, planuojama nuvalyti samanas, puvinį, impregnuoti medieną ir atlikti kitus kosmetinius darbus, kad menininkų kūriniai dar ilgai džiugintų kurorto svečius.
 
Raganų kalnas su skulptūrų ekspozicija – darnus gamtos ir žmogaus kūrinys, padalytas į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesiojoje dalyje prie plataus tako galima sutikti žinomus lietuviškų pasakų veikėjus, įkūnijančius tradicines vertybes bei primenančius Kuršių nerijos istorijos akcentus. Tai milžinai Neringa ir Naglis, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, žvejys Kastytis. Toliau kelias siaurėja, tamsėja: čia buriasi slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis bei raganos su velniais. Maršruto ilgis – 1,5 km.
 
Juodkrantės klimatas medžio skulptūroms nėra labai palankus. Tačiau Neringos muziejininkai įsitikinę, kad išsaugoti išskirtinį kompleksą – garbės reikalas: jau beveik du dešimtmečius čia reguliariai rengiami medžio drožėjų simpoziumai, kurių metu skulptūros rūpestingai restauruojamos.
 
Raganų kalnas – įdomi vieta ne vien dėl žmogaus rankomis sukurtų medžio skulptūrų. Visas kalnas, kuris atrodo tarsi būtų specialiai supiltas ekspozicijai su pasivaikščiojimų maršrutu, iš tiesų yra išskirtinis Kuršių nerijos gamtos kūrinys – 42 m aukščio ištęstos pasagos formos, vadinamoji parabolinė, kopa.
 
Anksčiau nuo kopos viršaus buvo matomi smėlynai, tačiau ilgainiui jos šlaitai apaugo pušimis. Tai – vienas iš nedaugelio Kuršių nerijoje išlikusių sengirės plotų. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį – natūralų miško amifiteatrą.
 
Sukurti šioje vaizdingoje vietovėje meninę ekspoziciją po atviru dangumi XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje paskatino tuomet dar atsargus istorinės Juodkrantės praeities gaivinimas.
 
XIX a. Kuršių nerija dėl savo kraštovaizdžio, tuomet čia sukurtų poilsio tradicijų bei populiarumo buvo lyginama su Prancūzijos Rivjeros pakrante.
 
Sumanių vietos gyventojų pastangomis Juodkrantė iš mažo žvejų kaimelio per kelis dešimtmečius virto europinio lygio kurortu, kurio aukso amžius tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ji garsėjo ne vien puošniomis vilomis, maudyklomis bei gydyklomis, restoranais bei parduotuvėmis, bet ir pasivaikščiojimo takais miške.
 
Be to, dabar dažniau Raganų kalnu vadinamas objektas pirmiausia žinomas kaip Jono kalnas: XIX-XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyventojai čia kasmet švęsdavo Jonines. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo čia susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės, Klaipėdos. Pasakota, esą ypatingos atmosferos kalnas nuo neatmenamų laikų buvęs ne tik žmonių, bet ir velnių bei raganų susibūrimų vieta.
 
Įkvėptas pasakojimų apie Juodkrantės ir kalno praeitį, vietos girininkas Jonas Stanius sumanė atgaivinti juos skulptūrų pavidalu.1979 m. į pirmąją kūrybinę stovyklą, kuri buvo surengta Tarptautinių vaikų metų proga, susirinkę liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras. Projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. 1979-1981 m. surengti iš viso trys tokie simpoziumai, kurių metu 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė dar 71 skulptūrą. Įkvėpimo kūrėjai sėmėsi iš lietuvių etninės kultūros paveldo: pasakų, tautodailės.
 
Šiandien Raganų kalnas – vienas lankomiausių ir dažniausiai fotografuojamų Vakarų Lietuvos turistinių objektų.
 
„Nuotraukų iš Raganų kalno gausu ne tik praėjusių dešimtmečių asmeniniuose fotoalbumuose, bet ir socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, vien „Instagram“ randame šimtus keliautojų viešai publikuotų nuotraukų, kuriose užfiksuoti originalieji kalno personažai“, – sakė dr. L. Motuzienė.
Medinių skulptūrų atnaujinimo simpoziumą finansuoja Neringos savivaldybė.
 
Raganų kalnas svečiams atviras visus metus, o apsilankyti jame galima nemokamai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.27; 04:00
klaipeda_7
Aktualijos

2018 m. balandžio mėn. 11 d. Kopenhagoje įvyko tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Aplinkosauginio švietimo fondo (Foundation for Environmental Education, FEE) vykdomos Mėlynosios vėliavos programos tarybos posėdis, kuriame buvo įvertinti paplūdimiai ir prieplaukos, pretendavę gauti Mėlynosios vėliavos apdovanojimą 2018 m. vasaros sezonui.

Visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ yra tikrasis FEE narys ir atstovauja Lietuvą šioje tarptautinėje organizacijoje. Lietuvos žaliųjų judėjimo teikimu Tarptautinė Mėlynosios vėliavos taryba nusprendė Mėlynosios vėliavos apdovanojimą suteikti 5 Lietuvos pajūrio paplūdimiams: Neringos savivaldybės Nidos ir Juodkrantės centriniams paplūdimiams, Palangos m. savivaldybės Birutės parko bei Klaipėdos m. savivaldybės I-osios Smiltynės ir II-osios Melnragės paplūdimiams.

Klaipėdos m. savivaldybė pernai atnaujino savo dalyvavimą Mėlynosios vėliavos programoje, iškeldama Mėlynąją vėliavą I-osios Smiltynės paplūdimyje. Džiugu, kad šiemet klaipėdiečiai ir jų svečiai išvys garbingą vėliavą plevėsuojant ir II-ajame Melnragės paplūdimyje.

Tam, kad paplūdimys būtų apdovanotas Mėlynąja vėliava, paplūdimio vanduo turi būti geros kokybės, savivaldybėje ir paplūdimyje turi būti vykdomas visuomenės aplinkosauginis švietimas, specialiai paplūdimyje įrengtuose stenduose pateikiama informacija apie vandens kokybę, gamtines vertybes, poilsiautojų elgesį paplūdimyje ir pan. Paplūdimyje taip pat turi būti užtikrinami tarptautiniai saugumo ir teikiamų paslaugų reikalavimai (iš viso paplūdimiams taikomi 33 tarptautiniai reikalavimai).

Nuoširdžiai sveikiname Neringos, Klaipėdos ir Palangos miestų savivaldybes su pasiektais laimėjimais ir linkime sėkmės siekiant tarptautinio pripažinimo kitiems jų teritorijose esantiems paplūdimiams.

Oficialiai Mėlynosios vėliavos programa pradėta įgyvendinti 1987 m. Šiandien Mėlynoji vėliava yra tapusi plačiai žinomu ir atpažįstamu paplūdimio (prieplaukos) kokybės ženklu. Kiekvienais metais, virš 4000 paplūdimių ir prieplaukų daugiau nei 40-yje pasaulio šalių įvertinami Mėlynosios vėliavos apdovanojimu.

Lietuvoje programa įgyvendinama nuo 2000 m. Mėlynosios vėliavos programą koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondas (angl. Foundation for Environmental Education – FEE), nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų tinklas. Šiuo metu FEE vienija nevyriausybines organizacijas daugiau nei 70-yje pasaulio valstybių. Pagrindinis FEE tikslas – aplinkosauginis švietimas ir visuomenės ekologinės savimonės kėlimas. FEE vykdo penkias tarptautines programas: „Mėlynosios vėliavos”, „Gamtosauginių mokyklų”, „Miškų pažinimo”, „Jaunųjų aplinkos reporterių” ir „Žaliojo rakto“.

2000 m. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo bei Aplinkos ministerijų teikimu, visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ tapo Aplinkosauginio švietimo fondo nariu ir koordinuoja Aplinkosauginio švietimo fondo programas Lietuvoje: „Mėlynosios vėliavos“, „Gamtosauginių mokyklų“ ir „Žaliojo rakto“. Gamtosauginių mokyklų programoje dalyvauja 91 Lietuvos švietimo įstaiga 36-iose savivaldybėse. Žaliojo rakto programos sertifikatais įvertinti 5 viešbučiai: Radisson Blu Hotel Lietuva, Radisson Blu Royal Astorija Vilnius, Radisson Blu Hotel Klaipėda, Park Inn by Radisson Kaunas, SPA Vilnius Druskininkai.

Lietuvos žaliųjų judėjimo koordinuojamos tarptautinės programos programos į aplinkosauginio švietimo veiklą įtraukia dešimtis tūkstančių įvairaus amžiaus Lietuvos piliečių.

Lietuvos žaliųjų judėjimo informacija

2018.04.28; 20:00