„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.
Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.
Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.
Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.
G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius.
Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.
Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir „zagonščikas” Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti
Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.
G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.
Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.
Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.
Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.
Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.
Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.
Žurnalo „Karabachas” viršeliai
Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.
Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.
Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.
Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?
Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai…
Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.
XXX
Gintaras Visockas
„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas
Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.
Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.
Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).
Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.
Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.
Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.
Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.
Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.
Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.
Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.
Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.
Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.
Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…
Svečiuose – rašytojas Vaclovas Mikailionis. Vytauto Visocko nuotr.
Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”
Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis
to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.
Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.
1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.
Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.
„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.
Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Beje, čečėnai tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.
1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“
Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.
O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.
Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.
Juodojo Sodo byla
Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.
Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…
F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p. 94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.
Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.
Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.
Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.
Juodojo SODO byla. Slaptai.lt foto
Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.
Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.
Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.
Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.
Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.
Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.
Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.
Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.
Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:
Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.
Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.
G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.
Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.
Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.
„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.
Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?
Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.
