Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Ketvirtadienį pirmą kartą posėdžiavo Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisija, praneša Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC).
Ketvirtadienio posėdyje komisija nagrinėjo 21 objektą, dėl kurio kreipėsi Ukmergės, Anykščių, Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų, Šiaulių rajonų savivaldybės ir privatūs asmenys.
Trys paminklai ir dvi gatvės buvo pripažinti kaip propaguojantys totalitarinius, autoritarinius režimus, skelbia LGGRTC.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Komisija bendru sutarimu nusprendė, kad tai Ukmergės mieste esantis paminklas J. Krikštaponiui, Anykščių rajone esantis paminklas A. Ubagevičiui, Šalčininkų rajone paminklas sovietų armijos kariams, Gagarino gatvės pavadinimas Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, bei P. Cvirkos gatvė Gargžduose“, – po posėdžio sakė komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas.
Pažymima, kad visus tris įvardintus paminklus rekomenduojama nukelti, rašytojo ir sovietų veikėjo Petro Cvirkos gatvę pervadinti, o kosmonauto Jurijaus Gagarino gatvėje įrengti paaiškinančią lentelę.
„P. Cvirka tiesiogiai kolaboravo, parvežė Stalino saulę į Lietuvą, tai asmuo, dėl kurio Lietuvos valstybingumui ir visuomenei padarytos žalos yra žinomos, aiškios ir suprantamos. J. Gagarinas buvo daugiau ideologinis įrankis Sovietų Sąjungoje. Niekas nenuginčys, kad jis buvo pirmasis kosmonautas ir tai didelis įvykis pasaulio istorijoje“, – tvirtino V. Karčiauskas.
Dėl dar keturių objektų ketveriose kapinėse, esančiose Klaipėdos, Raseinių, Šalčininkų savivaldybių teritorijose, palaidojimo vietose esančių paminklų sovietų kariams – bus raštu kreipiamasi nuomonės į Krašto apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijas, taip pat Kultūros paveldo departamentą, skelbia LGGRTC. Gavus šių institucijų pozicijas, komisija spręs dėl tolimesnio paminklų likimo.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienio posėdyje taip pat buvo išrinktas komisijos pirmininko pavaduotojas. Juo tapo Ronaldas Račinskas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas, praneša tyrimo centras. Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją Seimas sudarė birželio pradžioje. Ją sudaro 9 įvairių sričių specialistai.
Nuo gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Praėjusių metų gruodį priimtas įstatymas numato prielaidas pašalinti iš viešųjų erdvių totalitarizmo ir autoritarizmo simbolius – paminklus, kitus memorialinius objektus, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų objektų pavadinimus.
Draudimas bus taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojantiems totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Viešųjų objektų vertinimą ir pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Pradėjome skaičiuoti pirmąsias Naujųjų metų dienas. Turėtume džiaugtis, jog sulaukėme 2022-ųjų. Tačiau džiaugtis nekyla nei rankos, nei kojos. Lietuva tebekrenta į gilią atsitraukimų, nuolaidų, kapituliacijų duobę. Lietuviai jau nebesuvokia, jog Sausio 13-ąją, kad ir kokia būtų bjauri ar atgrasi mūsų valdžia, jos netinka viešai burnoti nei Seime, nei prie Seimo, nei prie Televizijos bokšto. Nes Sausio 13-oji – tai ypatingas susikaupimo metas, kuomet savo drąsa, vienybe ir užsispyrimu prieš tris dešimtmečius įveikėme šimtus kartų stipresnį priešą.
Nesu linkęs vadinti lietuvių nei „runkeliais“, nei „šunauja“, nei „baubiančia banda“, tačiau 2022-ųjų sausio 13-osios mitingas, kurio metu trikdytas Sausio 13-osios rimtumas, parodė, kad turime visokiausių lietuvių. Kai kuriems iš jų tinka prof. Vytauto Landsbergio parinkti epitetai…
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Deja, visokių lietuvių susirenka ne tik prie Seimo, bet ir į Seimą. Štai pastarosiomis dienomis mūsų parlamentarai į lietuviškąjį alfabetą ir lietuviškuosius dokumentus įsileido Lietuvai neįprastas, Lietuvai nereikalingas, nebūdingas raides. Lenkų dirbtinai keliamas ginčas dėl trijų raidžių tęsiasi ne vienerius metus. Žymiausi lietuvių kalbininkai senų seniausiai įrodė, jog tai – ne smulkmena. Tai – lietuvių kalbos išdavystė, kuri sujauks, subjauros, iškraipys visą lietuvių kalbos taisyklių sandarą, sukels tikrą chaosą. Tačiau į Lietuvos parlamentą kas ketverius metus sugužantiems politikams kažkodėl labiau rūpi ne Lietuvos, o Lenkijos interesai. Prigalvojama visokiausių legendų: esą pavardė – tai asmens nuosavybė, esą kitaip bus pažeistos žmogaus teisės, esą karo atveju mums nuo Rusijos gintis nepadės strateginė partnerė Lenkija. O tai, kad išduodami lietuviškieji interesai, kad lietuvių kalba prievartaujama dar labiau susigūžti, susitraukti, kad Varšuva slapta įgyvendina klastingąjį planą, kaip be kautynių susigrąžinti Vilnių, – politikams nė motais. Net ir konservatoriams.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Net mūsų politologai viešojoje erdvėje svarsto, kaip naudingiau būtų pasielgti prezidentui Gitanui Nausėdai – vetuos ar palaimins šį antilietuvišką aktą. Girdi, kadaise buvo sakęs, jog nelietuviški užrašai turėtų būti fiksuojami tik antrąjame paso puslapyje, tad labai įdomu, ar dabar pakeis savo nuomonę. O juk ne tai – svarbiausia. Svarbiausias klausimas – ar tai naudinga Lietuvai? Kada mes pradėsime domėtis, kas naudinga ne Petrui, ne Onutei, ne konservatoriams, socialdemokratams, gėjams, liberalams, o Lietuvai?
Neseniai iškilmingai minėjome 1791-ųjų Gegužės 3-osios Konstituciją, kurioje nėra net Lietuvos vardo. Vadovaujantis sveiku protu, prisimindami šį dokumentą turėtume vergti, o mes – džiūgaujame. Man aiškina, girdi, tuoj po Konstitucijos paskelbimo buvo išleistas specialusis papildomas dokumentas, kuriame jau buvo atstatytas ne tik Lietuvos vardas, bet ir lietuviškoji dvasia. Jei taip – puiku. Džiaukimės būtent tuo papildomu dokumentu, kuriame įrašytos Lietuvos teisės, o 1791-ųjų Konstituciją, kurioje nė kvapo Lietuvos, palikime džiaugtis Lenkijai.
Kita tema – Antrasis pasasulinis karas ir pokaris. Pasirodo, be žydų organizacijų ir bendruomenių palaiminimo negalime pastatyti paminklo nė vienam savo kariui, politikui. Jie jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Jie mums į galvas perša nepilnavertiškumo kompleksą: gerbsite tik tuos, kuriuos leisime pagerbti. Tarsi Lietuva būtų ne Lietuva, o Izraelio provincija arba Izraelio kolonija.
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Tai – ne mano priekaištai. Taip saviems priekaištauja žydų istorikas Ilanas Pappe knygoje „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Dvigubi standartai – akivaizdūs. Ko negalima jaučiui, tas leidžiama Jupiteriui.
Lietuviškasis šios problemos papildymas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. Tyli ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų institutas.
Kur atsidursime po kelių dešimtmečių, taip uoliai visiems ir visur nuolaidžiaudami?
Lietuvos nevadinčiau labai sąžininga valstybe. Lietuva dažnokai tik apsimeta, kad jai svarbios vertybės. Kai kurie Lietuvos politikų pareiškimai ginant žmogaus teises, teisingumą ir padorumą labiau primena triukšmingus paradus nei nuoširdų rūpestį.
Šitaip sakau skaudama širdimi. Maniškis priekaištas būtų toks: jei Lietuva puoselėja ir brangina vertybes, tai ji šios taisyklės privalo laikytis daugmaž visur ir visada. Kuo mažiau dvigubų, trigubų standartų. Deja, mes sąžiningi ir principingi – tik retsykiais.
Baltarusiškos trąšos, kurių nebenorime praleisti per savo teritoriją, – tik vienas pavyzdys, kada Lietuva griebėsi dirbtinos lyderystės. „Belaruskalij“ trąšų užkardymas – greičiau dirbtinai sukeltas triukšmas, žiūrėkit, kokie mes drąsūs, principingi, sąžiningi, nei noras pažaboti diktatorių Aliaksandrą Lukašenką. Be abejo, A. Lukašenka turėtų sėdėti kalėjime iki gyvos galvos už viską, ką per pastaruosius keklis dešimtmečius iškrėtė. Žinoma, Lietuvai privalu elgtis taip, kad nuo mūsų nenusisuktų, mumis nenusiviltų JAV: jei Amerika, pavyzdžiui, skelbia ekonomines sankcijas Baltarusijai, tai kur mums dėtis?
Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto kam reikalingi lietuviški apribojimai „Belarsukalij“ trąšoms, jei jų nežada laikytis Latvijos, Estijos ar dar kokios nors kaimyninės šalies verslininkai? Kam ši lietuviška ekonominė auka, jei ji neatneš daugiau laisvių ir demokratijų Baltarusijai, ant kelių neparklupdys diktatoriaus (šią šalį, norim ar nenorim, šiandien greičiausiai prisijungs Kremliaus valdovas). Kodėl pamirštame, jog šiame globaliame pasaulyje ekonomines sankcijas taikyti – labai sudėtinga, mat viskas taip supainiota, jog net ir norėdami nerasime siūlo galo. Europos Sąjunga tokia didelė, marga, kad jai tikrai sunku susitarti. O Lietuva reikalauja sankcijų ir Rusijai, ir Baltarusijai, ir Kinijai.
Taip, turime gražių intencijų. Bet ar nepasprinksime? Žiūrėkim, ką atnešė geri mūsų norai: sankcijos baltarusiškoms trąšoms dar nežinia kada įsigalios, o mūsų politikai tarpusavyje – jau mirtinai susipykę. Pavargau sekti, kokios tikros ir kokios menamos Vyriausybės, Užsienio reikalų ministerijos, Prezidentūros, Seimo užsienio reikalų komiteto, „Lietuvos geležinkelių“ klaidos. Mes pagrįstai skubėjome įsiteikti Amerikai, bet ar Vašingtonas nepuls į mus kreivai žiūrėti būtent dėl mūsų vidinių kivirčų („Belaruskalij“ tema Lietuvoje – šimtai skirtingiausių politinių, žurnalistinių nuomonių). Žiūrėk, dar susipyksime su broliais latviais: girdi, tiems lietuviams niekas netinka – nei baltarusiški mineralai, nei baltarusiška elektra, nei prekyba su Rusija, nei kinietiškos prekės, o juk valgyti ką nors reikia, užsidirbti pinigų – būtina.
Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Imkime kiek tolimesnes šalis nei Baltarusija. Tikriausiai visi prisimena, kaip mūsų politikai Vilniuje ant Baltojo tilto, iškėlę lozungus, kritikavo Kiniją. Kritikuodamas Kiniją nūnai Lietuvos užsienio reikalų viceministro postą užimantis M. Adomėnas, be abejo, teisus. Kam gali patikti uigūrus, tibetiečius skriaudžianti Kinija. Tačiau Pekino noras susigrąžinti Taivano kontrolę – argi aršiai kritikuotinas? Jau sykį minėjau, dabar dar kartą priminsiu: 1991-aisiais metais buvo pasirašyta Lietuvos ir Kinijos sutartis, kurioje Lietuva įsipareigoja su Taivanu bičiuliautis tik Pekinui pritarus. Šios sutarties mes oficialiai neatšaukę. Tad, kad ir kaip būtų keista, Pekino pyktis šių eilučių autoriui labiau suprantamas nei apsimestinis Lietuvos aikščiojimas iš nuostabos, o „ką gi mes blogo padarėme, atidarydami Taivano prekybos atstovybę“.
Kita istorija. Mūsų politikams labai gaila Kinijoje skriaudžiamų uigūrų. Tačiau kodėl – tik uigūrų? Kodėl mums, sakykim, visiškai nerūpi skriaudžiamų palestiniečių likimas? Ar prisimenate bent vieną atvejį, kad mūsų valdžios elitas kritikuotų Izraelį? O juk žydų ir palestiniečių priešprieša – ne vien palestiniečių kaltė. Kodėl nenorime matyti, kaip šiandien palestiniečiai jėga ir gudrumu išstumiami iš savų teritorijų?
Tegul viceministras M. Adomėnas susiranda žydų istoriko Ilano Pappe knygą „Palestinos etninis valymas“. Tame veikale istorikas (pabrėžiu – žydas) smulkiai pasakoja, kaip po 1948 metų arabų ir Izraelio karo buvo kuriama žydų valstybė. Žydų karinės struktūros tuomet nušlavė nuo žemės paviršiaus 531 kaimą, 11 miesto dydžio gyvenviečių ir žudynėmis, prievartavimais, turto grobimais, kankinimais išstūmė iš gimtųjų žemių apie 800 tūkst. palestiniečių. Žydų kilmės istoriko I. Pappe manymu, etninis palestiniečių valymas buvo iš anksto suplanuotas. Kiek tose karinėse operacijose dalyvavusių žydų generolų – karo nusikaltėliai, kuriuos karo nusikaltimams laimino žydų politikai? I. Pappe savo knygoje brėžia išvadą, kad jo mylimas Izraelis, dėl kurio jis pats kariavo, buvo pastatytas ant nusikaltimų žmoniškumui. Tik daugelis Vakarų valstybių, jo manymu, atsisako pripažinti šią skaudžią tiesą.
Palestinos etninis valymas. Ilano Pappe knygos viršelis
Tad Lietuva, jei ji tikrai nori būti padori ir sąžininga, turėtų daugmaž vienodai domėtis visais skriaudžiamaisiais – ir uigūrais, ir palestiniečiais. Bet akivaizdu, kad taip – nėra.
Juozas Krikštaponis. Išrašas iš metrikų
Lietuva nesąžininga net pati sau. Įvairios žydų organizacijos ir bendruomenės jau ne sykį puldinėjo mūsų didvyrius – Joną Noreiką ir Kazį Škirpą. Mums į galvas kalama mintis: neturime jokios moralinės teisės jų garbinti, kadangi šie turėjo kontaktų su nacistine Vokietija. Dabar štai puolamas karininkas, partizanų vadas Juozas Krikštaponis. Lietuva prievartaujama nugriauti Ukmergėje pastatytą paminklą prieš sovietus kovojusiam J. Krikštaponiui. Į šią kampaniją įsivelia net Lietuvoje reziduojantis Izraelio ambasadorius. Keli angažuoti Lietuvos istorikai ir žurnalistai šaukia, jog Lietuva privalanti pati apsivalyti nuo netikrų didvyrių. Sutinku. Istorijos neklastokime. Į istoriją žvelkime sąžiningai – iš visų pusių ir kampų. Bet kodėl tada, remiantis I. Pappe veikalu, žydai nepasmerkia savų karininkų, kūrusių Izraelio valstybę? Kodėl tie, kurie jėga ir klasta iš savo žemių išvijo beveik milijoną palestiniečių, nepasmerkiami Jeruzalėje ir Tel Avive? Kodėl jiems Izraelyje statomi didingi paminklai, apie juos rašomos palankios mokslinės studijos?
Lietuviškasis šios problemos moralas būtų toks: žydų bendruomenės ir tarptautinės žydų organizacijos visą dėmesį sukoncentravusios tik į 1941 – 1944-uosius metus, kai Lietuva buvo okupuota vokiečių. Kodėl skrupulingai neanalizuojama tų baisių laikų pradžių pradžia – Lietuvos gyvenimas 1940 – 1941-aisiais metais? Bijoma, kad į dienos šviesą iškils daug bjaurių faktų, kas ir kaip 1940 – 1941-aisiais talkino sovietų okupantams? Apie sovietinėms represinėms struktūroms talkinusių dušanskių, rocių, raslanų „humanitarinę pagalbą“ lietuvių tautai bijome net prasižioti. O juk Lietuva, regis, – demokratinė, laisva šalis.
Kaip bebūtų liūdna, bet tokių keistų palyginimų surastume ir daugiau. Tik apie juos galbūt – kitą kartą.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org
