Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Žiema be sniego. Kol rašau šias eilutes, už lango silpnai lynoja, nuo pajuodusių medžio šakų išretintais intervalais kapsi ant pažliugusios žemės. Keista žiemiška drėgmė, pažemėjęs pilkšvas dangus. Drėgmė tvyro ore, kaupiasi ant stiklų ir, regis, prasisunkia į kompiuterio šerdį. Išgaunamos klaviatūros baksnojimu raidės lengvai tyvuliuoja ant virtualaus popieriaus lapo, daiktų kontūrai prietamsiame kambarėlyje truputėlį  praskysta ir liejasi.

Tokią dieną sunku prabust iki galo, kažkas panašaus į sapną dar ilgai stovi už nugaros. Beveik neišaušta, dienos slenka virtine dar tamsesnės nei įprasta šiuo metu, nes šviesos neatmuša, kaip turėtų būti, joks sniegas. Tai išties metas, kai viskas rūdija pagreitintu ritmu, net gražiausių dienų atminimai. O girdžiu dar sakant, jog nepasnigs iki pat Kalėdų. 

Iš serijos – lietuviška žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokią postmodernistinę žiemą Kalėdų senelis su įprasta šiam personažui sunkiasvore apranga atrodo labai keistai. Pirmasis iš jų jau atskrido lėktuvu ir iškilmingai buvo sutiktas aerouoste. Ta proga nepasnigo. Kita vertus, greitai į pašales pabirs visa Kalėdų senelių gausinga gentis. Nekalbėsiu niekų dabar apie elnius ir roges, nepadoru iki tokio lygio įsijausti besniegę žiemą. O vis tik, sakykit, ką norit, tačiau įtartinas, žadinantis neaiškų nerimą, užkrečiantis pavojaus nuotaikomis yra toks nešantis dovanas kailiniuotas senelis, kurį žiemą sutinki besiiriantį per lietų su atkištu skėčiu. Labai primena persirengusį teroristą. Tačiau gali būti ir taip, kad šitaip užsimaskavę priklijuojama senelio barzda po Lietuvą bastosi jaunieji partijų vadai, vengdami parodyti tautai savo infantiliškus veidus.

Tikra lietuviška žiema. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Į šią temą atsišaukia, iš atminties išplaukia štai tokia Jurgio Kunčino eilėraščio strofa (pacituosiu išties iš atminties, taigi apytikriai, nes po ranka neradau, kažkur užsimetė reikalinga citavimui knyga): Malūnų gatvė be malūnų,/Mėnulio gatvė be mėnulio,/o filosofija be Kanto,/ir pasakos be brolių Grimų… Į atmintį ši eilutė įstrigo kaip, man taip atrodo, viena iš labiausiai tikslių sovietijos charakteristikų. Šis eilėraštis buvo parašytas brežnevinėje epochoje ir paprastais žodžiais, aiškiais palyginimais, taigi labai taupiai pažymi, jog tais liūdnai šlovingais laikais už gražiausių įvardijimų neretai slypėjo tik kokti tuštuma, kai pavadinimai maskuodavo esmės trūkumą, kitaip tariant, esmiškai falsifikuodavo reiškinius. Taigi kalbame čia ne apie kažkokio komponento ar ingrediento trūkumą (ne ta maniera, kai sakoma: trūksta truputėlio druskos ar pipirų į sriubą), bet apie esmės, pagrindo, substancijos trūkumą, kalbame apie tą atvejį, kai trūksta tikro, tapatumą kuriančio apsisprendimo.

Kita vertus, bijau apsirikti, nesu iki galo tikras, gali būti, jog man tik prisisapnavo tamsią dieną, tačiau vis tik kažkur giliai užstrigęs išlieka įsitikinimas, jog Kunčinas arba kažkas už jį pratęsė šį eilėraštį į mūsų laikus, užbaigdamas jį taip: o lietuviškoji socialdemokratija be progresinių mokesčių idėjos, konservatoriai be atominės elektrinės Lietuvoje (bet su Astravo AE savo liūdnai šlovei ir rusiškos elektros prekybos konservatoriškos prigimties tarpininkų garbei – jie visados kažką turi mainais), Lianos Ruokytės – Jonsson Kultūros ministerija be mažiausio trupinėlio kultūros, valstiečiai be žemės (bet su R. Karbauskiu priešakyje), laisva Lietuva be  Vyčio paminklo  Lukiškių aikštėje…  Iš tiesų, Lietuva be Vyčio yra kaip žiema be sniego arba, jeigu norite, kaip monotoniška vasara be spalvų.

Ažuolas žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Žiema be sniego šiauriniame krašte praneša apie visuotinio atšilimo sukeltus katastrofinius pokyčius Žemės planetoje. Žiema be sniego – tai gamta be miego, niekados nepailsinti gamta. Pernelyg atvira, negalinti kurti, tačiau negalinti ir pailsėti. Nemigos iškankinta gamta. Gamta kaip haliucinacijos ir anomalijos, prasidėjus masiniam biologinių rūšių nunykimui, tačiau gausėjant ligų sukėlėjams ir pernešėjams! Kaip atrodo, įžengėme į tą etapą, kai įvykę pokyčiai – neatšaukiami, lieka tik viena galimybė – stengtis, kiek įmanoma, lėtinti apsukas, amortizuoti pagreičius, užtęsiant akistatą.

Kita vertus, kiekvienas apčiuopiamai gali dalyvauti katastrofos įgyvendinime, tiesiogiai už lango stebėdamas savo veiklos rezultatus. Dėl to kai kur išauga savotiškas linksmumas, puoselėjamas specifinės pakraipos aplombas. Štai verslą aptarnaujantys propagandistai, garsūs ideologai tikina, jog panikuojama be pagrindo, esą pesimistinės ekspertų išvados dėl globalinio atšilimo padarinių yra gerai organizuotas sąmokslas prieš verslo sėkmę.

Tikėtina, jog amžiaus pabaigoje, kai dėl šiltnamio efekto stiprėjimo vandens lygis jūrose pakils 50 cm. (ar net dar labiau), Kalėdų senelis į svečius pas aukštumų žmones jau vyks pasikinkęs linksmus delfinus į vandens slides.

2017.12.14; 05:30

Latvia-Lithuania

2011-ųjų metų sausio mėnesį Latvijos leidykla „Lauku avīze“ išleido lietuvių autorių apsakymų ir novelių rinkinį „Auksiniai lietuvių apsakymai“ (Lietuviešu zelta stāsti. Redaktorė Eva Martuža). Šis rinkinys yra trečioji Latvijoje leidžiamos auksinių apsakymų serijos knyga. 2007 m. pasirodė latvių apsakymų rinktinė, 2009-iais – estų. Visose šios serijos knygose išlaikoma ta pati koncepcija – spausdinamas 21 trumposios prozos kūrinys, bandant pateikti geriausia, kas buvo sukurta per pastarąjį šimtmetį. Skirtingai, nei pirmąsias minėtos serijos knygas, šią rinktinę sudarė patys lietuviai – apsakymus atrinko literatūros tyrinėtoja dr. Solveiga Daugirdaitė. Knygos leidimą parėmė Lietuvos BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ bei „Maxima“ parduotuvių tinklas.

Continue reading „Lietuviškos dvasios aukso fondas Latvijoje”