Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.

Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.

Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.

Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.

Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.

Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.

Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.    

2023.08.28; 00:30