Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė tvirtina, kad nuo penktadienio uždarant du pasienio kontrolės punktus (PKP) su Baltarusija, yra svarstomi ir tolimesni grėsmių scenarijai. Pasak jos, diskutuojama ne tik apie visišką sienos su kaimynine Baltarusija uždarymą, bet ir apie sienos su Kaliningrado sritimi uždarymo galimybę susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
„Šiandien turėjome pasitarimą su Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadovu ir visa komanda. Aptarėme ne tik sienos uždarymą su Baltarusija, bet ir kitas galimybes, t. y. sienos uždarymą su Rusijos Federacija“, – LRT televizijai ketvirtadienį patikino ministrė.
A. Bilotaitės teigimu, kol kas dar nėra aišku, ar siena su Kaliningrado sritimi būtų uždaryta automatiškai, visiško sienos su Baltarusija uždarymo atveju.
„Kažkokių realių dabar grėsmių neturime, bet tikrai matome, kad yra tam tikrų rizikų, kad gali būti įvairių provokacijų“, – kalbėjo A. Bilotaitė. Kaliningrado srities žemėlapis
„Turėdami tokius kaimynus – tiek Baltarusijos režimą, tiek Rusijos režimą, – turime grėsmių ir turime su tuo gyventi. Bet mes esame NATO ir tikrai daug investuojame į savo gynybą ir mūsų žmonės, mūsų visuomenė turėtų jausti, kad mes turėsime, kas padės“, – pridūrė vidaus reikalų ministrė.
ELTA primena, kad trečiadienį Vyriausybės posėdyje buvo pritarta sprendimui laikinai, nuo rugpjūčio 18 d., uždaryti Šumsko ir Tverečiaus PKP su Baltarusija.
Viena labiausiai Rusijos propagandos eskaluotų temų birželį – ES sankcijos dėl Kaliningrado tranzito. KAM nuotr.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai birželį fiksavo nuosekliai augantį dezinformacijos srautą. Birželio 1–30 dienomis iš viso identifikuoti 444 unikalūs, neigiamos informacinės veiklos bruožų turintys atvejai. Gegužę buvo fiksuota 411 tokių atvejų. Tam daugiausia įtakos turėjo: NATO viršūnių susitikimas Madride ir su juo susiję Aljanso renginiai; birželio 17 d. įsigaliojęs 4-asis ES sankcijų paketas, draudžiantis rusiško plieno ir kitų juodųjų metalų importą ir pervežimą per ES teritoriją; ES šalies kandidatės statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai; Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido atminimo diena; Vokietijos kanclerio ir JAV Sausumo pajėgų sekretorės vizitai Lietuvoje bei kiti strateginės reikšmės įvykiai.
Kaip pastebima Lietuvos kariuomenės pranešime, viena labiausiai Rusijos propagandos eskaluotų temų birželį – tariama Kaliningrado srities „blokada“. Kryptinga priešiška informacinė kampanija pradėta vykdyti iš karto Lietuvai pradėjus taikyti ketvirtąjį ES sankcijų paketą, kuris apimą dalį Rusijos prekių, tranzitu gabenamų per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą. Rusijos valstybinė propaganda melagingai apkaltino Lietuvą pradėjus Kaliningrado regiono blokadą. Klaidinančiomis ir manipuliatyviomis žinutėmis siekta kompromituoti mūsų valstybę, kartu darant politinį spaudimą Lietuvai ir ES. Kremliaus kontroliuojami šaltiniai kryptingai siekė formuoti neigiamą nuomonę apie mūsų šalį, teigdami, kad jos veiksmai buvo surežisuoti ES ir yra NATO provokacija. Lietuva įvardinta „tarptautinės teisės naikinimo flagmanu“. Teigta, kad „Kaliningrado blokada“ gali tapti trečiojo pasaulinio karo priežastimi.
Kaliningrado „blokados“ klausimas išnaudotas spekuliacijoms ir apie galimą Rusijos atsaką. Grasinta griežta Maskvos reakcija ir rimtomis pasekmėmis Lietuvos žmonėms, svarstyta apie karo grėsmę. Buvo skleidžiami pareiškimai, kad ES turi imtis priemonių ir spręsti Kaliningrado problemą, kitaip Rusija „turės laisvas rankas bet kokiomis priemonėmis išspręsti tranzito klausimą“. Skleisti siūlymai sutelkti Rusijos pajėgas prie Lietuvos – Baltarusijos pasienio ir jų pagalba užtikrinti tranzito koridorių į Kaliningradą.
Dar vienas taikinys, sulaukęs didelio priešiškos propagandos dėmesio birželio mėnesį – NATO bei kitos gynybos temos. Su Rusijos režimu susiję propagandiniai kanalai jautriai reagavo į Aljanso plėtrą dėl Suomijos ir Švedijos narystės, NATO pajėgumų stiprinimą Europoje ir Baltijos regione ir į šios organizacijos valstybių politinę bei karinę paramą Ukrainai. Viena vertus, buvo teigiama, kad siųsdamos karinę paramą Ukrainai, JAV ir NATO bando eskaluoti pasaulinio lygio įtampą, kuri sukels branduolinį karą. Kita vertus, buvo žeminamas Aljanso įvaizdis, teigiant, neva NATO yra praradusi formą ir pasenusi organizacija, už kurios gynybinio „skydo“ realiai slypi silpnumas bei susiskaldymas. Birželio 28 – 30 d. Madride įvykęs NATO viršūnių susitikimas, kurio metu Rusija įvardinta kaip didžiausia grėsmė Aljanso saugumui ir priimtas sprendimas didinti Lietuvoje dislokuotų NATO karių skaičių iki brigados lygio, Rusijos informaciniuose šaltiniuose pavadintas „išpūstu propagandiniu renginiu, pasižymėjusiu turinio tuštuma.“ Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Birželio 22 d. satyrinis, groteskiškas parodijų portalas išplatino melagingą informaciją apie neegzistuojančio JAV generolo siūlymus laikinai stabdyti Lietuvos narystę NATO. Pasak šios publikacijos, Lietuvos pozicija ES sankcijų ir Kaliningrado tranzito atžvilgiu gali sukelti plataus masto konfliktą ir branduolinį karą. Ši informacija buvo plačiai paskleista socialiniuose tinkluose ir Rusijos naujienų portaluose. Remiantis šia publikacija, Rusijos naujienų svetainėse pasirodė melagingos žinutės, neva Madrido viršūnių susitikime gali būti sustabdyta Lietuvos narystė NATO. Šia informacine ataka skleisti Lietuvai priešiški naratyvai, teigiantys, kad Vilnius provokuoja Maskvą ir mūsų valstybė yra agresyvi šalis. Siekta gąsdinti Lietuvos ir ES piliečius, diskredituoti NATO bei ES institucijas.
Kremliaus propagandinių šaltinių eskalacijos sulaukė ir su Lietuvos istorija bei konstituciniais pagrindais susijusios temos, pažymima Lietuvos kariuomenės pranešime. Minint Gedulo ir vilties bei okupacijos ir genocido atminimo dieną buvo keliamos abejonės dėl sovietinių represijų organizavimo. Teigta, jog sovietų valdžios archyvuose esančiuose dokumentuose nieko nekalbama apie birželio trėmimų organizavimą ar padarytą žalą, kuri atitiktų genocido apibrėžimą. Aktyvaus priešiškos žiniasklaidos dėmesio sulaukė Rusijos Dūmai pateiktas įstatymo projektas atšaukti SSRS Valstybės Tarybos sprendimą pripažinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Skleistos melagingos manipuliacijos dėl Lietuvos išstojimo iš SSRS „neteisėtumo“. Spekuliuota, kad atšaukus mūsų šalies nepriklausomybės pripažinimą, bus sudarytos prielaidos pašalinti Lietuvą iš NATO.
Priešiška informacija buvo skleidžiama tikslingai, siekiant sukelti Lietuvos piliečių nepasitikėjimą šalies politinės ir karinės vadovybės sprendimais, menkinti Lietuvos kariuomenės pajėgumus, skatinti jų nepasitikėjimą savo valstybę, klaidinti ir įbauginti dėl galimos karo grėsmės Baltijos šalyse.
Europos sienos. Slaptai.lt nuotr.
Briuselis, liepos 13 d. (AFP-ELTA). Europos Sąjunga (ES) trečiadienį pareiškė, kad Lietuva įpareigota leisti gabenti sankcionuotas prekes, išskyrus ginklus, tarp Rusijos ir jos Kaliningrado eksklavo.
Nors tranzitas keliais neleidžiamas, ES vykdomosios valdžios teisinėse gairėse sakoma, kad „nėra tokio draudimo transportui geležinkeliu“ iš Rusijos į jos Kaliningrado avanpostą ir kad jam negalima taikyti visiško draudimo.
Rusija pagrasino Baltijos valstybei atsakomaisiais veiksmais, kai Vilnius įvedė griežtus apribojimus prekėms, gabenamoms per jo teritoriją, sakydamas, jog tik taiko ES sankcijas. Maskva pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama panaikintų apribojimus, ir pareiškė, kad pateikė savo skundus Europos institucijoms.
„Mes dėl nieko nesiderėjome su Rusija“, paskelbus gaires sakė ES atstovas Ericas Mameris.
Europos Komisija (EK) nurodė, kad Lietuva, kaip ir visos ES šalys, turi pareigą „užkirsti kelią visoms įmanomoms ES taikomų ribojamųjų priemonių apėjimo formoms“. Tai turėtų būti daroma taikant „tikslingą, proporcingą ir veiksmingą kontrolę bei kitas tinkamas priemones“, – teigė ES sankcijų vykdymą kontroliuojanti komisija. Europos muitinės. Slaptai.lt nuotr.
Per patikrinimus bus stebimi bet kokie „neįprasti srautai ar prekybos modeliai“, kurie rodytų, jog sankcijos pažeidžiamos, nurodė EK.
Kaliningradas užima maždaug pusės Šveicarijos plotą, jame gyvena kiek daugiau nei milijonas žmonių. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonosios armijos atplėšta nuo Vokietijos teritorija, Sovietų Sąjungai subyrėjus ir Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, liko atskirta nuo Rusijos žemyninės dalies.
Estijos vėliava. Antroji – Europos Sąjungos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Talinas, birželio 22 d. (AFP-ELTA). Estija trečiadienį apkaltino Rusiją, kad prieš kitą savaitę vyksiantį NATO aukščiausiojo lygio susitikimą ši imasi eskalacinių veiksmų, įskaitant įtariamus imitacinius raketų skrydžius ir oro erdvės pažeidimus.
Taip pat buvo užsiminta apie Rusijos grasinimą Lietuvai dėl geležinkelių eismo į Rusijos Kaliningrado eksklavą apribojimo.
„Šiuo metu tiesioginės karinės grėsmės Estijai nėra. Tačiau matome, kad Rusijos Federacija prieš Madrido aukščiausiojo lygio susitikimą intensyvina savo retoriką ir veiksmus“, – agentūrai AFP sakė Estijos gynybos ministerijos atstovas Thomas Mellis.
„Rusija grasina Lietuvai dėl prieš kelis mėnesius paskelbtų Europos Sąjungos sankcijų įgyvendinimo, imituoja raketų atakas prieš taikinius Baltijos šalyse, Rusijos Federacijos sraigtasparniai pažeidžia Baltijos šalių sienas – visa tai sutampa laike ir erdvėje, – pridūrė jis. – Toks eskalacinis elgesys dar kartą patvirtina, kad artėjantis NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Madride iš tiesų rengiamas pačiu laiku“.
Jis nepateikė jokių detalių apie minėtus imitacinius skrydžius ar oro erdvės pažeidimus.
Tačiau Estijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad antradienį išsikvietė Rusijos ambasadorių, kad pareikštų protestą dėl „visiškai nepriimtino“ Estijos oro erdvės pažeidimo birželio 18 dieną.
„Pažeidimas įvyko pietryčių Estijoje netoli Koidulos kontrolės punkto, kur Rusijos sraigtasparnis be leidimo įskrido į Estijos oro erdvę“, – sakoma ministerijos pranešime.
JAV kariai. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, birželio 22 d. (ELTA). Jeigu Rusija ketintų imtis kokių nors karinių priemonių prieš Lietuvą, JAV būtinai paremtų NATO šalį.
Tai per spaudos konferenciją Vašingtone pareiškė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price`as.
„Mes palaikome savo NATO sąjungininkus ir palaikome Lietuvą, – sakė jis. – Mūsų įsipareigojimas NATO 5-ajam straipsniui – postulatui, kad vieno užpuolimas reikš visų užpuolimą – yra tvirtas“.
N. Price`as pažymėjo, kad Vašingtonas vertina beprecedentes ekonomines priemones prieš Rusiją, kurių kartu su JAV ėmėsi ir kitos šalys, tarp jų – Lietuva. Jis priminė, kad į spaudimo Maskvai kampaniją įsijungė dešimtys pasaulio valstybių.
Rusijos saugumo tarybos vadovas Nikolajus Patruševas antradienį pagrasino Europos Sąjungai ir Lietuvai „rimtais“ padariniais dėl ES sankcionuotų prekių tranzito geležinkeliu apribojimų į Maskvos eksklavą Kaliningradą.
Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?
Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.
Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.
Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.
Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas
Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!
Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.
Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.
Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Merkel su Obama
Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.
Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.
Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.
Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.
Kaliningrado srities žemėlapis
Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį.
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.
Turkijos kariai
Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).
O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.
Panašiai nutiko ir skandinavams.
Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Kaliningrado simbolis – tankas
Kažkada viltasi, kad Kaliningradas taps „Europos Honkongu“, tačiau sritis dabar tėra Rusijos karinis postas, o regiono gyventojų pajamos menkesnės nei vidutinio ruso, teigia ekonomistas Žygimantas Mauricas. Jis ir ekonomistas Aleksandras Izgorodinas prognozuoja, kad dėl karo Ukrainoje gyvenimo kokybė šioje Rusijos dalyje tik dar labiau smuks.
15,1 tūkst. kv. m ploto Rusijos eksklave tarp Lenkijos ir Lietuvos gyvena apie 1 mln. žmonių, o teritorija dažnai linksniuojama kaip Kremliaus karinė bazė Europos Sąjungos (ES) viduryje. Eltos kalbinti ekonomistai sutiko, kad regionas pačiai Rusijai svarbus tik kariniais tikslais, nors praeityje galėjo tapti patrauklia ekonomine zona vakarietiškiems verslams.
„Norėjo tapti kažkuo, netapo ir, realiai, pagal ekonomiką, tai skurdesnis nei vidutinis (Rusijos – ELTA) regionas. Ir atlyginimai mažesni. Sakyčiau, kad tai yra didelė nesėkmė ekonomine prasme“, – taip Kaliningrado regiono ekonomikos raidą apibendrina Ž. Mauricas.
Siekta paversti konkurencingu regionu
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas pasakojo, kad 20 a. pabaigoje Rusija turėjo didelių ambicijų Kaliningradą paversti netgi visos ES mastu konkurencingu ekonominiu regionu, patrauklia laisvąja ekonomine zona tarptautinėms bendrovėms, ir, 1996 m. sričiai tokį statusą suteikus, netgi pavyko prisivilioti stambių pasaulinių įmonių, tokių kaip automobilių gamintojai BMW ar „Kia“.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Rusija norėjo jį paversti laisvąja ekonomine zona, konkuruoti su ES šalimis – ne tik kaimyninėmis. Siekta paversti Kaliningradą „Europos Honkongu“, „Europos Singapūru“, – teigia Ž. Mauricas.
Vis tik tokia strategija nepasitvirtino, kadangi, ekonomisto teigimu, kad Kaliningradą paverstų konkurencingu, Kremlius turėjo ryžtis suteikti sričiai daugiau savivaldos, o tai lemtų gilesnę integraciją su ES. Tačiau, anot eksperto, nors stiprėtų ekonomiškai, taip eksklavas politiškai toltų nuo Kremliaus. Tad, vietoje ekonominių perspektyvų, rinktasi kraštą militarizuoti.
„Kaliningradas turėjo dvi kryptis: suartėti su ES, kaimyninėmis šalimis, bendrai su ES, integruotis ekonomiškai. O kitas kelias – tapti militaristiniu forpostu. Kaliningradas visgi nuėjo antruoju keliu“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
„Kadangi Rusija unitarinė, priešiška ES, apskritai didžiajai daliai demokratinių valstybių, atitinkamai Kaliningradas tapo vis labiau ekonomiškai izoliuotas, rizikingas bei virto tiesiog kariniu forpostu“, – apibendrina jis.
Kaliningradas vis dar yra laisvoji ekonominė zona, tad, anot Ž. Maurico, regione yra automobilių, maisto gamintojų fabrikų, o A. Izgorodinas pamini regiono vykdomas logistikos, žemės ūkio, jūrų krovos veiklas. Tačiau stiprios pramonės, stambių investicijų, kaip viltasi, regionas nepritraukė, – pasak „Luminor“ eksperto, net ir Rusijos „aukso amžiaus“ laikotarpiu, iki 2012 m., Kaliningradas nesulaukė didelio verslų susidomėjimo, o po Krymo aneksijos 2014 m., kaip ir visoje Rusijoje, jo ūkis stagnavo.
„Specifinių, didelių investicijų Kaliningradas pritraukti nesugebėjo. Jiems taip ir nepavyko sukurti tos pirminės idėjos, ji žlugo net neprasidėjusi“, – tikino Ž. Mauricas.
Algos mažesnės nei Rusijos vidurkis, itin žemas BVP
Ekonomistas A. Izgorodinas, paprašytas įvertinti Kaliningrado ekonominę svarbą Rusijai, teigė, kad jos tiesiog nėra – regionas priklausomas nuo dotacijų iš Maskvos ir jokių kitų tikslų, be didelės karinės jėgos telkimo, Kremlius ten neturi.
„Tai yra labiau infrastruktūrinis objektas, kuris tarnauja Rusijos kariniams tikslams. Ekonomikos kontekste nematau šito regiono svarbos ir, tiesą sakant, nelabai matau augimo galimybių apskritai“, – teigė A. Izgorodinas, kartu pridūręs, kad regionas finansuojamas tik dėl jame sutelktos gausios karinės jėgos.
„Regionas realiai yra dotuojamas iš Rusijos biudžeto tik dėl to, kad ten yra karinė bazė. Tas regionas yra labiau finansuojamas dėl karinių tikslų, o ne dėl jo ekonomikos augimo ir gaivinimo“, – pastebėjo jis.
Ekonomikos ekspertas Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Ž. Mauricas dalijosi statistika: nepaisant to, kad Kaliningradas apsuptas ES šalių, vidutinis atlyginimas eksklave net nesiekia Rusijos vidurkio, o, 2020 m. duomenimis, jo bendrasis vidaus produktas (BVP) tesiekė apie 7 mlrd. eurų.
„Čia labai mažai. Lietuva praktiškai jau 60 mlrd. link juda. Skirtumas labai labai didelis“, – pasakojo ekonomistas, Kaliningrado ekonominį statusą netgi lyginęs su Rusijos aneksuoto Krymo.
„Toks regionas, kuris, kaip ir neliečiamoji zona, nes niekas nelabai drįsta ten kažką daryti. Kryme negali, nes ten formaliai yra Ukrainos dalis, o Kaliningrade tiesiog nenori“, – lygino ekonomistas.
Kolegai antrinęs A. Izgorodinas svarstė, kad eksklave ekonominės veiklos yra tik tiek, kiek pakanka minimaliam gyventojų pragyvenimo lygiui palaikyti.
„Bet ne daugiau“, – akcentavo jis.
Tarp Lietuvos ir Kaliningrado neliko net kontrabandos
Kalbinti ekonomistai taip pat tikino, kad su Kaliningradu beveik nelikę ir Lietuvos verslo ryšių. Pasak A. Izgorodino, vienintelis bendradarbiavimas su regionu susijęs su prekių tranzitu iš Rusijos.
„Manau, kad tik tiek. Neįsivaizduoju, kad mūsų verslas investuotų ten. Šiaip apskritai mūsų verslas Rusijoje investavęs labai mažai. Į Kaliningradą tuo labiau – tikrai nėra didelio ekonominio bendradarbiavimo“, – tikino jis.
Panašiai kalbėjęs Ž. Mauricas minėjo, kad Kaliningrade likusios tik kelios įmonės, o anksčiau plačiai naudotus maršrutus regione apleido ir į Baltarusiją „veiklą“ perkėlė net kontrabandininkai.
„Buvo pasienio prekyba, kontrabanda, vėliau ji praktiškai pasibaigė, kai buvo sustiprinta sienos apsauga, pastatytas barjeras ir praktiškai viskas perėjo į Baltarusiją. Net šito nebeliko“, – pastebėjo Ž. Mauricas.
„Kaip nuobodu – net kontrabandos nebėra. Toks regionas. Realiai“, – ironizavo jis.
Prasidėjus karui, regiono ateitis – liūdna
Dar gilesnė regiono izoliacija ekonomistų matoma ir dėl prasidėjusio karo Ukrainoje. A. Izgorodinas aiškino, kad Kaliningradas itin priklausomas nuo importo, o prekių ir žaliavų tiekimas dėl Vakarų Rusijai pritaikytų sankcijų gerokai apsunko. Dėl to ekonomistas abejoja srities ūkio pažanga ateityje.
„Prekių tiekimo į Kaliningradą galimybės yra gerokai sunkesnės, pavyzdžiui, lėktuvams reikia daryti didžiulį ratą. Nematau to regiono ekonominės svarbos ir nematau to regiono plėtros galimybių“, – kalbėjo A. Izgorodinas, abejojantis, kad Rusija apskritai dar gali sulaukti naujų europietiškų investicijų, – tą lems smarkiai išaugusi ekonominė rizika, neapibrėžtumas, smunkantis vartojimas.
„Visur tas galioja, aišku, ir tam pačiam Kaliningradui. (…) Nėra kažkokių priežasčių investuoti Europos verslui į Kaliningradą. Europos kapitalas eis iš nepatikimos Rusijos į patikimesnes šalis, kartu ir į Europą“, – įsitikinęs ekonomistas. Kalėjimo tvora. Slaptai.lt nuotr.
Jis prognozuoja, kad artimiausiu metu dar labiau augs eksklavo priklausomybė nuo Rusijos dotacijų, kurių, neatmeta A. Izgorodinas, gali mažėti.
„Rusijos ekonomika krinta ir valstybės pajamų bus šiek tiek mažiau. Manau, kad ateitis pakankamai liūdna“, – reziumuoja ekonomistas.
Ž. Mauricas savo ruožtu taip pat nuspėja, kad Kaliningradas taps dar labiau izoliuotas, jame trūks pagrindinių prekių bei žaliavų. Pasak eksperto, dėl karo Ukrainoje eksklavo ekonominė padėtis tik blogės.
„Tai, aišku, dabar bus dar blogiau ir realiai liks jis tiesiog toks kampelis, kuris vykdys kažkokią funkciją, daugiausia susijusią su karine pramone. Bet ekonomikos daug ten nebus“, – sakė Ž. Mauricas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad Rusijos užuominos apie branduolinio ginklo dislokavimą Kaliningrade tėra tuščias grasinimas, mat, pažymi šalies vadovas, branduolinis ginklas toje srityje yra dislokuotas jau anksčiau.
„Nežinau, ar galima naujai dislokuoti tai, kas jau yra dislokuota. Mes daugelyje savo pasisakymų akcentuojame tai, kad gretimai mūsų esančioje vietovėje – Kaliningrado srityje – branduoliniai ginklai yra dislokuoti. Ne strateginiai, bet jie yra dislokuoti, tai čia tokie gąsdinimai yra tuščias šūvis į orą“, – ketvirtadienį po vizito Ukrainoje į Lietuvą sugrįžęs kalbėjo šalies vadovas.
G. Nausėda teigė nesistebintis Rusijos Nacionalinio saugumo tarybos vadovo pavaduotojo Dmitrijaus Medvedevo įspėjimais dėl Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie NATO. Anot jo, tokie grasinimai nėra naujiena.
„Prie tokių pono Medvedevo pastabų, komentarų ar pagąsdinimų mes jau esame pripratę, nieko čia ypatingai naujo nėra. Dar kartą kartoju, kad Rusija nespręs kitų valstybių likimo, jos pačios spręs, ar jos nori prisijungti prie NATO, ar tai nori padaryti Švedija, ar tai nori padaryti Suomija, ar tai nori padaryti Ukraina – tai bus jų pačių reikalas. NATO aljansas svarstys tokias paraiškas ir priims sprendimus“, – akcentavo šalies vadovas.
ELTA primena, kad ketvirtadienį D. Medvedevas pareiškė, jog, jei Suomija ir Švedija įstos į NATO, tai Baltijos regiono nebranduolinį statusą bus galima pamiršti.
Anot D. Medvedevo, Suomijos ir Švedijos prisijungimo prie NATO atveju „Rusija turės daugiau oficialiai įregistruotų priešininkų“. „O kiek šalių sudaro NATO – 30 ar 32, mums apskritai ne taip jau ir svarbu“, – pridūrė jis.
Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo nariai linkę pritarti visų įmanomų prekybos kelių uždarymui su Rusija ir Baltarusija, įskaitant tranzitą per Lietuvą. Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas tikina, kad iš principo palaikytų prekybos blokadą, jeigu tai yra įmanoma, užtikrinant Lietuvos gyvybinius poreikius.
Pasak politiko, ekspertai seniai yra sakę įmonėms, kad darbas šiose rinkose yra pelningas, bet rizikingas, ir riziką turi prisiimti verslas, kuris ėmėsi prekybos ryšių su šiais kraštais.
„Kokios nors įmonės ekonominiai interesai, tiesą sakant, neturėtų čia mūsų graudinti. Mes turime galvoti apie kitus dalykus. Mačiau visokių krizių, pavyzdžiui, 2000-aisiais, 2009-aisiais, verslas labai greitai persiorientuoja. Jis padejuoja, dūsauja, bet tikrai randa kitur prekiauti tomis pačiomis prekėmis“, – Eltai teigė E. Gentvilas.
Liberalas pridūrė, kad sudėtinga situacija dėl prekybos blokados gali kilti „Lietuvos geležinkeliams“ ir Klaipėdos uostui, nes šioms įmonėms greitai persiorientuoti nebus daug šansų.
„Geležinkeliams dėl uždaryto eismo per Baltarusiją ir Rusiją bus sunku, bet uostas gali laipsniškai atrasti kitų krovinių. O kokia uždaroji akcinė bendrovė, su visa pagarba lietuviškam verslui, laipsniškai persiorientuos ir bus nepriklausoma nuo tų rizikingų rinkų. Dabar patiriamus ar būsimus nuostolius jie turėjo įsivertinti”, – tvirtino parlamentaras. Kelio nebėra. Slaptai.lt foto
Liberalui pritarti linkęs ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis. Anot jo, Lietuva turėtų žengti žingsnius prekybos blokados link, nes tai yra reikalinga Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje kontekste.
„Lenkijos premjeras labai gerai pasakė praeitą savaitę, kad jie pradeda savo ekonomikos derusifikaciją. Manau, kad tai išmintingi žingsniai ir tą reikia galvoti Lietuvoje. Dėl Baltarusijos taip pat pritarčiau, kad reikėtų svarstyti apskritai apie tai, ar su tomis valstybėmis galime kažkokius krovinių ir prekybos santykius turėti“, – sakė S. Skvernelis.
Išskirtinė situacija dėl tranzito į Kaliningrado sritį
Parlamentarai pabrėžia, kad prekybos blokada yra reikalinga, tačiau reikia nepamiršti įsipareigojimų, turimų dėl Kaliningrado srities.
Seimo narys S. Skvernelis tikino, kad reiktų riboti visus įmanomus ryšius su Rusija ir Baltarusija, bet nutraukti tranzitą per Lietuvą nebus paprasta dėl esamų įsipareigojimų tranzitui į Kaliningrado sritį.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime tam tikrą specifiką, nepamirškime. Yra ribojimai ir su jais taip paprastai nebus. Yra Karaliaučiaus sritis, yra tranzitas per Lietuvą į Kaliningradą, dėl to tai yra išskirtinė situacija“, – aiškino Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas.
Jam pritarė ir Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas E. Gentvilas. Anot jo, Lietuva nėra Rusija ir blokuoti Kaliningrado taip, kaip Rusijos kariuomenė blokavo Mariupolį, negalima. Taip pat, pasak jo, yra tarptautinės sutarys, Europos Sąjungos (ES) susitarimai dėl tranzito į Kaliningradą ir tai turės būti užtikrinta.
„Mes gi nesiekiame, kad Kaliningrado žmonės mirtų badu. Tačiau ne Lietuva turi tiekti savo prekes į Kaliningradą, o Rusija, pasinaudodama tranzitu per Lietuvos teritoriją. Tokia galimybė turi būti išsaugota tol, kol Europos Sąjunga nenusprendė kitaip. Čia sprendžia ne Lietuva, o ES“, – pabrėžė Seimo narys.
ELTA primena, kad Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis paragino sugriežtinti Europos Sąjungos sankcijas Rusijai dėl karo Ukrainoje. Kaliningrado simbolis – tankas
Jo šalis siūlo prekybos blokadą, kuri turėtų įsigalioti kuo greičiau, pareiškė jis šeštadienį lankydamasis Liubičove netoli Varšuvos, praneša agentūra PAP.
Tai turėtų apimti draudimą Rusijos laivams su rusiškomis prekėmis įplaukti į Europos jūrų uostus ir draudimą gabenti prekes sausuma, sakė M. Morawieckis.
FSB emblema
Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje kaltinimai šnipinėjimu Rusijos Federacijai buvo pareikšti dviem Lietuvos Respublikos piliečiams. Savo kaltės nepripažinusiam Aleksejui Greičiui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, Mindaugui Tunikaičiui, kuris savo kaltę pripažino ir dėl nusikaltimo gailėjosi, paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pranešė teismas.
Abu vyrai buvo kaltinami dėl bendradarbiavimo su Rusijos Federacijos federaline saugumo tarnyba (FSB), siekiančia daryti įtaką Lietuvoje vykstantiems visuomeniniams ir politiniams procesams, vykdant jos užduotis rinkti žvalgybą dominančią informaciją Lietuvoje. Kaltinamieji vienas kito nepažinojo, tačiau juos siejo ryšiai su tuo pačiu FSB agentu, veikiančiu Kaliningrado srityje. Abu kaltinamieji informaciją rinko ir ją perdavė už atlygį.
Kaltinamasis M. Tunikaitis gyveno pasienyje, nuolat vyko į Kaliningrado sritį, kur jį pasitikdavo ir rafinuotai verbavo FSB pareigūnas. M. Tunikaitis, veikdamas su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 6 metus stebėjo, fotografavo ir filmavo objektus, surasdavo informaciją interneto puslapiuose ar sužinodavo ją per kitus asmenis, t. y. tokiu būdu rinko Rusijos Federacijos žvalgybą dominančią informaciją. Kaltinamasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą veiką, gailėjosi, savo parodymais padėjo susidaryti visą vaizdą apie užsienio valstybės žvalgybos institucijos vykdytą ir vykdomą veiklą. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Kaltinamasis A. Greičius, veikdamas kartu su Rusijos Federacijos žvalgybos atstovu, beveik 4 metus organizavo visiškai ar iš dalies Rusijos Federacijos žvalgybos atstovo finansuojamus renginius, fotografavo ar filmavo pačius renginius ir juose dalyvaujančius asmenis, rinko su šiais renginiais susijusią informaciją, publikavo ją Lietuvos Respublikos žiniasklaidos priemonėse, o surinktą informaciją sutartu būdu perdavė Rusijos Federacijos žvalgybos atstovui. Kaltinamasis neigė padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl šnipinėjimo yra įrodyta.
Bylą pirmąja instancija išnagrinėjęs apygardos teismas, pripažinęs abu kaltinamuosius kaltais dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, pažymėjo, kad, nors kaltinamųjų rinkta informacija nebuvo valstybės paslaptį sudaranti informacija, tačiau įstatymų leidėjas užsienio žvalgybos organizaciją dominančią informaciją prilygina valstybės paslaptį sudarančiai informacijai.
Slaptas agentų gyvenimas. Slaptai.lt nuotr.
Skirdamas bausmę kaltinamajam A. Greičiui, teismas nurodė, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, už kurį įstatymo leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 15 metų.
Skiriant bausmę kaltinamajam M. Tunikaičiui, nustatyta, kad jo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad net ir minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė būtų per griežta, tai prieštarautų įstatymo nuostatoms, todėl paskirta dukart mažesnė nei minimali sankcijoje numatyta bausmė.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.
Lietuviams nėra ko aiškinti, kuo pavojingos rusiškos raketos „Iskander“.
Apie šių ginklų pavojingumą tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklada rašo nuo pat 2008 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, esą Kaliningrado srityje artimiausiu metu bus dislokuoti operatyviniai taktiniai raketų kompleksai „Iskander“.
Kodėl Lietuva bijo Kaliningrade dislokuotų Iskander raketų?
O kai 2013-aisiais vokiečių leidinys „Bild“ pranešė turintis duomenų, kad Kaliningrado srityje ruošiamos specialios aikštelės ir angarai, kur bus dislokuoti „Iskander“ kompleksai, Lietuvos dėmesys šiam ginklui – dar didesnis. Ne tik todėl, kad iš minėto komplekso paleistos raketos padengtos specialiu sluoksniu, apsunkinančių jų aptikimą. Ne vien todėl, kad jas sunku numušti, mat skrieja beveik kaip sparnuotosios raketos – zigzagais, kilpomis. Ne tik todėl, kad jos skirtos naikinti strategiškai svarbiems objektams, kadangi turinčios milžiniškąją sprogstamąją galią.
Nedera pamiršti ir aplinkybės, kad šios raketos – labai taiklios. Pataiko 20 metrų atstumu. Įsidėmėtina ir tai, kad jos pajėgios nešti raketas su branduoliniu užtaisu. Paruošti jas tokiam specifiniam šaudymui – vos keliolikos minučių trukmės pasiruošimo darbai.
Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas
Tačiau pavojingiausia tikriausiai tai, kad „Iskander–M“ modifikacijos raketos galinčios skrieti apie 400 kilometrų. O tai reškia, kad iš Kaliningrado srityje esančio Černiachovskio miesto (anksčiau – Įsrutis) paleistos raketos „Iskander–M“ pasiektų Vilnių, Rytą, Taliną, Kopenhagą, Berlyną, centrinę Suomiją, pietinę Lenkiją. Žodžiu, jos kelia pavojų pusei Europos, ne vien Baltijos šalims. Rusijos federacija galinti jomis apšaudyti pusę Europos neperžengdama savo valstybinių sienų.
Beje, apie šių raketų keliamą pavojų kalbėjo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prie Rusijos ambasados Vilniuje protestavo LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija) nariai, rašė Lenkijos agentūra PAP, delfi.lt, LRT.lt, „Respublika“, „Veidas“ (beveik visi lietuviški leidiniai), reportažus skelbė Estijos ir Turkijos transliuotojai. NATO vadovybė ne sykį rengė specialius posėdžius Briuselyje, kaip apsaugoti savo nares nuo galimų „Iskander“ atakų, tarėsi su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe, kaip netralizuoti „Iskander“ keliamus pavojus.
Dabar dėl šių raketų skandalas kilo Azerbaidžane. Mat BBC agentūra šių metų pradžioje pranešė, jog Kalnų Karabacho išminavimo darbais užsiimant agentūra ANAMA strategiškai svarbiame Šušos mieste 2021-ųjų kovo 15 dieną aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų. Nustatytas net vienos raketos identifikacinis numeris – 9M723. O tai reiškia, kad Šušoje aptikta būtent „Iskander-M“ modifikacijos raketa. Tai – rimtas skandalas.
Visų niuansų nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kodėl tai – skandalas. „Iskander“ raketos turi tris modifikacijas. Iskander-M skirtos tik Rusijos karinėms pajėgoms (jos skrieja 400 km.; sveria 480 kg.). Iskander–K modifikacijos raketas naudoja vėlgi tik Rusijos ginkluotosios pajėgos (jos skrieja 500 km. panašiai kaip sparnuotosios raketos, sveria 480 kg.). O štai „Iskander–E“ skirta vien tik eksportui. Jos galia menkesnė: skrieti galinti tik 280 km; svoris tas pats – 480 kg.
Iskander raketos, aptiktos Šušoje
Tad Šušoje surasti būtent „Iskander –M“ raketos likučiai byloja, jog šią raketą galėjo paleisti tik Rusijos ginkluotosios pajėgos. Jei minėtą raketą būtų paleidusi Armėnija, tai Šušoje būtų aptikti eksportui skirtos „Iskander–E“ nuolaužos.
Kokie įmanomi paaiškinimai? Versijos tegali būti dvi. Ir abi – blogos Rusijai. Pirmoji: šią raketą tikrai Azerbaidžano pusėn paleido Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nebūtinai iš savo teritorijos. Galbūt – iš Armėnijoje dislokuotos savo karinės bazės. Bet tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje per 44 dienų karą, kai Baku kariniu būdu sėkmingai susigrąžino didžiąją 1988 – 1994 metais prarastų teritorijų, įskaitant Kalnų Karabachą, Rusija savo raketiniais išpuoliais prieš Azerbaidžaną talkino armėnų separatistams. Tariant dar atviriau – slapta kariavo prieš Azerbaidžaną.
Nelegali prekyba ginklais
Galimas ir kitoks paaiškinimas. Galingosios „Iskander–M“ pateko į Armėniją neteisėtai („Iskander–E“ raketų Armėnija buvo įsigijusi legaliai). Bet jei tokie ginklai kaip operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pajėgus gabenti net branduolinius užtaisus, atsidūrė Armėnijos kariškių žinioje neteisėtai, vadinasi, Rusija šiandien nekontroliuojanti savo karinių arsenalų?!
Įdomu tai, kad dar šių metų vasario mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas viešai spaudoje prisipažino, jog 2020-ųjų pabaigoje kovose dėl Kalnų Karabacho armėnai pagalbon pasitelkė „Iskander“. Tuomet Maskva griežtai kritikavo Armėnijos premjerą, neva šis meluoja, neva jis išsigalvoja, o rusiškoji žiniasklaida kaltino premjerą kaip nekompetetingą kariniuose reikaluose. Tačiau šių metų kovo 15-ąją Šušoje aptikti „Iskander–M“ likučiai tarsi leidžia manyti, jog N.Pašiniano vis tik nemelavo.
Kas buvo skraidinama orlaivyje Il-76?
Triukšmo dėl Šušoje aptiktų raketos padaugėjo tuomet, kai Rusijos Federalinės saugumo tarnybos kontržvalgybos skyrius pradėjo oficialų tyrimą, kaip Jerevanas sugebėjo įsigyti tik Rusijos armijai skirtus kompleksus ”Iskander–M“. Viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai leidžia įtarti, kad minėti kompleksai į Armėniją pateko greičiausiai iš Rusijos pietinės karinės apygardos. Užsienio žiniasklaidoje vis daugiau priminimų, kaip įtakingas armėnų verslininkas Karenas Karapetianas pirko transportinį rusišką lėktuvą Il-76 ir kaip šis orlaivis karo išvakarėse nuolat iš Rusijos skrisdavo į Jerevaną. Kas juo buvo gabenama? Nejaugi – statybinės medžiagos?
Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje
Beje, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas dar 2020-ųjų metų spalį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad ginklai iš Rusijos slapta keliauja armėnų separatistams. Tačiau tarptautinė bendruomenė tylėjo.
Dabar vis daugiau požymių, jog Rusijos armėnų diaspora išties Rusijos pietuose buvo subūrusi specialią komandą, kuri nelegaliai aprūpindavo armėnų kariškius naujausia galinga rusiška karine technika. Neatmetama galimybė, kad tokiu būdu į Armėniją ir pateko mažų mažiausiai trys kompleksai „Iskander-M“. Išlaidas už ginklų kontrabandą padengdavo armėnų verslininkai iš Krasnodaro, Tulos, Orlovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Chabarovsko.
Gulbės su gulbiukais. Slaptai.lt nuotr.
Gamtosaugos prokuratūra, kaip ir policija, pradėjo tikrinti pranešimus apie gulbių gaišimą Kaliningrado vandens telkiniuose. Tai penktadienį naujienų agentūrai „RIA Novosti“ pranešė Kaliningrado srities prokuratūros spaudos tarnyba.
Anksčiau buvo pranešta apie mažiausiai penkių paukščių žūtį Kaliningrado ežeruose, dar kelios gulbės nugabentos į veterinarijos klinikas. Gydytojų nuomone, paukščiai tikriausiai apsinuodijo, bet nustatyti tikslią gulbių žūties priežastį padės ekspertizė.
„Vis dar gaunama pranešimų apie ežeruose randamas nugaišusias gulbes. Mes laukiame kraujo analizės rezultatų. Juos turėtume gauti maždaug po savaitės“, – sakė paukščių reabilitacijos centro vadovė Julija Sadovskaja.
Keliamos įvairios gulbių žūties versijos. Tarp jų – tyčinis nuodijimas arba vandens užteršimas chemikalais.
Praėjusią savaitę, liepos 1-7 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai tris kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Liepos 1-ąją Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai atpažino keturis Rusijos orlaivius „SU-24”, skridusius tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaiviai skrido be veikiančių radiolokacinių atsakiklių, iš anksto pateiktų skrydžio planų neturėjo, radijo ryšio su Regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.
Liepos 3-ąją NATO naikintuvai atpažino orlaivį”IL-76″, skridusį tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido su įjungtu radiolokaciniu atsakikliu, skrydžio plano neturėjo, radijo ryšį su Skrydžių valdymo centru palaikė.
Liepos 5-ąją NATO naikintuvai atpažino orlaivį „IL-20”, skridusį tarptautine oro erdve iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. „IL-20” skrido be veikiančio radiolokacinio atsakiklio, skrydžio plano neturėjo, radijo ryšį palaikė.
Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.
Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.
Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.
Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.
Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.
Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.
Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.
Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.
Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu.
Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka.
Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.
Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.
Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida
Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.
Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.
Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…
Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.
Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…
Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).
„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.
Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).
Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.
Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.
Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant V. Mačernį.
O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.
Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Saulius Kizelavičius
Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.
Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.
Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.Facebook nuotraukoje: Armėnijos premjero sūnus Ašotas Pašinianas
Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.
Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.
Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.
Praėjusią savaitę, birželio 4-10 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
Birželio 4 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino orlaivius IL-20 ir SU-24MR. Orlaivis IL-20 skrido iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo. Orlaivis SU-24MR skrido iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžo atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio plano neturėjo.
Birželio 5 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 4 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys policijos naikintuvai atpažino orlaivį AN-12, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.
Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivius 2xSU-24, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusius atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planų neturėjo.
NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys policijos naikintuvai taip pat atpažino orlaivius AN-26 ir AN-12, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planus turėjo.
Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivius 2xSU-27, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusius atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planų neturėjo.
Birželio 9 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 3 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino orlaivį IL-20, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. Orlaivis IL-20, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.
Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivį AN-26, skridusį iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusį atgal į Kaliningrado sritį, skrido su įjungtu radiolokaciniu atsakikliu, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.
NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir orlaivį SU-24, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio plano neturėjo.
Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Rusijos korporacija „Rosatom“, pasinaudodama valdoma bendrove „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams, siekdama užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimą Rusijos Federacijai palankiems strateginiams projektams: naujų atominių elektrinių prie Lietuvos sienos statybai, elektros perdavimo jungčių su Kaliningrado sritimi, per kurias būtų prekiaujama statomose atominėse elektrinėse pagaminta elektra, tiesimui, Kruonio HAE panaudojimui šiuose projektuose.
Tai nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ ir jos valdomos bendrovės „Nukem“ atstovais siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams.
NSGK išvadose nemažai dėmesio skiriama ir koncernui „MG Baltic“.
Pasak išvadų projekto, „MG Baltic“ kaip įtakingiausios Lietuvos įmonės, taip pat parlamentinio tyrimo metu nustatytų įmonių savininkų ir atstovų veikla, „kuria siekiama daryti ir daromas neteisėtas poveikis politinei sistemai, taip pat valstybės institucijoms priimamiems sprendimams ir neteisėta įtaka kai kuriems politikams bei politiniams procesams, kelia grėsmę demokratiniam valstybės valdymui ir nacionaliniam saugumui“.
Išvadų projekte sakoma, kad tam tikros „valstybės institucijos galėjo būti vertinamos kaip de facto užvaldytos“. „Šį teiginį patvirtina atvejai, kai verslo grupės, siekdamos išspręsti kilusias problemas, kreipiasi pagalbos į koncerną „MG Baltic“. Tokia „MG Baltic“ verslo grupės veikla kelia grėsmę valstybės sąrangai, nes: politinius sprendimus de facto priima niekam neatskaitingos asmenų grupės; politinė įtaka tapo preke; kai to reikalauja koncerno interesai, jo kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama kaip spaudimo ir manipuliacijų įrankis. Galima tokios veiklos pasekmė – fasadinė demokratija, kurioje valdo pinigai ir neformalūs įtakos tinklai“, – pažymima išvadų projekte.
Anot jų, koncerno „MG Baltic“ strategijos ilgalaikį sisteminį įgyvendinimą, atsižvelgiant į „MG Baltic“ atstovų veikimo mastą, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę valstybės interesams ir nacionaliniam saugumui.
Anot NSGK, koncerno vadovybė, veikdama savarankiškai ir naudodama koncerno lėšas, nuosekliai plėtojo veiklą, kuria buvo siekiama neteisėtais metodais užsitikrinti valstybės ir savivaldybių politikų, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovų, valstybės vykdomų akcinių bendrovių vadovų nuolatinę paramą, sukūrė korupciniais ryšiais, neteisėtu poveikiu paremtą įtakos sistemą, skirtą paremti sau naudingus sprendimus valstybės ir vietos savivaldos lygiuose.
Iš NSGK disponuojamos medžiagos matyti, kad šia įtaka minėta asmenų grupė naudojosi pelno tikslais, teikdama jau minėta neteisėta įtaką paremtas, atlygintinas paslaugas kitiems verslo subjektams ir darė tai sistemingai, tarpusavyje pasidalijusi vaidmenimis ir siekdama asmeninės naudos. Pagal komiteto gautą informaciją, yra duomenų, kad turima įtaka buvo prekiaujama, suteikiant paramą kitoms verslo grupėms ir iš to gaunant tiesioginės materialinės ir kitokios naudos, kuri nebūtinai tekdavo koncernui, kaip juridiniam asmeniui, o atitekdavo tiesiogiai jo vadovybei asmeniškai.
„Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš kelių asmenų suformuota, iš anksto susitarusių asmenų grupė ilgą laiką vykdė veiklą, kuri iš esmės atitinka organizuotos nusikalstamos grupės požymius“, – sakoma išvadų projekte.
Anot NSGK dokumento, ypatingą nerimą kelia tai, kad minėta asmenų grupė per sau palankius politikus, tarnautojus, valstybės įmonių darbuotojus, jų vadovus pasinaudodama neteisėtai daroma įtaka, atstovavo ir, komiteto duomenimis, tebeatstovauja ne tik savo, bet ir kitų įmonių, įskaitant „Rosatom“, interesams.
„Didžioji dalis pastarųjų interesų yra susiję su siekiu pakeisti Lietuvos Respublikos politikos geopolitinę kryptį. Komitetas gavo duomenų, kad tokio pobūdžio projektus, kurie susiję su Ignalinos AE uždarymu, gali įgyvendinti mažiausiai 46 įmonės iš Europos, JAV, Japonijos, todėl tikslinga, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškoti rangovų, atitinkančių euroatlantinius saugumo kriterijus“, – sakoma NSGK išvadose.
Vertinant tai, kad tiek Rusijos energetikos kompanijos „Rosatom“, tiek koncerno veikla remiasi neteisėtos įtakos valdžios institucijoms darymu ir tai, kad abi įmonės neskaidriai siekia daryti įtaką politiniams procesams bei „Rosatom” tikslai dominuoti regiono energetikos sektoriuje, nesuderinami su Lietuvos Respublikos siekiu užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos, NSGK mano, kad „toks susiformavęs ryšys kėlė ir tebekelia tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“.
Rusijos ginkluotosios pajėgos po ilgai trukusių slėpynių patvirtino „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Apie tai penktadienį pranešė agentūra „Interfax“, remdamasi kariuomenės atstovu. „Iskander-M“ tipo raketos gali pasiekti taikinius 500 kilometrų atstumu, taip pat gali nešti branduolinį ginklą.
Per naktinę Gegužės 9-osios parado repeticiją ant sunkiųjų sunkvežimių sumontuotas raketas jau buvo galima išvysti Kaliningrade, pranešė „Interfax“. „Kaliningrado piliečiai turi matyti ir suprasti, kad moderniausi Rusijos kariuomenės ginklai yra dislokuoti regionui apsaugoti“, – sakė karinis atstovas.
Šios ginklų sistemos įkurdinimo Kaliningrade – vakariniame Rusijos forposte – buvo tikimasi kaip Maskvos reakcijos į keturių NATO batalionų permetimą į Baltijos valstybes ir Lenkiją 2017 metais. „Iskander“ raketos Kaliningrade buvo pastebėtos ir anksčiau, tačiau čia buvo dislokuotos ne nuolatinai.
Ginklai metų pradžioje buvo dislokuoti Černiachovske, sakė atstovas. Raketos „žemė-žemė“ (NATO kodas: SS-26 Stone) Kaliningrade nebus paleistos pratybų tikslais, „kad nesukeltume šoko mūsų kaimynams Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pridūrė jis.
