Taigi, Vilniaus apygardos teismas pirmadienį atmetė „Vyčio“ memorialo kūrėjų skundą prašant atšaukti sprendimus, patvirtinusius Lukiškių aikštės memorialo konkurse laimėjusį paminklą „Laisvės kalva“.
Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro kūrybinių dirbtuvių rezultatus ginčijo „Vyčio“ memorialo autoriai – architektai Kęstutis Akelaitis, Gintaras Čaikauskas ir Linas Naujokaitis, dailininkas Rimantas Dichavičius bei pačios skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas. Daugiausiai remiuosi 15min.lt informacija.
Jie reikalavo panaikinti prieš dvejus metus vykusių kūrybinių dirbtuvių sprendimus, kuriais geriausia pripažinta Andriaus Labašausko „Laisvės kalvos“ idėja. „Vyčio“ iniciatorių pasiūlymas konkurse liko antras. Ieškovai prašė, kad sprendimas paskelbti laimėtoją būtų pripažintas neteisėtu, o pačios kūrybinės dirbtuvės tęsiamos.
G. Čaikauskas po teismo pareiškė, kad sprendimas bus skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui (tai – ne paskutinė instancija, – K.S.).
Anot jo, pareiškėjai byloje rėmėsi dokumentais, kad būtų įgyvendinta užduotis sutvarkyti Lukiškių aikštę su valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti.
Byloje trečiuoju asmeniu įtraukto Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis patikino, kad A.Labašausko memorialas negalės būti pastatytas aikštėje, nes prieštarauja aikštės vertingosioms savybėms ir negaus paveldosaugininkų palaiminimo.
Anot jo, projektu pažeidžiamos vertingosios aikštės savybės – visų pirma istoriškai lygus aikštės reljefas.
Teismas taip pat nusprendė priteisti iš ieškovų Andriaus Labašausko naudai 8 tūkst. eurų išlaidų.
Toliau jau – mano komentaras.
Nesuprantu, kodėl „Vyčio” memorialo kūrėjų pretenzijos buvo konkursą ruošusiems ir sprendimus priėmusiems (tikiuosi), o kažkokias priverstines išlaidas turėjo „Laisvės kalvos” kūrėjas.
Sužinau, kad A. Labašauskas su advokate savo noru įsijungė į procesą. Kitaip tariant, jis įsirašė į konkurso rengėjų ir vertintojų sąrašą, nors galėjo to nedaryti.
Reikėtų Apeliaciniame teisme skundą papildyti ir šia keista aplinkybe. Jei ieškovai būtų reikalavę įpareigoti už konkursus atsakingas savivaldybės institucijas panaikinti nutarimą dėl pirmos vietos laimėtojo ir skirti antros vietos laimėtojui, tuomet dar suprasčiau. Bet juk buvo, atrodo, reikalaujama panaikinti visus konkurso rezultatus.
Vienas feisbuko draugas, matyt, ironizuodamas, pasisakė už neegzistuojantį projektą „Bunkeryje saugomas Vytis“.
Išvysčiau jo mintį:
Patiko Jūsų „Vytis Bunkeryje”. Šiaip jau bunkeris būdavo maskuojamas visomis įmanomomis priemonėmis nuo pašalinių, net ir pėdas į jį maskuojant. Išvada: reikia palikti Lenino (Lukiškių) aikštę be bunkerio plokščią, kaip dabar, su užrašu Gedimino prospekte memorialinėje lentoje, iš jo patenkant į aikštę – „Taip atrodė Lietuvos partizanų bunkeris, kuriame jie saugojo Vytį”.
Ir baigtųsi visi susipriešinantys ginčai Lietuvos visuomenėje dėl Lukiškių aikštės ateities, ir Remigijus Šimašius atsikvėptų.
Galiu įtarti, kad „Kalvos“ pasirinkimas vietoj „Vyčio“ buvo priimtas todėl, kad šventa Raudonųjų vado su jo trockiais, marksais, engelsais paminklo vieta nebūtų subjaurota Vyčiu. Gal išmuš valanda.
Tačiau jei šalia jau nebemaskuojamo bunkerio, kuriame partizanai puoselėjo Vyties viziją, virš jo skrietų Baltas Vytis, tokia kompozicija simbolizuotų aikštę ne tik valstybiniu simboliu ir memorialu visų laikų kovotojams atminti, bet ir ne kartą iš bunkerio, plačiau – iš pogrindžio, išėjusią Lietuvą, ypač pastarąjį kartą. Paminklas ir Sąjūdžiui, o ką?
2019.11.20; 07:19
