Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo 1990 m. sausio įvykių, kurie į Azerbaidžano istoriją įėjo kaip „Juodasis sausis“. Tą dieną Centrinė sovietų valdžia žiauriai nusikalto Azerbaidžano žmonėms. SSRS vadovybės įsakymu į Azerbaidžano sostinę Baku buvo įvesta sovietinė kariuomenė, kad represijomis palaikytų respublikoje komunistinį režimą. Per vieną naktį nužudyta ir sužeista šimtai civilių.
1989-ųjų rudenį nacionalinis nepriklausomybės judėjimas pasiekė neįtikėtiną pagreitį – šimtai tūkstančių žmonių kovojo už laisvės, nepriklausomybės ir suvereniteto idealus, kad išsaugotų tautos teritorinį vientisumą. Tūkstančiai žmonių, protestavusių prieš SSRS politiką, surengė demonstracijas centrinėje aikštėje (dabar Azadliq Meydani arba Laisvės aikštė) ir Baku gatvėse. Tuo metu Azerbaidžanas taip pat patyrė agresiją iš kaimyninės Armėnijos. Armėnijos teritorines pretenzijas į Kalnų Karabachą palaikė valdantysis Kremliaus režimas.
Sausio 20 d. vėlai naktį 26 tūkst. sovietų specialiųjų pajėgų, nepaskelbus nepaprastosios padėties, įsiveržė į Baku. Invazija buvo pradėta vidurnaktį. Sovietų kariai negailėjo net vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Dėl baudžiamųjų sovietų armijos išpuolių nužudyti 147 civiliai ir sužeista apie 800 žmonių. Apie tūkstantis žmonių buvo areštuoti ir patyrė įvairiausio pobūdžio spaudimą. Tarp aukų buvo 7 metų berniukas, 16 metų mergaitė, 80 metų vyras, jaunas gydytojas, nušautas greitosios pagalbos automobilyje, padėdamas kitai aukai, ir daugybė kitų Baku tautybių civilių.
Žvelgiant į sovietų kariuomenės įvykdytų žudynių foną, buvo aiškiai suprantama, kad ši karinė operacija buvo smulkmeniškai suplanuotas ir apskaičiuotas veiksmas. Ši agresija prieš azerbaidžaniečius buvo įgyvendinta žingsnis po žingsnio. Prieš kariams atvykstant į Baku, Azerbaidžano Aukščiausioji Taryba ir kiti politiniai organai buvo paralyžiuoti; ginklai buvo surinkti iš karinių darbuotojų, pridengiant būtinu gyventojų nusiginklavimu. Sovietų valdžia, norėdama neleisti gyventojams gauti informacijos, sausio 19 d. Azerbaidžane susprogdino televizorių maitinimo bloką ir Azerbaidžano televizija nustojo transliuoti.
Užsieniečiams nebuvo leista įvažiuoti į miestą. Vakarų žurnalistams įvairiausiais būdais buvo trukdoma pranešti apie žiaurumus ir aukas. Sovietų Sąjungos gynybos ir vidaus reikalų ministrai bei karo pareigūnai į Baku buvo atvykę iš anksto, prieš keletą dienų, kad suplanuotų šį apskaičiuotą teroristinį cinišką išpuolį.
Juodasis sausis buvo lūžio taškas Azerbaidžano istorijoje. Šios žudynės nesutrukdė Azerbaidžano žmonėms tęsti kovą iki nacionalinės šalies nepriklausomybės pasiekimo. Nepaisant patiriamos karinės, politinės ir moralinės agresijos, Azerbaidžano nacionaliniam judėjimui pavyko pasipriešinti sovietų iššūkiui, ir sovietų kariuomenė galiausiai turėjo būti išvesta iš Baku.
Vėliau 1991 m. spalio 18 d. Azerbaidžanas paskelbė savo nepriklausomybę. 1999 m. gruodžio 16 d. specialiu Azerbaidžano Prezidento dekretu visoms represijų aukoms suteiktas „Sausio 20-osios kankinių“ vardas.
1990 m. sausio 20 d. azerbaidžaniečiai demonstravo sugebėjimą išlaikyti istorinio didvyriškumo tradicijas ir priešintis žiauriausiems išpuoliams dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės, netgi tapdami kankiniais. Azerbaidžano žmonės žuvo 1990 m. sausio 20 d., narsiai gindami savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Nepaisant to, kad nuo tų kruvinų dienų praėjo daug metų, azerbaidžaniečiai prisimena tą baisią naktį ir reiškia gilią panieką tiems, kurie įvykdė tą tragediją. Azerbaidžanas kiekvienais metais mini sausio 20-osios tragedijos dieną, kuri įamžinta gyvybiškai svarbioje Azerbaidžano tautų atmintyje kaip Nacionalinė liūdesio diena.
Kankiniai, mirę sausio 20 d., yra vieni pirmųjų, kurie paaukojo savo gyvybę už laisvę, kuria šiais laikais džiaugiasi Azerbaidžanas, ir tie herojai niekada nebus pamiršti.
Slaptai.lt informacija
2021.01.20
