Michailas Saakašvilis. Kalėjime. EPA-ELTA nuotr.
Kišiniovas, liepos 4 d. (ELTA). Moldovos prezidentė Maia Sandu paragino Sakartvelo valdžią leisti kalinamam buvusiam šalies prezidentui Michailui Saakašviliui išvykti į užsienį gydytis. Ji tai parašė tviteryje, praneša „Ukrinform“.
„Esu labai susirūpinusi dėl nerimą keliančių kadrų iš Michailo Saakašvilio teismo, rodančių, kad jo sveikata kalėjime smarkiai pablogėjo. Raginame Sakartvelo valdžią skirti prioritetinį dėmesį jo būklei ir skubiai suteikti jam galimybę gauti gyvybiškai svarbią medicinos pagalbą užsienyje“, – pareiškė Moldovos valstybės vadovė.
Kaip jau buvo pranešta, liepos 3 d. M. Saakašvilis vaizdo ryšiu dalyvavo teismo posėdyje. Buvo matyti, kaip smarkiai jis sulyso, būdamas ligoninėje.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis išsakė savo pasipiktinimą kalinamo M. Saakašvilio būkle ir įpareigojo Užsienio reikalų ministeriją iškviesti Sakartvelo ambasadorių Ukrainoje, pareikšti jam griežtą protestą dėl elgesio su M. Saakašviliu, pasiūlyti per 48 valandas palikti Ukrainą ir vykti konsultuotis į Tbilisį. Michailas Saakašvilis – Vilniuje. Anuomet, kai dar buvo laisvėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2004-2013 metais M. Saakašvilis dvi kadencijas paeiliui ėjo Sakartvelo prezidento pareigas. 2015-2016 metais jis vadovavo Odesos srities administracijai, o nuo 2020 metų birželio buvo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto pirmininkas. M. Saakašvilis turi Ukrainos pilietybę.
2021 metų spalio 1 d. politikas grįžo į Sakartvelą, kur iškart buvo suimtas. Tada šalies prokuratūra iškėlė jam dar vieną baudžiamąją bylą – šįsyk dėl neteisėto sienos kirtimo. Anksčiau jam jau buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos.
Pasak M. Saakašvilio advokatų, politikui diagnozuotos demencija ir tuberkuliozė, įtariama dar keliolika susirgimų. Lapkričio pabaigoje pasirodė pranešimų, kad M. Saakašvilio organizme rasta arseno pėdsakų.
Šauktukas
Niujorkas, birželio 15 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Jungtinių Tautų (JT) ekspertė pareiškė susirūpinimą dėl įtariamų Rusijos karinių pajėgų vykdomų ir plačiai paplitusių kankinimų Ukrainoje bei sakė, kad tai rodo „valstybės remiamą“ piktnaudžiavimą.
JT specialioji pranešėja kankinimo klausimais Alice Jill Edwards sakė, kad tarp aukų yra ir Ukrainos civilių, ir karo belaisvių.
Ji citavo pranešimus ir liudijimus, kad kankinimai nuolat naudojami siekiant išgauti žvalgybos duomenis, priversti prisipažinti arba nubausti už paramą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
„Įtariama praktika apima kankinimą elektros šoku, mušimą, gaubto uždėjimą, imituojamas egzekucijas ir kitus grasinimus mirtimi“, – sakoma jos pranešime. „Jei tai pasitvirtins, (…) tai gali prilygti valstybės remiamiems kankinimams,“ – teigė pranešėja.
Tariamai kankinti asmenys dažnai buvo laikomi „visiškai netinkamomis sąlygomis“ Rusijos pajėgų valdomose patalpose Ukrainoje.
Pranešime išsamiai aprašyti įtariamų kankinimų padariniai: haliucinacijos, vidaus organų pažeidimai, kaulų lūžiai, insultai.
A. J. Edwards sakė, kad JT teisių ekspertai išdėstė savo susirūpinimą laiške Maskvai. Laiške sakoma, kad įtariamų kankinimų nuoseklumas ir metodai rodo „koordinavimo, planavimo ir organizavimo lygį, taip pat tiesioginį aukštesnės valdžios institucijų leidimą, apgalvotą politiką ir oficialią toleranciją“.
Specialieji pranešėjai yra nepriklausomi teisių ekspertai, paskirti JT Žmogaus teisių tarybos, bet jie nekalba JT vardu.
„Kankinimas yra karo nusikaltimas, o sistemingas arba plačiai paplitęs kankinimas yra nusikaltimas žmoniškumui“, – perspėjo A. J. Edwards. „Paklusnumas įsakymui iš aukščiau ar politinei direktyvai negali būti kankinimo pateisinimas, bet kurio su tuo susijusio asmens veiksmai turi būti ištirti ir jis turi būti nepriklausomų institucijų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“, – sakė A. J. Edwards, šiemet ketinanti surengti faktų nustatymo misiją Ukrainoje.
„Kuo ilgiau trunka karas, tuo daugiau randasi pranešimų apie kankinimus ir kitokį nežmonišką elgesį“, – sakė A. J. Edwards ir paragino „atitinkamas institucijas garantuoti, kad civiliai ir karo belaisviai visais atvejais būtų apsaugoti ir su jais būtų elgiamasi humaniškai“.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Pirmadienio naktį vandalams išniekinus partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui skirtą paminklą Merkinėje, popietę gautas pranešimas apie dar vieną išpuolį – Lazdijų rajone, Bielėnų kaime partizanų vado paminklas ne tik apipiltas baltais dažais, tačiau rastas ir į skulptūrą įkirstas kirvis.
Apie tai Eltai patvirtino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Kristina Janulevičienė.
„Gavome pranešimą apie 16:30, kad Lazdijų rajone Bielėnų kaime stovintis Adolfo Ramanausko-Vanago paminklas yra taip pat apgadintas – apipiltas baltais dažais, į jį yra įkirstas kirvis. Paminklas yra medinis“, – Eltai teigė K. Janulevičienė.
Pasak jos, dėl šių išpuolių prieš A. Ramanausko-Vanago paminklus sustiprintos policijos pajėgos.
„Pajėgos yra sustiprintos. Iš esmės tam ruošiamės ir prieš šiuos įvykius, kad būtų labiau prižiūrimi paminklai, kapavietės, karių kapai. Prižiūrėsime ir akyliau stebėsime tas vietas“, – sakė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai. Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pirmadienio naktį Merkinėje išniekintas partizanų vado A. Ramanausko-Vanago paminklas. Apie šį incidentą „Facebook“ paskyroje pranešė Merkinės krašto muziejus.
„Šiąnakt Merkinėje dažais apipilta A. Ramanausko-Vanago skulptūra. Turinčios informacijos, kuri padėtų nustatyti prasikaltėlį, prašome su susisiekti su mumis arba tiesiogiai su policija“, – informuoja Merkinės krašto muziejus.
Policija dėl incidento pradėjo ikiteisminį tyrimą.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu. A. Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado A. Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Azerbaidžano karys pasiklydo, neginkluotas kirto sąlyginę Armėnijos Respublikos sieną ir atsidūrė Armėnijos KP (karinės pajėgos) kontroliuojamoje teritorijoje.
Tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra taisyklė, kuri apibrėžia „bendrąją apsaugą“. Ji suprantama kaip valstybių įsipareigojimai užtikrinti minimalias teises visiems asmenims, kurie nedalyvavo arba nebedalyvauja kariniuose veiksmuose ir atsidūrė priešininko valdžios rankose. Bet kokiomis aplinkybėmis su globojamais asmenimis dera elgtis humaniškai, be jokių nepalankių skirtumų. Tarptautinės teisės normos humanišką elgesį supranta taip: 1) draudžiama žudyti, kankinti, žaloti, draudžiamos kūno bausmės, medicininiai ar moksliniai bandymai ir kt.; 2) draudžiamos kolektyvinės bausmės, draudžiamos ne tik baudžiamosios bausmės, bet ir administracinės sankcijos, policijos veiksmai ar kitokios sankcijos; 3) teisė į pagarbą asmenybei, orumui, religiniams įsitikinimams; 4) kiekvieno asmens, net kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, teisė naudotis įprastomis teisinėmis garantijomis.
Tai bendros taisyklės, aprėpiančios visus, kas atsidūrė priešų pusėje, nepriklausomai nuo statuso – ar jis belaisvis, ar įkaitas.
Visose keturiose Ženevos 1949 metų konvencijose yra bendras visoms šitoms kategorijoms, vienodo turinio straipsnis – 3. To straipsnio pirmojoje dalyje sakoma:
Su asmenimis, kurie tiesiogiai nedalyvauja kariniuose veiksmuose, įskaitant asmenis iš ginkluotųjų pajėgų, kurie sudėjo ginklus, o taip pat tuos, kurie nebedalyvauja kariniuose veiksmuose dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba dėl bet kokios kitos priežasties, bet kokiomis aplinkybėmis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, kilmės ar turtinės padėties ar dėl bet kokių kitokių analogiškų kriterijų.
Todėl draudžiama ir visada bei visur bus draudžiama minėtų asmenų atžvilgiu:
a) kėsintis į jų gyvybę ir fizinę neliečiamybę, konkrečiai – bet kokiu būdu juos žudyti, žaloti, žiauriai su jais elgtis, kankinti;
b) imti įkaitus;
c) kėsintis į žmogaus orumą, konkrečiai – įžeidinėti ir žeminti;
d) nuteisti ir taikyti bausmes be išankstinio teismo nuosprendžio, kurį būtų paskelbęs deramu būdu įsteigtas teismas, turintis būtinas civilizuotų tautų pripažintas teismines garantijas.
Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė
Pasiklydęs azerbaidžanietis karys nedalyvavo kariniuose veiksmuose, nes šie buvo pasibaigę (ši priežastis irgi nurodoma kiekvienos Ženevos konvencijos 3 straipsnyje!), todėl jam turi būti taikomos humanitarinės teisės normos.
Pagaliau, yra paprasčiausios visuotinės žmonių bendravimo normos, moralės normos. Nežinau, ar tinka apie jas kalbėti peržiūrint vaizdus, kuriuose armėnai muša ant žemės gulintį azerbaidžanietį karį surištomis rankomis.
Visai neseniai, maždaug prieš mėnesį, regis, kovą, pasiklydo vienas armėnų karys, mūsiškiai jį sulaikė ir išsyk jį grąžino. Beje, regis, dar cigarečių davė kelionėn. Tinkluose yra kadrų, kaip azerbaidžaniečiai kariai teikia medicininę pagalbą sužeistiems armėnų kareiviams. Tai pozicija, azerbaidžaniečių moralė. Mes laikomės humanitarinės teisės, nešaudom į nugarą.
Ir pastarajame incidente pasienyje akivaizdu, kaip trys ar keturi azerbaidžaniečių kariai atvyko pas susibūrusius ginkluotus armėnus, kad sureguliuotų kilusias problemas. Bet tie elgėsi agresyviai ir ėmė nusitaikę šaudyti. Gal Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, besirūpinanti Azerbaidžano teritorijoje vykdžiusių akivaizdžius nusikaltimus armėnų diversantų likimu ir reiškianti nepasitenkinimą Karo trofėjų muziejaus atidarymu, pademonstruos savo objektyvumą ir pasmerks armėnų elgesį?
Azerbaidžaniečių karys pateko į nelaisvę
2021 metų balandžio 20-ąją Armėnijai pavyko prastumti ETPA (Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja) tų diversantų temą, ir ji buvo perkelta į Europos aikštelę. Ar ETPA atkreips dėmesį į tuos kadrus?
Istorijoje su mūsų kareiviais ne gražiausiai pasielgė ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) misija. Jos atstovai iki šiol neaplankė sulaikytų azerbaidžaniečių, nors armėnų platinamas vaizdo įrašas turėjo priversti ją tai padaryti nedelsiant. Azerbaidžanas neįpareigotas bendradarbiauti su TRKK misija Jerevane, kuri nevykdo savo įsipareigojimų įkaitų azerbaidžaniečių atžvilgiu ir pažeidinėja tarptautinę teisę. Mes bendradarbiaujame su misija Baku. Todėl būtina uždaryti pravažiavimą TRKK armėnų misijai Lačino keliu ir užtikrinti TRKK Baku biurui ryšį su Hankendžiu.
Mes neužmirštame beveik 4 tūkstančių karių ir taikių civilių įkaitų, kurių likimo Armėnijos Respublika iki šiol neatskleidžia. Masinės kapavietės buvusiose armėnų okupuotose teritorijose Azerbaidžano Karabacho regione, kurių periodiškai aptinka išminuotojai ar statybininkai, – tai armėniškų karo nusikaltimų azerbaidžaniečių atžvilgiu liudijimas. Mes tai visada atminsime. O štai tie, kurie tarptautinėse struktūrose, tarpininkaujančiose valstybėse užsimerkdavo žiūrėdami į tuos armėnų nusikaltimus ir net juos skatino, amžiams juodomis raidėmis įsirašė savo vardus į istoriją.
Autorius: Namikas Alijevas – teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Tbilisis, vasario 6 d. (ELTA). Tbilisio miesto teismas nepatenkino kalinamo buvusio Sakartvelo prezidento ir Ukrainos piliečio Michailo Saakašvilio advokatų prašymo paleisti jį į laisvę pirma laiko dėl sveikatos būklės.
Tai pirmadienį pranešė portalas „Interpressnews“.
Vasario 6 d. vykusiame posėdyje šalys tarė baigiamąjį žodį, po to teisėjas paskelbė sprendimą.
Bausmių vykdymo tarnybos atstovas tvirtino, kad pateiktoje medžiagoje apie M. Saakašvilio sveikatą nėra įtikinamų faktų apie jos būklės sunkumą, todėl ši medžiaga negali būti pagrindas atidėti bausmę.
Savo ruožtu advokatai teigė, kad nuo teismo sprendimo priklauso M. Saakašvilio gyvybė. Pats eksprezidentas dėl blogos savijautos posėdyje nedalyvavo nei asmeniškai, nei nuotoliniu būdu.
Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį
Advokatų prašymas dėl paleidimo pirma laiko arba bausmės atidėjimo buvo svarstomas apie du mėnesius. Teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas apeliacinei instancijai.
Vasario 1 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis per spaudos konferenciją parodė M. Saakašvilio nuotraukų ir apkaltino Sakartvelo valdžią viešu jo kankinimu ir žudymu.
2004-2013 m. m. M. Saakašvilis dvi kadencijas paeiliui ėjo Sakartvelo prezidento pareigas. 2015-2016 m. m. jis vadovavo Odesos srities administracijai, o nuo 2020 metų birželio buvo Ukrainos reformų vykdomojo komiteto pirmininkas. M. Saakašvilis turi Ukrainos pilietybę.
2021 metų spalio 1 d. politikas grįžo į Sakartvelą, kur iškart buvo suimtas. Tada šalies prokuratūra iškėlė jam dar vieną baudžiamąją bylą – šįsyk dėl neteisėto sienos kirtimo. Anksčiau jam jau buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos. Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak M. Saakašvilio advokatų, politikui diagnozuotos demencija ir tuberkuliozė, įtariama dar keliolika susirgimų.
Lapkričio pabaigoje pasirodė pranešimų, kad M. Saakašvilio organizme rasta arseno pėdsakų.
Ukrainos savanorė, paramedikė, evakuacinio medicinos padalinio „Tairos angelai“ įkūrėja Julija Pajevska-Taira. Andriaus Ufarto (ELTA) nuotr.
Vilniuje viešinti Sacharovo premijos laureatė, iš rusų nelaisvės išlaisvinta paramedikė Julija Pajevska-Taira Rusijos pradėtą invaziją į Ukrainą įvardija Trečiuoju pasauliniu karu. Matydama beveik metus trunkančią beprecedentę Maskvos agresiją, ji įspėja, kad Kremliaus pavojus gresia visoms Europos tautoms.
„Tai mūsų bendras karas. Manau, kad tai Trečias pasaulinis karas. Ačiū Dievui, tai neliečia jūsų teritorijos ar kitų valstybių teritorijų. Bet, deja, mano valstybė, mano tauta nuo to labai kenčia“, – penktadienį Seime vykusios spaudos konferencijos metu teigė J. Pajevska-Taira.
„Deja, visos šios problemos tik didėja. Bet susijungę visi kartu mes nugalėsime šią hidrą“, – vylėsi ji.
Pasak J. Pajevskos-Tairos, svarbiausia žinia, kurią ji nori perduoti Lietuvai – raginimas nebijoti priešo. Ji pažymėjo, kad itin svarbu ruoštis galimiems iššūkiams ir agresoriaus stabdymui.
„Norėčiau įspėti tuos, kas mano, jog tai nėra įmanoma kitoje pasaulio valstybėje. Deja, tai įmanoma. Mes taip pat netikėjome, kad tokia invazija iš viso gali atsitikti. Jeigu jums atrodo, kad panaši situacija neįmanoma Lietuvoje – tiesiog įsivaizduokite, kad tai yra įmanoma. Ką jūs darysite tuo atveju?“, – svarstė paramedikė.
„Svarbiausia žinutė, kurią aš norėčiau jums perduoti – neverta bijoti priešo. Reikia tiesiog suprasti, kas vyksta, ir būti pasiruošusiems tam, kad sustabdytume agresiją. Jūs puikiai suprantate, kadangi kažkada patys buvote Sovietų Sąjungos dalimi, koks klastingas yra šis priešas ir kokia stipri propaganda. Svarbiausia yra sustabdyti Rusijos propagandą. Jie pastoviai meluoja – jie vadina jus naciais, taip pat kaip ir ukrainiečius. Jie atsisako mums suteikti teisę egzistuoti – tai yra visos tautos išnaikinimas. Ir ši grėsmė, deja, egzistuoja ir visoms kitoms Europos tautoms“, – akcentavo ji.
Papasakojo apie okupantų elgesį su karo belaisviais
Evakuacinio medicinos padalinio „Tairos angelai“ įkūrėja 2022 m. kovo 16 d. buvo pagrobta ir tris mėnesius praleido rusų nelaisvėje. Nors ištrūko iš nelaisvės, J. Pajevska-Taira apgailestavo, kad „ne visiems taip pasisekė“ ir dar daug ukrainiečių tebėra Rusijos nelaisvėje.
„Tai absoliučiai negailestingi žmonės, nebuvo laikomasi absoliučiai jokių žmogaus teisių. Man atsisakė teikti medicininę pagalbą, negalėjau turėti kontakto su artimaisiais ar valstybės atstovais. Mane kankino ir visus tris mėnesius aš negirdėjau nė vieno gero žodžio“, – prisiminimais dalijosi J. Pajevska-Taira.
Klausiama, kiek Ukrainos žmonių šiuo metu yra paimti į rusų nelaisvę, J. Pajevska-Taira tikino nežinanti tikslių skaičių, tačiau pažymėjo, kad „kalba eina apie dešimtis tūkstančių“ ukrainiečių.
„Aš labai prašyčiau padaryti viską, ką gali jūsų valstybė, kad padėtų mūsų belaisvių apsikeitimams – žinoma, atsižvelgiant į jūsų galimybes“, – sakė ji.
Be to, ukrainietė neslėpė apmaudo dėl tarptautinių organizacijų, besirūpinančių humanitarine pagalba bei žmogaus teisių apsauga, veiklos. Pasak jos, nuo tada, kai buvo paimta į nelaisvę, situacija pernelyg nepasikeitė ir išliko itin prasta.
„Mes matome visišką Raudonojo kryžiaus misijų fiasko Rusijos teritorijose. Aš nežinau ir negaliu paaiškinti, kodėl tai vyksta taip. Tačiau, deja, taip yra. Mes neturime pakankamo kiekio tarptautinių organizacijų, tarptautinių humanitarinių misijų informacijos“, – apgailestavo J. Pajevska-Taira.
ELTA primena, kad 2022 m. gruodį J. Pajevska-Taira kartu su kitais Ukrainos atstovais atsiėmė prestižinį Europos Parlamento žmogaus teisių apdovanojimą – Sacharovo premiją, skirtą Ukrainos žmonėms.
Evakuacinio medicinos padalinio „Tairos angelai“ įkūrėja 2022 m. kovo 16 d. buvo pagrobta ir tris mėnesius praleido rusų nelaisvėje.
Prieš patekdama į nelaisvę, paramedikė perdavė prie kūno tvirtinama kamera įrašytą išsamią vaizdo medžiagą iš naikinamo Mariupolio naujienų agentūros „Associated Press“ (AP) žurnalistams. Vaizdai apie karo žiaurumus, sužeistų ir mirštančių vaikų, karių gelbėjimą apskriejo visą pasaulį.
Šiandien, lapkričio 29-ąją, minime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metines.
„Nors šiandien minime itin žiauriai KGB kankinto paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mirties metines, reikia suvokti, kad tai Lietuvos pergalės, Vanago vestos kovos pergalės diena“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
„Sovietų režimo struktūros siekė jį sunaikinti, pakasė, kad niekada nerastume, bet Vanagas grįžo, užtikrintai ir su derama su pagarba surengtos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo kone visa Lietuva. KGB stengėsi ištrinti jo vardą ir veiklą iš žmonių atminties, iš valstybės istorijos, kupiūravo ir iškraipė lietuvių ginkluotos rezistencijos faktus, bet Vanago asmenybė šiandien tikra ir gyva žmonių širdyse. Ir Putino Rusija savo istorinės propagandos kliedesiais bandė apjuodinti visas dvasines ir fizines egzekucijas tardymuose ir kalinimuose ištvėrusį mūsų didvyrį, tačiau pasiekė tik to, kad kiekvienas tikras lietuvis suprato #AšEsuVanagas“, – pabrėžia istorikas.
Pasak Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo gyvenimu po mirties ypatingą prasmę suteikė ir istorikų, antropologų, archeologų ir kitų tyrėjų bendruomenėms: ieškant jo palaikų ir juos identifikuojant, gimė teorinis paieškų modelis, leidęs suvokti, kaip ir kur, pasinaudojant realių kapinių teritorija, KGB slėpė lavonus tų partizanų ir politinių kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Šis modelis buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose ir juo, ieškodami žuvusiųjų nuo sovietų režimo, gali pasinaudoti ir naudojasi lenkų, Ukrainos ir kitų šalių mokslininkai. Plačiau ir populiariai apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas pasakoja dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“, kurio kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Svarbiausi Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktai:
1940-1945 m. – Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas
1945 m. – pasitraukia į ginkluotąjį pogrindį, paskiriamas partizanų Merkio rinktinės vadu
1946 m. – Dainavos apygardos vado pavaduotojas
1947 m. – Dainavos apygardos vadas
1948 m. – Pietų Lietuvos srities vadas
1949 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas
1950 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas
1945-1952 m. – laikraščių „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Svobodnoje slovo“ (leistas rusų kalba, skirtas okupantams), „Partizanas“, „Miško brolis“ redaktorius ir apžvalgininkas
1956 m. – po išdavystės NKVD suimtas ir žiauriai kankintas: išdurta akis, nuplėšti lytiniai organai
1957 m. – sušaudytas (39-erių metų)
1998 m. – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties)
1999 m. – apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
2018-06-08 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad jo vadovaujama istorikų ir archeologų grupė po dešimtmečių paieškų atrado okupantų paslėptus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas
2018-11-20 Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio
26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Vanagas, kaip kovotojas, ypač pagarsėjo Merkinės puolime 1945 pabaigoje. Tuomet Vanago vadovaujami Dzūkijos partizanai sugebėjo kelioms valandoms išlaisvinti nuo okupantų Merkinės miestelį, taip sukeldami ypatingą komunistų įtūžį – juk tai įvyko tuomet galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Nuo tada Vanagas tapo legenda ne tik tarp partizanų, vietos gyventojų, bet ir tarp priešų. KGB milžiniškomis pastangomis Vanagą gaudė net 11 metų, vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų ir dar daugiau kagėbistų.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau Vanago partizanavimo kelias ryškus ne tiek mūšiais, kiek spausdintu žodžiu. Per visą kovos laikotarpį Vanagas redagavo, rašė straipsnius ir leido šešis laikraščius, o kur dar daugybė jo išleistų įvairiausių atsišaukimų, raštų, įsakymų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien lietuvių nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu pripažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Kyjivas, lapkričio 17 d. (AFP-ELTA). Ukrainos ombudsmenas ketvirtadienį pareiškė, kad šį mėnesį iš Rusijos kariuomenės atsiimtame pietiniame Ukrainos Chersono mieste aptikti kankinimai yra „siaubingi“.
„Nieko panašaus tokiu mastu nesu regėjęs“, – sakė Dmytro Lubynecas. „Mastai tiesiog siaubingi“, – pridūrė jis.
Praėjusią savaitę Rusijos armijai atsitraukus po aštuonis mėnesius trukusios okupacijos, Chersone pradėjo sklisti šiurpinantys pasakojimai apie smurtą, netinkamą elgesį ir kankinimus.
D. Lubynecas sakė, kad valdžia rado „kankinimų kamerų“, kuriose, pasak jo, buvo nukankinta dešimtys žmonių. Jo teigimu, ukrainiečiai buvo kankinami elektra ir mušami metaliniais strypais. „Po to jie buvo nužudyti“, – sakė jis ir pridūrė, kad kalbėjosi su žmogumi, kuris tokioje vietoje buvo laikomas 45 dienas. „Per tą laiką jis matė, kaip buvo kankinami dešimtys žmonių“, – pridūrė D. Lubynecas.
Pasak jo, ukrainiečiai mano aptiksiantys daugiau tokių vietų. „Nes tai yra sistema. Rusijos Federacijos sukurta sistema”, – pridūrė jis.
AFP kalbėjosi su Chersono gyventoju, sakiusiu, kad buvo sulaikytas kelias savaites, Rusijos ir prorusiškų pajėgų mušamas ir kankinamas elektra.
Šauktukas
Kyjivas, spalio 17 d. (ELTA). Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) atstovai neatvyko prie sienos su laikinai okupuotomis teritorijomis, kur jų laukė Ukrainos delegacija.
Tai pirmadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių įgaliotiniu Dmytro Lubinecu.
Gautomis žiniomis, vizitą prie skiriamosios linijos Ukrainos pareigūnai ketino surengti kartu su TRKK atstovais, norėdami paskatinti juos pareikalauti, kad Rusija leistų aplankyti Olenivkos kolonijoje laikomus karo belaisvius ukrainiečius.
„Paaiškėjo, jog Raudonajam Kryžiui tai padaryti yra sunkiau negu skelbti savo tinklalapyje „raginimus abiem šalims“. Nors prašėme ir buvome pasiruošę surengti tokią kelionę, TRKK atstovų mes neišvydome“, – apgailestavo Ukrainos pareigūnas.
Jis pažymėjo, kad rusai tebekankina Ukrainos gynėjus, o tarptautinės organizacijos tyli.
„Taip, vyksta karas. Ir jis nėra saugus. Bet argi ne tam įsteigta TRKK misija ir ar ne jos veiklai viso pasaulio žmonės aukoja lėšas?“ – retoriškai klausė Ukrainos parlamento žmogaus teisių įgaliotinis.
Jo manymu, jeigu organizacija neatlieka jai keliamų uždavinių ir savo tylėjimu skatina agresorius ir nusikaltėlius, tai ji turi būti likviduota.
Naktį į liepos 29-ąją laikinai okupuotos Donecko srities Olenivkos gyvenvietėje, buvusios pataisos kolonijos teritorijoje, pastate, kur buvo laikomi karo belaisviai ukrainiečiai, nugriaudėjo galingas sprogimas. Rusijos duomenimis, per jį žuvo 50 Ukrainos kariškių, o dar daugiau kaip 70 buvo sunkiai sužeisti.
Azovstal gynėjams – laisvę. Tai skelbia plakatas anglų kalba.
Kyjivas, rugsėjo 22 d. (AFP-ELTA). Daugelis ukrainiečių, išlaisvintų per didžiausią nuo Rusijos invazijos pradžios apsikeitimą belaisviais, turi smurtinio kankinimo žymių, ketvirtadienį pranešė Ukrainos karinės žvalgybos vadovas.
„Daugelis jų buvo žiauriai kankinami“, – per spaudos konferenciją sakė Kyrylo Budanovas, Ukrainai paskelbus, kad per apsikeitimą belaisviais su Rusija išlaisvintas rekordinis skaičius karių – 215, tarp jų yra ir Mariupolio gynybai vadovavusių kovotojų, kurie buvo įsitvirtinę „Azovstal“ metalurgijos gamykloje, tapusioje Ukrainos pasipriešinimo simboliu.
Iziumas, rugsėjo 16 d. (ELTA). Kai kurių žmonių, palaidotų Ukrainos Iziumo mieste aptiktoje masinėje kapavietėje, kūnai buvo surištomis rankomis ir su virve aplink kaklą. Kaip praneša „The Guardian“, tai paliudijo įvykio vietoje buvę naujienų agentūros „Reuters“ žurnalistai.
Tai galimai rodo, kad šie žmonės žuvo ne per apšaudymą ar antskrydžius. Nepaisant to, keletas kitų ten aptiktų žmonių greičiausiai mirė būtent tokia mirtimi.
Skaičiuojama, kad šioje kapavietėje gali būti palaidota daugiau kaip 440 kūnų. Juos šiuo metu ekshumuoja Ukrainos policija ir teismo medicinos ekspertai.
Kyjivas, rugpjūčio 15 d. (ELTA). Bučoje toliau laidojami okupantų rusų nužudyti civiliai, kurių palaikų nepavyko atpažinti.
Tai „Telegram“ kanale parašė Kyjivo srities karinės administracijos pirmininkas Oleksijus Kuleba, praneša „Ukrinform“.
„Jie bėgo nuo karo ir buvo nušauti automobiliuose. Jie buvo nužudyti savo kiemuose. Nukankinti rūsiuose. Praėjusią savaitę atskiruose kapuose buvo palaidoti 35 žmonės. Bet vietoje vardo – numeris. Iš viso liko identifikuoti apie pusšimtį civilių. Paimti visų jų DNR pavyzdžiai. Rusai atsakys už kiekvieną nusikaltimą, už kiekvieną barbarišką nužudymą. Anksčiau ar vėliau, bet atsakys“, – patikino Kyjivo regiono vadovas.
Pasak O. Kulebos, Ukraina fiksuoja nusikaltimus, susijusius su tautos genocidu.
Kaip anksčiau buvo pranešta, rugpjūčio 1 d. duomenimis, Kyjivo srityje per karo veiksmus dingo apie 300 žmonių, o 216 rastų kūnų dar nepavyko identifikuoti.
Šauktukas
Kyjivas, gegužės 29 d. (ELTA). Rusija toliau pažeidinėja Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais žiauriai kankindama paimtus į nelaisvę ukrainiečių karius, „Telegram“ pranešė Ukrainos parlamento žmogaus teisių ombudsmenė Liudmyla Denysova.
„Per stebėjimo vizitą į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje laikomi iš nelaisvės paleisti Ukrainos kariai, šie papasakojo apie kankinimus ir žiaurų elgesį“, – rašė L. Denysova, kurią citavo naujienų agentūra „Ukrinform“.
Pasak jos, daugumą ukrainiečių karių okupantai paėmė į nelaisvę Mariupolyje. Iš pradžių belaisviai buvo laikomi rūsiuose ir ūkiniuose pastatuose. Paskui jie buvo išvežti į areštinę, sulaikymo centrą Donecke ir pataisos koloniją okupuotoje teritorijoje.
Vėliau ukrainiečių kariai buvo perkelti į Taganrogo ir Voronežo sulaikymo centrus. Pervežimo metu jų akys būdavo užklijuojamos lipnia juosta, ant galvų uždedamas maišas, o rankos surištos virvėmis. Ukrainiečių kariai buvo kankinami, jiems buvo grasinama mirtimi, jie buvo mušami ir žeminami“, – sakė Ukrainos parlamento įgaliotinė.
Ji teigė, kad ypač žiauriai kankinami ginkluotųjų pajėgų karininkai ir specialiosios paskirties dalinio „Azov“ kovotojai.
„Tardymų metu ukrainiečių karo belaisviai buvo klupdomi ant kelių, automato buože mušami per kojų pirštus ir atviras žaizdas, naudojami replės, jiems ant kaklo užmaunama kilpa ir jie dusinami. Taip pat jie buvo kankinami elektros srove, mušami plaktuku ir spardomi kojomis. Ukrainos kariai pasakojo, kad jiems buvo suleista nežinomų preparatų iš M raidės, po kurių jie prarasdavo atmintį“, – sakė L. Denysova.
Be to, pasak jos, okupantai vertė ukrainiečių karius išmokti eilėraštį „Atleiskit mums, brangūs rusai“, Rusijos himną ir Rusijos herbo bei vėliavos istoriją, priešingu atveju juos vėl kankino.
Donecko kardomojo kalinimo centre laikomos ukrainiečių karo belaisvės pasakojo, kad kamerose, skirtose 2-3 žmonėms, buvo laikoma mažiausiai po 17-20. Vietoj tualeto buvo kibiras. Iš moterų buvo atimtos higienos priemonės ir galimybė praustis. Joms buvo daromas psichologinis spaudimas – ukrainiečiai belaisviai vyrai buvo žiauriai mušami jų akyse. Belaisvės taip pat buvo seksualiai prievartaujamos“, – sakė ombudsmenė.
Ji taip pat teigė, kad sužeistiems ukrainiečių kariams nebuvo teikiama gyvybiškai svarbi medicininė pagalba. Gydytojas juos apžiūrėjo tik prieš perkeliant į karo belaisvių stovyklą Sevastopolyje, kur pagalbą teikė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovai.
Taip pat „ukrainiečiai negavo vandens, tik 1,5 litro 30-40 žmonių, maisto taip pat labai mažai – gabalėlis duonos ir lašinių per dieną. Kartais, kai jiems duodavo mėsos, rusai tyčiodavosi iš jų sakydami, kad tai „žmogiena“, – sakoma pranešime.
Pažymima, kad iš Ukrainos karių buvo atimta galimybė susisiekti su giminaičiais, o Ženevos konvencijoje numatytos kortelės su belaisvių tapatybės duomenimis, skirtos informuoti jų šeimas iškart po paėmimo į nelaisvę, buvo užpildytos tik prieš pat apsikeitimą“, – sakė L. Denysova.
ašingtonas, balandžio 6 d. (dpa-ELTA). Žiaurumai Ukrainos Bučos miestelyje gali būti tik Rusijos karo prieš Ukrainą „ledkalnio viršūnė“, teigia Baltieji rūmai.
Pasak Baltųjų rūmų atstovės spaudai Jen Psaki, Rusijos ginkluotosios pajėgos „galimai įvykdė žiaurumų“ ir kitose Ukrainos dalyse, kurių dar nepavyko pasiekti. „Deja, įvyko būtent tai, ką prognozavome, ir iki šiol galimai pamatėme tik ledkalnio viršūnę. Neturime prieigos prie didelės šalies dalies, kur jie galimai įvykdė daugiau žiaurumų“, – teigė J. Psaki.
Atstovės spaudai teigimu, Jungtinės Valstijos prieš tai buvo perspėjusios, kad būtent toks buvo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir jo šalies kariuomenės tikslas.
Šį savaitgalį pasaulį apskriejo vaizdai iš Bučos, kur po Rusijos karių pasitraukimo buvo rasti šimtų civilių palaikai. Jie mėtėsi arba gatvėse, arba buvo užkasti masinėse kapavietėse. Ukraina ir JAV dėl to kaltina miestelį prieš tai okupavusius Rusijos karius. Maskva atsakomybės kratosi ir kaltinimus vadina nepagrįstais.
Išaiškėjus žiaurumams, JAV prezidentas Joe Bidenas paragino teisti V. Putiną už karo nusikaltimus. Vašingtonas šią savaitę ketina pristatyti naujas sankcijas Rusijai.
Kyjivas, balandžio 4 d. (AFP-ELTA). Kyjivas pirmadienį apkaltino Maskvą nederamu elgesiu su Rusijos armijos nelaisvėn paimtais Ukrainos kariais, sakydamas, kad išlaisvintų karo belaisvių liudijimai byloja apie mušimą, bauginimą ir niaurias kalinimo sąlygas.
„Ukrainos kariai papasakojo apie nežmonišką Rusijos elgesį su jais: jie buvo laikomi lauke, duobėje, garaže“, – sakoma socialinėje žiniasklaidoje išplatintame Ukrainos žmogaus teisių ombudsmenės Liudmylos Denisovos pranešime. Jame taip pat teigiama, jog kai kurie buvo „daužomi buožėmis“ ir „bauginami“.
Rusija ir Ukraina patvirtino du kartus nuo Maskvos įsiveržimo į Ukrainą vasario pabaigoje apsikeitusi belaisviais. Per antrąjį apsikeista kariškiais.
L. Denisova apkaltino Rusiją privertus Gyvačių saloje į nelaisvę paimtus Ukrainos karius „propagandos tikslais“ kalbėti su Rusijos žiniasklaida. Jos teigimu, kareiviai pasakojo, kad buvo nuvežti į nežinomą vietą, kur buvo laikomi šalčio sąlygomis.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis gyrė už didvyriškumą 13 pasieniečių, buvusių Juodosios jūros Gyvačių saloje. Iš pradžių manyta, kad jie žuvo, atsisakę pasiduoti Rusijos karo laivui.
Teisiamas buvęs gruzijos lyderis M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.Protestuoja M. Saakašvilio šalininkai. EPA – ELTA nuotr.
Tbilisis, lapkričio 29 d. (AFP-ELTA). Įkalintas Sakartvelo opozicijos lyderis ir buvęs prezidentas Michailas Saakašvilis pirmadienį, prasidėjus jo teismui dėl piktnaudžiavimo tarnyba, pasmerkė savo „politiškai motyvuotą“ baudžiamąjį persekiojimą ir netinkamą elgesį kalėjime.
Tai buvo pirmas jo pasirodymas viešumoje nuo spalio 1 d., kai jis buvo suimtas netrukus po to, kai grįžo iš tremties. M. Saakašvilis, buvęs Sakartvelo prezidentas 2004–2013 m., 50 dienų atsisakė maisto, protestuodamas prieš baudžiamąjį persekiojimą.
„Visi žino, kad neturiu sėdėti kalėjime, nes visi man pateikti kaltinimai yra išgalvoti ir politiškai motyvuoti“, – sakė M. Saakašvilis, kreipdamasis į teisėjus iš stiklinio aptvaro Tbilisio miesto teisme.
Vienu metu teismo salėje sakydamas savo emocingą kalbą jis perėjo į anglų kalbą, kad padarytų pareiškimą „Sakartvelo tarptautiniams partneriams“. „Buvau kankinamas, su manimi buvo elgiamasi nežmoniškai, buvau mušamas ir žeminamas“, – sakė M. Saakašvilis.
Per bado streiką jis neteko apie 20 kilogramų, 53 metų M. Saakašvilis pirmadienį atrodė išblyškęs.
Jis taip pat pripažino, kad per devynerius valdymo metus padarė „daugiau nei pakankamai klaidų“. „Labai apgailestauju dėl daugybės klaidų, visų pirma, dėl to, kad mums nepavyko sukurti nepriklausomos teismų sistemos. Atsiprašau visų, kurie dėl to nukentėjo”, – sakė jis.
Daugiau nei tūkstantis M. Saakašvilio šalininkų susirinko prie teismo sostinėje, jie mojavo Sakartvelo ir Europos Sąjungos vėliavomis bei skandavo jo vardą. Policija suėmė kelias dešimtis demonstrantų, kai jie blokavo eismą gretimoje gatvėje, pranešė opoziciją palaikanti „Mtvari“ televizija.
M. Saakašvilis nutraukė bado streiką, kai lapkričio 20 d. buvo perkeltas į karo ligoninę, gydytojams perspėjus, kad jis netrukus gali mirti. Iš pradžių Sakartvelo valdžia uždraudė jam dalyvauti teismo procese, bet vėliau pakeitė sprendimą, JAV valstybės departamentui pareikalavus gerbti jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
2018 m. M. Saakašvilis už akių buvo nuteistas kalėti šešerius metus dėl dviejų kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba, dėl panašių kaltinimų jam gresia dar du teismai.
Pirmadienio teismo procesas susijęs su tariamu M. Saakašvilio vaidmeniu policijai žiauriai susidorojus su opozicijos protestu 2007 metais.
Buvo pranešama, kad protestą surengė Kremliaus remiamas oligarchas, siekdamas sužlugdyti Sakartvelo siekį įstoti į NATO. Tuo metu M. Saakašvilis pripažino, kad policija prieš protestuotojus panaudojo perteklinę jėgą, atsistatydino ir surengė pirmalaikius prezidento rinkimus, kuriuos vėliau laimėjo.
Pirmadienį teisėjams jis sakė „niekam nedavęs nurodymų“ vykdyti policijos operaciją.
„Politinis kerštas“
Jo advokatas Dito Sadzaglišvilis naujienų agentūrai AFP sakė, kad M. Saakašvilis „neatliko jokio vaidmens duodant įsakymus ir planuojant policijos operaciją“. „Prokurorai nepateikė jokių M. Saakašvilio neteisėtų veiksmų įrodymų“, – sakė jis.
Praėjusią savaitę M. Saakašvilis feisbuke pareiškė manantis, kad tikimybė jam šiame teisme sulaukti teisingumo lygi „nuliui“. Tarptautinė kankinimų aukų reabilitacijos taryba pasmerkė elgesį su M. Saakašviliu kalėjime, o Sakartvelo teisių grupės teigė, kad „sulaikytas jis patyrė psichologinį kankinimą“. „Amnesty International“ elgesį su M. Saakašviliu pavadino „ne tik atrankiniu teisingumu, bet ir akivaizdžiu politiniu kerštu“.
Kalbėdamas teisme M. Saakašvilis taip pat padėkojo kartvelams už jų „paramą ir solidarumą“ bei paragino „taikiai mobilizuotis“, kad būtų padarytas galas oligarcho Bidzinos Ivanišvilio partijos „Sakartvelo svajonė“ valdymui.
Manoma, kad turtingiausias Sakartvelo žmogus B. Ivanišvilis trauko virvutes šalyje, nors oficialiai nevaidina jokio politinio vaidmens. M. Saakašvilio suėmimas paaštrino politinę krizę, kilusią po praėjusių metų parlamento rinkimų, kuriuos opozicija pasmerkė kaip nesąžiningus. Tai taip pat paskatino didžiausius per dešimtmetį antivyriausybinius protestus. Ministras pirmininkas Iraklis Garibašvilis neseniai sukėlė pasipiktinimą, pasakęs, kad vyriausybė buvo priversta suimti M. Saakašvilį, nes jis atsisako trauktis iš politikos.
Interpolas
Stambulas, lapkričio 25 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Interpolo naujuoju prezidentu buvo išrinktas kankinimais kaltinamas JAE generolas, nepaisant žmogaus teisių organizacijų susirūpinimo, jog agentūrą gali išnaudoti represiniai režimai.
Paskyrimas įvyko po to, kai Jungtiniai Arabų Emyratai skyrė dosnų finansavimą Lione (Prancūzija) įsikūrusiai tarptautinei kriminalinės policijos organizacijai, ir po kaltinimų, kad Abu Dabis piktnaudžiavo Interpolo vadinamųjų „raudonųjų pranešimų“ apie ieškomus įtariamuosius sistema, kad persekiotų politinius disidentus.
Emyratų generolas Ahmedas Nasseras Al Raisis buvo išrinktas po trijų balsavimo turų, per kuriuos surinko 68,9 proc. šalių narių balsų, sakoma Interpolo pareiškime.
Po išrinkimo A. N. Al Raisis „Twitter“ tinkle rašė, kad „sukurs skaidresnę, įvairesnę ir ryžtingesnę organizaciją, kuri stengsis užtikrinti saugumą visiems“. Jis nereagavo į kaltinimus, tik teigė, kad „JAE tapo viena saugiausių šalių pasaulyje“.
Pastaraisiais mėnesiais skundai dėl „kankinimų“ JAE generolo atžvilgiu buvo pateikti Prancūzijoje ir Turkijoje, kurios mieste Stambule šią savaitę vyksta Interpolo generalinė asamblėja.
JAE saugumo pajėgų vadovas A. N. Al Raisis šias labiau formalias pareigas neatlygintinai eis ketverių metų kadenciją ir dirbs ne visą darbo dieną. Interpolas
Kasdieniu organizacijos valdymu rūpinasi Interpolo generalinis sekretorius Juergenas Stockas. Jis 2019 metais buvo paskirtas antrajai penkerių metų kadencijai.
Kim Jong-yangas iš Pietų Korėjos ėjo Interpolo prezidento pareigas nuo 2018 metų, kai jo pirmtakas Meng Hongwei buvo suimtas Kinijoje, kur dirbo viešojo saugumo viceministru.
„Labai nuviliantys rinkimai“
Vienintelė kita kandidatė į šį postą buvo Čekijos atstovė Šarka Havrankova, pareigūnė veteranė, atsakinga už šalies tarptautinį bendradarbiavimą policijos srityje.
Dar vieno Interpolo vykdomojo komiteto nario – Kinijos aukšto rango viešojo saugumo pareigūno Hu Binchen paskyrimas – taip pat sukėlė pasipiktinimą.
Kiniją vis dažniau kritikuoja teisių gynimo organizacijos ir kai kurios vyriausybės, teigdamos, kad veiksmai, nukreipti prieš uigūrus ir kitas mažumų grupes šiaurės vakariniame Sindziango regione, prilygsta genocidui.
Teisių gynimo organizacija „Pasaulio uigūrų kongresas“ pavadino rinkimus „labai nuviliančiais“.
„Liūdna diena žmogaus teisėms“
A. N. Al Raisis 1980 metais pradėjo dirbti JAE policijoje ir dirbo joje kelis dešimtmečius.
Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ Persijos įlankos tyrėja Hiba Zayadin pasmerkė „turbūt autoritariškiausios Persijos įlankos vyriausybės atstovo“ išrinkimą.
„Twitter“ tinkle ji teigė, kad tai „liūdna diena žmogaus teisėms ir teisinei valstybei visame pasaulyje“.
Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.
Vienas iš skundą prieš A. N. Al Raisi pateikusių asmenų, Didžiosios Britanijos pilietis Matthew Hedgesas, teigė, kad 2018 metais gegužės-lapkričio mėnesiais buvo sulaikytas ir kankinamas JAE po to, kai mokslinės kelionės metu buvo suimtas dėl melagingų kaltinimų šnipinėjimu.
Kitame skunde Persijos įlankos žmogaus teisių centro (GCHR) advokatai kaltina generolą dėl „kankinimų ir barbariškų veiksmų“ prieš vyriausybės kritiką Ahmedą Mansoorą.
Dėl šių skundų generolo atžvilgiu nebuvo iškelta jokių oficialių bylų.
Du iš Prancūzijoje pateiktų skundų, įskaitant GCHR skundą, buvo nenagrinėti dėl jurisdikcijos nebuvimo.
Tačiau GCHR advokatas Williamas Bourdonas teigė, kad kai A. N. Al Raisis persikels į Prancūziją, „bus pateiktas naujas skundas“.
„Šmeižto kampanija“
Buvęs JAE valstybės ministras užsienio reikalams Anwaras Gargashas, kuris dabar patarinėja prezidentui, apibūdino A. N. Al Raisio išrinkimą kaip „mūsų šalies pasiekimų ir veiksmingumo teisėsaugos bei saugumo srityse įrodymą“.
A. Gargashas kaltinimus A. N. Al Raisiui atmetė kaip „organizuotą ir intensyvią šmeižto kampaniją”.
2017 metais JAE skyrė Interpolui 54 mln. dolerių (48 mln. eurų) – kai tuo tarpu 2020 metais visos 195 organizacijos šalys narės turėjo skirti 68 mln. dolerių.
2019 metais JAE Interpolui skyrė apie 10 mln. eurų, t. y. apie septynis procentus viso metinio Interpolo biudžeto.
Kremlius niekada neatleido buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui už 2003 m. „Rožių revoliuciją“, kurios metu iš valdžios buvo pašalintas geras Kremliaus draugas Eduardas Ševardnadzė, už pasipriešinimą Rusijos kariuomenei atplėšiant iš Sakartvelo Pietų Osetiją ir Abchaziją ir jau žygiuojant į Tbilisį.
Niekada nepamiršiu tų įvykių, kaip juos mačiau stebėdamas pasaulio žinias Seime. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Sakartvelą 2008 m. rugpjūčio 10 d. Netrukus pasaulyje kilo protesto mitingai. Profesorius Vytautas Lansbergis pakvietė visus, kas gali, susirinkti į protesto mitingą prie Seimo. Aš kaip tik tuo metu budėjau Seime prie žinių srauto. Ir staiga – puiki žinia: JAV šeštojo laivyno flagmanas kirto Bosforo sąsiaurį ir pasuko Sakartvelo link (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ginkluotas sparnuotomis raketomis).
Staigiai atspausdinau žinią, nulėkiau į mitingą ir perdaviau ją V. Landsbergiui. Perskaitęs ją, pagarsino mitingo dalyviams. Ne viskas prarasta, nudžiugino jis visus. Kažkas tą momentą nufotografavo.
Priešrinkiminis kalėjimų skandalas
Šiuo metu M. Saakašvilis, savo noru sugrįžęs į Tėvynę, sėdi kalėjime ir laukia teismo. Neigdamas jam metamus kaltinimus, laikydamas juos sufabrikuotais, jis paskelbė bado streiką. 2012 metų spalio 1 d. Sakartvele įvyko Parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo prorusiška partija, valdanti ir dabar.
Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012 m. rugsėjo 18 dieną Sakartvele buvo paskleista informacija apie kalinių smurtą viename iš įkalinimo įstaigų. Opoziciniai televizijos kanalai transliavo kadrus, kuriuose matyti, kaip nuteistieji mušami ir prievartaujami. Sakartvelo vidaus reikalų ministerija patvirtino, kad keli žmonės buvo sulaikyti už patyčias iš kalinių. Kilus skandalui, atsistatydino Respublikos bausmių vykdymo ministras.
Tai, kad Sakartvele tuo metu vyko paskutinis rinkimų kampanijos etapas, itin užaštrino įsiplieskusį skandalą. Konfrontacija tarp valdžios, kurią atstovavo M. Saakašvilio partija „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ)” ir opozicijos, kuriai pirmiausia atstovavo opozicinio milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Sakartvelo svajonė“ įgavo gana atšiaurias formas.
Kalėjimo skandalas iškart tapo rinkimų kampanijos dalimi
Opozicijos šalininkai dalyvavo protestuose prieš kankinimus kalėjimuose. „Sakartvelo svajonė“ paskelbė“, kad dėl šio incidento kaltas prezidentas M. Saakašvilis, „sukūręs represinę sistemą“. Tos pačios dienos, rugsėjo 18-osios, vakarą opoziciniai televizijos kanalai transliavo išplėstinę įrašo versiją. Šie kadrai parodė, kaip kaliniai buvo smarkiai mušami ir prievartaujami lazdomis.
Vaizdo įrašą rodė „Channel 9“ (šį kanalą sukūrė „Sakartvelo svajonės“ lyderis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, kanalo bendrasavininkė – verslininko žmona), taip pat opozicinis „Maestro“ televizijos kanalas. Tuo pat metu televizijos kanalai tvirtino, kad įrašą gavo iš buvusio Gldanio kalėjimo darbuotojo Vladimiro Bedukadzės.
Bedukadzė pasirodė 9 kanalo eteryje (susisiekęs su žurnalistais per „Skype“). Jis pareiškė, kad kalinių kankinimai buvo vykdomi Vidaus reikalų ministerijos vadovo nurodymu, o Bausmių vykdymo ministerijos vadovė neva žinojo apie tai, kas vyksta. Buvęs kalėjimo prižiūrėtojas taip pat sakė, kad minėtus kadrus perdavė ES atstovams Briuselyje.
Valdžia savo ruožtu teigė, kad skandalą surengė vienas iš „Sakartvelo svajonės“ šalininkų. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, vienas kalinys papirko sargybinius, kad šie sumuštų kitus kalinius ir tai nufilmuotų (kad opozicija ateityje galėtų panaudoti šiuos įrašus kaip kompromituojančius įrodymus prieš valdžią).
Visgi rugsėjo 18 dieną buvo paskelbtas oficialus pranešimas, kad du pataisos įstaigos darbuotojai yra sulaikyti dėl kaltinimų „nežmonišku elgesiu su kaliniais“. Trečias, buvęs kalėjimo pareigūnas Vladimiras Bedukadzė, kuris buvo atleistas 2012 metų gegužę, įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašą, nes tuo metu jau gyveno Belgijoje.
Po devynerių metų išžaginimo su vanta detektyvas, panašu, išnarpliotas
2012-ųjų vasarą buvo išplatinta ir vaizdo medžiaga, kurioje esą buvo vaizduojamas kalinio išžaginimas. Ši medžiaga tada suvaidino lemtingą vaidmenį tuomet valdančiai partijai VNJ ir prezidentui M.Saakašviliui. Nepaisant pakartotinių bandymų įrodyti, kad ši filmuota medžiaga yra išgalvota, Sakartvelo žmonės vis dar tiki, kad visa tai iš tikrųjų įvyko.
Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį
Grupė žurnalistų – tyrėjų surado pagrindinį šio spektaklio aktorių – tuometinį kalinį Gia Kazarišvilį. Jis viską papasakojo. Kazarišvilis aprašė, kaip jis atliko išžaginamojo vaidmenį vaizdo įraše, kurį režisavo tuometis pataisos įstaigos pareigūnas V. Bedukadzė. Reikalas liečia tik epizodą su vanta (šluotele), kuris štai jau 9 metai yra pagrindinis valdančios „Sakartvelo svajonės” politinių pareiškimų simbolis.
„Jie nuleido mano sportines kelnes, nenuėmę apatinių, padėjo man tarp kojų vantą (matyt, jos kotą) ir nufotografavo“, – pasakoja kalinys. Pažymėtina, kad filmavimas buvo atliktas kameros Nr.5 fone, nes tuomet valdančiosios VNJ partijos rinkiminis numeris buvo 5.
Gia Kazarišvilis davė interviu „Chronicle Plus“ redaktoriui Eliso Kiladzei. Pasak Kiladzės, iš tikrųjų 5 kamera neegzistuoja, ir kalinys tai patvirtino.
„Visi įtarėme, kad Vladimiro Bedukadzės pasiūlyta išžaginimo su šluota scena, kuri iš tikrųjų 2012 metais pakeitė politinį kraštovaizdį ir atnešė į valdžią „Sakartvelo svajonę“, buvo surežisuota, tačiau neturėjome dokumentinių įrodymų. Jis (Kazarišvilis) pasakė, kad ši scena buvo surežisuota, Vladimiras Bedukadzė nufilmavo kelis dublius, kad scena su vanta būtų pakankamai įspūdinga, po to pasirinko geriausią variantą ir pasiūlė tai kaip kankinimo ir nežmoniško elgesio pavyzdį. 5-tos kameros nėra, jis buvo penkioliktoje kameroje, ir tai taip pat buvo Bedukadzės inscenizacijos ir Rusijos specialiosios operacijos dalis. Iš tiesų išprievartavimo su vanta nebuvo “, – sakė Eliso Kiladze.
Šiuo metu Sakartvele vyksta vietos valdžios rinkimų antrasis ratas, temdomas įtampos dėl opozicijos lyderio eksprezidento M.Saakašvilio kalinimo. Kokį vaidmenį šalies politiniame gyvenime suvaidins detektyvinė kalėjimo istorija naujoje šviesoje, ar prisidės ji prie reikalavimų paleisti M. Saakašvilį į laisvę, tikiuosi, greitai pamatysime. Kažin, ar sakartveliečiams priimtini tokie Kremliaus ir jo agentūros Sakartvele sukurti „kompromatai” prieš nepageidaujamus politikus.
Kalėjimo tvora. Slaptai.lt nuotr.
Maskva, spalio 16 d. (AFP-ELTA). Rusijoje užfiksuotas dar vienas incidentas įkalinimo įstaigoje – šeštadienį pradėtas tyrimas dėl riaušių kalėjime, kuriose dalyvavo mažiausiai 200 nuteistųjų.
Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad jos kilo dėl smurto prieš kalinius, praneša AFP.
Riaušės prasidėjo penktadienį Vladikaukazo pataisos kolonijoje Nr. 1. Tyrimų komiteto vietinis skyrius paskelbė, kad neramumuose, kurių metu buvo gadinamas kalėjimo turtas, dalyvavo 200 kalinių, o tvarką įvedė į įvykio vietą nusiųstos specialiosios pajėgos. Pranešama, kad niekas nenukentėjo.
Tyrėjai taip pat paskelbė, kad pradėtas tyrimas dėl masinių riaušių organizavimo, o už tai gresia nuo 8 iki 15 m. įkalinimo bausmė.
Penktadienį naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad riaušės prasidėjo kai du kaliniai „pasipriešino planinei kamerų apžiūrai“ ir „išprovokavo kitus nuteistuosius“.
Tačiau pažeidimus įkalinimo įstaigose fiksuojanti žmogaus teisių organizacija Gulagu.net, kuri turi daug šaltinių Rusijos bausmių atlikimo sistemoje, šeštadienį paskelbė, kad neramumai kilo kalėjimų prižiūrėtojams pradėjus mušti kalinius guminėmis lazdomis. Ši organizacija socialiniame tinkle „Telegram“ rašė, kad „kaliniai persipjovė venas, kad sustabdytų patyčias“.
Vladimiras Osečkinas, kuris Gulagu.net projektui vadovauja iš Prancūzijos, sako, kad nuteistieji žalojasi tam, kad atkreiptų prokurorų dėmesį į patiriamus kankinimus. Anot jo, su organizacija iš įkalinimo vietos susisiekė nuteistasis, kuris atsiuntė kalinio nuotrauką su ant kūno matomomis raudonomis žymėmis nuo mušimo.
Anot V. Osečkino, įprasta praktika, kad kalėjimų prižiūrėtojai viską filmuoti pradeda tik kilus riaušėms ir prokurorams pateikiama medžiaga tik apie kalinių, bet ne prižiūrėtojų veiksmus.
Spalio mėnesį Gulagu.net išplatino pirmuosius iš daugiau nei 1 tūkst. vaizdo įrašų, kuriuose nufilmuoti Rusijoje kankinami nuteistieji.
Viename vaizdo įrašų matoma kaip Saratovo kalėjimo ligoninėje buvo prievartaujami ir kankinami žmonės. Dėl šio incidento Rusijos kalėjimų tarnyba anksčiau spalį atleido kelis pareigūnus.
Mūsų raišoje šluboje demokratijoje tapo įprasta: kai tik aukštojoje politikoje pritvinksta koks skandalas, kai pasišiukšlina ministrai ar Seimo politikai su žmogaus teisių gynėjais (toliau – ŽTG), tauta ima šauktis Prezidento. Kur prezidentas? Kodėl jis tyli? Kodėl ne (at, – iš, -) važiuoja? Kodėl netrinksi kumščiais? Kodėl neišmeta, neatleidžia iš pareigų… ir t.t.
Pasiklausius, kaip visokie ŽTG, Seimo kontrolieriai ir kita panaši publika pastaruoju metu dergia mūsų valstybę, dorai jai dirbančius pareigūnus ir net skundžia Briuselio funkcionieriams, sukliko ir mano vidinis balsas; „O kur mūsų užsienio reikalų ministras? Ko jis tyli, ko neužkerta skundikams per blakstienas? Argi ne jo reikalas domėtis, kokias depešas užsienio valstybių institucijoms, juolab – mūsų „viršininkams“ Briuselyje siuntinėja tos neva Lietuvą atstovaujančios personos?“
„Juolab nedovanotinas ministro tylėjimas, – toliau klykia balsas, – jei tų depešų pasėkoje mūsų valstybę ištiktų įvairios skaudžios bausmės. O juk ypač skaudėtų, jei tos bausmės kirstų per ir be to liesą mūsų biudžetą. Nes be savųjų bedarbių ir benamių šelpimo, šiandien dar esame verčiami samdyti virėjas, valytojas, vaikų aukles, užpakalių šluostytojus dėl nekviestų svetelių, nenorinčių savimi pasirūpinti! Tačiau iš valstybės to reikalauja valstybės įstatymų pažeidinėtojų teisių gynėjai“.
Taigi, kur mūsų užsienio reikalų ministras? Kabina košę, kurią išvirė su Kinija? Dabar iš visų pusių skamba bauginimai, jog kažką Kinijoje taip supykdė mūsų užsienio reikalų politika, kad jau tuoj tuoj prasidėsiąs karas, o reklamdaviai netgi ragina supirkinėti maisto atsargas. Kaip čia be UR ministro išmintingų patarimų ir įžvalgų? Juolab, kad nelaukdami Kinijos iniciatyvų, Lietuvai karą, sprendžiant iš visko, paskelbė mistinių teisių gynėjai kartu su seksualinių įmantrybių mylėtojais.
Biurokrato antspaudas
Skundai į tarptautines institucijas – lyg realybe staiga pavirtęs blogiausias sapnas iš sovietinės praeities, kai Lietuvos partiniai funkcionieriai, vedami tik jiems žinomų interesų, skųsdavo savo kolegas Maskvos „organams“.
Šiuolaikiniai skundikai šiais visuotiniais kaukių dėvėjimo laikais mėgsta prisidengti ŽTG kaukėmis, todėl net sunku įžiūrėti, ką jie laiko žmonėmis ir nuo ko juos gina.
Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas neseniai paskelbė ataskaitą (toliau – Ataskaita), kurioje tvirtina, kad neteisėtai Lietuvos valstybės (o tuo pačiu ir ES) sieną kirtusių migrantų sulaikymo sąlygos prilygo nežmoniškam elgesiui, tiesiog – kankinimams. Pasak Ataskaitos autorių, buvo tinkamai neužtikrinamos prašytojų teisės į asmens privatumą, higieną, oro sąlygas atitinkančius rūbus, apavą, kas prilyginta draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, reguliariai apsilankantis pasienio su Baltarusija karščiausiuose taškuose, apie kontrolierių ataskaitą atsiliepė nedvejodamas: „Tie vertinimai, tam tikri kriterijai, kuriais matuojamas ir įkontekstinamas žodis „kankinimai“, labai keisti. Tarkime, teiginys, kad trūko karšto maisto. Sutinku, kad tai yra trūkumas, bet ar tai galima prilyginti kankinimui? Didelė dalis Lietuvos galbūt ir dabar negali sau leisti kasdien karšto maisto./…/ Pavyzdys – trūksta švaros, higienos, užsiėmimų vaikams. Viena vertus, jeigu yra tėvai, kokia jų yra užduotis su vaikais? Ne žaisti, ne užsiimti? Ar tai irgi turi daryti Valstybės sienos apsaugos tarnyba? Šitie teiginiai dabar keliaus į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Kokie bus padariniai to, kad visos šitos institucijos galbūt gaus šitokią ataskaitą? Lietuva tikrai turės ką atsakyti“.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija
Na, gal kam nors, skaitant tą ataskaitą, ir nuriedės didelė ašara. Bet man ašara nenuriedėjo. Nes pasidomėjau, kokią informaciją apie atvyksiančius „svečius“ ir būtinas sąlygas jiems tinkamai priimti turėjo pasienio, migracijos ir kitos tarnybos. Pasirodo, jokios. Net rūpestingieji ŽTG, belaukdami svetelių (neaiškinkite man, kad jie nieko nežinojo, nes jei būtų nežinoję, nekaltintų dabar kitų Lietuvos pareigūnų nepakankamu svetingumu) nepasirūpino pasitikti jų tinkamu Lietuvos klimatu (pavyzdžiui, amžina vasara) bei apartamentais su visais patogumais.
Kur jie žiūrėjo? Ką veikė? Gal paprasčiausiai miegojo, o dabar atsibudo? Ana, kiek jau metų visokie ponai iš ES viršūnių piktinasi, kad Lietuvoje – didžiausia socialinė atskirtis, mažiausios pensijos, ragina gerinti padėtį, bet Lietuva – nė krust. Ko negali, ko nenori, to ir nedaro. Bet nei Seimo kontrolieriai, nei ŽTG dėl to Lietuvos niekam neskundžia.
Užtat ir rutuliojasi klausimas: kam dirba, kieno interesus gina SK ir ŽTG? Dirba Lietuvai bei jos įstatymams paklusniems piliečiams, ar įvairių tautybių avantiūristams, sienų perėjūnams, ĮSTATYMŲ PAŽEIDĖJAMS?
Spalio 8 d. „Žinių radijo” laidos vedėjas Aurimas Perednis ir jo pašnekovas, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius aptarė Seimo kontrolieriaus ataskaitą dėl migrantų padėties bei Vytauto Valentinavičiaus kaip valstybės tarnautojo elgesį. Į laidos vedėjo klausimą, teigiamai ar labiau neigiamai vertintina pateiktoji Ataskaita, V. Laučius atsakė, kad Ataskaitoje daugiau ideologinių sumetimų, o ne objektyvios apžvalgos: „Ideologiją matau noruose pabrėžti, kad nelegalių migrantų srauto problema yra pirmiausia ne nacionalinio saugumo, o žmogaus teisių problema, ir tai, kad tos teisės pažeidžiamos Baltarusijoje, mums nerūpi, o štai čia mes dirbame darbą, [rodydami] – žiūrėkite, valdžia pažeidžia žmogaus teises ir kalta – valdžia. O tie, kas migrantus čia siunčia, ir patys nelegalūs migrantai – nekalti. Matau tame ideologinę nuostatą, kuri, deja, būdinga bent jau daliai Seimo kontrolieriaus institucijos“.
Laidos vedėjui paprašius patikslinti, kur neobjektyvumas, nejau netiesa, kad trūko batų ar karšto vandens, V. Laučius paaiškino: „Taip, faktas, kad Lietuvos pasienyje nebuvo pastatyta batų, nebuvo padėta karšto vandens. Na, nelaukėme mes, kad štai ims ir atvyks pas mus žmonės pagyventi. Tūkstančiai žmonių. Su batais, vandeniu, visomis geriausiomis medicinos paslaugomis mes jų tikrai nelaukėme. Bet tai nėra Lietuvos kaltė: mes juk neplanavome, kad tai įvyks. O kai tai įvyko, tos sąlygos buvo gerinamos. Kur neobjektyvumas? Neobjektyvumas – dvigubi standartai. Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas, kuris yra šiuo atžvilgiu aktyviausias ir aršiausias valdžios kritikas, pats yra iš esmės žmogaus teisių ir orumo pažeidėjas“.
Verta prisiminti, jog spalio 6 d. savo FB paskyroje prezidentas Gitanas Nausėda rašė, jog „Europos saugumas prasideda nuo jos sienų. Būtent apie tai vakar kalbėjome su Europos Sąjungos lyderiais. Lietuva inicijuoja ES migracijos, prieglobsčio ir sienos apsaugos politikos pokyčius tam, kad ateityje galėtume geriau saugoti savo sienas ir neleistume nedemokratiškiems režimams manipuliuoti ES teisės aktais ir žmonėmis“.
Ta kryptimi dirba ir Vidaus reikalų ministerija. Ministrė A. Bilotaitė kartu su dvylika kitų ES ministrų bendru laišku kreipėsi į Europos Komisiją dėl pokyčių migracijos sistemoje ir būtinybės stiprinti ES išorės sieną.
Teisinga ar neteisinga?
Svarų indėlį, sprendžiant šią problemą, įnešė ir NATO Parlamentinės Asamblėjos rudens sesijoje Lisabonoje (Portugalijoje) dalyvaujantis Seimo narys Audronius Ažubalis, dirbantis NATO Politikos komitete. Komitete svarstant Brendano Boyle‘o pateiktą rezoliucijos projektą „Maintaining NATO‘s Focuson the Russian Challenge“, buvo pritarta A. Ažubalio esminėms pataisoms dėl Rusijos sąjungininkės Baltarusijos veiksmų, kuomet žmonės pasitelkiami kaip ginklas, įgyvendinant Lukašenkos neteisėtos migracijos projektą hibridiniame kare prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. O prieš tai rytiniame Parlamentinės Asamblėjos konservatorių politinės grupės posėdyje A. Ažubalis išsamiai pristatė situaciją Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos pasienyje su Baltarusija.
Paaiškėjus, jog faktai, kuriuos Ataskaitą rengę Seimo kontrolieriai pavadino „kankinimais“, yra paimti iš pirmųjų migrantų apgyvendinimo Lietuvoje savaičių, o dabar praktiškai visi trūkumai yra ištaisyti ir padėtis nuolat gerinama, nenorom kyla įtarimas, jog tos ataskaitos tikslas – net ne neteisėtai į mūsų šalį įsiskverbusių migrantų padėties gerinimas, o sąmoninga Lietuvos kaip valstybės kompromitacija.
Siaubūnas. Vytauto Visocko nuotr.
Ar ataskaitą rengę Lietuvos Seimo kontrolieriai yra korumpuoti, ar tik „naudingi idioti” – šitai dar reikia išsiaiškinti, bet kad jų veikla kenkia ir valstybei, ir tautai, abejonių nekyla.
Įtarimus dėl Seimo kontrolierių (ir jiems padedančių, neteisėtų migrantų teises ginančių advokatų) veiklos paskatų stiprina ir tas faktas, kad, kaip jau minėta, šitas juodas darbas vyksta tokiu metu, kai kiti mūsų šaliai atstovaujantys politikai, valdininkai beldžiasi į ES institucijas, siekdami pataisų į ES įstatymus, reguliuojančius nelegalių migrantų padėtį ir jų priėmimo taisykles.
Į tai dėmesį atkreipė ir L. Kasčiūnas: „Aš tikrai pasitikiu mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir tikrai neabejoju, kad argumentuotai bus atsakyta, kad apgręžimo politika vykdoma efektyviai, teisingai pagal mūsų Lietuvos Respublikos įstatymus, ir ji turi būti tęsiama. Šita politika dabar yra labiausiai torpeduojama. Norėčiau į tai atkreipti dėmesį – būtent apgręžimo politika“ (tv3.lt).
Apgręžimo politika – naujas požiūris į ligšiolinę ES vykdomą politiką emigrantų atžvilgiu, kurią puoselėjo ir diegė Europos Sąjungai blogą linkintys asmenys, prisidengę humanistinėmis idėjomis: užuojauta, pagalba, parama, integracija.
Apgręžimo politika kerta per šaknis iš žmonijos problemų ir pavienių žmonių nelaimių pelną sau kraunantiems ciniškiems verslininkams. Todėl tą juodąjį, Europą apraizgiusio voratinklio interesus ginantys teisininkai, jų vairuojama žiniasklaida nesibodi jokių priemonių, kad nebūtų įgyvendintos tos iniciatyvos, kurios galėtų apsunkinti nelegalių migrantų patekimą į Europą.
Maža to, paaiškinimo ir aptarimo prašosi nesuprantamas ES biurokratų teisinis neraštingumas ar aklumas: juk negalima nematyti, kad išsireikalavę įstatymų pažeidėjams – savo tapatybes slepiantiems neteisėtiems migrantams visokių lengvatų, dosnaus valstybinio finansavimo jų „oraus gyvenimo“ poreikiams patenkinti, žmogaus teisių gynėjai, tarp kurių dauguma yra teisininkai, tuo pačiu visoje ES skatina teisinį nihilizmą, įstatymų ignoravimą.
Ugniagesių automobilis Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.
O paskui tie patys biurokratai žvangina kardais ir grasina sankcijoms toms valstybėms, kurios nenori savo valstybių Konstitucijų paversti nieko nereiškiančiu priedėliu prie ES įstatymų, kaltindami jas ES įstatymų pažeidinėjimu!?
Tai ką, galų gale, šiandien reiškia teisė ir teisingumas ES biurokratų žodyne?
Lietuvai, žinoma, sunku būti tokios opios problemos formuluotoja, reikalaujančia teisingumo savo piliečių, o ne nekviestų atėjūnų atžvilgiu. Na, bet kartais ir mažas akmenėlis apverčia didelį vežimą. Svarbiausia, kad to akmenėlio nerūpestinga „vietinė“ koja nuo teisinio vieškelio nenuspirtų į teisėtumo pažeidėjų liūną…
