Ispanijos karalius Juanas Carlosas palieka šalį. EPA-ELTA nuotr.
Korupcija įtariamas buvęs Ispanijos karalius Juanas Carlosas ketina palikti šalį ir apsigyventi užsienyje. Karališkieji rūmai pirmadienį pranešė, kad Juanas Carlosas apie tokį savo sprendimą laišku informavo savo sūnų karalių Felipę VI. Kokioje šalyje norėtų gyventi ateityje, jis neatskleidė.
Savo sprendimu jis norįs palengvinti savo sūnaus, kaip valstybės vadovo, darbą, „turint omenyje viešas pasekmes, kurias šiuo metu kelia tam tikri praeities įvykiai“, rašo buvęs karalius, aiškiai turėdamas omenyje birželį prieš jį pradėtą teisėsaugos tyrimą.
„Tai yra sprendimas, kurį priimu su giliais jausmais, tačiau labai ramiai“, – pabrėžiama laiške.
Ispanijos aukščiausiasis teismas birželį pradėjo tyrimą dėl buvusio monarcho sąsajų su spėjama korupcijos afera. Įtariama, kad Juanas Carlosas iš Saudo Arabijos gavo milijoninį kyšį, kai čia vienas ispanų konsorciumas tiesė geležinkelį tarp Mekos ir Medinos miestų.
Tyrimas sutelktas į įvykius po 2014 metų vidurio. Tuo metu Juanas Carlosas dėl virtinės skandalų perleido sostą savo sūnui.
Po beveik keturių dešimtmečių nusiėmęs karūną, šiandien 82-ejų buvęs monarchas neteko apsaugos, kurią valstybės vadovui suteikia konstitucija.
Juano Carloso advokatas Javieras Sanchezas Junco Mansas pareiškė, kad jo klientas, nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos, toliau bendradarbiaus su teisėsauga.
Eidamas Katedros aikšte išvydau nuotrauką – Popiežiaus Jono Pauliaus II portretą. Tai buvo ypatinga nuotrauka: užrašas kvietė, ragino, drąsino – nebijokite! Ar begali būti gražesnis, prasmingesnis linkėjimas? Tokį padrąsinimą džiugu išgirsti. Išties – kodėl turime gyventi susigūžę? Būkime atkaklesni, gajesni, tvirtesni. Drąsiau žvelkime tiek į savo asmeninę, tiek į Lietuvos ateitį!
Vaikščiodamas po Vilnių ir besidžiaugdamas priartėjusia vasara pastebėjau dar keletą dėmesį patraukusių vaizdų. Pavyzdžiui, tie vaikinai ir merginos, iš visų pusių apsėdę paminklą – gražu ar ne? Nieko smerktino, kai paaugliai taip arti … paminklo. Bet ar jie – tikrai arti Lietuvos istorijos? Ar jie žino, kas buvo Karalius, kurio paminklo papėdėje jie džiaugiasi jaunyste? Ar jie bent nutuokia, ką šis karžygys gero nuveikė Lietuvai? O gal tik pablevyzgos, prišnerkš, prispjaudys, ir tada patrauks savais keliais?
Praėjau ir pro Jaunimo teatrą, tarsi visų pamirštą, vienišą. Nebeprisimenu, kada paskutinį sykį svečiavausi šiame teatre. Kaltas, žinoma, ne vien koronavirusas. Kadaise į teatrą, ne vien – Jaunimo, susiruošdavau kartą per mėnesį. Kokių puikių, visam gyvenimui įsiminusių vaidinimų mačiau?! Prisimenu jaudulį, kuris apimdavo peržengus teatro slensktį, kai imdavo gesti šviesos, prasiskirdavo užuolaidos… Net kolekcionavau teatro lankstinukus, kuriuose buvo užrašyta, kas parašė dramą, kas – spektaklio režisierius, kokie aktoriai vaidina…
Dabar – aplenkiu visus teatrus. Tiesiog bijau išvysti tas neva šiuolaikiškas, neva prasmingas modernybes – skeryčiojimus, šūkaliojimus, drabužių draskymus. Sykį nudegiau, nutaręs pažiūrėti labai garbinamo, neva gilaus režisierio spektaklį. Anksčiau gilius jausmus išreikšdavo subtiliai: ašara, nežymiu rankos mostu, vienui vienu žingsniu, galų gale – tylėjimu. Dabar kažkodėl reikia lakstyti po sceną, klykti tarsi išprotėjusiam, keiktis tarsi vežikui…
Ne, tokius „spektaklius” aplenkiu iš tolo. Nenoriu, kad jie bjaurotų atminty pasilikusių anų, tikrųjų, spektaklių grožį…
Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.
Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.
Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.
Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.
Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?
Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.
O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.
Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.
Be jokių paaiškinimų buvo suimti trys svarbūs karališkosios Saudo Arabijos šeimos nariai, įskaitant dabartinio karaliaus brolį, skelbia BBC.
Du iš trijų areštuotų vyrų yra vieni įtakingiausių asmenų šioje karalystėje.
Manoma, kad tokių žingsnių kronprincas Mohammedas bin Salmanis ėmėsi siekdamas sustiprinti savo valdžią. Trys suimtieji yra karaliaus jaunesnysis brolis princas Ahmedas bin Abdulazizas, buvęs kronprincas Mohammedas bin Nayefas ir karaliaus pusbrolis princas Nawafas bin Nayefas.
2017 m. dešimtys karališkųjų Saudo Arabijos asmenų, ministrų ir verslininkų buvo uždaryti sostinėje Rijade įsikūrusiame viešbutyje „Ritz-Carlton”.
Prieštaringai vertinamas Mohammedas bin Salmanis laikomas de facto karalystės valdovu nuo to laiko, kai 2016 m. karaliaus, savo tėvo, buvo paskelbtas kronprincu.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga” gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.
Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.
Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.
Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai
Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.
Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.
Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.
Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…
Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.
Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.
Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio
Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.
LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…
Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.
Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.
Monarchija – 113 dienų…
Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.
Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…
Kas pakeis demokratiją?
Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.
Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“
Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Šiemet Lietuvos Respublikos Seimas ėmėsi keistokos iniciatyvos – pompastiškai ir egzaltuotai pažymėti Lenkijos Respublikos pirmosios konstitucijos paskelbimo dieną. Į renginį įsitraukė ne tik kai kurie Seimo nariai ir jo pirmininkas, vienas istorikas, bet ir, suprantama, kaimyninės Lenkijos atstovai. Kodėl gi šiems neįsitraukus, jei pagerbiama jų šalies pirmoji konstitucija.
Žiniasklaidoje akcentuotos šios konstitucijos teigiamybės, kartu atkakliai ir naiviai peršant mintį, jog tai esanti ir Lietuvos pirmoji konstitucija. Norėčiau oponuoti visam tam ir pabrėžti dalykus, kurie nesąmoningai ar iš vadinamojo politkorektiškumo yra nutylimi. Iš tikrųjų tai buvo vienas reakcingiausių to laikotarpio dokumentų Europoje, kurio bene pagrindinis tikslas buvo užkirsti kelią Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) idėjų plitimui Lenkijoje. Prancūzai panaikino monarchiją, lenkai ją įtvirtino konstituciškai, prancūzai panaikino luomus, lenkai juos įtvirtino konstituciškai, prancūzai atskyrė bažnyčią nuo valstybės, lenkai katalikų bažnyčią padarė valstybinę, „viešpataujančią“, o (citata) „perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo į kokį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė“.
Aplinkinėse valstybėse jau buvo panaikinta baudžiava: 1781 m. – Čekijoje, 1785 m. – Vengrijoje, 1788 m. – Danijoje, 1789 m. – galutinai Prancūzijoje, o Švedijoje ir Norvegijoje jos nebūta visai, lenkai ją įtvirtino konstituciškai. Tokiais žingsniais lenkai grąžino XVIII a. pabaigos valstybę į viduramžių laikus. Be to, konstitucijoje buvo įtvirtintas „vadovaujantis lenkų tautos vaidmuo“ visuomenėje ir valstybės valdyme, o tai daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“. Tai, kas buvo papildomai priimta tų metų rudenį, buvusio Lietuvos statuso neatkūrė, buvo tik reglamentuotas administravimas tos Lenkijos dalies, kuri vadinosi Litwa.
Suprantama, kodėl Lenkijoje ši konstitucija gerbiama – alternatyvios jai sukurta nebuvo. Ir nors konstitucija netrukus buvo karaliaus atšaukta, jos nuostatos lenkų sąmonėje išliko visą laiką. Tos nuostatos lėmė ir abu XIX a. sukilimus (1831, 1863), ir R. Dmovskio ar J. Pilsudskio požiūrį į lietuvių, latvių, baltarusių pastangas kurti nacionalines nuo Lenkijos nepriklausomas valstybes 1918–1921 m. Tad neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918–1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, ir traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka.
Konstitucijos kritikai teigia, kad joje neminimas Lietuvos vardas. Smulkmena! Tas vardas nustotas minėti kur kas anksčiau ir liko tik karaliaus titulatūroje, kur Lietuva minima ne kaip nors išskirtinai, bet drauge su kitomis Lenkijai priklaususiomis žemėmis. Štai kaip konstitucijos preambulėje titulavosi Stanislovas Augustas Poniatovskis ir kaip nusakomas seimo atstovavimas (vertimas): „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai /…/“.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antrajai, lietuvių bajorų tautai, Lenkijos seimas jau nebeatstovavo senokai, tad vadinti šią konstituciją Abiejų Tautų Respublikos yra ciniška. Iš tiesų karalius ir čia yra nuogas, nes kitų šalių istoriografijoje vyrauja teisingas požiūris, jog 1772–1793–1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, ką liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos. Dangstytis tuo, kad gegužės 3 d. konstitucija buvo išversta ir į lietuvių kalbą, taipogi yra ciniška, nes tai nėra nei Lietuvos valstybingumo, nei rūpinimosi lietuvių kalba įrodymas. Stalino konstitucija irgi buvo išversta į lietuvių kalbą – ar dėl to dar ir tą konstituciją reikėtų adoruoti?
Be to, Lenkijos konstitucijos makaronizuotą vertimo kalbą sunkoka vadinti lietuvių – tai greičiau anų laikų „po prostu“ žargonas, jei palyginsime su Mažosios Lietuvos lietuvininkų rašto kalba. 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas iš tikrųjų įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų Lietuvos diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią šalies nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad Lietuvos buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.
Alvydas BUTKUS yra Lietuvos kalbininkas, baltistas, VDU Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Valdovų rūmai. Eksponatas. Vytautas Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jungtinės Karalystės (JK) princas Haris (Harry) prisipažino kadaise norėjęs palikti karališkąją šeimą, informuoja „The Guardian“.
Princas Haris, kuris yra penktasis eilėje į Jungtinės Karalystės karališkąjį sostą, apie tai prisipažino sekmadienį paskelbtame interviu. Prieš kelias dienas princas taip pat sakė abejojąs, kad bet kuris karališkosios šeimos narys iš tiesų nori būti karalius arba karalienė.
Sekmadienį paskelbtame interviu princas teigė, neva armijoje praleistas laikas, kai jis buvo „tiesiog Haris“, buvo geriausias kada nors išsivadavimas. Princas net prisipažino kadaise svarstęs atsisakyti karališkojo titulo.
Pareiškęs, kad nė vienas karališkosios šeimos narys nenori būti karalius arba karalienė, princas sukėlė tikrą sąmyšį. „Ar yra nors vienas karališkosios šeimos narys, kuris nori būti karalius arba karalienė? Nemanau“, – žurnalui „Newsweek“ sakė princas Haris. Tačiau, anot princo, karališkosios šeimos nariai tai daro „dėl didesnės žmonių gerovės“.
Princas Haris pastaraisiais metais didžiąją dalį savo laiko skyrė labdaringiems tikslams ir sąmoningumo apie žmonių psichinę sveikatą didinimui.
Marketingo komunikacija per kelis dešimtmečius pasikeitė keletą kartų, tad tradicinis marketingas šiuolaikinio žmogaus jau nebeveikia. Milžiniški informacijos srautai vargina vartotojus, jie pradeda ignoruoti įprastus medijos kanalus – televizorius reklamos metu išjungiamas, į reklamą spaudoje ar elektroninėje erdvėje taip pat nebekreipiama dėmesio.
Kaip keičiantis vartojimo įpročiams, pasitelkiant naujas komunikacijos priemones, pelnyti vartotojų pasitikėjimą ir lojalumą verslui – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bei sprendimo būdų pripažinti Lietuvos marketingo profesionalai ieškojo konferencijoje „LiMADay Šiauliai. Turinio marketingas: menas daryti įtaką“.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys „Varpas“ dar 2006 metų rugsėjo mėnesį pateikė skaitytojams inžinieriaus Rimanto Kunčo – Žemaitaičio iš JAV rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą. Autorius istoriniais faktais pasiremdamas Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data ar jo pradžia Lietuvių katalikų mokslo akademiją, Lietuvos Bažnyčios hierarchus, istorikus, Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisiją.
