Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!
Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.
Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!
Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.
Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.
Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.
(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus vardu.)
XXX
Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…
Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.
O jeigu vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.
Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.
X
menu
fundamentalumo
nebuvo
damai
nuo
lūpų
nuslinkę
dažai
trumpam
pakibo
įsivaizduojamoje
vakuumo
ertmėje
kol
nusileido
ant
prakąsto
obuolio
(čia
kaip reta
derėjo
grakščioji
lūpų
užtepėlė
prie retų
dantų
muliažo)
kai
kitame puslapyje
nusirąžęs
fortepijonas
perėjo
į menę
bene
tada
prie benediktino
taurės
palinko
mūsų auros
katino ūsų
supelijusios pelės
ir
klaustuko
(gulbės?)
formų
puota
dar
tęsėsi
peraugdama
į amžinybę
paniškai
užsibaiginėjo
lapkritis
2020.11.26; 16:00