Estijos premjerė Kaja Kallas. EPA – ELTA foto
Talinas, vasario 23 d. (AFP-ELTA). Estijos gynyba „prasideda nuo Ukrainos“, ketvirtadienį, Rusijos invazijos į Ukrainą metinių išvakarėse, interviu naujienų agentūrai AFP sakė šios Baltijos valstybės premjerė Kaja Kallas.
„Aiškiai matome, kad šiuo metu mūsų gynyba prasideda taip pat ir nuo Ukrainos, nes Ukraina kovoja su ta pačia grėsme (…) Taigi, kol jie kovoja, jie silpnina tą patį priešą, kurį turime ir mes“, – AFP angliškai sakė K. Kallas.
Paklausta apie Estijos saugumo problemas, K. Kallas pabrėžė būtinybę „visiškai diskredituoti agresijos įrankį“. „Jei ši agresija pasiteisins Ukrainoje, tai bus kvietimas panaudoti ją ir kitur“, – sakė K. Kallas.
„Jei yra taip, kad (…) užpuoli kitą šalį, kitą suverenią šalį, gauni daugiau teritorijų, daugiau žemės, daugiau gamtos išteklių, tuomet (…) visoms agresorėms, ar būsimoms agresorėms pasaulyje, pasiunčiamas signalas, jog tai apsimoka, panaudokite tai“, – kalbėjo K. Kallas.
1,3 mln. gyventojų turinti Estija, kadaise okupuota Sovietų Sąjungos, yra viena didžiausių Ukrainos donorių ir neseniai pareiškė, kad padidins savo karinę paramą karo niokojamai šaliai iki daugiau nei 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Remiantis naujausiais Vokietijoje įsikūrusio Kylio pasaulio ekonomikos instituto surinktais duomenimis, atsižvelgiant ne tik į karinę, bet ir humanitarinę bei finansinę pagalbą, per pastaruosius metus Estijos parama Ukrainai sudarė 1,07 proc. BVP.
Kuo įsimintina 2021-ųjų metų pabaiga? Vakarų sostinėse daug žymių, įtakingų politikų baiminosi (ir tebebijo) galimo plataus masto Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.
Štai vienas iš paskutiniųjų NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pareiškimų: „Konflikto rizika yra reali“. Šiuos žodžius jis ištarė tuoj po NATO užsienio reikalų ministrų krizinio posėdžio sausio 7-ąją dieną. Aljanso generalinis sekretorius be užuolankų įspėjo dėl „realios“ rizikos, esą Rusija vėl gali surengti invaziją į Ukrainą.
Be jokios abejonės, toks variantas – neatmestinas. Dabartinė Rusijos valdžia išties siekia pavergti Ukrainą taip, kad ji būtų tik klusni Kremliaus vasalė. Bet okupuoti šalį juk galima ne vien karinėmis priemonėmis. Karinis išpuolis – vienas iš prasčiausių sprendimų, ypač kai okupuojama šalis – skaitlinga, didelė, pramokusi kariauti. Ką čia beaušinti burną: karas nusineša daug žmonių gyvybių, sugriaunami miestai, o vietiniai gyventojai ima nekęsti įsiveržėlių, vos tik pasitaiko menkiausia galimybė, jiems priešinasi ir ginklu, ir rengdami sabotažus fabrikuose, gamyklose.
Kur kas veiksmingesnis kelias pavergti Ukrainą – ne karinėmis, o politinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Pats išmintingiausias būdas – politiškai supančioti Kijevą, kad jis neva pats, savo noru, klusniai vykdytų visus Vladimiro Putino nurodymus. Štai koks tikrasis Kremliaus diktatoriaus sumanymas.
Būtų naivu manyti, jog V.Putinas trokšta pulti Ukrainą taip stipriai, kad jo tankai pasiektų net Kijevo priemesčius. Rusijos kariuomenė niekaip nepajėgi nueiti iki Kijevo. Juolab su tuo 150 tūkst. karių kontingentu, kuris dislokuotas prie sienos su Ukraina.
Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrėjus Ilarionovas (JAV) yra paskaičiavęs, kad, Rusijai, jei ji tikrai sumanytų žygiuoti iki pat vakarinės Ukrainos, reikėtų karinės armados, kuri turėtų mažų mažiausiai pusę milijono karių. O tai – ypač didelės finansinės išlaidos, kurių sau negali leisti net Rusija. Tad Rusija pasienyje su Ukraina šiuo metu tegali surengti nebent trumpalaikes ir ne itin triukšmingas karines provokacijas, kurių svarbiausias tikslas – palaikyti įtampą.
Džo Baidenas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Tad kodėl Vakarai, įskaitant JAV, taip išsigando plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo, jei jis – beveik neįmanomas? Jie nuoširdžiai bijo ar tik apsimeta, kad bijo? Štai čia labai įdomios į Vakarus pasitraukusio ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo pastabos apie didžiąją 2021-ųjų metų aferą (jo pranešimus galima rasti youtube.com erdvėje). A. Ilarionovas įžvelgia Vašingtono ir Maskvos suokalbį. Vakarams Ukraina tarsi šuniui penkta koja, jie ja norėtų atsikratyti, o Kremliui ji – labai reikalinga. Tad, prisidengiant didelio didelio bumbtelėjimo grėsme, Vakarai surado išeitį, kaip gražiai, neprarandant įvaizdžio, išduoti ukrainiečius.
Juk net ir kvailiui turėtų būti aišku, kad V. Putinui nereikia nei Donbaso, nei Luhansko. Jo tikslas – kuo greičiau grąžinti šias teritorijas Ukrainai. Ukrainai tereikia išpildyti vienui vieną sąlygą – suteikti šiems rajonams veto teisę. Vaizdžiai tariant, Kremliaus tikslas – įpiršti Ukrainai ne pagal Kijevo, o pagal Maskvos dūdelę šokančias Donecko ir Luhansko „respublikas“. Tuomet Ukraina būtų stipriai pažabota, supančiota. Negalėtų stoti į NATO ir Europos Sąjungą, negalėtų kritikuoti Kremliaus, jai būtų uždrausta net draugauti su Vašingtonu ir Briuseliu. Šias iniciatyvas tuoj pat blokuotų veto teisę turintys Donbasas ir Luhanskas.
Štai koks, pasak A.Ilarionovo, tikrasis V.Putino planas. Tačiau Ukraina – spyriojasi. Kaip ją priverst vadovautis vadinamaisiais Minsko susitarimais? Kremliaus strategai rado puikią išeitį: labai garsiai šaukia, jog bus didelis karas, jei Kijevas nenusileis. Karo neturėtų būti. V.Putinas nenori didelio karo. Jis jam – ne pagal kišenę. Tačiau Kremliaus diktatorius puikiai apsimeta, sumaniai blefuoja. V.Putino sumanymas – parklupdyti Ukrainą ant kelių be didelio kraujo praliejimo.
Kaip bebūtų liūdna ir skaudu, V.Putinas gana lengvai pasiekė savų tikslų. V.Putinui blefuoti ženkliai padeda JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Ir visai nesvarbu, kodėl Džo Baidenas taip elgiasi – dėl kvailumo ar dėl specifinių savo įsitikinimų. Mums rūpi galutinis rezultatas. O rezultatas apvergtinas – Dž.Baidenas vis aiškiau pritaria V.Putinui, esą Ukraina privalo laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų taip, kaip juos įsivaizduoja Kremlius. Kijevui vis garsiau priekaištaujama – ukrainiečiai neturi piktnaudžiauti savo principingumu. Svarbiausia – taika, o ne Ukrainos laisvė. Dėl kvailumo ar dėl kažin kokių kitų mums nežinomų priežasčių Dž. Baidenas jau apsėstas manijos, jog jei Rusijai nebus suteikta nuolaidų, kruvinas karas Rytų Europoje neišvengiamas.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Šias Dž.Baideno nuotaikas pasigauna ir ištižusi, susiskaldžiusi, išlepinta Europos Sąjunga. Ji patiki versija, jog jei Rusija nebus pamaloninta rimtomis nuolaidomis, ji tikrai puls Ukrainą, gal net atominį ginklą panaudos. Didelio karo pabūgsta, regis, ir NATO vadovas J.Stoltenbergas. Ką jam daryti, jei Rusijos bijo net stipriausia NATO šalis – JAV?
Matydamas akivaizdų Vakarų pasimetimą V.Putinas nusprendžia pakelti reikalavimų kartelę. Jam jau nebeužtenka Ukrainos. Ir jam vėl pavyksta – Vakarų civilizacija žodžiais nepritaria įsakmiam Kremliaus tonui, bet realiai svarsto NATO plėtros į Rytus temą, gal net, ironiškai kalbant, iš Aljanso planuoja išmesti tris Baltijos šalis ir Lenkiją, nes taip, girdi, trokšta ponas V.Putinas.
Remiantis tuo pačiu A.Ilarionovu, ekonomistas regi keistą sutapimą – vos tik JAV prezidentu buvo išrinktas Dž.Baidenas, tuoj Pasaulyje galvas pakėlė įvairiausio plauko ir kalibro diktatoriai, autokratai, kariniai nusikaltėliai. Ypač tai akivaizdu analizuojant V.Putino elgesį. Iki Dž.Baideno pasirodymo Baltuosiuose rūmuose V.Putinas buvo kuklesnis.
Beje, V.Putiną galima suprasti. Apetitas auga bevalgant. Vakarai deramai nenubaudė Rusijos, kai ši 2008-aisiais teriojo Gruzijos teritorijas – Pietų Abchaziją ir Osetiją. Vakarai nepakratė už apykaklės Rusijos net tuomet, kai iš Ukrainos 2014-aisiais buvo atimtas Krymas. Nenubaustas chuliganas ėmė dar įžūliau siautėti.
Ironiškai kalbant, belieka laukti dienos, kai sužinosime, jog Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija jau išmestos iš NATO. Vienintelė paguoda – Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir auksinę žuvelę“. Joje aprašoma bjauri moteriškė, kuriai buvo vis maža turtų ir valdžios. Praradus saiko jausmą ją nubaudė – jis vėl buvo pasodinta prie suskilusios geldos.
Džo Baideno priesaika. EPA – ELTA nuotr.
Belieka viltis, kad ir V.Putinui taip nutiks. Juk negali visąlaik jam sektis. Bet jei V.Putinas bus nustumtas prie suskilusios geldos, tai nebus nei Dž.Baideno, nei E.Macrono, nei jokio kito NATO ir ES ištižėlio nuopelnas. Už žlugusį putinizmą greičiausiai dėkosime Ukrainai, nors dabartinis jos prezidentas Volodymiras Zelenskis, regis, taip pat jau linkęs pasiduoti apgaulei, esą kils žiaurus karas, jei nebus pasirašyti Minsko susitarimai.
Nesu tikras, kad yra būtent taip, kaip aprašiau. Deja, bjaurioji versija apie Vakarų išdavystę man atrodo vis įtikinamesnė. O juk reikėjo, regis, tiek mažai. Tereikėjo V.Putinui atkirsti: nori karo – kariausime; nori atominio karo – paragausi radiacijos, nori hibridinių atakų – pasprinksi hibridinėse atakose. Ką tada darytų agresyvusis V.Putinas? Deja, Vakarai ištižę, korumpuoti, bailūs, aptingę, todėl ir traukiamės atgalios po kiekvieno Kremliaus blefo.
Taivanas pradėjo pirmojo povandeninio laivo statybą. EPA-ELTA nuotr.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen antradienį dalyvavo ceremonijoje, kurios metu pradėta pirmojo Taivano povandeninio laivo statyba.
Pasak jos, šis projektas rodo Taivano siekį užsitikrinti nepriklausomybę gynybos srityje.
„Taip pat leisime pasauliui pamatyti Taivano valią apsaugoti savo suverenitetą“, – sakė Tsai Ing-wen.
Pirmasis Taivano povandeninis laivas, kainuojantis apie 50 mlrd. Taivano dolerių (apie 1,5 mlrd. eurų), bus pristatytas 2025 m.
Taivanas susiduria su vis augančia Kinijos karine grėsme.
Taivano programa pastatyti 8 dyzelinius povandeninius laivus buvo pradėta 2016 m. gruodį, o jau 2019 m. gegužę buvo atidaryta pirmoji povandeninių laivų statykla.
Taivanui jau 71 metus vadovauja nuo Kinijos nepriklausoma valdžia, tačiau Pekinas demokratiškai valdomą salą vis dar laiko savo teritorija.
Japonijos jūrų savigynos pajėgos išlydimos į kelionę.
Japonijos gynybos finansavimas kitais fiskaliniais metais šoktels iki rekordinių 47 mlrd. dolerių aukštumų, Tokijui stiprinant gynybos raketų sistemas ir įsigyjant nesusekamus naikintuvus, turinčius konkuruoti su Kinija.
Gynybos finansavimas buvo dalis 912 mlrd. dolerių siekiančio nacionalinio kitų fiskalinių metų, prasidėsiančių 2019 m. balandį, biudžeto, kurį patvirtino premjero Shinzo Abės Vyriausybė, nusprendusi atidėti 5,26 trln. jenų (47 mlrd. dolerių) gynybai. Tai yra jau penkti metai, kai gynybos finansavimas yra didinamas, pranešė Gynybos ministerijos pareigūnai.
Gynybos finansavimas padengs naujų Jungtinių Valstijų raketų neutralizavimo sistemų „Aegis Ashore“ įrengimo kaštus, tikino pareigūnai. 2019 fiskalinių metų biudžete taip pat numatytos lėšos šešiems F-35A radarų nesusekamiems naikintuvams įsigyti. Taip pat Japonija pagamins pirmuosius lėktuvnešius nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Pagal iki 2024 m. kovo truksiančią programą, Japonija patobulins du jau turimus sraigtasparnius nešančius laivus, kurie po atliktų darbų galės priimti ir lėktuvus.
Sh. Abės vyriausybė teigia, kad gynybos finansavimo didinimas yra neišvengiamas, atsižvelgiant į augančius gynybos iššūkius regione, tarp jų įtampą santykiuose su Šiaurės Korėja ir Kinijos kariuomenės augimą.
Tačiau šis sprendimas įžiebė kritikos laviną. Kritikai tikina, kad Tokijas tolsta nuo įsipareigojimo laikyti išskirtinai gynybos funkcijas atliekančią kariuomenę, kaip nustatyta po Antrojo pasaulinio karo priimtoje Japonijos konstitucijoje.
Praeitais metais Kinija pristatė pirmąjį šalies viduje pagamintą lėktuvnešį, kuris turėtų padėti valstybei įtvirtinti dominavimą Pietų Kinijos jūroje. Pirmasis Pekino lėktuvnešis „Liaoning“ yra senas sovietinis laivas, pagamintas beveik prieš 30 metų, tuo metu vadintas „Riga“. Kinija šį lėktuvnešį personalo mokymų tikslais iš Ukrainos užsisakė 2012 m.
Naujoji Japonijos gynybos programa paskelbta po to, kai šalies pareigūnai, spaudžiant Donaldui Trumpui, pažadėjo įsigyti daugiau Jungtinių Valstijų karinės įrangos.
„Augantis Japonijos gynybos finansavimas yra tiesioginis atsakas į Kinijos karinę grėsmę“, – sakė tarptautinės politikos ir regioninio saugumo profesorius Tokijo J. F. Oberlino universitete Akira Kato.
„Padidėjusios išlaidos taip pat leis Japonijai įsigyti daugiau JAV ginkluotės, taip išvengiant prekybos karo su Vašingtonu“, – agentūrai AFP sakė A. Kato, pridurdamas, kad Tokijo gynybos biudžetas ateityje turėtų augti.
Prieš kitą savaitę prasidėsiančias Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas „Zapad 2017“ Azerbaidžano sostinėje Baku ketvirtadienį susitiks Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas ir NATO karinio komiteto pirmininkas Petras Pavelas (Petr Pavel), informuoja naujienų agentūra AFP.
Tvyrant susirūpinimui dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių žaidimų, NATO ir Rusijos kariniai vadai aptars aktualius klausimus, susijusius su tarptautiniu saugumu.
Pokalbis vyks prieš kitą savaitę prasidėsiančias bendras Rusijos ir Baltarusijos karines pratybas, kurios sukėlė įtampą Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Rusijos teigimu, pratybose dalyvaus apie 12 700 karių, bet Estija ir Lietuva teigia apie 100 tūkst. karių dalyvavimą.
Ketvirtadienį Prancūzijos gynybos ministrė Florans Parli (Florence Parly) pasmerkė būsimas pratybas ir pavadino jas sąmoninga bauginimo strategija. Tuo tarpu NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg) teigė neįžvelgiąs jokios „neišvengiamos grėsmės“, bet, jo teigimu, Aljansas atidžiai stebės pratybas.
Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.
Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?
O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?
Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?
Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.
Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.
Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.
Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.
Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.
Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.
Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.
Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?
Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.
Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).
Lenkų generolo nuomone, pratybos „Vakarai–2013“ yra tiesiogiai pavojingi Varšuvai.
Tai interviu televizijos kanalui Polsat pareiškė Romanas Polka, kuris anksčiau vadovavo Lenkijos specialiosios paskirties kariams GROM ir buvo šalies Nacionalinio saugumo biuro vado pavaduotojas.
Interviu priežastis – seržanto Jano Kepūros žūtis Afganistane. Romanas Polka pareiškė, kad realus pavojus Lenkijai gresia iš artimiausių kaimynų rytuose, ir šalyje gali prireikti kareivių, kurie yra tarnavę „karštuose taškuose“.
Konkrečiai generolas pažymėjo, kad pratybos „Vakarai – 2013“, kurios vyks rugsėjį Baltarusijoje, yra agresyvaus pobūdžio kaimyninėms NATO šalims.
