Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Antradienį Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks Juozo Lukšos gimimo 100-osioms metinėms skirta konferencija.
Konferenciją pradės ir sveikinimo žodį tars muziejaus direktorė Rita Malinauskienė ir Juozo Lukšos sūnėnas Kęstutis Lukša. Pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Greta Kučinskaitė, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politikos analitikas dr. Darius Juodis ir Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ramūnas Skvireckas.
Konferencijos metu bus galima apžiūrėti ir tris parodas – „Laisvės architektas“, „Daumanto būrys. Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukcija“ ir Tomo Svirupskio kūrybos paroda „Platus miniatiūrų pasaulis“. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prabėgus 25 metams J. Lukša oficialiai įstojo į aktyvių partizanų gretas. Jis iškart buvo paskirtas Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Nuo įstojimo į aktyvias partizanų gretas, J. Lukša net kelis kartus kirto SSRS sieną, mokėsi ir praktikavosi NATO šalių žvalgybos mokyklose, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje.
1950 m. desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. J. Lukša žuvo kovodamas 1951 m. rugsėjo 4 d.
Karo muziejus pristato išskirtinę monetą – dvigubą auksinį dukatą. Muziejaus nuotr.
Per savo šimtametę veiklą Vytauto Didžiojo karo muziejus (įsteigtas 1921 m. vasario 16 d. Kaune) išgyveno pakilius kūrybos periodus ir sunkius okupacijų laikus. Per jo veiklos metus muziejaus rinkinius praturtino istorinės vertybės, atskleidžiančios ne tik karybos tradicijas, bet ir turtingą Lietuvos praeitį. Šiuo metu, kaip praneša Vytauto Didžiojo karo muziejus, vien tik numizmatikos rinkinyje saugoma ir tiriama 39 tūkstančiai numizmatikos, faleristikos bei bonistikus eksponatų. Tarp jų – ir reta auksinė moneta – dvigubas dukatas (it. Doppio Ducato), nukaltas 1509–1522 metų laikotarpiu Šiaurės Italijoje, Feraros kunigaikštystėje (kalyklos meistras Paulo Zerbinato). XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Feraros kunigaikštystė tapo tarptautiniu kultūros centru, garsėjančiu architektūra, muzika, literatūra ir vizualiaisiais menais.
Monetos averse pavaizduotas profiliu pasisukęs į kairę 3-iasis Feraros kunigaikštis Alfonsas I d,Este su šarvais. Aplinkui, ties monetos kraštine, lotyniškai parašyta „Kas yra Dievo“. Įdomus faktas, kad kunigaikščio pirmoji žmona buvo Ana Marija Sforca (1476–1497) – Bonos Sforcos teta. Bona Sforca Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene tapo 1518 metų balandžio 18-ąją, kai, palikusi Šiaurės Italiją, ištekėjo už karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo. Po dvejų metų ji pagimdė sūnų Žygimantą Augustą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, primena muziejininkai, driekėsi platus Bonos Sforcos asmeninių valdų tinklas su dvarais, kaimais, miesteliais bei savivaldžiais miestais. Šiose žemėse įvykdytos reikšmingos ūkio reformos. Tad žinant Bonos Sforcos ryšius ir monetos kalybos datą, galima spėti, kad dvigubas auksinis dukatas į Lietuvos teritoriją pateko atvykus Bonai Sforcai. Monetos viršutinėje dalyje išmušta kiaurymė ir įverta grandelė. Tikėtina, kad moneta naudota kaip asmens papuošalas.
Anot Muziejaus fondų saugotojo Edvino Vaidoto, kaip ši moneta pateko į Lietuvos teritoriją, iš tiesų yra mįslė. Į Vytauto Didžiojo karo muziejų ji buvo pristatyta 1967-aisiais. Moneta rasta XIX a. išartuose Plemborto dvaro (Raseinių r.) laukuose. Šis dvaras pirmą kartą Raseinių žemės teismo knygose minimas 1586-aisiais. Tuomet jis priklausė Žemaitijos kaštelionui Mikalojui Tolvaišai, vėliau – jo sūnui Adomui. 1642 metais dvarą, kaip Joanos Tolvaišytės kraičio dalį, perėmė Minsko ir Žemaitijos kaštelionas Jonas Alfonsas Lackis, paskui – įtakinga vengrų kilmės Eperješų giminė. 1775 metais dvarą įsigijo Žemaitijos tijūnas Stanislovas Daugirdas, o nuo 1891-ųjų dvare šeimininkavo archeologas, muziejininkas ir dailininkas Tadas Daugirdas. Plemborgo dvaras Daugirdų giminei priklausė iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1967-aisiais išskirtinė vertybė – dvigubas auksinis dukatas – pateko į Kauno valstybinio istorijos muziejaus (nuo 1990 metų – Vytauto Didžiojo karo muziejus) rinkinius. Muziejui šią retą monetą, norėdamas, kad ji būtų prieinama visuomenei, padovanojo poetas, filosofas ir kovotojas už Lietuvos laisvę Mindaugas Tomonis (1940–1975), turėjęs nedidelę numizmatikos kolekciją.
Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Deja, likimas jam nebuvo malonus. Dirbdamas Paminklų konservavimo institute, M. Tomonis 1974 metais viešai atsisakė vykti į Kryžkalnį ištirti paminklo sovietinei armijai būklės. Negana to, savo rašytame pasiaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, o visų svarbiausia – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Po to, kai M. Tomonis atsisakė vykti į karinius SSSR kariuomenės mokymus, o Ateizmo muziejaus lankytojų knygoje parašė du ilgus tekstus, kuriuose atvirai pasmerkė sovietinę ateizmo propagandą, jis, kaip tuo metu buvo įprasta susidoroti „su netinkamais žmonėmis“, du kartus buvo priverstinai „gydomas“ psichiatrinėje ligoninėje.
1975 metų lapkričio 5 dieną ant geležinkelio bėgių rastas mįslingai žuvusio M. Tomonio kūnas, tragišką kovotojo už laisvę, dovanojusio retą vertybę – dvigubą dukatą, istoriją priminė Vytauto Didžiojo karo istorijos muziejaus atstovė Dovilė Andrijauskaitė.
Skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. D. Andrijauskaitės (KAM) nuotr.
Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta Lietuvos partizanų vado, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataro, brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūra „Vanagas su vanagėliais“. Skulptūra sukurta pagal garsiąją 1947 m. Bingelių kaimo pakraštyje, netoli Merkinės, darytą Lietuvos partizanų vado fotografiją, kurioje tuometis Merkio rinktinės vadas Vanagas nusifotografavęs su vanagėliais ant pečių, teigiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Skulptūros autoriai – Gintautas Lukošaitis ir Tomas Vosylius.
„Prireikė nemažai laiko, kad užkastos partizanų fotografijos būtų iškeltos į paviršių. Nuotraukose jauni, gražūs vyrai džiaugiasi oru ir prisijaukintais paukščiais. Idiliškas partizanų paveikslas. Atgavus Nepriklausomybę, buvo tik laiko klausimas, kada viena iš šių nuotraukų virs skulptūra. Prieš daugiau nei metus skulptorius Gintautas Lukošaitis socialiniuose tinkluose pasidalino skulptūros modelio fotografija ir mes, merkiniškiai, nieko nelaukdami susisiekėme su skulptoriumi. Kodėl Merkinėje? Merkinė Vanago kely užėmė reikšmingą vietą. A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Merkinės batalionui, garsiajai Merkinės puolimo operacijai. Jis buvo autoritetingas vadas, ryški asmenybė. Vanago istorija viena iš tūkstančių, tačiau ji tapo išskirtinė – nuo mokytojo iki visos Lietuvos partizanų vado. Vanagas nebuvo karys tik su ginklu, jis buvo karys su plunksna“, – sakė Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Žymiąją nuotrauką padarė Gražina Pigagaitė-Vilbik. Anot jos, ji buvo gavusi iš partizanų kelias užduotis, kurias įvykdžiusi nusipelnė jų pasitikėjimo. Ir tik daug vėliau, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę partizanų nuotraukos po 42 metų slėpimo po žeme tapo matomos, ji suprato, kad tada, 1947-ųjų metų vasarą, prieš jos, devyniolikmetės merginos, objektyvą stovėjo vienas žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
A. Ramanauskas-Vanagas (1918–1957 m.) dalyvavo 9 kautynėse, daliai jų pats vadovavo. 1946 m. balandžio 9 d. už organizacinį darbą pasipriešinimo sąjūdyje jis buvo apdovanotas Uolumo juostele, už vadovavimą puolant Merkinę – Narsumo juostele. 1949 m. už narsumą ir nuopelnus pasipriešinimo sąjūdžiui apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1950 m. LLKS tarybos prezidiumas už drąsą, pasiaukojimą, sumanų vadovavimą ir organizacinio darbo nuopelnus A. Ramanauską-Vanagą apdovanojo 1-os ir 2-os rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais su kardais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas Kario savanorio statusas, dimisijos brigados generolo laipsnis, prezidento dekretu suteikti 1-ojo ir 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinai.
Kaip nurodoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, Vytauto Didžiojo karo muziejuje skulptūra bus eksponuojama iki šių metų birželio 10 d. Vėliau skulptūra bus pervežta į Merkinę.
Vytauto Didžiojo karo muziejus švenčia 100 metų jubiliejų. Muziejaus nuotr.
Vytauto Didžiojo karo muziejus mini 100 metų jubiliejų. Muziejus buvo iškilmingai atidarytas 1921 m. vasario 16 d.
Jo istorija prasidėjo tuomet, kai, paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė nusprendė Kaune įsteigti Karo muziejų. Nors darbai buvo pristabdyti, tačiau juos atnaujinus brigados generolas Vladas Nagevičius vos per keturias savaites seną, caro karių reikmėms naudotą jojyklą ir koplyčią pavertė Lietuvos kovų istoriją įamžinančia erdve.
1936 m. vasario 16 d. muziejus iškilmingai perkeltas į naujuosius rūmus. Atidaryme dalyvavo prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kariuomenės vadas gen. št. plk. Stasys Raštikis ir kiti garbūs svečiai. Būtent šiame architektūros paveldo pastate, suprojektuotame architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Krikščiukaičio, Vytauto Didžiojo karo muziejus įsikūręs ir šiandien.
„Vytauto Didžiojo karo muziejus – pirmasis valstybės įsteigtas muziejus, pasitinkantis šimtmetį. Per visą šimto metų istoriją muziejui teko net penkis kartus keisti pavadinimą, išgyventi net kelias okupacijas. Tačiau muziejus visada buvo svarbus ne tik kauniečiams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams, o skambantys kariliono garsai buvo tarsi nepriklausomos Lietuvos aidas, todėl išliko svarbus ir niekada neprarado savo reikšmingumo. Net ir okupacijų metu jam pavyko išsaugoti Lietuvos kariuomenės ir valstybės istoriją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Karo muziejus tapo parama Lietuvos kariuomenei, kuriame buvo galima rasti tarpukario kariuomenės tradicijas ir istoriją. Naujasis šimtmetis verčia naują muziejaus istorijos puslapį: muziejus tampa modernus, artimas, interaktyvus, pažįstamas visoms kartoms. Dėkoju visiems muziejaus darbuotojams už profesionalų, kūrybingą ir prasminga darbą, lankytojams – už pasitikėjimą ir skatinimą tobulėti, Lietuvos kariuomenei – už ilgametį ir stiprėjantį bendradarbiavimą, Krašto apsaugos ministerijai – už suteiktas galimybes plėtoti veiklą ir siekti geriausių rezultatų“, – sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.
Vytauto Didžiojo karo muziejus švenčia 100 metų jubiliejų. Muziejaus nuotr.
Muziejaus jubiliejus bus minimas visus metus. Nors pagrindinė šventė dėl paskelbto karantino vasario 16 d. neįvyks, ją planuojama organizuoti rudenį.
Be šio renginio, kurio metu bus pristatyta 100 metų muziejaus istorija, bus akcentuojamos inovatyvios parodos, įvairiapusiai renginiai, restauravimo subtilybės, edukacinė veikla ir žinoma pamatinė muziejaus veiklos sritis – „saugoti, kaupti, tyrinėti“.
Menininkės Jolitos Vaitkutės paroda „Pradžios taškas“ ne visai tradiciniu būdu papasakos Karo muziejaus pradžią, atskleis muziejaus kūrimosi idėją. Rudenį visus besidominčius restauravimu muziejus kvies į atvirų durų dieną restauravimo dirbtuvėse.
Kadangi muziejus nebėra keturiomis sienomis apribota vieta, prieš kelis metus pradėtas sėkmingas edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų“ išvažiuos į keletą Lietuvos regionų, o vos tik pasibaigus karantinui, lankytojai bus kviečiami į įvairiausio pobūdžio renginius. Didžiausias turtas ir pasididžiavimas – unikalios muziejinės vertybės pasirodys kataloge „100 metų – 100 eksponatų“, o mėgstantys įdomiausius faktus galės sekti rubrikas „Dabartis praeityje“ ir „100 eksponatų istorijos“.
Nuo ko viskas prasidėjo, kaip muziejui pavyko išgyventi okupacijų laikotarpius, koks jis yra dabar ir kas jo laukia ateityje, žiūrėkite specialioje dokumentinėje vaizdo medžiagoje: https://youtu.be/KJGx5mocoyI.
Vytauto Didžiojo karo muziejus ypatingą dėmesį skiria militarinės istorijos paveldo išsaugojimui. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Vytauto Didžiojo karo muziejus Kaune puoselėja dabarties ir ateities visuomenės patriotiškumą bei pilietiškumą ir didelį dėmesį skiria militarinės istorijos paveldo išsaugojimui.
Šiuo metu, siekiant išsaugoti kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros paveldą, Karo muziejaus rinkinių saugyklose įgyvendinamas Europos Sąjungos finansuojamas projektas, jo dalį finansuoja ir Krašto apsaugos ministerija (KAM). Projektą planuojama užbaigti 2022 m. gegužės mėnesį ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius atverti lankytojams. Planuojama organizuoti temines ekskursijas, bendradarbiaujant su universitetais, Lietuvos ir užsienio muziejais, organizuoti konferencijas, atlikti mokslinius tyrimus.
„Per visą savo gyvavimo istoriją Vytauto Didžiojo karo muziejus ne tik prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės atkūrimo, bet, išgyvenęs visus okupacijų metus, sugebėjo tapti vėl stipriu patriotiškumo simboliu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje“, – sako krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Šiandien vienas svarbiausių militarinės Kauno istorijos paveldų – Vytauto Didžiojo karo muziejaus archeologijos, meno ir istorinių daiktų rinkiniai, kurie yra įsikūrę Lietuvos kariuomenės dr. J. Basanavičiaus Karo medicinos tarnybos teritorijoje su istoriniu karinės ligoninės pastatu, dr. J. Basanavičiaus paminklu.
„Dėl šių Karo muziejaus rinkinių svarbos pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymui bei Lietuvos kariuomenės istorijos išsaugojimui viena iš muziejaus funkcijų yra būti atviru muziejumi – bendradarbiaujant su archeologais, mokslininkais, akademine bendruomene, supažindinti visuomenę su turimomis vertybėmis ir jų atskleidžiamomis istorijos detalėmis“, – Karo medicinos tarnybos teritorijoje įsikūrusių Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių svarbą pabrėžia šio muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.
Pasak muziejaus direktorės, vienas didžiausių ir vertingiausių Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių – archeologijos rinkinys – buvo pradėtas kaupti prieš 100 metų. Šiuo metu jame saugoma daugiau kaip 45 tūkst. archeologinių radinių iš visos Lietuvos. Tarp jų – ir generolo Vlado Nagevičiaus, garsaus gydytojo, archeologo, Karo muziejaus ir karininkų ramovės įkūrėjo, sukaupta archeologijos rinkinio kolekcija ir tyrinėjimų medžiaga. Meno rinkinį sudaro daugiau nei 1,7 tūkst. muziejinių vertybių: tapybos, skulptūros, taikomosios dailės ir grafikos kūriniai. Šiuo metu rinkinyje sumontuotos aukščiausius standartus atitinkančios slankiojančios meno saugojimo sistemos, sakoma KAM pranešime. Militarinės istorijos paveldo eksponatai. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Istorinių daiktų rinkinys iš kitų muziejaus rinkinių išsiskiria savo specifika. Čia ir Nepriklausomybės kovų laikus menančios muziejinės vertybės: pirmosios karinės uniformos, pulkų vėliavos, karo trofėjai. Šiuo metu daiktų rinkinyje yra saugoma daugiau kaip 18 tūkst. eksponatų.
Muziejaus saugyklose, kaip teigiama KAM pranešime, įkurta ir dalis ginklų rinkinio, kuriame saugoma artilerijos ginkluotė. Šalia rinkinių pastato įkurtos restauravimo dirbtuvės, kur restauruojamos ne tik Karo muziejaus, tačiau ir kitų Lietuvos muziejų, kolekcininkų kaupiamos ir saugomos kultūros vertybės.
Karo muziejuje – paroda „Kario kelias“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.
Tikrasis karys – tai ne titulas ir ne profesija. Pasaulyje juo gimstama, nepriklausomai nuo lyties, rasės ar vietos Žemėje. Japonija – ne išimtis plačioje kovotojų padangėje su ryškiausiomis žvaigždėmis – samurajais. Plačiau apie tai pasakoja antradienį Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „Kario kelias“.
Pristatanti Japonijos karybą ir kultūrą paroda, primena ELTA, – vienas iš Kaune organizuotos Sugiharos savaitės renginių, skirtų įamžinti japonų diplomato Čiunės Sugiharos atminimą.
„Nepaprastai džiaugiuosi, kad būtent Karo muziejuje atidaryta paroda apie japonų karius samurajus. Tai – neeilinis įvykis, kai lietuviams pristatomos japonų kario samurajaus gyvenimo aplinkybės, aplinka, supažindinama su gyvenimo būdu, ginklais. Samurajų karys nebuvo tik žudymo mašina, jis mokėjo ir skaityti, rašyti, kurti eiles, groti instrumentu. Tai galima pamatyti ir šioje parodoje“, – sakė kendo treneris bei kovos menų tradicijų puoselėtojas Lietuvoje Ričardas Žilaitis. Karo muziejuje – paroda „Kario kelias“. Tai – apie Japonijos samurajus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus foto.
Pasak muziejaus atstovės Dovilės Andrijauskaitės, Kario kodeksas arba jo būties koncepcija Japonijoje pradėjo formuotis jau Heian (794–1185) periodu. O pats terminas – „Kario kelias“ (bušido, iš bushi – karys + do – kelias) buvo paminėtas tik Edo kultūrinio periodo pradžioje neokonfucionisto Jamaga Soko (1622–1685) raštuose. Tuomet buvo įvardinti neatsiejami moraliniai kario aspektai: teisingumas, drąsa, gailestingumas, dėkingumas, nuoširdumas, garbė ir ištikimybė.
Karo muziejuje – paroda „Kario kelias“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus foto
„Paroda „Kario kelias“ lankytojus supažindina su Tekančios Saulės šalimi, jos kultūra, ypatingas dėmesys skiriamas japonų kovos menams. Šalia japonų kultūrai būdingų daiktų – kaligrafinių piešinių ar arbatos gėrimo ceremonijos atributų, lankytojų akį patraukia neįprasto dydžio strėlės, katanos, kendo apranga bei įspūdingi senoviniai samurajų šarvai.
Visą parodos laikotarpį bus organizuojamos specialios edukacijos, susijusios su Japonijos kultūra – arbatos gėrimo ceremonijos, kaligrafijos mokymai, kendo mokyklos „Kyumeikan“ užsiėmimai vaikams ir suaugusiems. Tad ši paroda – unikali galimybė susipažinti su Japonijos kultūra ir išvysti ypatingą, privačią, ne vienerius metus kauptą kolekciją“, – sakė parodos rengėja Justina Nenortaitė.
Paroda „Kario kelias“ muziejuje veiks iki gruodžio 18 dienos.
Gegužės 21 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje pristatyta Ukrainos ambasados parengta paroda „Ukraina Antrojo pasaulinio karo metais“.
Parodoje atskleidžiamas vienas skaudžiausių šalies istorijos puslapių, pristatyti didvyriai bei glaustai ir kiekvienam žiūrovui suprantama kalba atpasakota tai, kas niekada neturėtų pasikartoti. Ši paroda skirta tam karui, kuriame Ukraina prarado beveik 20 procentų gyventojų.
„Visų pirma, ši paroda skirta tam karui, kuriame Ukraina prarado beveik 20 procentų gyventojų. Apie tai mes, ukrainiečiai, sužinome tik dabar, nes sovietiniais laikais apie tai išvis nebuvo kalbama. Ir šie faktai, kaip ir daugelis kitų, apie kuriuos kalbama šioje parodoje, atsako į labai daug klausimų. Jei dar pamenate siaubingą holodomorą prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią, kuris įvairiais paskaičiavimais nusinešė nuo 3 iki 11 milijonų ukrainiečių gyvybių. Galima tik įsivaizduoti, koks milžiniškas potencialas buvo sunaikintas. Mes turime daryti viską, kad daugiau neleistume tam pasikartoti. Ši tema, deja, išlieka aktuali ir šiandien. Ir aišku svarbiausia, kad iš kiekvienos pamokos, kurią mums pateikė istorija, mes išmoktume pasidaryti teisingas išvadas“, sakė Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkivskis.
Taip pat pabrėždamas dvišalio bendradarbiavimo su Lietuva svarbą, diplomatas dėkojo už pagalbą ir teigė, kad ši paroda – siekis ne tik pristatyti Ukrainos istoriją lietuviams, bet ir suartinti Lietuvos ir Ukrainos žmones.
„Ši paroda yra labai svarbi dar ir tuo, kad ji surengta tarp draugų. Draugai – ne tik padeda, bet ir nori žinoti apie tave daugiau, kad galėtų dar labiau padėti. Lietuvos pagalba Ukrainai – labai nuoširdi. Ji neparemta jokiu pragmatizmu, – tiesiog iš širdies. Todėl mes atveriame mūsų draugams ir mūsų širdis bei sielas – rodydami skausmingiausius istorijos etapus“,- teigė V. Jacenkivskis.
Pasiteiravus, ar paroda – savotiškas siekis papasakoti Ukrainos istoriją be nutylėjimų V. Jacenkivskis pabrėžė, kad nutylėjimai bei istorijos iškraipymas – stalinistinio režimo, o ne šiuolaikinės Ukrainos bruožas: „Nemanau, kad galėtume kalbėti apie kokius nors nutylėjimus, kas dėl Ukrainos istorijos. Ši paroda – apie Ukrainą. Paskutiniais dešimtmečiais, kuomet nepriklausoma Ukrainos valstybė vėl grįžo į Europos žemėlapį, ji ėmė aktyviai atsikurti ir žvelgia į ateitį. Todėl čia nėra vietos nutylėjimams, kurie buvo būdingi sovietiniams laikams, totalitariniam režimui. Nutylėjimai istorijoje būdingi stalinistiniam režimui, – teigė ambasadorius. – Kaip bebūtų – kokioje istorijoje nėra ginčytinų klausimų? Kiekviena tauta pati randa atsakymus į daugelį klausimų ir geriausias pagalbininkas tame – istorija.“
Parodos atidaryme dalyvavo Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Jacenkivskis, Ukrainos konsulato Kaune Garbės konsulas Vygandas Blandis, Karinių oro pajėgų vadas plk. Dainius Guzas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorius Kęstutis Kuršelis ir kiti svečiai. Parodą muziejuje galėsite pamatyti iki 2019 m. birželio 4 d.
Gegužės 18-oji – Tarptautinė muziejų diena. Tai progai turėtume pripažinti: tikslaus viso pasaulio muziejų skaičiaus niekas nežino – net UNESCO.
Kolekcijos ir ekspozicijos auga labai greitai. 2000 m. Miunchene /Vokietija/ išleistas žinynas „Pasaulio muziejai“. Jo duomenimis pasaulyje yra 177 500 valstybinių ir privačių muziejų.
Jų esama 155 pasaulio valstybių. Daugelyje muziejų greta rimtų daiktų eksponuojami keisti, nevykę ir net absurdiški dalykai. Tačiau jeigu tokie muziejai randasi ir egzistuoja, vadinasi, kažkam jų reikia… Viename Londono muziejuje pasirodė svečių knyga. Pirmasis vyras, padaręs joje įrašą buvo pensininkas. Prie rubrikos “Dėl kokios priežasties jūs aplankėte mūsų muziejų?” jis parašė: “Kadangi man kuo skubiausiai reikėjo į tualetą, o čia galima nemokamai”.
