Šalyje buvo paskelbta sustiprinta priešgaisrinės saugos parengtis: iš atostogų vėl buvo karštligiškai atšaukinėjami tarnybos žmonės, telkiami savanoriai talkininkai, gaisrinės mašinos budėjo užvestais varikliais.
Buvo primygtinai rekomenduojama nepalikti paskleistų popierių ant rašomojo stalo, nebevartoti degiųjų skysčių nei išoriniams, nei vidiniams tikslams, cigaretės užsidegimas buvo prilyginamas sprogdiklio virvutės padegimui, galinčiu užsibaigti didžiuliu „bumt“ su liepsnų prasiveržimu perdžiūvusiame miške.
Tokios mobilizacinės būsenos sąlygomis į Teisingumo ministro postą įžengė Evelina Dobrovolska, prezidento Gitano Nausėdos žodžiais tariant, mergina su degančiomis akimis.
Kad ir ką sakytų etatiniai optimistai, dauguma šalies gyventojų baiminosi, kad mergina su liepsnojančiomis akimis nepadegtų valstybės…
X
Iš didelio debesio maža lietaus, arba, kitaip tariant, užsitęsusiame ministrų paskyrimo procese prezidentas G. Nausėda galiausiai nusprendė apsimesti katinu Leopoldu, visus kviečiančiu gyventi draugiškai.
– Bailys bailys, Nausėda yra bailys, – pakampėmis šnypštė pelės V.Valentinavičius, R Valatka ir kt.
Savo ruožtu rašytojas Pickus Gruodžio pradžioje parašė poemą „Nausėda pelių neėda“.
Žinia, vienas Konfucijaus pasekėjas jau kadaise tikino, kad nesvarbu tai, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo pelės. Tačiau, kaip atrodo, net Konfucijus užspringtų, neištaręs nė žodžio, jeigu – neduokDie – sužinotų, kad štai jau mūsų laikais humanitarai katinai nebegaudo pelių dėl humanistinių sumetimų.
X
Greičiau nei per pasaulį keliaujanti epidemija tarp žmonių paplito kvailystės mada, vedama įsitikinimo, kad visi argumentai gali būti skirstomi į: a) konstituciškai pagrįstus argumentus ir b) konstituciškai nepagrįstus argumentas. Toks suskirstymas pirmiausiai užgimė tarp Dobrovolskos rėmėjų, personalinių teisininkų pensininkų, užsilikusių nuo persų laikų, o netrukus kaip kibirkštis perdžiūvusiame miške persimetė į žurnalistų mases, paplito tarp nekritiškų skaitytojų, pasiekdavo net atokiausių kaimų gyventojus. Kvailių pasaulyje toks suskirstymas veikė kaip kompensacinis logikos taisyklių nepaisymo ir kompetencijos trūkumo mechanizmas.
Tačiau teisybės labui reikia pastebėti ir tai, kad dėl masinio kvailumo išplitimo Konstitucija buvo niekuo dėta.
Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas Gilbertas Keithas Chestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų. Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.
Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą.
O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko nebelieka. Kita vertus, užbėgdamas už akių, pastebėsiu, užsiminiau čia išties apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi
Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Net jeigu mergina laikosi išankstinio požiūrio, kad visi vyrai yra kiaulės, katinas gali padėti sukaupti kažką panašaus į meilaus prisirišimo patirtį. Kaip žinome, katinas yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.
Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu vieno iš stačiatikių vizionieriaus išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai tokia nedoktrinieriška, kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės. Galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą.
Ypač įtaigus yra štai toks momentas, čia porinama apie tai, kad gyvasties kupiname rojuje, žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o fatališkos istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus kregždutė, žirgas, įnoringai miauksiantis gražuolis katinas ir t. t. Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!
Romos katalikų Dominikonų arba Brolių pamokslininkų ordinas kartais yra pavadinamas Dievo šunų (lot. Domini Canes) religiniu susivienijimu. Talentingiausias XXa. teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, yra pakrikštytas „Dievo pitbulio“ vardu. Kaip visi gerai žinome, iškilmingomis progomis žurnalistas gali būti pavadintas demokratijos sarginiu šunimi. Taigi nuoroda į šunį čia yra net labai garbingas žmogaus, sugebančio gerai atlikti savo pareigą, įvertinimas. Aš net siūlyčiau įsteigti Šuns ordiną, skirtą apdovanoti labai piktiems ir kraštutinai teisingiems (teisesniems net už bolševikus) žurnalistams (gražiausiai būtų, jeigu tokį ordiną nusipelniusiems žurnalistikos asams savo rankomis įsegtų mūsų griežtoji Dalia).
Kai aš išvedu pasivaikščioti į lauką savo jorkšyrą, anas tuščiai nepraleidžia nė vieno pakeliui sutikto vyresnio amžiaus žmogaus jo neaplodamas. NeduokDie, taip išėjus pasivaikščioti, sutikti kokį seneliuką su lazdele, nuo mano šunelio teisumo tada aidi visas mikrorajonas, jorkšyras Nilas amsi su tokiu šventu pasipiktinimu tarsi būtų sutikęs patį Dievą. Jis nemėgsta ir jaunimo, tačiau toleruoja, pro jauną žmogų praeidamas kaip pro tuščią vietą neparodęs savo balselio.
Nemoku nupasakoti kaip spaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip biblijinio likimo bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie galbūt dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“.
Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį kiekvienas vis dar gali laisvai puoselėti savo ūkelyje labiausiai tiesmuka to žodžio reikšme.