Iniciatyva „Ukraina – Lietuvos širdyje“ suvienijo daugiau nei tūkstantį ukrainiečių ir kauniečių. SBA nuotr.
Ukrainos karo pabėgėlių skaičiui Lietuvoje perkopus 50 tūkst., kaip niekada svarbios tampa bendruomenės ir jų suteikiama parama vienas kitam, todėl palaikoma Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje, SBA grupė sukvietė Kaune ir aplink jį gyvenančius ukrainiečius ir miestiečius į koncertą bei jaukų bendruomenės susitikimą.
Iniciatyva „Ukraina – Lietuvos širdyje“ suvienijo daugiau nei tūkstantį ukrainiečių ir kauniečių bei tapo impulsu Lietuvoje apsistojusiems pabėgėliams susitelkti ir sukurti vieningą bei palaikančią bendruomenę, nurodoma SBA grupės pranešime.
„Vienybė yra didžiausia mūsų stiprybė. Kol esame kartu, jokios blogio jėgos negali mūsų suskaldyti ir sugriauti mūsų tvirtų ryšių. Nesvarbu, kur esame – Ukrainoje ar Lietuvoje, turime dėti visas pastangas, kad priartintume savo Pergalę, ir net paprasčiausias palaikymas vienas kitam gali daug ką pakeisti. Ir jei toks nuoširdus ir patikimas draugas kaip Lietuva stos kartu su mumis šioje sunkioje kovoje už mūsų bendrą taikią ateitį, neabejoju – mums lemta laimėti“, – sako Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Petro Bešta.
Renginyje savo patirtais išgyvenimais dalijęsi Kaune apsistoję ukrainiečiai pritaria, kad bendravimas su tautiečiais ypač svarbus ir reikalingas. Tuo pačiu jie jaučiasi dėkingi šiltai priėmusiems lietuviams.
„Su skausmu palikau Ukrainą ir artimuosius, kad nuo karo apsaugočiau savo vaikus. Tai, ką atradau čia – mane labai sujaudino. Tokio palaikymo, nuoširdžios pagalbos ir paramos iš lietuvių tikrai nesitikėjau. To neapsakomo jausmo nepamiršiu visą gyvenimą“, – sako Anna, iš Kijevo į saugesnę Lietuva su dviem vaikais atvykusi prieš du mėnesius.
„Nuo pat karo pradžios esame neabejingi Ukrainos kovai už nepriklausomybę ir laisvę. Iš arti matydami vaikų, moterų, senjorų ir tėvynėje likusių vyrų išgyvenimus, visomis jėgomis bandome ieškoti būdų, kaip galime padėti. Šiuo renginiu norime dovanoti ukrainiečiams bent dalelę to namų jausmo, kurį jie dabar praradę – sukurti progą paprastam, nuoširdžiam pokalbiui, šypsenai, naujoms draugystėms užgimti.
Tikiu ir tikiuosi, kad tai, ką sukūrėme išliks, o bendrystės jausmas, ukrainiečių pasididžiavimas savo šalimi ir tautiečiais tik sustiprins tą kovinę dvasią, kuri nuo pat karo pradžios įkvepia ir stebina visą pasaulį“, – sako SBA grupės prezidentas Arūnas Martinkevičius.
Šeštadienio popietę susirinkusieji Vienybės aikštėje galėjo mėgautis Ukrainos nacionalinės operos solistės Ksenijos Bachritdinovos-Kravčuk atliekamais ukrainiečių kompozitorių kūriniais. Jai akompanavo tarptautinių konkursų laureatas Darius Mažintas, kuris pasaulį sužavėjo, kai skambino fortepijonu prie okupantų subombarduoto Irpinės kultūros centro Ukrainoje. Trys pianistės iš Charkivo, studijuojančios VDU muzikos akademijoje Kaune, atliko F. Šopeno ir N. Paganinio kūrinius. Renginio vedėja ir dainininkė Elizaveta Izmalkova, studijuojanti Vilniaus kolegijoje muzikinį teatrą, atliko ukrainiečių ir užsienio atlikėjų kūrinius, kėlusius susirinkusiųjų dvasią. Visus pakerėjo 170 „Herojaus“ mokyklos ukrainiečių moksleivių parengtas specialiai šiam renginiui sukurtas šokis.
Susirinkusiesiems ukrainiečiams Raudonojo Kryžiaus savanoriai suteikė informacijos, kur kreiptis pagalbos įsikuriant, tvarkantis dokumentus ar įsidarbinant Lietuvoje. Popietėje vaikus linksmino animatoriai, žmonės buvo vaišinami kava, užkandžiais, ledais ir spurgomis.
Traukiniai Vilniaus geležinkelio stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Į politinę darbotvarkę siūloma sugrąžinti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektą. Seimo vicepirmininkas liberalas Jonas Liesys ir kiti Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Juozas Baublys, Jonas Varkalys ir Ričardas Juška įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūlo Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą pripažinti ypatingos valstybinės svarbos projektu, o Vyriausybei siūloma pradėti organizuoti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projekto įgyvendinimą.
Tikimasi, kad projektas leistų sujungti didžiausių šalies miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų išteklių potencialą, taip pat prisidėtų prie Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimo Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro. Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto įgyvendinimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.
Naujienų agentūros ELTA žurnalistės Jadvygos Bieliavskos kalbinti Seimo nariai – vilniečiai ir kauniečiai – pripažįsta, kad idėja yra gera, bet jos realizavimas gali būti sudėtingas ir tam reikės Vyriausybės paramos. Kai kurie tautos atstovai siūlo pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, surengti referendumą šiuo klausimu ir jei tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritartų šiam projektui – pradėti jį įgyvendinti. Kai kurių parlamentarų nuomone, Vilniaus ir Kauno dvimiestis turėtų du merus, galbūt būtų valdomas konfederacijos principu.
Nepaisant skirtingų nuomonių ir vizijų, kaip vieną pagrindinių privalumų Seimo nariai įvardija galimybę abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.
Ar realu būtųįgyvendinti Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą ir kada?
Andrius Kupčinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs Kauno meras:
Manyčiau, kad iniciatyva yra prasminga, šios idėjos autorius prof. Jurgis Vanagas ne veltui ją pasiūlė prieš 20 metų. Vėliau buvo pasiūlyta ir visa koncepcija, tačiau valingų politinių sprendimų nebuvo. Be rimtų valstybės strateginių investicijų netgi ir didžiosios savivaldybės vienos nepajėgios įgyvendinti tokio projekto. Kita vertus, valingų sprendimų galbūt nebuvo ir todėl, kad šią iniciatyvą imta savintis politiniais motyvais, ji buvo per daug politizuota. Prisimenu, buvo bendrų abiejų Miestų tarybų susitikimų Elektrėnuose, Kaune ir Vilniuje, perspektyva atrodė tikrai graži, bet, matyt, nepavaldi politinėms kadencijoms.
Mindaugas Puidokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Aleksoto-Vilijampolės rinkimų apygardoje:
Ši vizija jau svarstoma 20 metų, ir akivaizdu, kad per tą laiką abu miestai augo ir stiprėjo. Juk dar neseniai Grigiškės buvo ne Vilnius. Projekto įgyvendinimo galimybes ir trukmę turi vertinti Vyriausybė, bet akivaizdu, kad atskiri projekto elementai jau dabar juda įgyvendinimo link. Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siekia perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Buvo ketinimų perkelti ir Aplinkos ministeriją. Tikrai greitu metu turės atsirasti greitasis traukinys tarp sostinės ir Kauno. Privalės būti rimtai gerinama ir automagistralė Kaunas-Vilnius. Keliauti automobiliu būtų greičiau ir paprasčiau. Dėl to kompleksinis, sistemingas požiūris tikrai būtų naudingas siekiant paspartinti šiuos procesus. Tas padėtų ne tik lietuviškam verslui, bet ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurie vertintų pagerėjusias logistikos galimybes bei išaugusį darbuotojų pasirinkimą. Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Lauras Stacevičius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Dainavos rinkimų apygardoje:
Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas. Todėl visų pirma siūlyčiau rengti referendumą šiuo klausimu ir jei būtų nuspręsta, jog tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritaria šiam projektui, pradėti jį įgyvendinti. Projekto įgyvendinimo trukmė, mano nuomone, priklausytų nuo jo apimties ir gairių (atitinkamai – jei būtų nuspręsta, kad dvimiestis turėtų vieną savivaldą, projekto įgyvendinimo trukmė pailgėtų).
Rasa Budbergytė, Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, vilnietė:
Vilniaus–Kauno dvimiesčio idėja buvo svarstoma dar 2003 metais, buvo net kai kas padaryta (greitesnis traukinys) suartinant du miestus. Seime naujai registruotas nutarimo projektas, kaip ir šios idėjos parlamentinės paramos grupė, man yra ne kas kita kaip dirbtinė tik pačios idėjos reanimacija. Idėja puiki, bet jos realizavimas gana sudėtingas.
Andrius Mazuronis, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas, vilnietis:
Manau, šį projektą įgyvendinti taip, kaip ji supranta nutarimo projekto teikėjai, yra nerealu dėl labai paprastos priežasties: tokio projekto įgyvendinimas reikalautų vienos iš savivaldybių (tikėtina, mažesniosios – Kauno) atsisakyti dalies savo teisių ir funkcijų bei jas perleisti Vilniui. Tai labai mažai tikėtina ir realu nebent popieriuje. Du miestai gali ir turi bendradarbiauti, pavyzdžiui, diegiant vieningo bilieto sistemą, pritraukiant daugiau turistų ir kitose srityse, tačiau kas dėl darbo vietų, sumokėtą GPM nuo darbo vietos į savivaldos biudžetą bei kitus ekonominius rodiklius, miestai visada bus konkurentai, o ne bendradarbiai.
Aušrinė Armonaitė, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pirmoji pavaduotoja, vilnietė:
Visų pirma, man atrodo, kad svarbu ne nutarimai prieš Seimo rinkimus, o tai kaip šalies miestams bendradarbiauti įgyvendinant strateginius Lietuvos projektus – ar tai būtų susisiekimo projektai, tarkime, geležinkelis, oro uostai, ar tai būtų investicijų pritraukimas. Manyčiau, norint išlikti konkurencingiems, kad turėtume pranašumą prieš Lenkiją, prieš Baltijos valstybes ar net ir Skandinavijos valstybes, tas bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Kauno yra būtinybė. Dar daugiau pasakyčiau: mums reikia galvoti, kaip įtraukti Klaipėdą į tą bendradarbiavimą. Tačiau tikrai ne Seimo nutarimais, o realiais veiksmais tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių tai galima padaryti. Tą reikėtų daryti jau dabar, turint omenyje ES investicijas naujojoje perspektyvoje. Beje, Vilnius daug prarado šitos Vyriausybės ir kai kurių Seimo narių dėka. Svarbu yra ne skaidyti Lietuvą į dvi Lietuvas, o tolygiai tas investicijas paskirstyti, ir man atrodo, kad iš Vilniaus ir Kauno partnerystės galėtų gimti visai valstybei gerų dalykų.
Kokie būtų privalumai tokio dvimiesčio – dviejų miestų urbanistinio junginio?
A. Kupčinskas:
Privalumai pirmiausia turbūt išryškėtų susisiekimo, transporto infrastruktūros pritaikymo ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Tačiau daugiausia investicijų būtent ir reikalauja susisiekimo infrastruktūros tobulinimas, dėl kurios abiejų savivaldybių ir regionų žmonės galėtų patogiau ir sparčiau judėti tarp abiejų regionų. Nesu tikras, ar dabartinė Vyriausybė būtų pasirengusi skirti strategines investicijas, kad didieji regionai artėtų vienas prie kito bei sukurtų dar didesnę bendrojo vidaus produkto dalį Lietuvoje. Vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perkėlimas į Kauną tai simbolizuoja. O kad didesnis dėmesys regionams Lietuvoje apskritai būtinas, tai faktas, nes regioninė politika pradėjo nykti sulig apskričių panaikinimu Lietuvoje.
M. Puidokas:
Dvimiesčio projekto vystymas yra tikrai naudingas visuomenei ir visai Lietuvai, nes Kauno ir Vilniaus aktyvesnis bendradarbiavimas sustiprintų šalies ekonomiką ir leistų abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą. Patogus susisiekimas tarp miestų yra visa ko ašis. Tada aplinkinių miestelių, esančių kelyje nuo Kauno iki Vilniaus, gyventojai taip pat turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes, nes galėtų greičiau ir lengviau pasiekti didmiestyje esančias darbo vietas. Kitas privalumas – jie galėtų toliau gyventi ramesnėje aplinkoje, neišsikeldami į sostinę ar Kauną.
L. Stacevičius:
Šie privalumai vėlgi priklauso nuo projekto apimties. Galimai sumažėtų biurokratinis aparatas, pagerėtų susisiekimas tarp miestų.
R. Budbergytė:
Vilnius ir Kaunas gyventojų skaičiumi yra nedideli miestai, todėl nėra pakankamai patrauklūs užsienio investicijoms, taigi dvipolis kartu su bendrais infrastruktūros projektais (pvz., tarptautinio lygio oro uostas, modernus ir greitas susisiekimas geležinkeliu, miestus jungianti pralaidi automagistralė), sujungtais viešaisiais pirkimais ir pan., gerintų paslaugų prieinamumą ir mažintų kainas abiejų miestų gyventojams. Realizavus tokią idėją, būtų veiksmingiau ir racionaliau investuojamos ES lėšos kuriant gerai apmokamas darbo vietas, įgyvendinant žaliąją politiką. Transporto infrastruktūros tarp miestų išvystymas skatintų kultūrinius, edukacinius mainus.
A. Mazuronis:
Apie privalumus nelabai ką galėčiau pasakyti, nebent kad su tais pačiais bilietais galėsi važinėti abiejuose miestuose. Čia gal geriau atsakytų projekto teikėjai. Tačiau man atrodo, kad Lietuvai reikia miestų, kurie tarpusavyje sveikai konkuruotų kurdami naujas darbo vietas, pritraukdami investicijas ir skatindami žmones likti mieste, o ne bandytų dirbtinai susijungti. Atstumas tarp šių miestų yra per daug didelis ir jose išvystyta infrastruktūra yra per daug skirtinga, kad būtų galima juos lengvai imti ir bandyti sujungti siekiant sinergijos.
A. Armonaitė:
Tai konkurencingumas tarptautinėje erdvėje, konkurencingumas regione. Vilnius jau atrodo tikrai sėkmingai, tačiau Kauno yra puiki geografinė padėtis dėl geležinkelio susisiekimo, oro uosto. Pirmiausia svarbu konkurencingumas, antras dalykas – visai Lietuvai stipresni miestai, stipresnė partnerystė reiškia, kad daugiau darbo vietų gali būti sukurta toje teritorijoje, daugiau žmonių gali rasti gerai apmokamą darbą. Pakartosiu, kad aš svarstyčiau dar drąsiau – galvoti apie Klaipėdos vaidmenį, kaip ją įkomponuoti į šį bendradarbiavimą.
Jūsų nuomone, kas galėtų būti meras tokio dvimiesčio?
A. Kupčinskas:
Juokaujant būtų galima sakyti, kad Vilniaus ir Kauno merai galėtų veikti ir keistis pareigomis kas mėnesį, nereiktų atskiro paskirto viršaičio projektui įgyvendinti. Bet tai jau būtų išbandymas ne tik jiems, bet ir piliečiams, kita vertus, galbūt ir naujos galimybės. O kalbant rimtai, Seime yra priimti Investicijų įstatymo pakeitimai dėl strateginių investicijų regionuose, kurios viršija 20 mln. eurų ir siekia 150 darbo vietų. Tad instrumentas yra, belieka susitarti savivaldybėms ir merams dėl abiem priimtinų nuostatų bei pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, kurio pagrindu ir būtų įgyvendinta Dvimiesčio idėja.
M. Puidokas:
Ilgą laiką vykęs miestų aršus konkuravimas naudos neatnešė. Būtina partnerystė. Dėl to esu už miestų gražų bendradarbiavimą, bet tikrai esu įsitikinęs, kad Vilnius ir Kaunas privalo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Abu miestai yra įdomūs savo istorija ir unikalūs. Manau, jie ir toliau turės du skirtingus merus, bet aktyvesnis bendradarbiavimas atneš daug naudos visai šaliai. Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
L. Stacevičius:
Manau, kad demokratiškiausias sprendimas būtų, jog dvimiestis būtų valdomas konfederacijos principu.
R. Budbergytė:
Manau, kad Vilniaus ir Kauno merai šiame dvipolyje išliktų du, kaip ir dvi savivaldybės tarybos. Kita vertus, dvimiesčio bendradarbiavimas turėtų apimti ir Trakų, Kaišiadorių, Elektrėnų, Vievio savivaldybes. Tokio dvimiesčio valdymui reikėtų kitokio vienasmenio ar kolektyvinio valdymo modelio.
Be to, reikia nepamiršti to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius. Aš su kolega Juliumi Sabatausku esu įregistravusi Sostinės įstatymo projektą, kuriuo siekiama padėti Vilniui, kaip sostinei, augti greičiau. Kol kas šis projektas sunkiai skinasi kelią.
A. Mazuronis:
Mero pareigybė – dar viena iš priežasčių, kodėl miestų sujungimas yra sunkiai tikėtinas. Toks sujungimas yra susijęs su dalies savo funkcijų ir įgaliojimų atidavimu ar atsisakymu, o tai nebūtų priimtina niekam. Miestai gali ir turi bendradarbiauti kaip partneriai ten kur gali ir nori, tačiau ten, kur tai yra sunkiai įmanoma, manau, reikėtų palikti viską taip, kaip yra, leidžiant kiekvienam savarankiškai įrodinėti savo privalumus.
A. Armonaitė:
Manau, kad čia nereikia jokio mero rotavimo, nes visi miestai turi merus – Vilniaus meras yra Remigijus Šimašius, Kauno meras – Visvaldas Matijošaitis, Klaipėdos – Vytautas Grubliauskas.
Manau, kad jie visi gali tartis, bet labai svarbu yra Vyriausybės palaikymas, ne tik vieno miesto, kaip dabar matome, kad dažnai premjeras Saulius Skvernelis myli Kauną, mažiau myli Vilnių. Čia reikia, kad visus mylėtų ir tą projektą palaikytų. Vyriausybės palaikymas tai yra čia būtina sąlyga. Jeigu jo nebus – tai tada projektas tikrai bus žlugęs.
Kaune – jau antroji oro balionų šventė. Kauno savivaldybės nuotr.
Ketvirtadienio vakarą, jei tik lietūs ir vėjai nesukliudys, iš Santakos parko startuos miesto savivaldybės įsigytas oro balionas „Kaunas auga“. Taip prasidės tradicija tampanti oro balionų šventė.
Tą patį vakarą nemažai oro balionų turėtų Nemuno saloje pradėtą savo skrydį virš Kauno bei jo apylinkių kaip tik baigti ten, kur Neris įteka į Nemuną, – jau minėtame Santakos parke, kur vyks žymeklių mėtymas į taikinį. Naujas oro balionų skrydis virš Kauno numatytas penktadienį anksti ryte. O vakare Santakoje vėl į dangų turėtų kilti oro balionas „Kaunas auga“. Kitų balionų skrydžio kryptis – link Nemuno salos, kur vyks žymeklių mėtymas į taikinį.
Šeštadienį oro balionų „trasa“ prieš naktį pakryps į Senamiestį. Lygiai vidurnaktį Rotušės aikštėje, tikėtina, bus neregėtas oro balionų naktinis paradas ir iliuminacija. Sekmadienį ryte norintys vėl galės (tikriausiai, jei oro sąlygos leis) paskraidyti oro balionais virš Kauno miesto.
„Lygiai prieš metus Kaune vykusi oro balionų šventė buvo vienas iš įspūdingiausių metų renginių. Tiesiog negalėjome to nepakartoti ir šįmet“, – teigė Kauno vicemeras Andrius Palionis.
Pasak Kauno miesto savivaldybės pranešimo, Valstybės dienos proga Kauną ir kauniečius vėl sveikins kelios dešimtys oro balionų. Jei orai bus palankūs, nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio ryto vyksiančios oro balionų šventės „Kaunas auga 2019“ dalyviai į dangų kils iš viso 6 kartus.
„Kauniečiai myli oro balionus, ir jų varžybos jau tampa gražia kasmetine tradicija. Aišku, skrydžiai gali vykti tik esant palankiam orui. Tikimės, kad jis bus geras, ir Kaune tikrai turėsime didžiulę šventę. Visą savaitgalį oro balionai kils arba leisis Nemuno saloje bei Santakos parke. Šventės kulminacija taps išskirtinis renginys Rotušės aikštėje vėlų šeštadienio vakarą. Norinčius pasidžiaugti naktiniu oro balionų paradu ir iliuminacija kviečiame į Rotušės aikštę atvykti likus bent pusvalandžiui iki renginio. Čia jie galės stebėti pučiamus balionus, kurie dėl specialios ugnies danguje švytės lyg žibintai“, – patarė žiūrovams šventės organizatorius Gintaras Šurkus.
Apie Kauną, o taip pat ir kauniečius paprastai kalbama tik gerai arba blogai. Žinia, daug liaupsių miestui yra susakę šio miesto karšti patriotai, laikantys Kauną pasaulio centru, tačiau apie tą patį Kauną neatsakingi asmenys kartais pasako kažką dygaus, paleisdami klajoti nesmagius, nesubalansuotus juokelius.
Na, o jeigu ieškote labiau subalansuoto požiūrio, galimas daiktas, pravartu bus išklausyti šių eilučių autoriaus, jau seniai gyvenančio Kaune, bet tikriausiai taip ir netapusio autentišku kauniečiu, pastebėjimus, išsakytus čia atsitiktinai, be jokios sistemos ir pretenzijų į metodologinio pobūdžio apibendrinimus. Kaip atrodo bent man, dėl savo užimamos ypatingos padėties, įklampintas situacijos turiu galimybę pamatyti Kauną, gyvendamas čia pat, per atstumą, t. y. per jokių subjektyvumų neiškreivintą distanciją. Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, net jeigu žvelgtume į Kauno miesto bokštus ir žmones per distanciją kraštutinai ištolinančius apverstus žiūronus, sunku būtų paneigti visų pripažįstamą faktą, kad Kaunas yra labai lietuviškas, laisvos dvasios miestas, mažiausiai yra krepšinio meka, viena iš Europos krepšinio sostinių.
Atvykęs iš provincijos studijuoti į Vilnius, per penkis metaus metus taip tampriai suaugau su savo jaunystės ir studijų miestu, kad vėliau likimo nublokštas apsigyventi Kaune iš pradžių jaučiausi čia kaip tremtinys už poliarinio rato. Tačiau man svarbu pastebėti, kad mano žmona, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tokią likimo išdaigą priėmė beveik kaip palaimą, Kauno miestą pamilusi tyriausia meile greičiau nei per pusę metų. Kaip tvirtina ji pati, Vilnių retai kada prisimena, o užtrukusi kelionėse po kitas šalis, Kauno, jo šarmo, kauniečių pasiilgsta jau po kelių dienų. Esą visame pasaulyje gyvena daugmaž tokie pat žmonės kaip ir Vilniuje, o Kaune – kažkokie kitokie, ypatingi. Žinoma, kvaila būtų pavydėti miestui, tačiau kartais apninka įtarimas, kad manęs niekas nesugebėtų taip greitai pasiilgti…
Kas čia traukia prie Kauno, tarsi būtų medumi patepta? Mano žmonos paaiškinimą, kad miela gyventi mieste, kur dauguma žmonių kalba lietuviškai, aš pats laikau svarbia, bet paviršutiniška racionalizacija, tokiu tariamu atsakymu, kurio griebiamasi nesugebant išgvildenti tikrosios meilės paslapties. Suprantama, kad žmogui, užaugusiam mieste, kurio kiemuose aidėjo kalbų maišalynė (čia jau vaikystėje lietuviukai išmokdavo kalbėti lenkiškai ir rusiškai ne mažiau sklandžiai nei lietuviškai), lietuvių kalbos viską nustelbiantis skambėjimas labai pamalonina sielą, tačiau, kaip atrodo, meilės Kaunui paslaptis slypi kažkur dar giliau.
Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Sovietiniais laikais klaidžiojo toks kagėbistinis juokelis, kad esą visą Kauną reikia aptverti spygliuota tvora, nes čia gyvena tik spekuliantai. Vis tik dabar, žiūrint iš laiko distancijos, nepulčiau tvirtinti, kad svarbiausiu Kauno bruožu yra laisvosios verslininkystės dvasia. Kaip atrodo bent man, tokios dvasios kapitalizacija yra greičiau išvestinis nei bazinis Kauno miesto bruožas. Kaip jau sakyta, Kauno paslaptis vis dėlto slypi kažkur giliau. Tačiau drauge galima pastebėti, pratęsiant pokalbį apie aną posakį, kad tikra tiesa yra ir tai, jog Kaunas anais laikais buvo labiausiai antitarybiniu visos sovietijos miestu. Nekartosiu to, kas jau yra pasakyta apie iškilius kauniečius disidentus, pogrindžio kovas, dramatiškus ir tragiškus apsisprendimus, o tik priminsiu, esant progai, kad Kauno antisovietinis nusiteikimas anuo metu buvo persisunkęs į paprasčiausias kasdienines situacijas, tapęs kauniečiui ne tik būties, bet ir buities atributu. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad tik Kaune sovietiniais laikais visur atvirai, taip pat ir kavinėse, stebint TV transliacijas, be išimties buvo sergama prieš vadinamosios Sovietų sąjungos sporto rinktines tarptautinėse varžybose, išskyrus krepšinio batalijas, nes čia tokios rinktinės branduolį paprastai sudarydavo lietuviai.
Taigi jeigu nėra galimybės Kauno specifiką ir kauniečio tipažą nusakyti tiesiogiai, galbūt mums gali padėti teologijoje išbandytas sunkiai nusakymų dalykų negatyvaus apibrėžimo kelias, pradedant nuo konstatacijos, kuo Kaunas visų pirma nėra? Sekant tokia apofatine teologijos maniera, visų pirma galėtume pasakyti, kad, kas ne kas, o Kaunas visų pirma nėra kiauro dugno miestas arba, kitaip tariant, Kaunas iš tiesų yra linkęs atsirinkti, ne viską priima į save, tačiau miestas ir miestiečiai prisiimtų dalykų jokiu būdu neišbarsto, bet dėmesingai kaupia, paversdami juos gyvąja patirtimi ir atmintimi. Esu aplankęs ne vieną įstabų miestą su iš senųjų laikų paveldėta nuostabia architektūra, pribloškiančia savo negyvumo spindesiu, kai toks negyvumas suteikia net savotiško kolorito, prideda sugestijos atspalvių (tarsi matytume nuostabius statinius išsilaipinę į negyvenamo mėnulio paviršių), o visa tai, prie ko prisiliečia Kaunas savo ruožtu, yra pažymėta nesunaikinamu gyvasties antspaudu.
Vis tik, žiūrint iš pozityviosios pusės, kaip atrodo yra būtent taip, kad kauniečiu gali tapti tik žmogus, turintis kažkokį specifinį vidinį organą (organoną?), kurio neįmanoma, – Dievas mato, – pakeisti jokiu protezu. Taigi, iš tiesų ne kiekvienas užsimanęs tapti kauniečiu tokiu ir tampa, įgydamas pretekstą tvirtinti, kad neva atrado savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje. Čia prieš akis kažkodėl iškyla Tomo Venclovos portretas, pasivaidena kūrybinio žodžio meistras, kurį bent aš, žiūrėdamas iš savo subjektyvaus taško, laikau labiausiai iškiliu visų laikų Lietuvos poetu.
Statybos Kaune. Slaptai.lt nuotr.
Kaip matote, man nesunku pagarbinti T. Venclovą dėl jo kūrybinių iškovojimų net ir tokiu atveju, kai jo išsakomos pilietinės pozicijos kartas nuo karto nuvilia, tačiau drauge niekaip negaliu įsivaizduoti, kad toks T. Venclova galėtų tapti tikru kauniečiu. Kaip atrodo bent man, T. Venclova yra tokia universali Renesanso tipo asmenybė, kuri užsimaniusi galėtų tapti bet kokios tautybės, rasės, profesijos, lyties būtybe, tačiau jam užginta būti kauniečiu net užuomazginiu pavidalu bet kokiu lytiniu variantu. Klaipėdietis – taip, vilnietis – su pertekliumi, tačiau bandymą įsivaizduoti, kad toks T. Venclova ima ir įstengia patapti kauniečiu, reikėtų prilyginti vaizduotės kankinimui, tokiam pat neteisėtam, jeigu kažkas reikalautų prasimanyti, kad žmogus be kojų gali pasiekti pasaulio šuolių į aukštį rekordą.
Vakar, sėdėdamas mašinoje prie prekybos centro ir laukdamas savo antrosios pusės, nuėjusios apsipirkti, turėjau progą nuo savotiškos pakylos stebėti vieną labai intensyvaus Kauno miesto eismo gatvės perėją, tradiciškai pažymėtą dryžiais. Staiga akis užfiksavo, kad į perėją išėjo ir išdidžiai, tarsi ant galvos neštųsi karūną, aukštai keldamas kojas į priešingą gatvės pusę nutipeno šuo. Būtent – ne šunėkas prabėgo, o per perėją nutipeno iškilaus stoto šuo su įsivaizduojama karūna. Niekas iš abiejose perėjos pusėse sustojusių mašinų nesupypsėjo, niekas nesubanalino situacijos, iššokdamas iš mašinos arba, tarkime, užsimanęs palaidyti replikas neįtikėtina proga. Visi kantriai laukė!
Dar pridursiu, kad jokiame kitame pasaulio mieste, išskyrus Kauną, negalėjo taip nutikti, kad vairuotojai kantriai lauktų, kol šuo pereis gatvę degant raudonai šviesai pėstiesiems. Kas be ko, Kaunas gerbia talentus, net ir tada, kai jie vaikšto per raudoną šviesą!
Ne, tai ne rinkimų propaganda. Juolab kad sprendimą dėl nemokamo važiavimo miesto transportu turėtų priimti savivaldos politikai, o ne Seimas ar Vyriausybė.
Dar geriau, kad taip nuspręstų patys miestiečiai, kaip neseniai atsitiko Taline.
Geras pavyzdys užkrečiamas. Ir štai apie nemokamą miesto transportą jau diskutuoja Rygos Dūmos deputatai. Pasirodo, tai jokia utopija. Pasaulyje yra apie šimtas miestų, kurie mažindami eismo kamščius ir oro taršą, skatina naudotis viešuoju transportu, darydami jį nemokamą.
