Jeruzale. Reuters nuotr.

Jonas iš Jeruzalės. Aukso amžiaus vizija

Žinios apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą skurdžios. Kas buvo Jono tėvai nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio (Vézelay) abatijoje, Burgundijoje. Paaugęs jis tapo benediktinų vienuoliu. Žinoma, kad būsimasis pranašas buvo gydytojas ir astrologas. Jonas daug keliavo po Europą ir netgi buvo pasiekęs Viduriniąją Aziją.

Nors beveik visą savo gyvenimą jis praleido Vakarų Europoje, į istorija jis pateko Jono iš Jeruzalės vardu. Taip atsitiko dėl to, kad savo gyvenimo knygą „Slaptieji protokolai“ jis parašė per dvejus-trjus metus gyvendamas Jeruzalėje. Į Jeruzalę jis atvyko 1117 metais kartu su Kryžiaus žygių dalyviais, kurie atkovojo Šventąją žemę iš turkų. Gali būti, kad Jonas iš Jeruzalės priklausė dvasinei, ezoterinei Tamplierių ordino vadovybei. Jis mirė 77 metų amžiaus 1119 ar 1120 metais. Pagrindinis jo veikalas „Slaptieji protokolai“. Iki savo mirties Jonas iš Jeruzalės sugebėjo, be originalo padaryti dar šešias „Slaptųjų Protokolų“ kopijas. Jo darbas nebuvo veltui. Tris kopijas Jonas patikėjo saugoti Didžiajam Tamplierių ordino Magistrui.

Kitos keturios knygos „klajojo“ po pasaulį, tai dingdamos, tai vėl atsirasdamos. Viena iš jų pateko pas Nostradamusą dar iki jam parašant įžymiasias „Centurijas“. Lyginant abu tekstus, galima rasti nemažai panašių pranašysčių. Galime tik spėlioti, ar Nostradamusas įtraukė į savo tekstą Jono iš Jeruzalės vizijas, ar Dievas „padiktavo“ jiems abiems panašias mintis.

Po Tamplierių ordino sunaikinimo paslaptingai dingo ir Kristaus apsiaustas, kurį irgi saugojo Tamplieriai. Siekiant išgauti paslaptis ir užvaldyti Tamplierių nuosavybę žiauriai kankinant buvo nužudyta daugiai nei šešios dešimtys riterių.

Manoma, kad Vatikano bibliotekoje yra saugomas Jono iš Jeruzalės „Slaptųjų pranasysčių rejestro“ tomas.

Jono iš Jeruzalės „Slaptieji protokolai“ apima paties Jono iš Jeruzalės biografiją, kuris kryžiaus žygių metu atvyko į „Šventąjį miestą“. Kas buvo jono tėvai – nėra žinoma. Jis augo globajamas Benediktinų vienuolių Vezelio abatijoje, Burgundijoje. Jeruzalįje jis dirbo gydytoju. Jo sukurtus „Slaptuosius Protokolus“ sudaro 40 pranašysčių, surašytų eiliuota forma. Pati niūriausia jo pranašysčių dalis apima laikotarpį iki Aukso Amžiaus.

Vokietijos dienraštis „Rhein Main Tageblat“ rašė: „Visas tas siaubas, kurį pranašavo vienuolis vienuoliktajame amžiuje, kaip bebutų gaila, šiandien atrodo labai įtikinamai: „vaikų prostitucija, narkotikai, gyventojų perteklius žemėje, neapykanta užsieniečiams, etniniai valymai ir religiniai karai“. Savo vizijose Jonas iš Jeruzalės žino, kad egzistuoja Amerikos žemynas, branduolinė energija ir panašiai. Dar daugiau jis matė 2000 metų įvykius Izraelyje, aprašydamas „Riterius“ ginančius krikščioniškus maldininkus, vykstančius aplankyti Kristaus kapo. Jono iš Jeruzalės pranašystėse randame aprašytus piktnaudžiavimus genetika ir aliuzijas į šiuolaikinę elektroniką. Kaip antai „Žmogus negalės atskirti: kas egzistuoja, o kas ne“. Ateities žmogus tampa beverčiu. Viskas turės savo kainą. Žmogaus didybės manija, Dievo neigimas taps beribiai. Žmogus kentės nuo daugybės katastrofų.

Tamplierių ordino narių figūrėlės

Kaip minėjau, žinių apie Jono iš Jeruzalės gyvenimą nėra daug, bet yra viena legenda, kuri paaiškina, kaip atsirodo jo pranašo galios, kas saugojo jį ilgą laiką ir kodėl Dievo malonė jį paliko.

Pranašiški varnai

Pasak legendos, jaunystėje Jonas buvo riteris, dalyvavęs kryžiaus žygyje. Kartą, lydimas ištikimų tarnų ir vasalų, jis išvyko medžioti į kalnus, o ten, azartiškai persekiodamas grobį, liko vienos, ir tada jį užpuolė didžiuliai grifai, susisukę lizdus ant uolų. Iš pradžių Jonas nuo plėšrūnų gynėsi ietimi, bet greitai suprato, kad tai mažai padeda, ir išsitraukė kardą. Jam pavyko nužudyti kelis paukščius, kuriuos kiti grifai tuoj pat suplėšė į gabalus. Tačiau jie ne tik neatsitraukė nuo grobio, kuris parodė plieninius dantis, bet, priešingai, puolė Joną su dvigubu įniršiu.

– O Dieve! Ar aš turiu tapti šių niekšiškų būtybių grobiu! – apimtas nevilties mosuodamas kardu, maldavo riteris. Laukinėje ir apleistoje vietovėje  nebuvo iš ko laukti pagalbos, išskyrus Dievą. Padėk man, Viešpatie! – lyg burtažodį kartojo Jonas, iš paskutiniųjų jėgų kovodamas su grifais.

Ir jis staiga išgirdo keistą triukšmą. Pakėlęs galvą grafas pamatė didžiulį paukščių būrį, kuris atrodė kaip juodas debesis – tai buvo dideli varnai. Mėlynai juodi, stipriomis letenėlėmis ir galingais aštriais snapais paukščiai krito ant grifų. Puolimas pasirodė greitas ir negailestingas – kai kurie grifai tuoj pat negyvi nukrito ant tarpeklio akmenų, o likusieji nusprendė sprukti. Juos nuviję varnai nutūpė ant vienos iš uolų viršūnės.

Dievas išgirdo mano maldas! Jonas nuslydo nuo balno ir parpuolė ant kelių, padėdamas priešais save kardą kaip kryžių. Ačiū Tau, Visagali Jėzau! – Netrukus atvyko jo ištikimieji vasalai, sunerimę dėl siuzereno dingimo, ir gerokai nustebo, išgirdę riterio istoriją ir pamatę grifų lavonus, o taip pat ant uolos sėdinčius varnus.

– Tai stebuklas! – pasakė vienas iš riterių. Turime padėkoti Viešpačiui.

– Be jokios abejonės, – linktelėjo Jonas. „Tačiau taip pat turiu padėkoti paukščiams, kurie mane išgelbėjo. Prisakau pastatyti ant uolos bokštą, kad varnos galėtų gyventi, perėti lizduose ir vesti jauniklius. O mano tarnai juos maitins kasdien. Tebūnie taip!

Praeitis laikui bėgant linkusi pasimiršti, todėl šiandien žmonės varnus dažniau laiko nelaimės pasiuntiniais. Tačiau senovės istorijoje jie visada buvo laikomi išmintingais paukščiais, palydovais ir Dievų pasiuntiniais. Būtent po bokšto pastatymo Joną pradėjo ėmė lankyti ryškios vizijos, kuriose jis matė artimą ir tolimą ateitį. Kronikos rašo, kad būtent jo pranašysčių dėka kryžiuočiai galėjo taip sėkmingai kovoti su saracėnais Šventojoje Žemėje. Kai kurie istorikai teigia, kad Jonas Vakarų lyderiams papasakojo, kaip užimti Jeruzalę, o ją užėmus buvo pavadintas Jonu iš Jeruzalės.

Štai Jūsų dėmesiui Jono iš Jeruzalės sukurtos pranašystės apie tolimą ateitį – mūsų trečiąjį tūkstantmetį.

JONO IŠ JERUZALĖS PRANAŠAVIMAI

1.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visas auksas taps kruvinu. Stebintys dangų, matys ten pinigus, užėjęs į bažnyčia – sutiks ten prekeivius. Vasalai pavirs lupikautojais ir pinigų keitėjais, Kalavijas ims ginti Žaltį. Ir ugnis užsidegs, kiekviename mieste bus Sodoma ir Gomora, o vaikų vaikai virs raudonai įkaitusiu debesiu, jie iškels senas vėliavas.

2.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmogus gyvens žemėje, jūroje ir danguje. Jis duos įsakymus, nepaisydamas jokių ribų, sieks jėgos, lygios Dievo galybei. Bet viskas baigsis per naktį, jis siūbuos kaip girtas karalius, lėks kaip aklas arklys, o smūgių smūgiais jis varys arklį į nepraeinamą mišką, už kurio tako gale yra tik bedugnė.

3.

Trys kryžiai. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visoje žemėje bus pastatyti Babilono bokštai, tai bus Roma ir Bizantija. Dykuma apims laukus, nebus Įstatymo visiems, kiekvienas turi savo, kaip ir visi panašūs į jį. Barbarai atims miestą, ir duonos neužteks visiems, ir žaidimų – ne visiems. O žmonės, neturintys rytojaus, užkurs didelį gaisrą.

4.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Badas ištiks daugelį žmonių, jų rankos nuo šalčio pamėls, žmonės trokš pamatyti naują pasaulį. Ir ateis pirklys, ir vaišins, ir siūlys nuodų. Tie nuodai sugadins kūną ir sielą, ir kas sumaišė savo kraują su jais, kaip žvėris spąstuose, pradės prievartauti ir žudyti, plėšti ir grobti ir gyvenimas taps amžina pabaiga.

5.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, visus apims aistros ir geismas, ir trauks vienas kitą kas kaip gali. Vyrai priims visas moteris be atrankos. O moterys, šėlstančios tuščiose alėjose, bus pasirengusios atsiduoti kiekvienam, pagimdyti vaiką, nežinodamos, kais jo tėvas. Mokytojas pamirš, kad jis yra mokytojas ir taps vienišu tarp visų. Žmonės pamirš tradiciją, jie praras įstatymą. Tarsi Mesijas nebuvo atėjęs, savo odą žmonės pakies į žvieries kailį.

6.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Senis užsinorės vaiko, tėvas nuplėš dukros garbę. Vyras užsinorės vyro, o moteris atsiduos visiems matant. Jų kraujas taps nešvarus. Ir blogis šliauš iš lovos į lovą, kūnas pažins visas pasaulio nuodėmes ir visą Žemės skausmą. Grimasos sukaustys jų veidus, negalia išsukinės jų kūnus. Meilė taps didžiausia grėsme tiems, kurie nėra tik kūnas sau.

7.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Balso, šaukiančio apie įstatymą ir priesaką, niekas negirdės. Balsas meldžiantis Kristaus malonės, bus tik balsas šaukiantis tyruose. Galingas naujų religijų srautas užtvindys viską. Netikras Mesijas suburs apie save akluosius. Ateis Blogis, ginkluotas kaip niekada anksčiau. Ir jis kalbės apie teisingumą ir teisę, jo tikėjimas bus karštas ir visą naikinantis ir keršys jis už kryžiaus žygius.

8.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Mirties griaustinis sprogs į žemę. Barbarai susimaišys su paskutiniu kariuomenės legionu, bedieviai įsikurs šventųjų miestų šventovėse, ir visi – po vieną – taps barbarais, netikėliais ir blogais. Žlugs tvarka ir teisė. Neapykanta, kaip liepsna sausroje, užvaldys žmones. Kareiviai bus mušami, bedieviai smaugs tikinčiuosius. Žiaurumas bus kiekvienoje širdyje ir kiekviename. Ir miestai kris.

9.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės paseks krauju ir tikėjimu. Bet ne vienas neužjaus, kankinamo vaiko širdies, išmesto kaip jauniklis iš lizdo, niekas neapsaugos jo nuo kaustytomis pirštinėmis apmautos rankos smūgio. Neapykanta užvaldys žemę. Niekam nebus pasigailėjimo – nei senam, nei vargšui, nei luošiems. Būstai bus sudeginti ir apiplėšti. Vienus žmones pakeis kiti, o visi nusigręš, kad nematytų išniekintų moterų.

10.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Visi žinos kas dedasi tolimiausiuose žemės kampeliuose. Matys vaikus, kurių kaulai kyšo po oda, o jų akyduobės pilnos kirmėlių, ir tuos, kurie šaudo juos kaip žiurkes. Žmogus tai matys, bet nusigręš – jam rūpės tik jo asmeniniai reikalai. Kaip išmaldą numes saują grūdų, nors pats miegos ant visokio gėrio prikimštų maišų. Ką jis davė dešinia ranka, tą atsiims kita ranka.

11.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonės užsiims plačia prekyba. Ir kiekvienas daiktas ras savo kainą, mediena, vanduo. Niekas nieko negaus dovanų – o žvėrį bus galima tik nusipirkti. Žmogaus kaina nebus didesnė už gyvąjį jo svorį – kaip kiaulės kumpio gabalo. Kas paims ausį, kas panorės širdies, niekas nebebus šventa – nei gyvenimas, nei siela. Ginčai kils dėl jo kraujo,  o kūną kaip dvėselieną dalinsis maitvanagiai.

12.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pakeis Žemės veidą. Manys jis esąs miškų ir ganyklų šeimininkas, jis skris per visą dangų, suars žemes, vagos visas upes ir jūras. Bet Žemė pataps nevaisinga ir nuoga, oras degs ir vanduo smirdės. Gyvenimas vys – žmogus jau bus iššvaistęs visus Žemės turtus ir pataps jis vienišu vilku ir gyvens apimtas neapykantos.

13.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Netgi vaikai taps preke. Vieni bus paiimti tenkinti šlykščiam geismui, prisiliečiant prie jaunos odos. Su kitais bus elgiamasi kaip su niekingais gyvuliais. Neliečiamas vaiko silpnumas bus pamirštas, vaikystės paslaptis paskęs užmarštyje. Vaikas taps neišjodinėtu eržiliuku, paskerstu avinėliu, kuriam nuleistas kraujas. Ir žmogus žinos tik žiaurumą.

14.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogaus pažiūros ir dvasia bus kalėjime. Jie prisigers ir nepastebės, kaip staiga pasaulio vaizdą, pakeis jo karikatūra ir atspindys kreivuose veidrodžiuose, ir elgsis su jais kaip su avimis. Tada sulėkę plėšrūnai ir paukščiai suvarys juos į bandą, kad būtų lengviau nuginti juos prie skardžio ir supjudyti tarpusavyje. Jiems nulups odą, kad perdirbti jų vilną ir odą, o jei žmogus tai išgyvens, jo siela bus sunaikinta.

15.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Valdys ponai be tikėjimo, engdami nekaltas ir bejėges tautas. Jie paslėps savo veidus ir savo vardus. Jų pilys bus paslėptos. Ir jie spręs kiekvieno likimą. Niekas svetimas nebus pakviestas į jų susirinkimą, kad spręstų žemės reikalus. Visi taps jų baudžiauninkais, nors ir manys esą riteriai ar laisvi vyrai. Ir jie kažkas išdrįs jiems pasipriešinti, bus sumušti, sunaikinti ir gyvi sudeginti.

16.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Pasaulyje bus tiek daug žmonių, kad palyginsime juos su skruzdėlynų, kurio viduryje įbesta lazda. Jie lakstys aplink , o mirtis traiškys juos kulnu, kaip erzinančius vabzdžiuis. Jie keliaus iš vienos vietos į kitą minioje, tamsi oda susimaišys su balta, krikščioniškas tikėjimas – su netikėliais, kai kurie iš jų skelbs žadėtąją taiką, tačiau visur ir visos gentys kariaus savo naujus karus.

17.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės norės peržengti visas ribas. Jauna mama taps žila kaip senė, žmonės privers gamtą palikti savo kelią, o šeimos – kaip sėklos, išblaškytos vėjyje, jau nebegalės susirinkti. Pasaulis taps visiškai kitokiu pasauliu. Kaip nuvarytas arklys, visi bėgs nesustodami kur kam atrodys geriau. Bėda tam, kuris prisiims pareigą valdyti šį žvėrį. Jis neras ten vadžių ir kris į kapu tapusią bedugnę.

18.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žmonės nusisuks nuo Dievo įstatymo. Jie norės valdyti gyvenimą, kaip raitelis valdo žirgą, pasirinkti vaiką moterų įsčiose ir žudyti nepageidaujamus. Kuo taps žmogus, pamanęs, jog esąs Dievas ? Valdantieji užgrobs visas gėrybes ir geriausias moteris, o vargšai ir silpni – liks kaip galvijai. Jų apgailėtinos trobelės  taps jiems kalėjimu, o baimė, kaip nuodai, sukaustys ir ės kiekvieno jų širdį.

19.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Gims tamsi ir slapta Tvarka, jos pagrindinis įstatymas bus neapykanta, o pagrindinis jos ginklas -nuodai. Jinai viešpataus Žemėje ir pareikalaus nesuskaičiuojamo kiekio aukso. Jos tarnai susijugs kruviname bučynyje. Teisūs ir paprasti žmonės, mokysis gyventi pagal tą baisų įstatymą. Pasaulio galingieji tarnaus naujajai tvarkai, vienintelis įstatymas pripažins šią Tvarką, nuodai pasieks netgi Bažnyčią, pasaulis eis pirmyn, tarytom su skorpionu bate po vidpadžiu.

20.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis žmonių, bus tvirtai surištomis rankomis arba vaikščios ratu tuščiomis akiduobėmis, nežinodami, kodėl ir kur. Jie neturės kalvių ten, kur anksčiau kalė geležį, nebebus ir laukų, kuriuos jie galėtų arti. Jie yra tarsi grūdas, kuris neišaugino varpos – ištirpę, nuogi, pažeminti ir beviltiški, ir seni, ir jauni, ir dažnai be pastogės, jiems bus tik vienas vaistas – pradėti karą. Bet pirmiausia jie sumuš vienas kitą ir visi ims nekęsti gyvenimo.

21.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, vandens, dangaus ir žemės ligos užpuls žmogų ir pakirs jį. Jis pradės galvoti apie tai, ką pats sunaikino, ir vėl pradės kurti bei saugoti, tai kas išliko. Jis bijos ateinančių dienų. Bet jau bus per vėlu – tankiu tinklu dykuma padengs žemę, vanduo nusileis taip giliai, kad atpildo valandą,  jis viską suplėšys, prasidės baisus tvanas,  žemė neteks rytdienos, ir oras suplėšys silpniausiųjų kūnus.

22.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Daugelyje vietų sudrebės žemė, miestai žus, prasmegdami į žemę. Viskas, kas kažkada buvo pastatyta be išminčių patarimo – viskas bus sugriauta. Purvas ir dumblas palaidos kaimus, žemė atsivers po naujais rūmais. Tačiau žmogus apsvaigęs nuo išdidumo, užsispyręs ir kietaktis, negirdės vėl ir vėl jam siunčiamų Žemės perspėjimų. Nauji gaisrai sunaikins naująją Romą, nepaisydami legionų, vargšai ir barbarai niokos ją ir jos apleistas pilis.

23.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Saulės spinduliai apdegins visą žemę ir oras nebegalės apsaugoti žmonių nuo Saulės ugnies, liks tik skylėta uždanga, ir deginanti šviesa išės akis ir odą. Jūra putos verdančiu vandeniu, ji užlies miestus ir upes, net žemynai nusileis po vandeniu, o žmonės bėgs į kalnus ir ten, pradėję daugintis, visiškai pamirš, kas atsitiko.

24.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmonių gyvenimas virs iliuzijomis. Jo prasmė bus paslėpta. Žmonės norės paliesti tai ko nėra gamtoje, norės eiti takais, kurie tėra tik miražas, matomas jų akimis ir savo sapnus jie priims kaip realybę. Žmogus nesugebės atskirti to, kas yra ir to ko nėra, jis pasimes klaidžiuose labirintuose, tie kurie sugebės valdyti iliuzijas, apgaus tikinčiuosius, o daugelis žmonių taps blogesni už niekingus šunis.

25.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žvėrys, kuriuos Nojus buvo paėmęs į savo laivą, pakeisti žmogaus valia, ištrūks iš žmogaus rankų. Bet kas pagalvos apie jų beprasmes kančias? Žmogus bus laisvas daryti viską, ką nori, ir  daugybė jų bus nužudyta. Kuo taps žmogus, pakeitęs gyvenimo dėsnius, sumaišęs gyvą padarą į vieną molio gabalėlį? Ar jis yra Dievo vaikas, panašus į Kūrėją, ar velnio išpera?

26.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Reikės bijoti dėl žmogaus vaiko ateities – nuodų kupina neviltis tykos jo. Kiekvienas galvos tik apie save, o ne apie savo artimą, ne apie gyvenimo prasmę ir jo pabaigą. Jis bus dėl to bus persekiojamas, o tada jo kūnas taip pat taps pardavimo objektu. Visiems išlikusiems, kils grėsmė prarasti savo dvasią ir įgyti negyvą sielą. Jis gyvens žaidime ir mele, tikės jais, nes nebus šalia Mokytojo – to, kuris privalo išmokyti tikėtis ir gyventi.

27.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pradės galvoti apie Dievą, nors pasirodys jis tik gimstant, vedamas pavydo ir pykčio. Ir vis dėlto jo ranka tvirta galia, kuria ji yra apdovanota. Kaip ir aklas Prometėjas, jis naikins viską aplink save. Savo sieloje likęs nykštuku, milžino jėga žengs į priekį milžino žingsniais, nežinodamas kurį kelią pasirinkti. Jo galva bus apsunkusi nuo žinių, bet  nesupras jis, kodėl gyvena ir miršta. Jis mosuos rankomis kaip pamišėlis ir inkš kaip kūdikis.

28.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, žemės taps karo grobiu. Kitoje Romos sienos pusėje ir Romos valdomose žemėse, žmonės pjaus vienas kitam gerkles, visus apims genčių ir tikėjimų karas. Žydai ir Alacho vaikai, nepasiduos bandydami įveikti vienas kitą. Kristaus žemė taps mūšio lauku. Netikėliai visur gins savo idėjų grynumą. Abejonės ir jėga stos viena prieš kitą, o mirtis eis į priekį, kaip naujųjų laikų vėliava.

29.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, daugelis praras gyvybę, jie neturės nei jokių teisių, nei stogo, nei duonos. Jų kūnas bus nepridengtas ir išstatytas pardavimui, jie bus nuvaryti tolyn nuo gėrybių bokštų, link Babilono.

30.

Kai po šio tūkstantmečio, ateis kitas tūkstantmetis, Žmogus pateks į nepraeinamą tunelį, sustings iš baimės ir užmerks akis: jis neturės jėgų žiūrėti. Jį apims amžinas nerimas, kiekviename žingsnyje jis jaus baimę. Tačiau jis eis be miego ar poilsio. Bet jis negirdės garsaus ir stipraus Kasandros balso. Jam vis maža ir maža, jis norės vis daugiau ir daugiau, o jo protą aptemdys vizija, gyvenimo vaiduoklis. O tie, kurie tapo jo šeimininkais, apgaudinės jį, ir neteisūs ganytojai ves jo kaimenę.

31.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonėms pagaliau atsivers akys, jie išsivaduos iš savo galvų ir miestų nelaisvės, galės matyti nuo vieno žemės krašto iki kito ir suprasti vienas kitą. Jie supras, užgavęs vieną, tu įskaudinsi kitą. Žmonės taps vienu kūnu, kiekvienas iš jų – maža jo dalimi. Kartu jie bus širdimi. Ir įvyks kažkas, kažkas gims – gims Didysis žmogus.

32.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus nugalės dangų, jis sukurs žvaigždes didelėje ir tamsioje jūroje, jis leisis į kelionę spindinčiu laivu, kaip naujasis Odisėjas, saulės draugas, į savo dangiškąją odisėją. Ir jis taps vandens valdovu, pastatys miestus jūros gelmėse, maitinsis jis jūros vaisiais. Jis gyvens visose didžiosios valstybės vietose, ir jam viskas bus leidžiama.

33.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmonės išmoks plaukti po bangomis, jų kūnas atsinaujins ir taps žuvimis. Kiti skris aukščiau nei paukščiai, jie sugebės nenukristi kaip akmuo į žemę. Jie bendraus tarpusavyje, jų dvasia atsivers visiems, jis galės priimti kitų žinutes. Ir dalinsis jie vienas su kitu savo svajonėmis ir gyvens jie tiek ilgai, kiek gyveno pats vyriausias iš žmonių – tas, apie kurį  Šventasis Raštas.

34.

Kai eis prie pabaigos, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, Žmogus pažins visų daiktų dvasią: pažins akmenį, vandenį, gyvojo pasaulio esmę ir kito žmogaus žvilgsnį; Jis įsiskverbs į seniausių Dievų saugomas paslaptis ir atidarinės vienas duris po kitų eidamas tuo naujojo gyvenimo labirintu. Jis taps kūrėju, galingu ir nenumaldomu, kaip šaltinis. Jis apdovanos visus žmones žiniomis, o jo vaikai geriau nei bet kas anksčiau pažins žemę ir dangų, jo kūnas bus tobulas, jo dvasia apims viską ir užvaldys.

35.

…. nes Moteris ateis karaliauti aukščiausiu laipsniu; Ji nulems ateities įvykių eigą ir nurodys žmogui savo filosofiją. Ji bus šio tūkstantmečio motina, sekančio po mūsų tūkstantmečio. Po šėtono amžiaus, ji spinduliuos meilų motinos švelnumą. Po barbarizmo eros ji įkūnys grožį. Po šio tūkstantmečio einantis tūkstantmetis virs apšvietimo amžiumi: Žmonės mylės vienas kitą, dalinsis viskuo, svajos ir svajonės išsipildys…

36.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus gims antrą kartą: Dvasia užvaldys visą žmonių bandą , ir kiekvienas taps visų broliu – ir tada barbariškumo laikas baigsis. Tai bus naujo tikėjimo gyvenimo metas, po juodų dienų to tūkstantmečio pradžioje, atėjusio po dabartinio tūkstantmečio, prasidės laimingos dienos, žmogus vėl eis jo vertu keliu. Žemė vėl pažins tvarką.

37.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, keliai nuo žemės ir dangaus krašto ves į kitus, miškai užaugs ir taps miškais, dykumos praturtės švarumą atgavusiu vandeniu. Žemė taps sodu, žmogus pagerbs viską, kas gyva, pradės valyti viską, ką pats sugadino, laikys Žemę savo tėvyne ir išmintingai galvos apie ateinančią dieną.

38.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, kiekvienas gyvens vienybėje su kitais, žinos viską apie pasaulį ir kūną, išsigydys ligas, dar iki joms pasirodant, ir kiekvienas taps gydytoju sau ir visiems kitiems. Jis supras, kad reikia pagalbos, kad visi galėtų eiti kartu, po tam laiko, kai buvo izoliacija ir šykštumas, jis atvers vargšams ir širdį, ir kišenę. Save jis suvoks kaip tvarkos sergėtoją visiems žmonėms, Ir štai tada ateis kitas laikas.

39.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus išmoks duoti ir dalytis, karčios vienatvės dienos bus pamirštos. ir jis vėl patikės Dvasia, o buvęs barbariškumas bus visų niekinamas. Bet visa tai įvyks po karų ir gaisrų, visa tai kils iš apanglėjusių Babilono bokštų griaučių, O geležinio kumščio vis dėlto prireiks, kad iš chaoso kiltų tvarka, ir Žmogus butų nukreiptas teisingu keliu. Žmogus supras, kad visi padarai yra šviesos nešėjai, ir visus kūrinius reikia gerbti. Žmogus nugyvens ne vieną gyvenimą ir supras, kad šviesa niekada neužgęsta…

40.

Kai  pasibaigs, tūkstantmetis, sekęs po šio tūkstantmečio, žmogus žinos, kad jis yra Šviesos nešėjas ir kiekviena būtybė laukia jo pagarbos. Žmogus statys miestus danguje, žemėje ir jūroje. Jo atmintyje išliks tai, kas jam nutiko kažkada, ir jis žinos, kas jam nutiks toliau. Jis nebijos savo mirties – jo gyvenimas bus keletas gyvenimų, ir jis žinos, kad šviesa niekada neužges.

Parengė Kęstutis SKREBYS

2022.07.29; 18:00

Tamplieriai – kokia tikroji jų istorija

Tema tokia plati, kad derėtų apsiriboti vien organizacinėmis sąsajomis, neanalizuojant tamplierių ir masonų ezoterinių bendrumų.

Bandysime ieškoti masonerijos ištakų, o ne išlikusių tamplierių pėdsakų. Kodėl? Esame toli nuo minties, kad per 700 m. tamplieriai išliko tokie, kokie buvo, ar mažai pasikeitę. Todėl tai bus ne tamplierių likučių ar jų pėdsakų istorijoje paieška, o bandymas suprasti, kaip po Tamplierių ordino sutriuškinimo galėjo transformuotis jų struktūros ir kaip jos susijusios su masonerijos kilme.

Problemą galima tirti dviem kryptimis. Pirma: kokiu būdu, iš kur ir kodėl į istorinę sceną įsiveržė masonai ir kodėl jų veiklą iki 1717 m. gaubia paslaptis? Galbūt iki 1717 m. masonerijos tiesiog nebuvo?

Antra kryptis. Kur dingo Tamplierių ordino likučiai? Ar jie paliko savo įpėdinių? Nejaugi staiga dingo patys riteriai, jų turtai, finansinė sistema ir laivynas?

Jau pats šių klausimų iškėlimas a priori teigia, kad masonai negalėjo iš niekur atsirasti, o tamplieriai negalėjo išnykti be pėdsakų. Tačiau klausimas, kas buvo masonų užuomazga, lygiai kaip tai, kas tapo tamplierių įpėdiniais, lieka aktualus. Yra labai mažai istorinės medžiagos ir labai daug spekuliacijų abiem klausimais. Bet yra kitas kelias. Tai istorinės rekonstrukcijos kelias, kada trūkstamos grandinės dalys randamos ne pasitelkiant fantaziją, o atkuriamos remiantis istorinio proceso logika, susidariusios situacijos analize, studijuojant išlikusius raštus ir iš lūpų į lūpas perduodamus pasakojimus.

Taigi pradėkime nuo masonerijos atsiradimo. Kaip puikiai žinome, keturios Londono ložės 1717 m. susijungė į Didžiąją Ložę (Premier Grand Lodge of England). Iš karto kyla klausimų. Pats vertimas gal nėra visai tikslus. Greičiausiai turima galvoje Didelė Ložė, jungianti keletą mažų. Tuo metu Didžioji Ložė nepretendavo atstovauti visiems Anglijos masonams. Gal jų išvis nebuvo? Neatsitiktinai, tarytum atsakydama į Didžiosios Ložės įkūrimą, apie savo įkūrimą praneša Didžioji Jorko Ložė, pretenduojanti į senesnę istoriją. O ševalje Ramzėjus (Chevalier de Ramsay, 1684 – 1743) Prancūzijoje paskelbia apie masonerijos atnešimą iš Škotijos į žemyninę Europą. Vėliau paaiškėja, kad masonų ložės egzistavo XVII amžiuje, ką liudija Ešmolo dienoraščiai (Elias Ashmole, 1617 – 1692).

Taipogi įvairiuose šaltiniuose minima, kad dar XVI amžiuje kilmingi dvariškiai dirbo ložėse. Ložės buvo ne tik Londone. Taigi, bet kuriuo atveju masonerijos istorija nusikelia mažiausiai šimtmetį atgal. Tuo pačiu mums siūloma versija, kad masonerija neva kilo iš viduramžių akmenskaldžių gildijų. Esama požiūrio, kad tai neatlaiko jokios istorinės kritikos. Ir štai kodėl.

Viduramžių akmenskaldžių gildijos niekuo per daug nesiskyrė nuo kitų profesinių gildijų. Bent jau mes neturime tokios informacijos. Tačiau mes žinome, kad visos miestuose įsikūrusios amatininkų gildijos buvo labai katalikiškos ir ištikimos Romos popiežiui. Neįmanoma įsivaizduoti, kad akmenskaldžių ložės galėtų deklaruoti pakantumą savo narių religiniams įsitikinimams. Be to priesaika ant Biblijos irgi nepaprastai įdomus faktas. Knygos viduramžiais buvo ne tik brangios, jos buvo pasakiškai brangios, ir labai sunku įsivaizduoti, kad kiekviena slaptai besirenkanti ložė turėtų savo Bibliją.

Mus bando įtikinti, kad akmenskaldžiai slapta (!) keliaudavo po miestus ir susitinkant su broliais jiems buvo reikalinga slaptų ženklų sistema, kad vienas kitą atpažintų. Tai sunkiai tinka Viduramžiams. Kam akmenskaldžiams keliauti ir dar slapta? Nuo ko jie slėpėsi? Keliauti po viduramžių Europą buvo ypač pavojinga. Be ypatingo reikalo niekas iš savo miesto ar kaimo kojos nekeldavo. Ar akmenskaldžiams mūrininkams buvo toks reikalas? Visiškai neaišku. Jų darbo rezultatai tapdavo matomi po dešimtmečių, o jei statydavo bažnyčią, tai įmanoma, kad jų darbo rezultatus galėdavo išvysti tik proanūkiai tų, kurie pradėdavo statybą. Klausimas, ko jiems reikėjo kitame mieste? Darbu jie aprūpinti dešimtmečiams, o gal ir ilgiau, keliauti ypač pavojinga, juo labiau, kad kitame mieste yra sava akmenskaldžių gildija, kuri nedega dideliu noru dalintis savo darbu su atvykėliais. Sekant tokia logika daug prasmingiau masoneriją būtų kildinti iš pirklių gildijos. Pirkliams tikrai tekdavo daug keliauti, patirti daugybę pavojų, saugoti komercinę paslaptį bei pasitikėti nepažįstamais žmonėmis, nuo kurių priklausė jų turtai, dažnai ir gyvybė.

Netgi konkrečiame mieste priklausant gildijai karjeros galimybės buvo labai ribotos. Meistro vietą užėmė konkretus žmogus, turintis savo įrankius ir dirbtuvę. Užsakymų skaičius viduramžių mieste buvo ypač mažas. Ir netgi naujas meistras, kuris įgijo bei įrodė savo kvalifikaciją, oficialiai neįgydavo meistro statuso. Ir netgi po sėkmingo egzamino ilgą laiką galėjo likti pameistriu, kol atsilaisvins meistro vieta dėl mirties ar ženkliai padaugės užsakymų – tiek, kad esami meistrai negalėtų susidoroti su darbais. 

Masonų ženklas

Apie kokią broliją, savitarpio pagalbą, slaptas keliones, baisias paslaptis, už kurias gali tekti padėti galvą, mes galime kalbėti, kada analizuojame akmenskaldžių gildijų veiklą?

Apie masonerijos simbolius. Švarios ir nesuteptos pirštinės ir prijuostė – ar galime tokias įsivaizduoti, jei kalbame apie akmenskaldžius ir mūrininkus, dirbančius statyboje? (Beje, ar turėjo pirštines ir prijuostę viduramžių akmenskaldžiai, mūrininkai?) Taigi masonerijos simboliai, paslapties tradicija, religinis pakantumas ir daug kitų dalykų, būdingų masonerijai, negali būti kildinami iš viduramžių akmenskaldžių gildijų. Masonai naudojo akmenskaldžių instrumentų simbolius tik tam, kad iliustruotų ir perteiktų savo dorovinę-filosofinę sistemą.

Apie filosofiją, mokslą ir ezoteriką masonerijoje. Nesigilindami į jų turinį, atkreipkime dėmesį į tokius faktus. Tokių mokslininkų kaip Frensis Bekonas (Francis Bacon), taip pat rozenkreicerių, Karališkosios draugijos (vėliau Akademijos) idėjos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, ir jomis remiasi masonerijos filosofija. Tačiau įsivaizduoti, kad intelektualinio ir dvasinio Anglijos elito atstovai staiga visi kartu metėsi ieškoti narystės viduramžių akmenskaldžių, mūrininkų gildijose, kurios Naujaisiais Amžiais bandė išlaikyti savo tradicijų ir privilegijų likučius, ne tik kad labai sunku, bet netgi neįmanoma.

Atėjo metas šiokioms tokioms tarpinėms išvadoms. Taikant istorinę rekonstrukciją, neįmanoma sutikti su versija, kad masonerija kilo iš viduramžių akmenskaldžių, mūrininkų gildijų. Masonerija atsirado daug anksčiau, negu įsisteigė Anglijos Didžioji Ložė, masonų ložės buvo paplitusios Anglijoje ir Škotijoje. Taigi reikia ieškoti kitokių masonerijos šaknų.

Pabandykime sekti kita mūsų tyrinėjimo kryptimi – būtent atsigręžkime į Tamplierių ordiną, tiksliau, į jo sunaikinimą ir vėliau sekusius įvykius. Panagrinėkime, kokį smūgį Pilypas Gražusis sudavė Tamplierių ordinui? Ar tas smūgis buvo galutinis? Ar galėjo išlikti tamplieriai, ar jie buvo pasmerkti ir jokių galimybių neturėjo? Taip – Prancūzijoje jie patyrė visišką sutriuškinimą. Tačiau koks yra tuometės Prancūzijos ir jos teritorijoje įsikūrusių Tamplierių komandorijų dabartinio vaizdinio ir to meto realijų santykis? Kai mes kalbame, kad Pilypo įsakymas buvo įvykdytas visoje Prancūzijos teritorijoje, mes įsivaizduojame Prancūziją su dabartės sienomis.

Tačiau tuo metu daugelis Tamplierių komandorijų nepriklausė Prancūzijos karaliaus jurisdikcijai. Puatu (Poitou) provincija su Bordo miestu ir keletas kitų teritorijų priklausė kitiems monarchams, tarp jų – Anglijos karaliui. Kaip tik todėl čia įsakymas suimti tamplierius nebuvo įvykdytas. Tamplierių laivynas, stovėjęs La Rošelės uoste, išplaukė nežinoma kryptimi. Būtent ši visuotinai priimta nuostata – „nežinoma kryptimi“ – ypač stebina. Tuometiniai laivai neturėjo galimybės plaukti prieš vėją ir, būdami maži, negalėjo nuplaukti labai toli. Teritorijos, kurias jie galėjo pasiekti, tai dabartinės Baltijos šalys, Skandinavija, Britų salos, Ispanija, Portugalija ir, kas mažiau tikėtina – Viduržemio jūros pakrantės. Beje, egzistuoja legenda, kad tamplierių laivynas pasiekė Ameriką daugiau nei šimtmečiu anksčiau už Kolumbą.

Taigi netgi dabartinėje Prancūzijos teritorijoje įsakymas areštuoti tamplierius negalėjo būti įvykdytas. Tai reiškia, kad dalis Ordino brolių liko laisvi netgi Prancūzijoje. Ir tai dar ne viskas. Yra žinoma, jog Ispanijoje ir Portugalijoje komandorijos veikė toliau tik nežymiai pakeitusios Ordino pavadinimą (Portugalijoje – Karinis Kristaus ordinas, Ordem Militar de Cristo). Tai reiškia, jog čia galėjo rasti prieglobstį tie, kurie slapstėsi nuo Prancūzijos valdžios persekiojimo. Portugalijoje ir Ispanijoje riteriai tęsė savo veiklą, ir dargi egzistuoja legenda, kad jūrlapiai kelionei į Vakarus, siekiant atrasti Ameriką, ir į Rytus, siekiant atrasti jūros kelią į Indija, buvo gauti iš tamplierių įpėdinių. Ypač įdomi detalė yra kryžiai, kurie puošė karaveles, plaukusias atrasti naujų žemių – jie praktiškai tapatūs Tamplierių kryžiui. Ar tai tiesa – jau kito tyrinėjimo objektas. Dabar būtina pažymėti, jog tiek Ispanijoje, tiek Portugalijoje komandorijos išliko ir toliau veikė. Tačiau vargu, ar jos galėjo būti struktūromis, iš kurių kilo masonerija. Jos galėjo veikti atvirai, nekurdamos slapto tinklo, slaptų ženklų sistemos ir pan.

Būtent Puatu provincija ir Anglija ypač įdomios mūsų analizei. Savaime suprantama, kad Ordino broliai Prancūzijos pietvakariuose, kur valdė Anglijos karūna, žinojo, kas vyksta Prancūzijos karaliaus valdose ir pranešė apie tai tamplieriams Anglijoje. O čia klostėsi palanki situacija išsaugoti tamplierių struktūras, nors ir ne tokia palanki kaip Pirėnų pusiasalyje. Anglijos karalius Eduardas II, pats visiškai nesenai, dalyvaujant tamplieriams ir jų priorato teritorijoje įšventintas į Ordino riterius, buvo jaunas ir silpno charakterio. Vykdyti savo uošvio Pilypo Gražiojo prašymą areštuoti ir žudyti tamplierius jis nenorėjo. Tamplieriai jam nieko blogo nepadarė, priedo jie pelnė britų didikų palankumą, turėjo didžiulių finansinių galimybių. Tamplierių persekiojimas galėjo sukelti konfliktą su Anglijos aukštuomene, kuri ir šiaip nemėgo Eduardo II dėl jo homoseksualumo. Kaip tik todėl Anglijoje įsakymo areštuoti tamplierius nebuvo ištisus tris mėnesius. To pilnai pakako, kad Ordino broliai, turėdami informaciją apie tai, kas vyksta Prancūzijoje, platų preceptorijų tinklą Anglijoje, galėtų pasiruošti būsimiems įvykiams – būtent sukurti slaptą priedangų tinklą ir saviškių atpažinimo sistemą (preceptorija – smulkesnis už komandoriją Ordino padalinys). Praėjus trims mėnesiams, kai Eduardas II, spaudžiamas Pilypo Gražiojo ir Romos popiežiaus vis dėlto išleido įsakymą areštuoti tamplierius, buvo suimti tik du (!) asmenys. Likusieji kažkur išnyko. Kyla klausimas, kur dingo patyrę kariai, kur jų ieškoti, ir pagaliau, kuo jie paskui užsiėmė?

Dar viena tarpinė išvada. Pilypo Gražiojo įsakymas areštuoti tamplierius nebuvo įvykdytas visoje Prancūzijos teritorijoje, nes jo valdžia neapėmė visų Prancūzijos žemių. Prancūzijos pietvakariuose, taip pat Anglijoje tamplieriai turėjo tris mėnesius paruošti sau slaptavietes ir sukurti ryšio tarp šių slaptaviečių sistemą. Tamplierių laivynas, turėjęs bazę La Rošelės uoste, išplaukė nežinoma kryptimi. Tačiau jo laivai galėjo dar tris mėnesius nekliudomai grįžti į uostą ir išgabenti Ordino brolius nežinia kur. Tamplieriai iš esmės atvirai išliko ir tęsė veiklą Ispanijoje ir Portugalijoje.

Nežinoma, koks likimas ištiko tamplierių bankinę sistemą. Paprastai teigiama, kad brangenybės dingo, bet visiems žinoma, kad tamplieriai buvo sukūrė savo kelionės čekių, kreditų, pinigų pervedimo sistemą. Žinoma, finansiniai-kreditiniai santykiai buvo užuomazgos būsenoje. Bet finansinių struktūrų, veikusių Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, buvo labai nedaug, būtent – lombardų (iš Lombardijos kilusių palūkininkų), žydų, tamplierių ir keletas kitų. Mes puikiai įsivaizduojame, kas nutinka, likvidavus vieną iš pagrindinių finansinių institucijų. Kyla sumaištis, bankrotai ir t.t. Bet kažkodėl viso to neįvyko, sutriuškinus Tamplierių ordiną. Galbūt tamplierių lobiai niekur nedingo, ir jų finansinė-kreditinė veikla tęsėsi toliau? Tai irgi atskiro tyrimo dalykas.

Grįžkime į Angliją. Dviejų iš keleto šimtų tamplierių areštas kelia klausimą: o kur visi kiti? Greičiausiai dalis persikėlė į Pirėnų pusiasalį, kita dalis į Škotiją, kur tuo metu plėtėsi kova už nepriklausomybę nuo Anglijos. Ši kova vyko permainingai. Partizaniniai škotų išpuoliai dažniausiai būdavo sėkmingi, bet stambius mūšius, kuriuose būtina disciplina ir raitų riterių galia, škotai pralaimėdavo. Škotijos dvariškiai nepripažino jokios drausmės ir nenorėjo niekam paklusti. Ir štai Robertas Briusas (Robert the Bruce, 1274 – 1329), škotų nepriklausomybės kovų vadas, atkreipė dėmesį į persekiojamus tamplierius. Jis ir anksčiau ignoravo Popiežiaus reikalavimus areštuoti tamplierius – pastarieji visada rasdavo prieglobsti Škotijoje. Po pavėluoto Anglijos karaliaus Eduardo II įsakymo areštuoti Ordino riterius, besislapstantys tamplieriai Škotijoje galėjo rasti ne tik prieglobstį, bet galimybę panaudoti savo karinę patirtį, kas buvo ypač reikalinga Robertui Briusui jo kovose prieš anglus. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo.

1314 metais, kada Paryžiuje buvo ant laužo sudegintas paskutinis Tamplierių Ordino magistras Žakas de Mole (Jacques de Molay), Robertas Briusas sutriuškino anglų kariuomenę mūšyje prie Benokberno (Bannockburn). Profesionalūs kariai riteriai tamplieriai tada suvaidino toli gražu ne menką vaidmenį. Savaime suprantama šis nuopelnas Škotijai negalėjo likti neįvertintas. Nors laikui bėgant Robertas Briusas atkūrė santykius su Katalikų bažnyčia, tačiau neviešinamą prieglobstį ir galimybę slapta veikti tamplieriams jisai suteikė. Kaip tik tuo ir galima paaiškinti, kodėl atokiose šiaurės vakarų Škotijos vietose, iš kurių buvo patogu palaikyti ryšius jūra su Airija, o per ją su kontinentine Europa, išliko tamplierių kapai, datuojami ir vėlesniais laikais. Būtina pažymėti, kad daugelis šių kapų paženklinti masoniškais simboliais. Būtent tuo galima paaiškinti Roslino (Rosslyn) šventovės fenomeną. Ji pastatyta pagal Saliamono šventyklos planą, o ant vienos iš kolonų pavaizduota scena, iš esmės vaizduojanti profano įšventinimą į masonus.

Galima būtų teigti, kad čia tamplierių pėdsakai Anglijoje ir Škotijoje dingsta, ir mums bus sunku nuosekliai prieiti prie pirmųjų masonų. Bet ne viskas taip paprasta. Džonas Robinsonas savo knygoje aiškiai parodo, jog tamplierių pėdsakus galime aptikti XIV amžiaus pabaigoje vykusiame Voto Tailerio (Wat Tyler, 1341 – 1381) vadovaujamajame sukilime. Pats Votas Taileris atsirado tarytum iš niekur, bet jo pavardė anglų kalboje atitinka vieno iš masonų ložės pareigūnų pavadinimą. „Taileris“ (tyler) to meto kalboje pažodžiui reiškė čerpių klojėją, stogdengį. Žodis „taileris“ tiesiogiai susijęs ir su tamplieriais. Tamplierių kapitulos darbo metu vienas sargybinis buvo statomas ant stogo, taigi jis uždengdavo Šventovę. Prisiminkime masonų ritualo žodžius apie Šventovės saugumą. Senojoje prancūzų kalboje „taileris“ (tieuleor, tieulier) reiškė karį su kardu – tą, kuris stovi prie įėjimo ir saugo susirinkimo paslaptį.

Pati sukilimo istorija tiesiogiai susijusi su Tamplierių ordinu. Sukilėliai pirmiausia įsiverždavo ir užgrobdavo pastatus ir bažnyčias, kurios priklausė Hospitalierių ordinui, jas nusiaubdavo, po to sudegindavo visus šio ordino dokumentus. Būtina pažymėti, kad visa tamplierių nuosavybė po Ordino sunaikinimo buvo perduota būtent hospitalieriams. Savaime suprantama, kad tamplierių įpėdiniams kilo noras atkeršyti pastariesiems. Tačiau pats įdomiausias faktas yra tai, jog sukilėliams užėmus hospitalierių bažnyčią, anksčiau priklaususia Tamplierių ordinui, jie nedegino dokumentų viduje, išnešė juos lauk ir sudegino ten, tokiu būdu išsaugodami tamplierių turtą ir jo neniokodami.

Sukilėliai veikė ypač organizuotai, judėdami link Londono iš skirtingų pusių, nors, pasak istorikų, tai buvo „paprastų valstiečių sukilimas“. Visos sukilėlių grupės naikino ir grobė hospitalierių turtą, o Hospitalierių ordino vadus žudydavo.

Reikalai kartais klostėsi neįtikėtinai. Jau pačiame Londone sukilėliai nusiaubė visą miestą ir pakvietė deryboms Anglijos karalių, kuris slėpėsi Taueryje. Kada karalius su nedidele svita valtimis išplaukė pas maištininkus, sukilimo vadai su mažu karių būreliu įsiveržė į Tauerį. Kyla klausimas, kaip negausiam būriui (neva valstiečių sukilėlių) pavyko užgrobti neįveikiama laikoma tvirtovę? Įdomiausi įvykiai vyko būtent paėmus Tauerį. Sukilėliai suėmė hospitalierių priorą (vyresnįjį), nukirto jam galvą ir pamovę ją ant kuolo iškėlė ant tilto per Temzę. Sukilėliai paliko Tauerį nepadarydami jam jokios žalos… Tokie veiksmai vyko ne vien Londone, bet ir kitose vietose. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis sukilėlių tikslas buvo būtent hospitalieriai ir jų turtas. Kai kurie suimti sukilimo vadukai, vėliau davė parodymus, kad veikė kažkokios „Didžiosios draugijos“ nurodymu. O tyrimas net nesistengė išsiaiškinti, kas ta „Didžioji draugija“ buvo. Tikrieji sukilimo vadovai buvo nuslėpti.

Tai, kad po Voto Tailerio ir kitų vadų mirties likę sukilimo dalyviai nebuvo nubausti mirtimi, o po trumpo laiko netgi paleisti į laisvę, perša mintį, kad įtakingi žmonės, panorę likti šešėlyje, tačiau turintys milžinišką įtaką, pasiekė jų išlaisvinimo. Neapykanta Hospitalierių ordinui, ypatingai gerai organizuoti ir suderinti veiksmai skirtinguose regionuose, siekis išsaugoti tamplierių nuosavybę ir paslaptingos „Didžiosios draugijos“ egzistavimas iškelia klausimą: ar tai nėra slaptos organizacijos, sukurtos po Tamplierių ordino sutriuškinimo, pėdsakas?

Žinoma, slaptos organizacijos, turinčios ryšių su tamplieriais, egzistavimas dar nereiškia tiesioginio šios organizacijos ryšio su masonais. Todėl siekiant tolesnės rekonstrukcijos tenka pereiti prie masoniškų ritualų. Daugelį terminų, naudojamų masonų ritualuose, o taip pat sunkiai paaiškinamas vietas masonų legendose galima suprasti gilinantis į Tamplierių ordino istoriją. Senaisiais laikais Anglijoje įšventinant naujokus į masonus būdavo sakoma, kad jie yra piratų ir korsarų broliai. Iš kur ir kodėl atsirado ši frazė? Jeigu prisiminsime, kad tamplierių laivynas išplaukė iš La Rošelės uosto, ir jo pėdsakai dingo, klostosi logiškas paveikslas. Tamplieriai persekiojami, ir jų laivai tampa riterių namais, kartu ir pragyvenimo šaltiniu. Vargu ar kariai riteriai tapo uoliais žvejais, tačiau tapti bebaimiais korsarais galėjo labai lengvai. Jie atsidūrė už įstatymo ribų, bet jie turėjo laivus ir buvo puikūs kariai. Ar tai ne akstinas tapti korsarais? Gal iš čia kilo ir išventinimo frazė apie „brolius korsarus“?

Yra žinoma tokia masoniška legenda. 1813 m. prekybinio laivo „Oak“ („Ąžuolas“) kapitonas ir jo laivas buvo užgrobti piratų. Iš nevilties kapitonas davė masonų pavojaus ženklą, kurį atpažino piratų vadeiva. Jis grąžino kapitonui laivą bei krovinį ir leido toliau keliauti. Dar daugiau – piratų vadas atidavė kapitonui jo turėtą maišelį su džiūvėsiais. Šis maišelis su visu turiniu iki šiol saugomas Anglijos miesto Pulo (Poole) ložėje „Draugystė“ („Amity“) Nr.137, o garbingasis piratas žinomas „Gerojo Žako“ pravarde (Jacques le Bon).

Ar kada nors bus įminta Tamplierių ordino paslaptis?

Grįžkime prie masonų ritualuose naudojamų ženklų ir frazių. Kaip rašyta anksčiau, viduramžių akmenskaldžiui nereikėjo slapstytis ir naudoti slaptų atpažinimo ženklų, tačiau sutriuškintiems ir persekiojamiems tamplieriams, kad išsaugotų savo gyvybes, buvo būtina sukurti slaptažodžių ir simbolių sistemą. Viduramžių akmenskaldžių gildijai nereikėjo slapstytis ir saugoti savo susirinkimų, o persekiojamiems Tamplieriams buvo būtini ginkluoti sargybiniai („taileriai“ – tylers) ir specialūs atpažinimo ženklai – kad pašaliniai nepatektų į ložių susirinkimus. Viduramžių akmenskaldžių cecho nariams nereikėjo saugoti paslapčių rizikuojant gyvybe, o tamplieriams paslapties atskleidimas grėsė mirtimi visiems brolijos nariams. Pagaliau, jeigu akmenskaldžiai buvo uolūs katalikai, tai tamplieriai, atstumti Romos popiežiaus, patys to nenorėdami, atsidūrė už Bažnyčios ribų. Taip mes atrandame vieną svarbiausių gijų, jungiančių tamplierius ir masonus. Tamplieriai turėjo tris priešus: Prancūzijos monarchiją, hospitalierių ordiną ir Katalikų bažnyčią.

Santykiai su Bažnyčia buvo ypač komplikuoti. Asmuo, įšventintas į tamplierius, tapdavo religinio vienuolių ordino nariu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jis atsisakydavo minties apie santuoką, vaikus, duodavo skaistybės ir neturto įžadus. Vienuolis tamplierius gyveno pagal griežtą vienuolių ordino statutą ir tik Katalikų bažnyčia bei Šventasis Sostas buvo vieninteliai dvasiniai autoritetai. Ir štai ta pati Bažnyčia – aukščiausia dorovinė instancija, kuriai jis ištikimai tarnavo, staiga apkaltina jį baisiausiais nusikaltimais, Dievo neigimu, nuodėmingu gyvenimu, meta jį į kalėjimą, žiauriai kankindama reikalauja prisiimti nebūtas nuodėmes bei nusikaltimus ir galu gale siunčia ant laužo. Galima tik įsivaizduoti, ką jautė persekiojami tamplieriai.

Tarp jų buvo ir vyrų, linkstančių į katalikybę, ir katarų iš pietinės Prancūzijos bei gnosticizmo atstovų iš Rytų. Religiniai ginčai tarp tamplierių galėjo turėti nepataisomų pasekmių ir baigtis slaptos organizacijos sutriuškinimu. Kaip tik todėl jiems nepaprastai svarbus buvo religinio pakantumo principas. Svarbiausia buvo tikėjimas Vienatiniu Visagaliu Viešpačiu Dievu, kuris gavo visiems tinkamą vardą – Didysis Visatos Architektas. Visa, kas buvo sunkiai suvokiama ar netgi nesuprantama analizuojant pirmųjų masonų veiklą, stojasi į savo vietas, jei ištakų ieškome tarp besislapstančių tamplierių ir jų pasekėjų.

Tokią rekonstrukciją patvirtina ir masoniškų terminų analizė. Žinoma, kad Tamplierių ordinas buvo prancūzakalbis. Tuo pačiu daugelį masoniškų terminų anglų kalboje galima suprasti tik išmanant senąją prancūzų kalbą. Anksčiau jau išsiaiškinome žodžio „taileris“ senąją prancūziškąją kilme. Tuo viskas nesibaigia. „Taileris“ saugojo ložę nuo „cowans and eavesdropers“. Pasak anglų masonų tai reiškia, kad saugota nuo profanų ir smalsuolių. Nei anglų, nei škotų kalbose nėra žodžio „cowans“. Bet prancūzų kalboje yra žodis „cuenne“ (tariama „kuen“), kuris reiškia nepašvęstąjį ar prastuolį. Vadinasi, „taileris“ saugo ložę nuo nepašvęstųjų ir atsitiktinių smalsuolių.

Angliškame rituale naudojamas atpažinimo ženklas „due-guard“. Prancūzų kalboje yra išsireiškimas „gest du gard“, kuris verčiamas kaip gynybinis gestas. Anglai jį sutrumpino iki „due-guard“. Panaši ir žodžio „Lewis“, kuris reiškia masono sūnų, reikšmė. Prancūzų kalboje yra žodis „Levees“, reiškiantis bėglius, atplaišas. Anglų kalboje „v“ pavirto į „w“. Logiška, kad šis žodis vartojamas apibrėžti masonų palikuoniams. Dar vienas pavyzdys. Profano įšventinimo metu jam ant kaklo uždedama virvinė kilpa, kuri angliškai vadinama „cable-tow“. Atrodytų, kad šį žodžių junginį būtų galima išversti taip – stora jūrinė virvė. Tačiau prancūziškasis variantas tinka daug geriau. Prancūzų kalbos žodį „cable“ galime versti kaip pavadį, kas labiau atitinka apeigas, nes profanas įšventinimo metu iš tiesų vedžiojamas tarsi už pavadžio.
Galima ir toliau būtų vardyti masonų naudojamus senųjų prancūzų bei škotų kalbų žodžius, kurie padeda suprasti jų ritualus. Bet ir nurodytų kelių pavyzdžių pakanka, kad pamatytume, jog prancūzakalbiai tamplierių riteriai paliko masonerijai nemažai išsireiškimų, kurių prasmę galima suvokti tik pasitelkiant senąją prancūzų kalbą.

Yra aiškinimų, susijusių su masoniška atributika. Masoniškoji prijuostė buvo gaminama iš avies odos. Vienintelė medžiaga, kurią buvo leidžiama naudoti tamplierių aprangai, išskyrus grubų audeklą, buvo avies oda. Tokiu būdų avies odos – kaip masonerijos švarumo simbolio – naudojimas tampa aiškus ir logiškas. Panašiai ir dėl pirštinių. Jeigu viduramžių akmenskaldžiams ar mūrininkams pagal jų socialinį statusą pirštinės nederėjo, tai riteriams pirštinės buvo privalomas aprangos atributas.

Rekonstruodami įvykius antrąja kryptimi, mes išsiaiškinome štai ką. Tamplieriai turėjo laiko ir galimybių persikelti į sąlyginai nepavojingas jiems vietas ir išsaugoti savo Ordiną. Ispanijoje ir Portugalijoje jie galėjo veikti oficialiai ir laisvai, tačiau Anglijoje ir Škotijoje jie buvo priversti sukurti slaptą organizaciją. Kuriant slaptą prieglobsčio vietų tinklą, jiems reikėjo slaptų ženklų ir žodžių sistemos tam, kad atpažintų saviškius. Tik mirties akivaizdoje išlaikydami paslaptį tamplieriai galėjo išsaugoti savo slaptą organizaciją. Būtent jiems, atskirtiems nuo Katalikų Bažnyčios, buvo būtina priimti religinio pakantumo principą. Ir priešingai – visi šie simboliai, paslaptys ir t.t. buvo visiškai nereikalingi viduramžių akmenskaldžiams mūrininkams.

Slaptos Tamplierių įpėdinių organizacijos pėdsakai aptinkami praėjus dešimtmečiams po Ordino sutriuškinimo. Nuo pagalbos Robertui Briusui ir jo škotų nepriklausomybės kovotojams iki Voto Tailerio sukilimo – toks yra riterių ir jų pasekėjų, nepanorėjusių paklusti Prancūzijos karaliaus Pilypo Gražiojo ir Romos popiežiaus sprendimams, kelias. Jų slaptų struktūrų pėdsakus galima aptikti nuo pietinės Anglijos iki Škotijos šiaurės vakarų. Senosios prancūzų kalbos terminus, kuriuos vartojo tamplieriai, paskui perėmė masonai, nors bėgant laikui jų tarimas, kartais ir prasmė, pakito. Kada gilindamiesi į tai, pasiremiame senąją prancūzų kalba, terminų prasmė mums tampa daug aiškesnė. Dalis masonų atributikos veikiausiai buvo perimta iš tamplierių.

Tamplierių ordino karių figūrėlės

Dvi mūsų tyrimo kryptys susikerta XV amžiuje. Per laiką nuo Tamplierių ordino sutriuškinimo jų slapta organizacija pakito, laipsniškai prarado pirminius tikslus, atsirado nauji simboliai bei idėjos. Tačiau pamatiniai principai buvo išsaugoti per šimtmečius. Brolybė, savitarpio pagalba, religinis pakantumas, slaptumas, vėliau tiesiog organizacijos uždarumas, siekis pažinti Tiesą ir Didžiąją Šviesą, ištikimybė dvasinėms ir dorovinėms vertybėms, siekis bendru darbu pastatyti Šventovę savo sielose, kartu ir išoriniame pasaulyje – tai toli gražu nepilnas vertybių ir idėjų, kurios sieja masonus ir tamplierius, sąrašas.

Šventovės Riteris – taip tamplieriai pasirašinėdavo dokumentus. Tačiau Šventovė, taip jie vadino savo Ordiną, buvo sugriauta. Jie pavedė atstatyti Šventovę savo sekėjams masonams.

Literatūra:

Robert Ambelain. Jésus ou le mortel secret des Templiers
Alain Desgris. L’Ordre des templiers: Les Secrets dévoilés
Michael Baigent,‎ Richard Leigh. The Temple and the Lodge.
John J. Robinson. Born in Blood: The Lost Secrets of Freemasonry

2018.04.14; 06:00