Emocijų katalizatoriaus vaidmenį atliko poetas Janis Ruokpelnis. 2018-iesiems metams jis metė atvirą prisipažinimą: „Aš buvau KGB agentas…“ Viešąją erdvę tuojau užpildė įvairūs vertinimai, nuomonės, ėmė ryškėti silpnosios teisinės bazės, valstybės institucijų bendradarbiavimo vietos, KGB dokumentų tyrimo ir viešinimo problematikos subtilybės.
Istorija žino įvairius KGB dokumentų problemos sprendimo būdus. Lietuvoje tai jau praeities etapas. Liustracijos proceso atskaitos tašku dažnai imama Vokietija, kuri visus slaptųjų tarnybų dokumentus paskelbė iškart; kitur Rytų Europoje taip nenutiko. O gruzinai pasielgė tiesiog radikaliai: jie sudegino KGB archyvą. Estijoje bendradarbiavusiųjų su KGB sąrašai fragmentiškai buvo skelbiami valstybės oficioze.
Per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus prie Dauguvos užaugo nauja karta, kurios daliai atrodo, kad visas pasaulio blogis slypi tuose „čeka maišuose“. Pasak Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko A. Jundzės, šiuose maišuose gali būti gerbiami akademikai, kuriems sovietmety buvo leista ne vienerius metus stažuotis užsienyje, čia, ko gero, gali būti surastos jų privalomos ataskaitos – bet ar jie tuo pakenkė latvių tautai? Atsakymą gali pateikti tik išsamus tyrimas.
Latvijos Saeima 2014 m. sukūrė specialią tarpžinybinę komisiją KGB dokumentams tirti. 2018 m. gegužės 31 d. žadama atrišti latviškuosius „čeka maišus“, žinoma, jeigu nebus kokių nors skubių šios nuostatos pakeitimų po dabartinių viešojoje erdvėje sklandančių nuomonių ir vertinimų.
Politikos analitikas Andris Paulas-Pavulas 1993 m. turėjęs galimybę tyrinėti „čeka maišų“ turinį padarė tokią išvadą: „Įdomu, kad turiningiausias ir patriotiškiausias kalbas Latvijos Tautos fronte, kongresuose sakė būtent KGB agentai…“ Tikrąjį šios istorinės problemos turinį bus sunku pilnai atskleisti, nes visos pagrindinės bylos yra Maskvoje, o Latvijoje liko labai mažai dokumentų. Anot jo, kai tarpusavyje ginčijamasi dėl neesminių dalykų, tokiomis nevaisingomis diskusijomis naikiname patys save. Jis turi abejonę, ar dabartinėje prieštaringoje šios problemos sprendimo paieškoje maišai bus viešai atrišti.
Valstybės prezidentė V. Vykė-Freiberga pokalbyje televizijoje yra perspėjusi, kad „čeka maišuose“ gali būti paslėptos „giluminės bombos“, neištyrus jų, būtų neatsakinga juos atverti.
Komentaruose kai kurie istorikai, filosofai tvirtina, kad „čeka maišai“ – tai kerštas, savas teismas, toks „tiesos“ atskleidimas be gilios mokslinės, teisinės analizės gali sukelti tautai tik praradimus. Šiandieną problema yra ne „rusai eina“, o tie latviai, kurie nebegeba mąstyti valstybiškai, negalvoja, kas bus rytoj ir kurlink ateityje vystysis latvių tauta, nes Latvijoje likusiuose KGB maišuose yra tiktai tie agentai, kurie jau niekur nebežaidžia ir niekam nereikalingi. Paviešinimas būtų ne vien emocinė bausmė, todėl negalima prognozuoti, kokiu būdu tai pasireikš ir kokias pasekmes paliks pavieniams žmonėms ir visuomenei. Dėl šių maišų jau įvyko kelios garsios savižudybės.
Rygos Stradinio universiteto Europos studijų fakulteto dekanei Ilgai Kreitusei kortelių dingimas pirmaisiais nepriklausomybės metais yra rimta problema, kurios nepanaikins maišų turinio publikavimas. Ji žino tuos, iš kurių korteles anuomet buvo galima įsigyti už atitinkamą dolerių sumą. Panašiai laikraštis „Atmoda“ pirmaisiais nepriklausomybės metais nupirko agentų sąrašą, kuriame buvo ir „Mikelis“, arba Janis Ruokpelnis.
Pasigirsta siūlymų valstybės nepriklausomybės šimtmečio išvakarėse užbaigti kolobaracionalizmo temą Latvijos istorijoje. Pasvarstymui net buvo išmestas šūkis: tauta, kuri gyvena praeity, neturi ateities.
Poetas Knutas Skujeniekas prisimena 1969 metų pavasarį, kai grįžęs iš lagerio girdėjo: „Tu su juo nekalbėk – jis stukačius, su tuo irgi nekalbėk – tas irgi stukačius! Gal taip kalbėjo tas, kuris irgi buvo stukačius.“ Kūrėjo nuomone, laiko traukinys nuvažiavo, „jeigu būtų mano galia, čeka maišus apskritai likviduočiau <…> arba juos atiduoti į archyvą, kur kiekvienas galėtų sužinoti apie save.“.
K. Skujeniekas nukentėjo ne tiek nuo KGB, kiek nuo TSKP CK ir Latvijos rašytojų sąjungos partinio biuro: „Aš manau, kad jie buvo pagrindiniai mano arešto organizatoriai“. Jo kolegos J. Ruokpelnio atveju sako, kad „reikia tyrinėti ne tik žmones, bet ir jų parašytą produkciją. Rašytojas vertinamas pagal jo kūrinių vertybes. Tada ir Hamsuno kūrinius reikėtų išmesti iš literatūros kanono.“
J. Ruokpelnis dar labiau dramatizavo KGB bylos padėtį. Kur eiti ir kam prisipažinti? Pasirodo, valstybėje nesukurta aiški tvarka, kaip žmogus galėtų liustruotis. Kai kurie latviai politikai kaip pavyzdį primena įgyvendintą lietuviškąjį liustracijos modelį.
Istorijos daktaras Ainaras Lehris kelia rimtą probleminį klausimą: kartoteka dar neištyrinėta, o užduotis duota – atrišti maišus. Grupelės aktyvistų ragina skelbti medžiagą pilna apimtimi, kad Latvijos visuomenei būtų atskleista pergyvento totalitarizmo laikotarpio slaptieji dokumentai. Saeimos sukurtai komisijai iškelta užduotis ne tik tyrinėti istorinius dokumentus, bet ir, pavyzdžiui, modeliuoti variantus, kokia politinė ir socialinė situacija sprendimo atveju „atrišus maišus“ gali kilti valstybėje, kokia garantija, kad nebus „raganų medžioklės“, latvių tautos supjudymo, kokie bus teismų sprendimai dėl melo, garbės įžeidimo – kas tada atsakys? Konkretaus žmogaus pavardės suradimas čeka maišuose, kaip rodo ikišioliniai teismo procesai, teismui nėra pakankamas įrodymas, kad buvo bendradarbiauta su KGB. Žinant Rusijos tarnybų insinuacijas, keliamas klausimas: o kas bus, jeigu Maskva Latvijos valstybės šimtmečio proga atriš išvežtuosius „čeka maišus“?
Ką tik viešai paskelbta nauja informacija apie 1990 metais viename Rygos betono gamybos ceche per naktį sudegintus du autofurgonus KGB dokumentų.
Kultūrologas A. Jundzė kelia rimtą klausimą: kas tada nutiks su mūsų švietimo sistema, kai mokykloje moksleiviams, analizuojantiems literatūros klasikų kūrinius, bus paskelbta, kad kuris nors iš jų mėgstamų rašytojų sovietmety bendradarbiavo su okupantais.
Valstybės prezidentas Valdis Zatleras primena, kad KGB neapdairiai ar sąmoningai Latvijoje paliko maišus su maždaug 4 tūkstančių ir maždaug 25 tūkstančių informatorių kortelių; kiekvieno informatoriaus veiklą ir kenkimą latvių tautai reikia vertinti atskirai; deja, šiame kontekste kol kas nevertinami TSKP ir sovietinės nomenklatūros kadrų, kurių tiesiogiai vadovavo KGB, veiklos modeliai.
Kompozitorius R. Paulas primena tautos praeities politinius vingius: „Kelkime istoriją ir apie latvių raudonuosius šaulius, kelkime viską, kas susiję su Raudonąja armija, su tais, kurie kovojo kitoje pusėje. Visa mūsų istorija yra tokia, kad esame susipriešinę ir šovę vieni į kitus <…> reikia baigti šį saviplakos maratoną.“
Valstybės saugumo komiteto mokslinio tyrimo komisijos vadovas Karlis Kangeris primena klampią teisinę koliziją: Konstitucijos apsaugos biuras ir Totalitarizmo padarinių dokumentavimo centras neduoda jo vadovaujamai komisijai dokumentų su asmenų pavardėmis, nes tokiu atveju būtų pažeistas Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Tačiau pagal Latvijos įstatymą, pasak K. Kangerio, asmens tapatybę galima atskleisti, jei valstybė nurodo, kad tai būtina dėl visuomeninio intereso ar tyrimams.
Per šios komisijos darbo metus kilo ne vienas konfliktas su valstybės institucijomis. Pvz., šių metų pradžioje Latvijos universitetas nutraukė komisijos dokumentų skelbimą savo tinklalapyje.
Gegužę Europos Sąjunga svarstys įstatymą, kurio vienas straipsnis numato, kad nacionalinės valstybės savo norminiuose aktuose privalės gerbti informacijos laisvę mokslui, žurnalistikai, mokslinei ir literatūrinei veiklai.
Po kelių mėnesių turėtų paaiškėti, kaip valstybė ir politikai galutinai spręs probleminį KGB dokumentų viešinimo klausimą ir kokias įstatymo redakcijas priims. Saeimai įteiktas įstatymo projektas, kad savivaldos rinkimuose būtų uždrausta dalyvauti asmenims, kurie yra ar buvo TSRS, Latvijos TSR ar užsienio valstybių saugumo, žvalgybos arba kontržvalgybos tarnybų darbuotojai. Atsirado siūlymų šį projektą papildyti – įtraukti ir minėtų tarnybų agentus bei informatorius.
Kur saugiai saugoti latviškąją KGB dokumentiką? Ir čia dar ieškoma sprendimų. Paaiškėjo, kad Latvijos nacionalinis archyvas neturi specialių patalpų „čeka maišams“ laikyti, joms įrengti būtinas papildomas finansavimas.
Poeto J. Ruokpelnio drastiška vieša išpažintis, atmetant po jos gimusių emocijų paviršutiniškumą, partinį tendencingumą, regis, privers visai KGB dokumentų problematikos apimčiai surasti ir priimti sprendimą, vertą artėjančiam Latvijos nepriklausomybės šimtmečiui.
2018.02.17; 06:00
