Tauta, nežinanti savo istorijos, – tarsi augalas su pakirstomis šaknimis, Todėl nestebina, kad įvairaus plauko okupaciniai režimai stengėsi iš tautos atminties ištrinti jos praeitį, ypač susijusią su anksčiau turėtu valstybingumu, arba pateikti savo istorijos versiją.
Šiuo atveju man rūpi pažvelgti, kas nulėmė Lietuvos valstybės atstatymą 1990 metais. Ginkluota partizanų kova buvo pralaimėta. Tapo akivaizdu, kad tuo keliu nieko nepasieksi, ir jos atsisakyta.
Paskutiniais imperijos egzistavimo metais nepriklausomybę atgauti buvo siekiama trimis būdais: a) konspiraciniu: tam tikros grupės leido atsišaukimus, kėlė vėliavą, leido pogrindinius leidinius ir juos platino tarp artimųjų, b) viešu: nepaisydami gresiančių pavojų, bandė viešai veikti ir c) laviravimo: balansavo ant legalumo ir nelegalumo ribų: išnaudojo visus veikiančius įstatymus, ieškojo jų silpnų vietų ir taip saugojo kultūrines vertybes ir istorinę atmintį. Dažnai šie būdai buvo tarpusavyje susipynę. Deja, kol kas ne viskas aišku ir aptarta. Dėl to ir kilo noras dar kartą prabilti apie dalykus, kuriuos žinau. Į išsamumą nepretenduoju.
Continue reading „Išėjimas į viešumą, arba Baimės sindromo įveikimas”