Slaptieji agentai
Pekinas, rugsėjo 11 d. (dpa-ELTA). Pekinas atmetė britų kaltinimus dėl galimo šnipinėjimo Jungtinės Karalystės parlamente. Kaltinimas, kad Kinija vykdo šnipinėjimą prieš Didžiąją Britaniją, yra nepagrįstas ir Kinija jį atmeta, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė Mao Ning.
„Raginame Didžiąją Britaniją liautis skleidus neteisingą informaciją, politines manipuliacijas ir piktavališką šmeižtą prieš Kiniją“, – pažymėjo atstovė.
Britų policija prieš tai sulaikė spėjamą kinų šnipą, kuris dirbo JK parlamento mokslo tarnyboje ir turėjo prieigą prie įtakingų politikų. „The Sunday Times“ teigimu, suimtas dar vienas vyras, susijęs su šiuo atveju. Skotland Jardas patvirtino abu areštus. Anot laikraščio, mokslinis darbuotojas yra britas, gyvenęs ir dirbęs Kinijoje. Jis esą daug metų darė įtaką britų politikai Kinijos atžvilgiu.
Įtariamasis per savo advokatus prisiekinėjo esąs nekaltas, pranešė britų naujienų agentūra PA. „Per ligšiolinę savo karjerą šviečiau kitus apie Kinijos Komunistų partijos keliamus iššūkius ir grėsmes“, – teigė jis.
Britų premjeras Rishis Sunakas ir Kinijos ministras pirmininkas Li Qiangas praėjusį savaitgalį susitiko pokalbių Naujajame Delyje G20 viršūnių konferencijos kuluaruose. Pasak Dauning Stryto, R. Sunakas per juos pareiškė „didelį savo susirūpinimą dėl Kinijos kišimosi į Jungtinės Karalystės parlamentinę demokratiją“.
Pekinas patvirtino susitikimą, per kurį esą apsikeista savo pozicijomis. „Tikimės, kad Didžioji Britanija užbaigs politinį triukšmą, išlaikys abipusės pagarbos ir lygybės dvasią ir konstruktyviai plėtos Kinijos ir Didžiosios Britanijos santykius“, – teigė Mao Ning.
Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.
Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.
Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.
Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.
Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.
Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. – už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.
Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.
Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.
Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc. Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.
Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.
Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.
Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.
Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.
Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.
Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.
Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.
Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?
Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.
Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.
Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.
„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?
Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Hanojus, rugsėjo 10 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas sekmadienį primygtinai tvirtino nesiekiantis „pažaboti“ Kinijos, abiejų galingų valstybių nesutarimams dėl prekybos, saugumo ir teisių vis aštrėjant.
J. Bidenas teigė, kad per Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimą Naujajame Delyje jis susitiko su Kinijos premjeru Li Qiangu – apie šį susitikimą Baltieji rūmai nepranešė – ir aptarė „stabilumą“.
Prezidentas prabilo apie šį susitikimą Hanojuje, kur kiek anksčiau tą pačią dieną susitarė gerinti ryšius su Vietnamu. Vašingtonas siekia stiprinti savo sąjungininkų tinklą Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione didėjančios Pekino įtakos fone.
Vašingtonas ir Pekinas nesutaria įvairiais pasauliniais klausimais, o J. Bidenas apkaltino Kiniją, esą ši siekia palenkti tarptautinę tvarką savo valiai. „Vienas iš dabar vykstančių dalykų yra tai, kad Kinija pradeda keisti kai kurias žaidimo taisykles prekybos ir kitais klausimais“, – teigė J. Bidenas per spaudos konferenciją. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas daug investavo į aljansų kūrimą pagal Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strategijos gaires, įskaitant didžiojo Ketverto (angl. Quad) saugumo dialogą su Indija, Australija ir Japonija bei AUKUS paktą su Jungtine Karalyste ir Australija.
Tačiau jis tvirtino, kad Jungtinės Valstijos nesiekia užblokuoti Kinijos, veikiau tikisi nustatyti aiškias santykių taisykles.
„Aš nesiekiu pažaboti Kinijos. Tiesiog noriu užtikrinti, kad mūsų santykiai su Kinija būtų sąžiningi ir atviri, sureguliuoti, ir visi žinotų, apie ką kalbama“, – kalbėjo jis.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas nedalyvavo G-20 susitikime, Pekinui ir Deliui ginčijantis dėl teritorinių ir kitų klausimų.
Kinijos karys. Youtube.com
Pekinas, rugpjūčio 13 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį Kinija pažadėjo imtis „ryžtingų ir tvirtų priemonių“ dėl Taivano viceprezidento Williamo Lai savaitgalio kelionės į JAV, kurią Pekinas pareiškė atidžiai stebintis.
W. Lai – rimčiausias pretendentas per kitų metų Taivano prezidento rinkimus – oficialiai tik sustoja Jungtinėse Amerikos Valstijose pakeliui į Paragvajų ir iš jo, kur dalyvaus išrinktojo prezidento Santiago Penos inauguracijoje. Kinija laiko Taivaną savo teritorija ir žada atsiimti savarankiškai valdomą demokratinę salą net ir jėga, jei prireiks, bei stiprina politinį ir karinį spaudimą.
„Kinija atidžiai stebi padėties raidą ir imsis ryžtingų bei tvirtų priemonių, kad apgintų savo nacionalinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą“, – sakoma internete paskelbtame neįvardyto Užsienio reikalų ministerijos atstovo pranešime.
W. Lai daug atviriau pasisako apie Taivano nepriklausomybę nei dabartinė prezidentė Tsai Ing-wen, užsitraukusi Pekino priešiškumą dėl to, jog nesutinka su jo požiūriu, kad Taivanas yra Kinijos dalis.
Harvarde išsilavinimą įgijęs gydytojas, tapęs politiku, anksčiau apibūdino save kaip „pragmatišką Taivano nepriklausomybės darbininką“ ir šią savaitę vietos televizijos kanalui pakartojo, kad Taivanas „nėra Kinijos Liaudies Respublikai (KLR) dalis“.
Sekmadienį nusileidęs Niujorke, W. Lai socialiniame tinkle „X“ parašė: „Džiaugiuosi atvykęs į Didįjį obuolį, laisvės, demokratijos ir galimybių simbolį“, ir pridūrė, kad jį oro uoste pasitiko Amerikos instituto Taivane – de facto JAV ambasados saloje, atstovai. „Laukiu susitikimo su draugais ir tranzito programų Niujorke“, – parašė jis. W. Lai tęs kelionę į Paragvajų, o grįždamas sustos San Franciske.
Savaitę prieš W. Lai kelionę Kinijos kariuomenė didesniu mastu nei anksčiau įsiveržė į Taivano jūrų ir oro erdvę. Trečiadienį Gynybos ministerija pranešė, kad per parą aplink salą buvo aptikti 33 Kinijos karo lėktuvai ir šeši laivai.
„Kinija ryžtingai pasisako prieš bet kokius oficialius JAV ir Taivano mainus, ryžtingai nepritaria separatistams, siekiantiems „Taivano nepriklausomybės“ ir atvykstantiems į JAV, kad ir kokia priežastimi, bei kategoriškai prieštarauja bet kokiems oficialiems JAV vyriausybės ir Taivano ryšiams“, – sakė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas ir pridūrė, kad „Kinija labai nepatenkinta ir griežtai smerkia“ tai, jog Amerika surengė W. Lai „tranzitą“ per JAV“. Atstovas vadino W. Lai „tiesioginiu problemų sukėlėju“.
Rekordinės liūtys Kinijoje jau pareikalavo 78 gyvybių. EPA-ELTA nuotr.
Pekinas, rugpjūčio 11 d. (AFP-ELTA). Šiaurės Kiniją užklupusių rekordinių liūčių aukų skaičius penktadienį padidėjo iki mažiausiai 78. Apie tai pranešta skambant pareigūnų perspėjimams dėl tolesnių potvynių ir prie šalies artinantis dar vienai audrai.
Potvynių su Pekinu besiribojančioje Hebėjaus provincijoje aukų padaugėjo iki 29, penktadienį paskelbė valstybinė žiniasklaida. 16 žmonių vis dar laikomi dingusiais be žinios. Skaičiuojama, kad vien čia potvyniai paveikė beveik 4 mln. gyventojų. Buvo sugriauta daugiau kaip 40 tūkst. namų ir paveikta šimtai tūkstančių hektarų pasėlių.
Kiniją prieš dvi savaites pasiekusi audra „Doksuri“ į šalį atnešė smarkiausias liūtis nuo duomenų rinkimo pradžios prieš 140 metų. Potvyniai kilo po kelias savaites svilinusių istorinių karščių. Mokslininkai perspėja, kad panašius ekstremalius orų reiškinius intensyvina klimato kaita. Apvirtęs automobilis. EPA – ELTA foto
Pekine žuvo bent 33 žmonės, įskaitant du gelbėtojus, anksčiau šią savaitę teigė pareigūnai. Tuo metu šiaurės rytinėje Dzilino provincijoje praėjusią savaitę dėl liūčių žuvo dar daugiau kaip tuzinas žmonių. Kaimyninėje Liaoningo provincijoje liepos pabaigoje po pirmų intensyvaus lietaus dienų buvo pranešta apie dviejų asmenų žūtis.
Nepaisant visko, šalyje savaitgalį vėl numatomas smarkus lietus. Pranešama, kad prie šalies artinasi tropinė depresija „Khanun“. Manoma, kad kritulių, be kita ko, bus pietvakarinėse Sičuano ir Junano bei šiaurės vakarinėse Gansu ir Činghai provincijose.
Joe Bidenas. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, rugpjūčio 9 d. (AFP-ELTA). JAV Prezidentas Joe Bidenas antradienį pareiškė, kad „netrukus“ vyks į Vietnamą, siekdamas pagerinti ryšius su Hanojumi ir kovoti su Kinijos įtaka regione.
„Netrukus vyksiu į Vietnamą, nes Vietnamas nori keisti mūsų santykius ir tapti partneriu“, – sakė J. Bidenas lankydamasis Naujojoje Meksikoje.
JAV ir Vietnamas palaiko vis glaudesnius prekybos ryšius, o abi šalys yra susirūpinusios dėl didėjančios Kinijos galios regione. Jau daugelį metų didėja trintis tarp Pekino ir Pietryčių Azijos šalių, ypač Vietnamo ir Filipinų, dėl Kinijos plataus masto jūrinių pretenzijų Pietų Kinijos jūroje.
Vašingtonas ir Hanojus įsipareigojo stiprinti diplomatinius ryšius balandžio mėnesį, kai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas sustojo Vietname pakeliui į Didžiojo septyneto (G7) šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą Japonijoje.
A. Blinkenas, be kita ko, dalyvavo naujos JAV ambasados Hanojuje statybų pradžios ceremonijoje.
O kovo mėnesį J. Bidenas kalbėjosi su Vietnamo valdančiosios komunistų partijos vadovu Nguyen Phu Trongu.
Vis dėlto Vašingtonas pareiškė susirūpinimą dėl žmogaus teisių Vietname, o A. Blinkenas teigė, kad jis ir toliau „pabrėžia, jog būsima pažanga žmogaus teisių srityje yra labai svarbi siekiant išnaudoti visą Vietnamo žmonių potencialą”.
Pietų Kinijos jūra, kurioje nuo seno tvyro įtampa tarp Kinijos ir Vietnamo, yra laikoma pavojinga zona, ir daugelis baiminasi, kad klaidingas apskaičiavimas ar nelaimingas atsitikimas gali įžiebti karinį konfliktą.
Analitikai teigia, kad Hanojus gali vengti gerinti santykius su Vašingtonu, bijodamas supykdyti Pekiną – svarbų ekonominį partnerį – nepaisant konkurencijos Pietų Kinijos jūroje.
JAV neturi teritorinių pretenzijų į šiuos vandenis, tačiau atkakliai ten patruliuoja, tuo piktindamos Pekiną. Vašingtonas teigia, kad taip siekiama užtikrinti „laivybos laisvę“ jūroje, per kurią kasmet vyksta trilijonų dolerių vertės prekyba.
Amerikietiškasis Abrams. Slaptai.lt nuotr.
Pekinas, rugpjūčio 1 d. (dpa-ELTA). Naujos JAV ginklų siuntos Taivanui, pasak Kinijos, kelia „rimtą grėsmę taikai ir stabilumui“ regione.
Jungtinės Valstijos „brutaliai kišasi į Kinijos vidaus reikalus“ ir rimtai kenkia Kinijos saugumo interesams, pareiškė Gynybos ministerijos Pekine atstovas, reaguodamas apie praėjusį penktadienį paskelbtą pareiškimą dėl ginkluotės tiekimo.
JAV demokratiniam Taivanui ketina skirti karinės paramos už 345 mln. JAV dolerių (313 mln. eurų). Baltieji rūmai paskelbė atitinkamą JAV prezidento Joe Bideno įsaką. Jame taip pat teigiama, kad ginklai bus skiriami iš JAV kariuomenės atsargų. Be ginklų į paketą įtrauktos ir apmokymo priemonės. Pasak žiniasklaidos, Taivanas, be kita ko, sulauks nešiojamų oro gynybos sistemų, žvalgybinių dronų ir amunicijos.
Komunistinė vadovybė Pekine nepriklausomai valdomą Taivaną laiko Liaudies Respublikos dalimi ir grasina užkariavimu.
Gruzija (Sakartvelas). Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, liepos 31 d. (Ukrinform-ELTA). Kinija ir Sakartvelas pirmadienį paskelbė bendrą pareiškimą dėl strateginės partnerystės – vieno aukščiausių tarpvalstybinių santykių lygmens – užmezgimo.
Kaip praneša „Ukrinform“, bendro abiejų šalių pareiškimo tekstą skelbia Kinijos naujienų agentūra „Xinhua“.
Dokumente pažymima, kad dėl strateginės partnerystės buvo susitarta per Sakartvelo premjero Iraklio Garibašvilio šešių dienų vizitą į Kinijos Liaudies Respubliką, kuris baigsis rugpjūčio 1 d.
Kaip teigiama pareiškime, Kinija ir Sakartvelas stiprins bendradarbiavimą politinėje, ekonominėje, kultūrinėje ir humanitarinėje srityse, taip pat glaudžiau koordinuos savo veiksmus tarptautiniuose reikaluose.
Pareiškimo preambulėje Pekinas ir Tbilisis pažymėjo, kad gerbia šalių suverenitetą, nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą. Sakartvelas pareiškė, kad tvirtai laikosi vienos Kinijos principo, tačiau apie Kinijos paramą Sakartvelo, kurio penktadalį nuo 2008 metų okupuoja Rusija, teritorijos vientisumui dokumente neužsimenama.
Pareiškime teigiama, jog Sakartvelas palaiko Kinijos modernizaciją ir tiki, kad Kinija siūlo žmonijai naują plėtros kelią.
Ekonomikos srityje šalys pasidžiaugė pastaraisiais metais nuolat augančia dvišale prekyba ir pasisakė už jos struktūros optimizavimą, produkcijos asortimento plėtrą bei Sakartvelo prekių ir paslaugų eksporto į Kiniją didinimą. Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Sakartvelas, be kita ko, patvirtino remiąs Kinijos iniciatyvą „Viena juosta, vienas kelias“, o I. Garibašvilio vizito metu buvo pasirašyti keli tarpvyriausybiniai dokumentai, kuriais siekiama plėtoti dvišalį bendradarbiavimą pagal šią iniciatyvą.
Prekybos, investicijų, infrastruktūros plėtros ir kitus ekonominio bendradarbiavimo klausimus šalys ketina išsamiau aptarti artimiausiame Kinijos ir Sakartvelo prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo komisijos posėdyje. Kinija pažadėjo išnagrinėti galimybę suteikti Sakartvelui lengvatinių paskolų jo socialiniams ir infrastruktūros projektams įgyvendinti.
Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, Sakartvelo prezidentė Salome Zurabišvili pasmerkė vadinamojo Rusijos kariuomenės okupuotos Abchazijos parlamento sprendimą perduoti Maskvai Suchumio mieste esantį aerodromą.
Pekine – stipri liūtis. EPA – ELTA foto
Pekinas, liepos 31 d. (AFP-ELTA). Stiprioms liūtims užklupus Kinijos sostinę, pirmadienį iš patvinusių Pekino vandens kelių buvo ištraukti du kūnai, pranešė valstybinė žiniasklaida.
„Šį rytą patruliuojant vandens keliuose buvo aptikti du žmonės“, – pranešė valstybinis laikraštis „People’s Daily“ ir pridūrė, kad aptikti žmonės buvo be gyvybės ženklų.
Prieš tai pirmadienį stiprioms liūtims plakant Pekiną buvo paskelbtas didžiausias pavojus dėl potvynių ir nuošliaužų. Valdžios institucijos paskelbė apie „didelę griūčių, žemės ir purvo nuošliaužų riziką“ Pekino priemiesčiuose, taip pat retą – raudoną – įspėjimo lygį dėl potvynių.
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
A. Blinkenas. EPA-ELTA nuotr.
Pekinas, birželio 18 d. (AFP-dpa-ELTA). JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas sekmadienį su vizitu atvyko į Kiniją. Per dvi dienas sostinėje Pekine truksiantį vizitą jis pasisakys už atvirus bendravimo kanalus tarp abiejų konkuruojančių valstybių. „Intensyvi konkurencija“ tarp Kinijos ir JAV negali peraugti į „konfrontaciją ar konfliktą“, sakė A. Blinkenas prieš vizitą.
Tai – pirmasis JAV valstybės sekretoriaus vizitas Kinijoje nuo 2018 metų.
Sekmadienį popiet JAV diplomatijos vadovas, Vašingtono duomenimis, susitiks su Kinijos kolega Qin Gangu. Vėliau numatyta bendra vakarienė.
A. Blinkeno kelionė į Kiniją buvo numatyta jau vasarį. Tačiau vizitas atidėtas kilus ginčui dėl spėjamo kinų šnipinėjimo baliono virš JAV teritorijos.
Vašingtono ir Pekino santykiai pastaraisiais metais labai pablogėjo – dėl prekybos ir žmogaus teisių klausimų, Taivano ir daugybės kitų temų, įskaitant skirtingas pozicijas dėl Rusijos karo Ukrainoje. Be to, vizitams trukdė griežtos Kinijos kovos su koronavirusu priemonės.
Dviejų dienų A. Blinkeno vizito programoje dabar numatyta virtinė susitikimų su aukštais Kinijos vyriausybės atstovais. JAV prezidento Joe Bideno administracija laiko Kiniją didžiausiu geopolitiniu iššūkiu. Kinija savo ruožtu kaltina JAV hegemonijos siekiu.
„Abi pusės supranta, kad mums reikia bendravimo kanalų aukščiausiu lygiu, – reporteriams kelionės metu sakė aukštas Valstybės departamento pareigūnas. – Mes esame svarbiame santykių taške, kai svarbu sustabdyti santykiuose žemyn besisukančią spiralę, kaip dažnai sako mūsų kinų draugai“.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Wangas Wenbinas prieš A. Blinkeno vizitą signalizavo pasirengimą kalbėtis, tačiau iškėlė sąlygą. JAV turi liautis „sakyti vieną, o daryti kitą“, – teigė jis penktadienį. Kinija esą yra už laipsnišką santykių grįžimą į „stabilų plėtros kelią“.
Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija
Pernai Kinijos taikytos sankcijos prieš Lietuvą ir jų pasekmės keičia tai, kaip mąstome apie tarpvalstybinę prekybą, teigia Centrinės Europos Azijos studijų instituto (CEIAS) direktorius Matej Šimalčik. Nors tiesioginė Lietuvos prekyba su Kinija ilgą laiką buvo maža ir 2020 metais aprėpė 1,7 proc. visos Lietuvos dvišalės prekybos, pasak M. Šimalčik, įvertinus netiesioginę prekybą, ši proporcija siekė 3,9 proc.
Jo manymu, toks skirtumas leido Kinijai taikyti netiesioginį ekonominį spaudimą, kuriam Lietuva buvo ypač pažeidžiama.
„Lietuvos patirtis parodė tai, ko trūksta daugelyje diskusijų apie Kinijos ekonominį kišimąsi, jos poveikį ir politines rizikas susijusias su verslu ir politiniais įsipareigojimais. Visi žinome, kokią didelę galią Kinija turi per tiesioginę prekyba su bet iki šiol tikrai nežinojome, kas slypi netiesioginėje prekyboje ir tiekimo grandinėse“, – pirmadienį teigė M. Šimalčik.
CEIAS mokslo darbuotojas Martin Šabena aiškina, kad netiesioginė prekyba matuojama atsekant tiekimo grandines iki tikrojo prekės vartotojo. Tad, anot jo, nors valstybė galimai tiesiogiai neeksportuojanti prekių į Kiniją, jeigu iš šių prekių pagaminti produktai suvartojami Kinijoje, šios valstybės eksportas priklausomas nuo Kinijos.
„Įprasti prekybos duomenys teigs, kad pavyzdžiui Čekija į Slovakiją eksportavo medžiagų už 20 eurų. Galbūt iš jų vėliau bus pagaminta padanga automobiliui ar mažas komponentas, kuris yra mažytė viso automobilio dalis. Tada ši dalis eksportuojama į Vokietiją, kur pagaminamas automobilis, kuris eksportuojamas į Kiniją. Tad galima sakyti, detalė eksportuojama iš Čekijos į Slovakiją, tačiau galutinis vartotojas, perkantis šį automobilį ir juo besinaudojantis yra Kinijoje. Ir jei kinas neperka automobilio, visas procesas nevyksta“, – aiškino M. Šabena.
„Kinijos poveikis nėra tinkamai priskirtas. Priskiriame eksportą Vokietijai, bet iš tikrųjų matome, kad kitos šalys, esančios žemiau tiekimo grandinės, turėtų būti skaičiuojamos kaip šio eksporto dalis“, – pridūrė jis.
CEIAS atstovas pamini, kad Lietuvos atveju netiesioginis eksportas į Kiniją buvo didesnis nei tiesioginis dėl prekių eksportuotų į Skandinaviją ir Vokietiją.
„Prekės galimai vyko į Vokietiją, galimai į Švediją, Daniją ir kitur. Bet jos buvo naudojamos gamybos procese ir galutinis produktas vyko į Kiniją“, – minėjo jis.
Kaip teigia CEIAS atstovas, valstybės kurios nori išvengti nedemokratinių šalių spaudimo per netiesioginę prekybą turėtų daugiau atsižvelgti į tai, kaip vystosi jų prekių tiekimo grandinės.
„Šalys, vertindamos savo ekonominius santykius, neabejotinai turėtų taikyti šį metodą. Mes kalbame apie Kiniją, bet manau, kad tai gali būti naudinga vertinant prekybai su kiekvienai pasaulio šaliai. Pasaulyje yra daug nedemokratinių ir autoritarinių šalių, kurių poveikis nuo 2014 m. išaugo“, – komentavo M. Šabena.
„Nepasikliaukite vien dvišalės prekybos duomenimis, ypač šalyse, kuriose yra ilgos paramos grandinės, tai nerodo tiesioginio vaizdo“, – tikino jis.
Kinijos žvalgyba
Pekinas, birželio 7 d. (AFP-ELTA). Kinija trečiadienį griežtai paneigė, kad Jungtinėje Karalystėje (JK) turi slaptų policijos nuovadų. Apie tai pranešta praėjus dienai po to, kai Londonas įsakė Kinijai jas uždaryti.
Britų saugumo ministras Tomas Tugendhatas antradienį pareiškė, kad JK vyriausybė nurodė Kinijos ambasadai nutraukti šių nuovadų veiklą, žmogaus teisių gynimo organizacijai „Safeguard Defenders“ paskelbus ataskaitą apie jų egzistavimą JK teritorijoje. Dokumente teigiama, kad nuovados buvo įsteigtos administracinėms paslaugoms teikti, tačiau jos taip pat buvo naudojamos „stebėti ir persekioti diasporos bendruomenes, o kai kuriais atvejais – priversti žmones grįžti į Kiniją ne teisiniais būdais“. Kinijos diplomatinė atstovybė Lietuvoje. Slaptai.lt foto
Nepaisant to, Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Wang Wenbinas trečiadienį reguliarioje spaudos konferencijoje tvirtino, kad „vadinamųjų slaptų policijos nuovadų paprasčiausiai nėra“. „Kinija ragina JK gerbti faktus, liautis perdėti ir šmeižti Kiniją bei kurti kliūtis Kinijos ir JK santykiuose“, – žurnalistams teigė jis. Atstovas pabrėžė, kad Kinija esą „visuomet griežtai laikosi tarptautinės teisės ir gerbia visų valstybių teisinį suverenumą“.
T. Tugendhatas antradienį sakė, kad JK užsienio reikalų ministerija „pareiškė Kinijos ambasadai, jog bet kokios funkcijos, kurias vykdo tokios „policijos nuovados“ JK, yra nepriimtinos ir kad jos neturi veikti jokia forma“.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) tarybos narys Kęstutis Černeckas teigia, kad nors iš Lietuvos pusės dedama daug pastangų didinti prekybą su Taivanu, 2023 metų pirmojo ketvirčio metu eksportas į šią valstybę išaugo tik 1,5 mln. lyginant su 2022 metų pirmuoju ketvirčiu. Taip pat, pasak jo, nors prekyba su Kinija auganti, bendras eksportas į Tolimuosius Rytus traukiasi.
„Jei Lietuvos įmonių eksportas į Kiniją per pirmą 2022-ų metų ketvirtį sudarė 9,331 mln. Eur, tai šiais metais per pirmą ketvirtį stebime 245 proc. augimą arba 32,198 mln. Eur eksporto apimtis. Atmetus Kinijos faktorių, šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportas Tolimųjų Rytų kryptimi patiria 4 proc. nuosmukį. Liūdnai atrodo eksportas į Taivano rinką – po milžiniškų pastangų atidarant atstovybes, šiais metas pirmame ketvirtyje eksportuota prekių tik už 1,5 mln. Eur daugiau nei 2022-ais,“ – trečiadienį konferencijoje „Pavojus lietuviško verslo konkurencingumui vidaus ir eksporto rinkose“, – teigė K. Černeckas.
Anot jo, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, eksportas į šalį smuko daugiau nei 18 proc., tačiau į Kaukazo ir Vidurio Azijo šalis Lietuvos įmonės per 2023 m. pirmą ketvirtį eksportavo prekių už 502 mln. Eur, nei 2022-ais metais. K. Černeckas teigia, kad toks augimas galimai nulemtas sankcijų apėjimo, tad sustabdžius tokias schemas, prekyba į Rytus toliau trauksis.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
„Tikėtina, kad toks staigus eksporto išaugimas yra susietas su Lietuvos įmonių mėginimu apeiti taikomas ekonomines sankcijas Rusijai. Ir kuomet Europos Sąjunga priims 11-ąjį sankcijų paketą, kuriame bus sankcionuojamos taip besielgiančios įmonės, Lietuvos eksporto duobė tik gilės,“ – teigė jis.
Taip pat, pasak pramonės atstovo, nors Lietuvos gamintojams pagrindinė eksporto rinka išlieka Europos Sąjungos ir Skandinavijos šalys, nerimą keliantis faktorius yra tai, kad šia kryptimi per 2023 m. pirmą ketvirtį Lietuvos įmonės eksportavo prekių 321,89 mln. Eur mažiau arba 4,66 proc. nei per tą patį laikotarpį 2022-ais metais.
Vis dėlto, pasak K. Černecko, didžiausią nerimą kelią ženklai iš Šiaurės Amerikos rinkų. Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportuotojų apimtys smuko daugiau kaip 35 proc., todėl Lietuvos eksportuojančioms įmonėms reiktų projektuoti dar gilesnį JAV rinkos susitraukimą ateityje.
Didysis septynetas ragina Kiniją „spausti Rusiją“, kad ši nutrauktų karą prieš Ukrainą. EPA-ELTA nuotr.
Tokijas, gegužės 20 d. (dpa-ELTA). Didžiojo septyneto valstybės (G7) – Italija, JAV, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kanada, Prancūzija ir Vokietija – ragina Kiniją „spausti Rusiją“, kad pastaroji nutrauktų karą Ukrainoje ir išvestų savo pajėgas, praneša naujienų agentūra dpa.
Tokios mintys išsakytos komunikate, kuris buvo priimtas šeštadienį per G7 viršūnių susitikimą Hirošimoje, Japonijoje.
Dokumente Kinija raginama „remti visapusišką, teisingą ir ilgalaikę taiką, kuri būtų grįsta teritoriniu vientisumu ir Jungtinių Tautų Chartijos principais ir tikslais, įskaitant tiesioginį dialogą su Ukraina“.
Iki šiol Kinija ne tik nepasmerkė Rusijos agresijos, bet ir parėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Tuo pačiu metu G7 atmetė bet kokias vienašališkas Kinijos pretenzijas Taivanui ar bandymus pakeisti esamą status quo naudojant jėga ir prievartą.
„Patvirtiname taikos ir stabilumo abiejose Taivano sąsiaurio pusėse svarbą kaip būtiną tarptautinės bendruomenės saugumo ir klestėjimo sąlygą“, – rašoma dokumente.
G7 valstybės pabrėžė, kad jų pagrindinės pozicijos dėl Taivano ir „vienos Kinijos“ principo nesikeičia. Šalys paragino nesutarimus tarp Kinijos ir Taivano spręsti taikiai.
Remiantis „vienos Kinijos“ principu, Pekinas pripažįstamas vienintele Kinijos valdžia. Komunistų vadovybė Pekine Taivaną laiko Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) dalimi ir grasina užimti salą jėga. Tuo metu Taivanas, oficialiai Kinijos Respublika, daugiau nei septynis dešimtmečius yra valdomas demokratiškai ir nepriklausomai nuo KLR.
Didžiojo septyneto šalių požiūriu, KLR teritorinės pretenzijos Pietų Kinijos jūroje neturi jokio teisinio pagrindo. G7 taip pat smerkia Kinijos vykdomą militarizaciją regione ir primena, kad 2016 m. tarptautinis arbitražo teismas Hagoje Kinijos teritorines pretenzijas pripažino neteisėtomis ir tai buvo teisiškai įpareigojantis sprendimas, kurį Kinija iki šiol ignoruoja.
Kinija siekia kontroliuoti beveik visą Pietų Kinijos jūrą, įskaitant strategiškai svarbias ir gamtinių išteklių gausias teritorijas į kurias pretenduoja Indonezija, Malaizija ir Filipinai. G7 išreiškė „gilų susirūpinimą“ dėl padėties tiek Pietų, tiek Rytų Kinijos jūroje, dėl kurios Kinija taip pat nesutaria su Japonija.
Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.
Tokijas, gegužės 20 d. (AFP-ELTA). Japonijoje susitikę Didžiojo septyneto valstybių (G7) vadovai šeštadienį paskelbė, kad bandymai naudoti prekybą ir tiekimo grandines kaip ginklą nepavyks ir neliks be atsako. Taip Kinija netiesiogiai buvo įspėta dėl jos taikomos ekonomikos praktikos, informuoja AFP.
Hirošimoje vykstančiame G7 valstybių vadovų susitikime daug dėmesio skirta pasipriešinimui prekybos apribojimams, kuriuos Pekinas taiko įsivėlęs į diplomatinius nesutarimus. Vis dėlto G7 pareiškime dėl ekonominio saugumo Kinija tiesiogiai neįvardinama.
Nepaisant to, pareiškimo adresatas buvo akivaizdus. G7 perspėjo dėl nerimą keliančios ir dažnėjančios ekonominės prievartos, kuria Pekinas siekia pakenkti G7 valstybių ir jų partnerių užsienio bei vidaus politikai.
Didįjį septynetą sudaro Italija, JAV, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kanada, Prancūzija bei Vokietija.
„Bandymai ekonominę priklausomybę naudoti kaip ginklą ir priversti G7 nares bei mūsų partneres, įskaitant mažas šalis, paklusti ir prisitaikyti žlugs bei susilauks pasekmių“, – teigiama G7 valstybių pareiškime.
Šios valstybės ypač sunerimusios dėl jų pažeidžiamumo svarbiuose sektoriuose, įskaitant ypatingos svarbos žaliavas, puslaidininkius ir akumuliatorius, kurie itin svarbūs moderniai ekonomikai.
Didžiojo septyneto valstybės pažadėjo sustiprinti tiekimo grandines ir spręsti trikdžių problemą bei užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbios technologijos būtų atitinkamai kontroliuojamos. Tikėtina, kad tai yra užuomina apie tai, kad tam tikros prekės nepatektų į Pekino rankas.
JAV dėl nacionalinio saugumo priežasčių pastaraisiais mėnesiais aktyviai siekia apriboti Kinijos prieigą prie pažangių įrengimų naudojamų mikroprocesorių gamyboje. Vašingtonas ragina Japoniją ir Nyderlandus sekti JAV pavyzdžiu.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
JAV prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas sako, kad JAV ir Europos Sąjungos nuomonės Kinijos klausimu praeityje skyrėsi, tačiau skirtumai iš esmės išnyko.
Bendra strategija remsis siekiu apsaugoti Vakarų valstybes ir jų sąjungininkes, tuo pačiu metu vengiant atviros konfrontacijos su Kinija.
„Tačiau tai nėra karikatūriška ar vienos dimensijos politika. Tai daugialypė, kompleksinė politika sudėtingiems santykiams su iš tiesų svarbia valstybe“, – sakė jis.
Tuo metu Europos Sąjungos atstovas sakė, kad G7 pasirengusi bendradarbiauti ir įvertinti dėl Kinijos kylančias rizikas.
„G7 lyderiai teigia, kad Kinija vadovaujasi sistemine politika siekdama gauti ypatingos svarbos žaliavų, kontroliuodama tiekimo grandines, o mes į tai atsakome diversifikacija“, – sakė neįvardijamas ES atstovas.
Kitas šaltinis Prancūzijos diplomatinėje tarnyboje minėjo naujienų agentūrai AFP, kad G7 valstybės pasiekė progresą Kinijos klausimu. Anot šaltinio, JAV siekia įtvirtinti itin agresyvią politiką Kinijos atžvilgiu, o kitos šalys laikosi nuosaikesnės pozicijos.
ELTA primena, kad 2022 m. pradžioje kad Europos Sąjunga (ES) kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) dėl Kinijos diskriminacinės prekybos praktikos Lietuvos atžvilgiu.
2022 m. gruodį Europos Komisija paskelbė pateikusi prašymą PPO steigti arbitrų kolegiją dėl Kinijos neteisėto ekonominio spaudimo Lietuvai ir Europos Sąjungai. ES prašyme dėl kolegijos steigimo pabrėžiama, kad Kinijos taikomi ribojimai pažeidžia prekybą reglamentuojančias PPO teisės normas.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Vilniaus ir Pekino santykiai paaštrėjo, kai Lietuva leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai. Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija ėmė Lietuvai taikyti politinio ir ekonominio spaudimo priemones.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Tokijuje viešėjęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis interviu Japonijos leidiniui „Nikkei Asia“ akcentuoja, kad netrukus prasidėsiančiame Didžiojo septyneto (G7) susitikime, kuriam pirmininkaus Japonija, ekonominis spaudimas bus viena iš diskusijų temų.
Ministras pažymi, kad Lietuva neseniai tapo intensyvaus Kinijos ekonominio spaudimo taikiniu – jos pavyzdys esą rodo, kad įmanoma atsilaikyti su sąjungininkų pagalba.
G. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad po to, kai Lietuvoje buvo atidaryta Taivano atstovybė, Kinija nusprendė „kaip įmanoma griežčiau“ nubausti Lietuvą ir sustabdė visą prekybą. G. Landsbergio teigimu, Pekino veiksmai buvo nukreipti ne prieš konkrečią bendrovę ar pramonės šaką, o prieš visą šalį. „Tai liudija, kiek jie pasirengę daryti, jei jiems neįtinka tam tikra politika“, – kalbėjo jis.
Tačiau, anot Lietuvos diplomatijos vadovo, tokiu atveju padeda „vieningas frontas“. „Iš pradžių buvo Europos pagalba, G7 ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) pateiktas skundas. Tai lėmė įtampos sumažėjimą, nes Kinijai nepatiko pozicija, kurioje ji atsidūrė“, – pareiškė G. Landsbergis.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
„Norime, kad ekonominį spaudimą patyrusios šalys pasidalintų savo patirtimi. Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Europos šalys, pavyzdžiui, Norvegija, galėtų pasidalinti patirtimi apie tai, kas įvyko ir kaip išsprendėme situaciją“, – tvirtino ministras.
Interviu dar paklaustas apie bendradarbiavimo su Kinija formatą „17+1“ ir jo gretų sumažėjimą, G. Landsbergis pareiškė, kad jį steigdama Kinija turėjo „geopolitinių ambicijų“. „Jie pamatė vakuumą“, – sakė ministras ir pridūrė, kad būtina dėti pastangas, jog dėl laikysenos Pekino atžvilgiu vis dar dvejojančios valstybės pasirinktų teisingą pusę.
„Turime įtikinti turinčiuosius abejonių, kad mūsų sistema jiems yra naudinga“, – nurodė G. Landsbergis.
Galiausiai ministras Japonijos leidiniui nurodė, kad ES turėtų nubrėžti Kinijai labai aiškias raudonas linijas dėl Taivano, o kartu ir ginklų perdavimo Rusijai. Negana to, G. Landsbergis siūlė apsvarstyti konkretų atsaką, „jei situacija būtų pakeista jėga“.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. EPA-ELTA nuotrauka
Pekinas, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, pradėdamas viršūnių susitikimą su Vidurinės Azijos lyderiais, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. Pekinas tikisi sustiprinti ryšius su strategiškai svarbiu regionu.
Viršūnių susitikimas surengtas senoviniame Kinijos Siano mieste, istorinio Šilko kelio, per Vidurinę Aziją sujungusio Kiniją ir Europą, rytiniame gale. Pekinas laiko susitikimą ypač svarbiu.
Ketvirtadienio vakarą Xi Jinpingas surengė regiono lyderiams banketą ir sakė, kad ryšių stiprinimas yra „strateginis pasirinkimas“. „Esu įsitikinęs, kad mūsų bendromis pastangomis viršūnių susitikimas bus labai sėkmingas ir žymės naują Kinijos ir Vidurinės Azijos santykių erą“, – sakė Xi Jinpingas.
Tai pirmasis tokio pobūdžio susitikimas nuo tada, kai prieš 31 metus buvo užmegzti oficialūs santykiai. Pekinas teigia, kad 2022 m. prekyba su Kazachstanu, Kirgizija, Tadžikistanu, Turkmėnistanu ir Uzbekistanu pasiekė 70 mlrd. JAV dolerių, o 2023 m. pirmąjį ketvirtį išaugo 22 procentais.
Vidurinė Azija svarbi ir Kinijos trilijonų dolerių vertės „Diržo ir kelio“ iniciatyvai, svarbiam Xi Jinpingo geopolitiniam projektui. Pekinas nori atnaujinti bendradarbiavimą ir užpildyti vakuumą, kurį buvusiose sovietinėse valstybėse paliko Rusijos karas Ukrainoje.
Kinija, antra pagal dydį pasaulyje energijos vartotoja, investavo milijardus dolerių, kad gautų prieigą prie Vidurinės Azijos gamtinių dujų išteklių, regioną kerta Kiniją su Europa jungiantys geležinkeliai.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
Pasak analitikų, veikiausiai per viršūnių susitikimą bus stengiamasi pasiekti susitarimų, leisiančių toliau plėsti šį didžiulį tinklą, įskaitant ilgam įstrigusį 6 mlrd. JAV dolerių vertės geležinkelio, sujungsiančio Kiniją, Kirgiziją ir Uzbekistaną, projektą bei pratęsti dujotiekį iš Vidurinės Azijos į Kiniją. Prieš viršūnių susitikimą su Xi Jinpingu susitikęs Kazachstano prezidentas Kasimas Žomartas Tokajevas gyrė šio projekto „unikalų mastą“.
Kinijos šokėjos. EPA – ELTA foto
Ketvirtadienį per derybas su Kirgizijos prezidentu Sadyru Žaparovu Xi Jinpingas sakė, kad Kinija „nori kurti su Kirgizija geros kaimynystės, draugystės, bendros gerovės ir bendros ateities bendruomenę“. Jis susitiko ir su Uzbekistano, Tadžikistano bei Turkmėnistano vadovais, gyrė glaudžius ryšius su šiomis šalimis ir žadėjo plėsti ekonominius ir kultūrinius mainus.
Viršūnių susitikimas sutampa su Didžiojo septyneto (G7) lyderių susitikimu Hirosimoje, Japonijoje. Per jį, be kitų dalykų, bus kalbama ir apie tai, kaip atremti visame pasaulyje didėjančią Kinijos įtaką.
Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.
Avantiūra Kinijos tema
Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.
Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.
Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.
Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.
Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).
Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.
Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.
Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.
Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.
Avantiūra Armėnijos tema
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.
Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.
Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.
Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.
Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.
Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.
Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.
Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.
Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.
Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.
Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.
Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto
Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.
Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.
Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, balandžio 29 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas susitiks su 18 Ramiojo vandenyno regiono lyderių, kai gegužės mėnesį lankysis Papua Naujojoje Gvinėjoje, JAV ir jų sąjungininkėms grumiantis su Kinija dėl įtakos Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, šeštadienį pareiškė vienas aukščiausio rango regiono diplomatas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Ramiojo vandenyno pietinis regionas buvo vertinamas kaip tam tikra prasme diplomatinis užkampis, tačiau vis dažniau čia dėl komercinės, politinės ir karinės įtakos varžosi didžiosios valstybės.
Papua Naujosios Gvinėjos užsienio reikalų ministras Justinas Tkatchenko pranešė, kad J. Bidenas dalyvaus dvišalėse derybose su šeimininkais ir „taip pat susitiks su 18 Ramiojo vandenyno salų lyderių“ iš Ramiojo vandenyno salų forumo – regioninio bloko, kurį sudaro daugiausia mažos valstybės, išsibarsčiusios po milžinišką vandenyno ruožą. Dalyvaus Australijos ir Naujosios Zelandijos ministrai pirmininkai.
Joe Bidenas, kai gegužės 22 dieną atvyks į Papua Naująją Gvinėją, taps pirmuoju mažiausiai per šimtmetį čia apsilankiusiu JAV prezidentu.
Jis taip pat planuoja dalyvauti Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikime Hirošimoje (Japonija) ir „Quad“ – Australijos, Indijos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų ketverto – aukščiausiojo lygio susitikime Sidnėjuje, Australijoje.
JAV specialusis pasiuntinys Josephas Yunas šią savaitę pareiškė, kad Jungtinės Valstijos mėgina „atsigriebti“ po kelerių metų santykinio aplaidumo, Kinijos įtakai pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje sparčiai augant. Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kinija neseniai pasirašė slaptą saugumo paktą su Saliamono Salomis, pagal kurį Kinijos kariai gali būti dislokuoti tose salose.
Kovo mėnesį valstybės remiama Kinijos bendrovė laimėjo sutartį dėl tarptautinio uosto plėtros sostinėje Honiara – tai didelė pergalė Pekinui siekiant strategiškai įsitvirtinti pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Šis regionas gali būti gyvybiškai svarbus bet kokio galimo karinio konflikto dėl Taivano atveju.
„Turime kuo sparčiau atsigriebti“, – analitiniam centrui „Hudson Institute“ sakė J. Yunas. „Bet koks aukšto lygio dalyvavimas yra sveikintinas“, – sakė jis, kalbėdamas prieš patvirtinant J. Bideno susitikimą Ramiojo vandenyno regione.
„Pripažinkime, tai yra strateginė konkurencija tarp Kinijos ir mūsų“, – sakė J. Yunas.
Kinijos žemėlapis
J. Bideno kelionės metu taip pat gali būti baigiamas rengti JAV ir Papua Naujosios Gvinėjos gynybinio bendradarbiavimo susitarimas, pagal kurį būtų galima rengti daugiau bendrų mokymų ir kurti saugumo infrastruktūrą.
Vašingtonas siekia įkurti bendrą karinių jūrų pajėgų objektą Lombrume, Papua Naujosios Gvinėjos Manuso saloje. Kaip informavo Australijos gynybos departamentas, kuris taip pat dalyvauja šioje iniciatyvoje, statybos prasidėjo 2020 metų viduryje. Manoma, kad ilgainiui čia bus dislokuoti keturi „Guardian“ klasės patruliniai laivai.
Anksčiau Papua Naujojoje Gvinėjoje lankėsi daugelis JAV valstybės sekretorių, įskaitant Hillary Clinton ir tuometinį JAV viceprezidentą Mike’ą Pence’ą, tačiau JAV valstybės departamento įrašai nuo 1901 m. Theodore’o Roosevelto administracijos laikų rodo, kad Papua Naujojoje Gvinėjoje nėra lankęsis nė vienas pareigas einantis JAV prezidentas.
