Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Netikėtai su socialdemokratais į rinkimus pasukęs ilgametis Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas pripažino pralaimėjimą kovoje dėl uostamiesčio mero posto.
„Gerbiu klaipėdiečių pasirinkimą ir labai tikiu, kad būsimas meras, kuris turi ambicijų, turės ir tam reikiamos amunicijos bei komandą“, – žurnalistams sakė jis.
Ilgametis uostamiesčio meras susilaukė daug dėmesio bei kritikos, kai pranešė įstojęs į Vilijos Blinkevičiūtės vadovaujamą Lietuvos socialdemokratų partiją. Jo sprendimu stebėtasi ir dėl to, kad V. Grubliauskas jau buvo pareiškęs, jog nebesieks dar vienos mero kadencijos.
Suskaičiavus rezultatus iš pusės apylinkių, už V. Grubliauską savo balsą atidavė 7,62 proc. rinkėjų. Klaipėdos rinkimuose į merus šiuo metu jis užima penktąją vietą.
Teatro ir kino aktorius Vytautas Paukštė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Eidamas 91-uosius metus mirė aktorius Vytautas Paukštė, Lietuvos kino ir teatro scenos legenda bei Klaipėdos miesto garbės pilietis. Liepos 2-ąją aktorius atšventė savo 90-ąjį jubiliejų.
Apie netektį „Facebook“ paskyroje pranešė Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
„… Netekome Vytauto Paukštės… Scenos korifėjus, ištisa epocha, Klaipėdos miesto garbės pilietis, Klaipėdos ir visos Lietuvos pasididžiavimas, o tuo pat metu žodžiais nenusakomai nuoširdus ir šiltas žmogus, išskirtinė Asmenybė… Beprotiškai skaudi netektis, be galo nuoširdi užuojauta artimiesiems ir visiems mums“, – rašo Klaipėdos meras.
V. Paukštė gimė 1932 metais liepos 2-ąją Kaune, 1957-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją.
V. Paukštė sukūrė dešimtis vaidmenų teatre bei kine, yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregatos plaukia į Klaipėdą. KAM nuotr.
Pirmadienį NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios jūrų grupės (NATO NPKL1G, Gangl. Standing NATO Maritime Group One) fregatos NRP Corte-Real (F332) ir HCMS Toronto (333) švartuosis Klaipėdos uoste, pranešė Krašto apsaugos ministerija (KAM).
Siekiant užtikrinti COVID–19 prevenciją, laivai visuomenei atviri nebus, tačiau Klaipėdos gyventojai ir miesto svečiai kviečiami pasitikti sąjungininkų laivus ir stebėti junginio įėjimą pro uosto vartus nuo Šiaurinio miesto molo.
Vizito metu SNMG1 laivų junginio vadas – flotilės admirolas José António Mirones susitiks su Klaipėdos miesto meru Vytautu Grubliausku ir Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) vadu jūrų kpt. Giedriumi Premenecku.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregatos švartuosis Klaipėdoje. KAM nuotr.
Laivai Baltijos jūroje dislokuojami, siekiant stiprinti saugumą jūroje ir užtikrinti NATO sąjungininkų solidarumą ir įsipareigojimą kolektyvinei gynybai.
NATO nuolatinės parengties kovinių laivų 1-osios grupės fregata. KAM nuotr.
NATO NPKL1G – tai vienas iš keturių Aljanso nuolatinės parengties jūrų pajėgų junginių. Šiuo metu NATO priklauso keturios nuolatinės parengties laivų junginių grupės.
Dvi iš jų (SNMG1 ir SNMG2) jungia didelius antvandeninės kovos laivus, kaip fregatos ir kreiseriai.
Kitos dvi junginių (SNMCMG1 ir SNMCMG2) grupės – tai laivų junginiai, kuriems priklauso priešmininės kovos laivai.
Šiuo metu SNMCMG1 junginiui vadovauja Lietuvos KJP karininkas kmdr. A. Venckūnas, taip pat skirtas štabo ir aprūpinimo laivas „Jotvingis“ (N42). Nuo 2006 m. Lietuva kas antrus metus skiria priešmininius laivus vykdyti užduotis šios grupės sudėtyje.
Nuolatinės parengties laivų junginių grupės yra NATO tarptautinių greito reagavimo pajėgų jūrinio komponento dalis, tiesiogiai pavaldi NATO sąjungininkų jūrų vadavietei (angl. NATO Allied Maritime Command, trump. NATO MARCOM), kuri yra įsikūrusi Didžiojoje Britanijoje.
V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu. Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
Didelės nelaimės, katastrofos net ir ilgiausią demokratinio valdymo patirtį turinčiose visuomenėse gali prikelti atavistinius senųjų visuomenių tipų kompleksus, primirštus buvusiųjų laikų kliedesius, kolektyvinės pasąmonės košmarus. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, įkyriai kaip bjaurus sapnas pristojusi pandemija mūsų padangėje be visa ko kito žadina ideokratinės visuomenės arba panašios dvasios konfigūracijos simuliacinių pavidalų kompleksus, o tai užkrauna papildomą nesmagumo naštą ir taip nusiminusiam, nusmukusios nuotaikos, neretai šoko ištiktam žmogui.
Nominalia reikšme graikiškos kilmės žodis „ideokratija“ reiškia valdymą pagal idėjas: gr. idea – idėja, kratia – valdžia. Verčiant iš graikų kalbos minėtas žodis žadina gražiausius lūkesčius, ar ne, bent jau skamba nepalyginamai geriau nei žodžiai politinė idiotipija arba idiotokratija. Tačiau konceptualiąją savo reikšme šis žodis yra skirtas įvardyti tokiam ne pačios geriausios šlovės reiškiniui kaip žmogaus prigimties forsuoto ideologizavimo entuziazmas, kraštutiniais atvejais patampantis kito žmogaus sąmonės zombinimo manija. Todėl ideokratija kaip reiškinys neabejotinai yra ne mažesnė, bet dar didesnė bėda nei idiotokratija, – jei pasitaikantys kartas nuo karto kvailiai valdžioje kelia teisėtą žmonių pasipiktinimą ir atstūmimo reakciją, tai ideokratija pasibjaurėjimą papildomai žaidina dar ir savo sisteminiu pavidalu bei polinkiu į recidyvą, kai išvyta pro duris ji modifikuotu pavidalu bando sugrįžti pro kaminą arba vėl ir vėl prasisunkia pro iškorėjusių sapnų paviršių.
Ideokratija naikina moralinę pasaulio tvarką ir ginčija teisinės visuomenės idealą. Praktikoje valdymas pagal idėjas tampa atskiro žmogaus ar grupės susireikšminimo politiniame lauke pagal mobilizacinius lozungus, apeinant įstatymines nuostatas, atveju. Toks ideokratinis valdymas skaldo visuomenę į vadus ir minią, į liaudies tribūnus ir inertišką masę. Tiksliau tariant, žmonių tapimas beveide ir beteise minia yra pati geriausia dirva ideokratijos užgimimui, todėl ideokratijos šalininkai visomis išgalėmis siekia to, kad žmogus užstatytų savo laisvą valią, pamirštų visuomenės sutarties dalininko teises ir pareigas, pasirinktų būti ne subjekto, bet objekto būsenoje. Kas be ko, toks dalykas kaip baimę daugeliui įvariusi pandemija yra palankus išorinis ideokratijos kvazi-pavidalų užgimimo faktorius. Išgąsdintais žmonėmis manipuliuoti visados yra lengviau nei pelnyti jų pagarbą, parodžiusius sugebėjimą susikalbėti ir kompetentingumą.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šiandien dėl to, kas turės teisę išjoti į sceną ant balto žirgo kaip nugalėjęs slibiną tautos herojus, iš esmės varžosi trys figūros – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Kaip atrodo, A. Veryga pasistengė pašalinti iš aikštelės Skirmantą Malinauską ne todėl, jog buvęs Sauliaus Skvernelio patarėjas neišmanytų visų bendravimo su žurnalistais niuansų, be greičiau tik dėl to, kad anas taip pat gviešėsi sužibėti po ideokratinės šlovės nimbu, kuris turėtų atitekti tik vienam – laimėtojui.
Apie A.Verygą kalbėjome praeitą kartą, be to, visiems suprantama, kad Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas šmėžuoja mums kiekvieną dieną prieš akis ne tik dėl tuštybę tenkinančios užgaidos, bet ir įpareigota savo statuso. Kita vertus, kaip atrodo bent man, Vilniaus ir Klaipėdos merai kartais per jėgą bando atkreipti tautiečių dėmesį, naudodamiesi ištikusios nelaimės atmosfera, siekdami ideokratinių lozungų tiražavimų pasikelti savo populiarumą.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai matau TV ekrane gražbyliaujantį R.Šimašių, neseniai naikinusį Vilniau mieste istorinės atminties ženklus, man išaugusio nerimo ir priartėjusios mirties grėsmės atmosferoje kyla tik vienas klausimas – ar išvis turime teisę gyventi, jeigu taip ilgai toleravome savo didvyrių atminimo išniekinimą, ar išvis turėjome teisę užgimti tokie, nesugebantys pasipriešinti blogiui? Tai be visa ko kito yra terapinės reikšmės klausimai, padedantys suprasti, kad nėra reikalo labai skeryčiotis, mėšlungiškai tvarstytis už gyvenimo, kai mirtis nusišypso bailiui. Tarkime, jeigu R.Šimašius būtų bent trupučiuką protingesnis, tikriausiai būtų nepraleidęs progos patylėti, vildamasis, kad populiacijai daugiau nei perpus išmirus, jo „žygdarbis“ gali ir pasimiršti.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
Kaip ir R. Šimašius, V. Grubliauskas yra žinomas ne tik savo miesto gyventojams, jie abu – nacionalinio skambesio politikai, liūdna, bet ne visados tik teigiamai Lietuvos žmonių vertinami personažai. Apgailėtina, bet džiazo genijus nesugebėjo pamatyti, kad mūsų brangioji Kuršių nerija verslo iškrypėlių yra nuodijama jo panosėje. Didingas nepastabumas!
Kiekvieną dieną V. Grubliauskas nacionalinių TV kanalų eteryje iškilmingu ceremonimeistro balsu praneša apie mirusių nuo koronaviruso Klaipėdos mieste žmonių skaičių. Ar tai ir yra didžioji mero misija?
Teisinė valstybės funkcionavimas normaliomis aplinkybėmis yra toks pat nepastebimas dalykas kaip neužterštas oras, kuriuo kvėpuojame be didesnių pastangų, kita vertus, tokioje nenormalioje situacijoje kaip mirtį sėjanti pandemija valstybės tarnybų normalumas yra dar labiau pageidaujamas dalykas, siekiant bent kažkokios pusiausvyros, bandant išbalansuoti ant skustuvo ašmenų. Tokiomis aplinkybėmis ypač reikėtų vengti ideokratinio triukšmo, kaip taisyklė, dar labiau pakurstančio karščiuojančią sąmonę.
Kaip atrodo, visai kitą taktiką nei Vilnius ir Klaipėda renkasi Kaunas. Čia šiandien vengiama ideokratinio sąmonės užkrautumo ir žmogaus psichikos pertempimo, visą dėmesį sutelkiant į miesto tarnybų mobilizaciją, siekiant pandemijos sąlygomis dar didesnio jų veiklos konkretumo, tikslumo, pareigos kodo išpildymo.
Todėl negaliu nepasakyti: Visvaldas Matijošaitis atrodo solidžiau nei jo kolegos, Vilniaus ir Klaipėdos merai!
Net ir pandemijos bėdoje pravartu būtų neužmiršti teisinės visuomenės idealo.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Teisinės visuomenės principų įgyvendinimas nėra koks nors teisininkų, kaip atskiros žmonių grupės, savotiškos gildijos kaprizas, primetamas likusiai visuomenės daliai, bet demokratinio visuomenės organizuotumo visuotinis būdas. Galbūt galima būtų pasakyti net taip, jog teisinė valstybė kaip tokia yra demokratijos, išplėtota to žodžio prasme, forma (arba net Forma), taigi drauge yra šiuolaikinio civilizuotumo norma.
Labai sutrauktai teisinės visuomenės esmę galima nusakyti taip: Įstatymas yra aukščiausias žmonių santykių reguliavimo principas.
Demokratinė visuomenės tvarka yra naikinama, moderniosios civilizacijos pagrindai ardomi, kai, reguliuojant žmonių santykius, aukščiau įstatymo, – kaip formalaus žmonių santykio principo – nebijokime šiuo atveju žodžio „formalus“, – yra iškeliamos ideologinės platformos ir, siekiant galios, tiražuojami pseudomoralistiniai užkeikimais, moralė yra pajungiama politikai.
Iš tiesų, esame teisūs, kai reikalaujame, jog politikas būtų įsipareigojęs moralės pavyzdžiams ir normoms, pats rodytų gražaus elgesio pavyzdį; taigi neleiskime politikos atskirti nuo moralės, tačiau moralę atskirti nuo politiko – privalome, jeigu siekiame išsaugoti moralinę pasaulio tvarką. Politizuota moralė, moralė vardan „to ar kitko“, o ne savaimine savo verte, yra ne kas kita kaip nususinti lozungai, išnaudojami politinės galios varžybose, bet nieko bendro neturintys su moraline pasaulio tvarka, kuri reiškiasi per žmogaus valios laisvę.
Tokių lozungų suvešėjimas rodo ideokratinės valstybės principų gajumą, neįveikiamus refleksus, bjaurų užsiciklinimą.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Кадры решают всё! (liet. kadrai viską sprendžia!) – tokia liūdnai pagarsėjusia tirono fraze būtų galima apibendrinti neseniai pasibaigusius savivaldybių tarybų ir merų rinkimus. Partijos, idėjos, koalicijos ir vertybės pasitraukė į antrą planą, dabar viskas sukasi tik apie asmenybių žavesį.
Lyderis dėmesio centre
Kai buvo sprendžiama, ar įvesti tiesioginius merų rinkimus, tuo metu Seimą valdę socialdemokratai nenorėjo klausyti ekspertų perspėjimų, kad vienas asmuo sutelks labai didelę valdžią. Svarbesnis noras buvo įsiteikti rinkėjams, kurie aiškiai norėjo „mažiau partijų, daugiau asmenybių“. Šiandien po antrųjų tiesioginių merų rinkimų jau galima pateikti išvadas ir pasvarstyti, ar naujoji sistema geresnė už senąją.
Kai kas bando aiškinti, kad partijos rinkimus pralaimėjo, o laimėjo komitetai. Tokie vertinimai yra neišmintingi, nes išvados daromos neanalizuojant priežasčių. Pagrindinė šių rinkimų rezultatų priežastis yra tiesioginiai merų rinkimai. Laimėjo tie, kas suprato ir tinkamai įvertino lyderio reikšmę, o forma mažai ką lėmė, – ar komitetas, ar partija, ar koalicija, ar pats išsikėlęs. Tinkami kandidatai į merus sugebėjo surinkti daug balsų patys, jų sunešti savo komandai ir užsitikrinti sąjungininkus taryboje.
Lyderio galią aiškiai iliustruoja Alytaus pavyzdys. Charizmatiškajam buvusiam merui Vytautui Grigaravičiui nusprendus nebekandidatuoti, iš jo įkurto komiteto beliko duženos. Klaipėdoje, priešingai, valstiečių partijai radus patrauklų kandidatą Arvydą Vaitkų, į miesto tarybą pirmą kartą pateko nemažas jo rėmėjų iš valstiečių partijos būrys, panašiai pasikartojo ir Vilniuje. Galima apibendrinti, kad laimėjusio mero frakcija visada didėjo lyginant su prieš tai buvusia. Gal yra tik pora išimčių dėl specifinių aplinkybių.
Demokratija pralaimi vado kultui
Rinkimų rezultatai parodė, kad nemažai merų postų laimėjo rinkimų komitetai. Kai kas teigia, kad tai dėl partijų nepopuliarumo. Bet tokią išvadą paneigia kai kurių partinių merų laimėjimai dar pagerinus rezultatus ir surinkus absoliučią daugumą, kaip Šarūno Vaitkaus Palangoje.
Rinkimų komitetai būtų nieko verti, jeigu ne lyderis. Visa komiteto esmė yra jo vėliavnešys. Jeigu jis patrauklus rinkėjams, sėkmingas bus ir komiteto dalyvavimas rinkimuose, jeigu lyderis silpnas, ir iš komiteto nieko nebus. Taigi jeigu yra tinkamas lyderis, bus ir komanda, atsiras ir veikimo forma. Vertybės, skaidrumas, nuostatos traukiasi į antrą planą.
Partijoms šiose varžybose daug sunkiau, nes jos nėra vienadienės. Lyderiai joms svarbūs, tačiau svarbūs yra įsipareigojimai ir principai. Tėvynės sąjunga yra paskelbusi, kad atrenka kandidatus demokratiniu būdu, viešais vidiniais rinkimais. Tačiau bėda, kad partijos yra neskaitlingos ir vidaus pasirinkimas negarantuoja, kad bus iškelti pakankamai ryškūs kandidatai bendruomenėje. Juk gali būti puikus jaunas politikas, bet dar mažai žinomas. Autoritarinėms partijoms lengviau. Štai R. Karbauskis paskambina Klaipėdos uosto vadovui, pakviečia kandidatuoti, ir štai jau neblogas rinkimų rezultatas. TS-LKD lyderis negali skambinėti su kvietimais, nes jį riboja įsipareigojimas partijos nariams veikti atvirai ir demokratiškai.
Vis tik jei susikūrėme tokias rinkimų taisykles, kurios reikalauja populiarių asmenybių, partijos turės peržiūrėti savo strategijas ir derinti demokratiją su tinkamų kandidatų paieška platesniame rate. Tai nebus lengva, nes „komitetų“ lyderiai gali lengvai vengti bet kokios etinės atsakomybės, o partijoms to ignoruoti neleidžia visuomenės spaudimas.
Tarybos nariai tampa statistais
Dar viena mažiau pastebima rinkimų tendencija yra sumažėjusi tarybų reikšmė. Kol merai buvo renkami tarybose, buvo labai svarbios koalicijos ir jų formavimas, dabar viską lemia meras. Naujoji rinkimų sistema programuoja, kad tarybos be mero veikti neturi galios, taigi reikšmingais tarybos nariais tampa tik tie, kurie yra arčiau mero. Principai ar kažkokie vertybiniai įsipareigojimai tapo užgožti, nes viskas sukasi apie merą ir tuos, kuriuos jis pasirinks sau į komandą.
Nepaisant išankstinių skeptiškų prognozių, savivaldybių vadovai gan lengvai formuoja koalicijas, nes jie įgavo nerašytą privilegiją rinktis sau partnerius, o tai verčia tarybos narius ne kelti sąlygas, bet, priešingai, daryti kuo didesnes nuolaidas ir siūlytis. Panevėžyje tarybos nariai greit pamiršo visus garsius rinkiminius pareiškimus, nes teisėsaugos įtariamas meras vėl laimėjo ir tarybos nariai suskubo siūlytis į rėmėjus, nes žino, kad sudvejojus, kolegos bus pirmesni.
Taigi buvę valdantieji socialdemokratai įvedę tiesioginius merų rinkimus Lietuvoje sumažino partijų reikšmę ir leido sustiprėti vietos žvaigždėms. Gyventojai patenkinti, nes gali matyti konkretų asmenį, kuris atsakingas už visą savivaldybės veiklą, tačiau demokratijos šie pokyčiai tikrai nepadidino. Stiprios konkurencinės aplinkos verčiamos partijos irgi turi persvarstyti savo veiklos būdus ieškant taip trokštamų populiarių lyderių.
Seimas turės apsispręsti, ar naujoji rinkimų sistema pasiteisino, ar gyventojams tai į naudą ir kokių įstatyminių korekcijų reikia, kad savivaldos sistema būtų efektyvesnė ir dar labiau atskaitingesnė žmonėms.
