Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiais besidomintys portalo slaptai.lt skaitytojai, be abejo, žino, jog Baku jau senokai leidžiamas specializuotas žurnalas „Karabachas“ (Garabagh). Tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų, tiek, matyt, ir kitomis kalbomis.
Didžiausią dėmesį žurnalo sudarytojai ir leidėjai sukoncentravę į karinį konfliktą, prieš kelis dešimtmečius įsiplieskusį dėl Kalnų Karabacho regiono (tarptautinė bendruomenė šią teritoriją laiko azerbaidžanietiška, bet ji šiuo metu vis dar kontroliuojama okupacinių Armėnijos pajėgų).
Žurnalo privalumas – tarptautinę bendruomenę leidėjai informuoja apie tikrąsias konflikto priežastis, o ne tas, kurias sugalvojo armėnų propagandistai.
Žurnale taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip konfliktą dėl Kalnų Karabacho būtų galima taikiai, sąžiningai sureguliuoti. Be to, Kalnų Karabacho konfliktas lyginamas, gretinamas su kitais pasaulyje kilusiais teritoriniai ginčais. O tai – labai įdomi tema.
Vienas iš neabejotinų žurnalo privalumų – čia skelbiami ne vien azerbaidžaniečių mokslininkų, istorikų, politikų tekstai. Čia publikuojami ir nuoširdžiai Kaukazo istorija besidominčių JAV, Europos autorių tekstai.
Lietuvai turėtų būti svarbu, kad šiame specializuotame žurnale karts nuo karto pasirodo ir lietuvių autorių rašiniai. Nenorėdamas plačiau plėstis, galiu pasidžiaugti, jog, pavyzdžiui, 18-ąjame straipsnių rinkinyje esama lietuvių žurnalistų tekstų, kuriuose Hodžaly tragedija (1992-ųjų vasario 25-26) ar provokacija Sumgaite (1988 metai, vasario 27-29 dienos) lyginamos su Lietuvai tragiškomis akimirkomis. Sakykim, kuo žudynės Hodžaly mieste skiriasi (arba panačios) į lietuvių netektis Kaniūkuose, Klepočiuose?
Labai protinga taktika: jei nebūtų lietuviškų – azerbaidžanietiškų palyginimų, vargu ar šis žurnalas taptų toks įdomus lietuvių skaitytojams, ir atvirkščiai. O dabar – visai kita byla.
Man regis, azerbaidžaniečiams dar būtų vertinga išgirsti mūsų istorikų komentarus, kaip 1923-aisiais metais Lietuva susigrąžino Klaipėdą (kareivius perrengė civilių drabužiais ir pasiuntė į Klaipėdą organizuoti sukilimą, kurio metu iš uostamiesčio buvo sėkmingai išvytos visos svetimos kariuomenės, įskaitant prancūzų kariškius).
Tad kodėl lietuviams nebendradarbiauti su žurnalu „Karabachas“? Juolab kad šių metų kovo 28-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje Baku organizuojama tarptautinė konferencija „Karabachas vakar, šiandien ir rytoj“. Taip, svarbiausioji šios konferencijos tema – ne Lietuvos praeitis, ne Lietuvos istorija. Tačiau neabejoju, kad būtų itin sveikintina, jei tame renginyje nuskambėtų kur kas daugiau nei iki šiol Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos palyginimų, sugretinimų, vertinimų.
Žurnalas „Karabagh” – atviras visiems sąžiningai istorija besidomintiems autoriams.
1941 metų birželio 14-ą paryčiais komunistai pradėjo masinius trėmimus iš Lietuvos. Okupantai ir vietiniai kolaborantai auštant įsiverždavo į miegančių gyventojų namus, kratos metu atimdavo brangesnius daiktus ir liepdavo ruoštis tremčiai.
Nors Lietuva pirmajai sovietų okupacijai nesipriešino, masiškai naikinti lietuvių tautą buvo rengiamasi nuo pat jos pradžios.
1940 m. sausį NKVD (KGB pirmtakas) numatė pirminį represijoms pasmerktų žmonių skaičių – apie 320 tūkstančių. Vien iš 485 Kauno vidurinių mokyklų mokytojų norėta suimti 165. Užkliuvo net pradinių mokyklų mokiniai, priklausę katalikų organizacijai „Angelaičiai“.
Tačiau iškart tokio masto represijoms neužteko pajėgų. Visgi per kelias 1941 m. birželio dienas į lagerius išvežta 7,5 tūkst. vyrų, ištremta 12,5 tūkst. žmonių, iš jų – virš 5 tūkst. vaikų.
Po nacių okupacijos vėl grįžę sovietiniai okupantai lietuvių genocido ėmėsi su nauju įniršiu – iki pat Josifo Stalino mirties 1953 m.
1941-1953 m. iš okupuotos Lietuvos komunistai ištrėmė 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų 28 tūkst. mirė tremties vietose. Iš 1941-ais išvežtų politinių kalinių sugrįžo tik dešimtadalis.
Šiemet minime 70-etį nuo 1948 metais vykdytų didžiųjų tremčių. Tuomet gegužės – birželio mėn. į sunkiai išgyvenamas Sibiro dykras gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta 40 tūkst. lietuvių – iš jų ketvirtadalis vaikų, beveik pusė moterų, 5 tūkst. senjorų. Šiai nežmoniškai operacijai pavadinimu „Vesna“ („pavasaris“) buvo sutelktos neproporcingai didelės pajėgos – vidutiniškai vienam tremtiniui, netgi vienam vaikui – po trėmėją.
„Atsimenu beveik viską: vieną naktį mus su motina pažadino, ji labai skubiai mus aprengė, verkdama, kaip pakliuvo ir kuo pakliuvo. Namai buvo pilni ginkluotų vyrų. Įsakymas duotas per pusę valandos pasiruošti ir išvažiuoti, kur ir kodėl – mums nieko neaiškino. Mes buvome penkios seserys. Aš pati vyriausia (vienuolikos metų), o mažajai tik metai ir trys mėnesiai. Kol mus aprengė, nebuvo kada nei maisto paimti, nei rūbų. Lauke laukė tik vienas vežimas ir, kai mus visas susodino, neliko nei vietos, nei laiko dar ką nors įsidėti. Mes visos buvome labai išsigandusios ir nakties tyloje girdėjosi tik mūsų klykimas“, – šviežiai išleistoje knygoje „Didžiosios tremtys. Buriatija. 1948 m.“ prisiminimais dalijasi Janina Stankevičiūtė Jakaitienė.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šioje knygoje užrašyta ir šiurpi architekto, dailininko Jono Lukšės atmintis: „1948 m. gegužės mėn. baigęs du skyrius ir gavęs gerą pažymėjimą, lėkiau namo sėkme pasidalytisu tėvais. Deja, džiaugsmas greitai išblėso.
Gegužės 22-osios rytą namie buvo neįprastas sujudimas: vaikščiojo svetimi žmonės, ginkluoti kareiviai, motina blaškėsi. Sesuo Vanda be perstojo verkė. Laiko davė dvi valandas ir įsakmiai ragino: „Greičiau judinkitės.“ Iš įpratimo motina dar skubėjo pašerti gyvulius, pamelžti karvę, bet ją sudraudė: juk išveža į pražūtį. Iš 1941 ir 1945 m. suimtųjų jokių žinių nebuvo. Kažkas atnešė kepaliuką duonos. Motina pro kareivius veržėsi atiduoti moterims trejų metukų Viliuką. Vanda vis verkė. Pasiėmiau portfelį su mokyklinėmis knygomis. Davė komandą išvažiuoti. Pakinkytu vežimu atvežė už kapinių, ten stovėjo sunkvežimiai jau su žmonėmis. Ilgai žiūrėjau į tolstančią sodybą, malūno kontūrus, kapinių mūrinę tvorą, dingstantį Nevėžį. Aštuonmečio vaiko gimtinės vaizdas neišnyko net po devynerių tremties metų. (…)
1949 m. balandžio mėn. dar buvo šalta. Susirgo tėvas. Iš mamos kalbų supratau, kad be rimto gydymo tėvas neišgyvens, o medikų nebuvo. Kaliau sau į galvą, jog dirbsiu visus sunkius darbus, kad tik pasveiktų tėvelis. Jis labai kosėjo, net su kraujais, jam šalo kojos, kliedėjo, vis prašė gerti. Trečią naktį motina mus pažadino. Su žibaline spingsule (be stiklo, nes tai buvo prabangos prekė) sustojom prie mirštančio tėvelio, kartodami motinos sakomą maldą. Buvo šalta, pustė. Motina į laidotuves mūsų neleido. Labai sielojausi dėl tėvelio netekties. Daugiau nereikėjo manęs raginti atnešti iš upės vandens, prasimanyti malkų. Nuolatinis alkis pamažu nutolo. Eidamas iš mokyklos vis tikėjausi pamatyti sugrįžusį tėvelį.
Po daugelio metų mėginu įsivaizduoti, kokią kančią turėjo patirti motina. Dabar neretai sakoma – ištvėrė. Riba tarp „būti“ ir „nebūti“ yra labai plona.“
Nederėtų užmiršti šio genocido ideologijos – komunizmo ir pagrindinių jo vykdytojų:
Vladimiro Lenino – svarbiausio komunizmo diktatūros įkvėpėjo, konclagerių įkūrėjo, atsakingo už tautų naikinimą ir milijonų žmonių žudynes, Josifo Stalino, Sovietų imperijos vadovo, atsakingo už tautų genocidą ir daugiau kaip 20 milijonų žmonių žudynes, Laverentijaus Berijos, komunizmo budelio, atsakingo už milijonų žmonių žudynes, Vsevolodo Merkulovo, L. Berijos pavaduotojo, vieno aktyviausių lietuvių naikinimo organizatorių, Sergejaus Kruglovo, SSRS vidaus reikalų komisaro, inicijavusio Klepočių ir kitas žiaurias žudynes, Antano Sniečkaus, okupantų kolaborantinės valdžios Lietuvoje vadovo, atsakingo už masines gyventojų represijas, Josifo Bartašiūno – vieno svarbesnių lietuvių genocido vykdytojo, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus, vidaus reikalų komisaro, organizavusio pirmąsias masines gyventojų represijas okupuotoje Lietuvoje, Aleksandro Slavino, vieno iš pirmųjų NKVD vadų okupuotoje Lietuvoje, trėmimų ir tremtinių turto grobstymo organizatoriaus, Petro Raslano, Nachmano Dušanskio – Rainių žudynių, tremčių ir partizanų naikinimo organizatorių bei dalyvių, Leonardo Martavičiaus, vieno žiauresnių tremčių ir partizanų naikinimo organizatoriaus bei dalyvio, Aleksejaus Sokolovo – partizanams naikinti skirtų agentų-smogikų būrių organizatoriaus ir kitų, kurių biografijas ir veikimo metodus galite rasti adresu: www.kgbveikla.lt
—-
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į šiuos Gedulo ir vilties dienos renginius:
Birželio 14 d.
Dokumentinio filmo „1941-ieji: tremtis vaikų akimis“ rodymas Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje. Filmo peržiūros vyks 10, 12, 14, 16 val.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
16 val. Atminimo valanda-koncertas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kieme, Vilniuje (Didžioji g. 17/1) su Veronika Povilioniene ir kitais muzikantais.
Birželio 14–15 d.
10–18 val.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ (Žirmūnų g. 1N) lankymas.
Parodų „Palaimintasis Teofilius Matulionis buvusiuose KGB rūmuose“ (vidinis muziejaus kiemelis, Aukų g. 2A) ir „Liudiję žmogiškumą“ (Konferencijų salė, Žirmūnų g. 1F) apžiūrėjimas.
Lankytojams bus atvira Tuskulėnų rimties parke esanti koplyčia-kolumbariumas (Žirmūnų g. 1F).
Įėjimas į visus renginius – nemokamas!
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.
Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.
Šiandien skelbiame 1-ąjį pokalbį (trukmė – 26 min.). Netrukus mūsų skaitytojai išvys 2-ąją dalį, kurios trukmė – 24 min.
