Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.
Turi turto ir Lietuvoje
Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.
Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.
Ginklų kontrabanda
Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.
Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.
Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai.
Mafija posėdžiavo Lietuvoje
Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą?
Apie gruzinų mafiją – nė žodžio
Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?
Ką paskelbė ESISC?
2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.
Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.
Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?
Armėniški archyvai – vis dar uždaryti
Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant, bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.
Vėl pamiršo Kalnų Karabachą
Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?
Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?
„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“
Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.
2020.06.16; 08:33
