Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį Vilniaus Mokytojų namuose vykusiame liūdnai pagarsėjusio R. Pakso renginyje, kuriame dalyvavau tiesiog iš smalsumo, sutikau buvusį savo kurso kolegą L. M., jis buvo labai nustebęs. O tu ką čia veiki? – paklausė. Žaismingai paklausiau to paties, ir jis atsakė, jog dabar jis fronte. Kadangi jis dar studijų metais pasižymėjo neblogu humoro jausmu, – perklausiau, kokiame jis fronte, juk karas nevyksta. Bet jis, rimtai ir gal net šiek tiek paniekinančiai, pažvelgė į mane ir gan sausai iškošė: tu nežinai, kas yra Frontas?
Tik tuomet ir sužinojau. Pasirodo, Frontas dar tik kūrėsi, aplink A. Paleckį jau spietėsi ir L. M., ir buvęs Krašto apsaugos ministras bei kiti, kaip dabar priimta sakyti, marginalai.
Kodėl prisiminiau šį, regis, mažareikšmį epizodą iš ganėtinai nutolusios praeities?
Pirmiausia todėl, kad A. Paleckio etc. byloje atsidūrė ir mano kurso draugas L. M. Tiesa, kol kas, berods, tik kaip liudytojas.
Antra, kas vis dėlto pastūmėja pakankamai išsilavinusius žmones žengti savo valstybės išdavystės link: genetinis kodas, merkantiliniai tikslai, ar paprasčiausiai „ neramios sielos“ kovotojo prieš sistemą dvasia?
Paleckio elgesį gal dar būtų galima suprasti (bet, šiukštu, ne pateisinti). Tai – genetinis kodas ir per jį persiduodanti senelio atmintis. Šviesios atminties tarpukario kultūros ir meno veikėjas Juozas Keliuotis šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kaip dažnai Justas Paleckis su Liudu Gira lankydavęsi rusų ambasadoje Kaune. Tiesiog pritrūkdavę pinigų pavalgyti ir išgerti. O rusai buvę dosnūs – ir pavalgydindavę, ir pagirdydavę.
Bet, kaip žinia, nemokamų pietų nebūna, tad vėliau tekę atidirbti su kaupu.
Žmogaus gyvenimas, kaip rodo šimtmečių istorija, yra daug paprastesnis nei ilgaamžės didžiųjų filosofų pastangos priartinti žmogų prie dieviškosios esybės.
Meilė savo tėvynei, gilūs patriotiniai jausmai bei ištikimybė idealams – tai tarsi opera, skirta išrinktiesiems: suprantantiems libretą, jaučiantiems muziką ir grožį.
Grožis, deja, nėra tolygu sočiam duonos kąsniui.
Ne visiems, bet kokia kaina trokštantiems sotesnio duonos kąsnio dabar ir čia, užtenka vietos valdžioje ir prie valdžios.
Ir todėl toji neapibrėžties būsena gimdo nenuslūgstantį susierzinimą, pyktį ir neapykantą, stumiančius išdavystės link. (Čia, man regis, reikėtų labai giliai suvokti ir apmąstyti būsimas gilumines pasekmes mūsų valstybei, įvykus beprecedentiniam teisėjų korupcijos skandalui).
Kazys Almenas prieš du dešimtmečius, kalbėdamas Birštone vykusioje konferencijoje apie tai, jog mes (lietuvių tauta) buvome pasmerkti išnykti, sakė: … Nuovokos stokojančių netrūksta bet kurioje tautoje. Radosi pagaliau ir tokių, kuriems tai (išnykimas – aut. past.) pasidarė nesvarbu. Buvo, deja, ir tokių, kurie tautos išnaikinimo vyksmą panaudojo savo asmeniškai gerovei, savo garbėtroškai patenkinti. Ko gero, pasitaikė net vienas kitas, kuris saviniekos sumetimais lietuvių tautos išnykimu buvo patenkintas.“
Ar ne kažką panašaus regime ir dabar? Socialinė, ekonominė, pagaliau, ir politinė atskirtis. Kai žvelgi į Vilniaus centre per visą namo sieną kabantį kandidato portretą, užgožiantį senovinę architektūrą, nejučia imi galvoti, jog merkantiliniai siekiai, garbėtroškiška žmogaus prigimtis niekur nedingo, nepaisant, kokioje visuomenės sistemoje begyventume. Ir kad į mažutėlius niekas net nekreipia dėmesio, nes jie tiesiog yra mažutėliai; tokio plakato jie tiesiog nepajėgūs įpirkti ir todėl iš principo negali dalyvauti valstybės valdyme, ir todėl niekam nebereikalingi.
Taip mes dedame bombas po savo ateities namų pamatais. Nebepavojingi tie, kurie jau išvyko; o tie, kurie liko, visuomet bus mums priešiškų jėgų taikiklyje.
Taip, be šventų idealų, žmogui reikia ir duonos. Kasdienės.
Tačiau vis gilėjanti visuomenės atskirtis vieniems žada dar riebesnį sotaus gyvenimo kąsnį, kitiems gi tik pažadus apie rojų žemėje, kurio niekada nebus.
Europos Komisijos (EK ) tyrėjų skaičiavimais, kas ketvirtas žmogus Lietuvoje gyvena ties skurdo rizikos riba. Tai – vienas prasčiausių rodiklių ES.
EK tvirtinimu, Lietuvos visuomenėje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, o socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičius kiekvienoje socialinėje grupėje vis auga. Tai lemia ne tik bendros regiono demografijos problemos, ekonomikos krizės palikti randai (nors krizė jau seniai praėjo), bet ir menkos valstybės pastangos.
O tos pastangos, anot prezidentės D. Grybauskaitės, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
2019.03.01; 10:00
