Teisės profesorius Judžinas Kontorovičius iš George’o Masono universiteto apkaltino organizaciją „Human Rights Watch“. Kaltinimai – dėl neobjektyvumo, dėl dvigubų standartų.
Profesorius Kontorovičius įtakingame „The Wall Street Journal“ leidinyje paskelbė straipsnį, kuriame pastebi, jog „Human Rights Watch“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos padalinio vadovė Sara Lija Vitson (Sarah Leah Witson) tęsia išpuolius prieš Izraelį dėl okupuotų teritorijų apgyvendinimo politikos ir tuo pačiu palaiko armėnų imigrantų perkėlimą į okupuotas Azerbaidžano teritorijas.
Visų pirma, Sarah Leah Witson yra viena griežčiausių žydų valstybės buvimo Vakarų Krante kritikių, skatinanti boikotus ir tarptautinį patraukimą baudžiamojon atsakomybėn tuos, kurie siunčia žydų naujakurius apsigyventi Vakarų Krante. Tačiau kitais atvejais Sarah Leah Witson remia okupuotų teritorijų kolonizavimo politiką. Pavyzdžiui, Sarah Leah Witson remia oficialiojo Jerevano politiką armėnų tautybės žmonėmis apgyvendinti Azerbaidžanui priklausantį, tačiau iš Azerbaidžano šiuo metu atimtą (okupuotą) Kalnų Karabachą.
Po 1994-ųjų, kai šis Azerbaidžano regionas buvo okupuotas Rusijos kariuomenės remiamų armėnų separatistų, Armėnijos vadovybė Jerevane visąlaik aktyviai skatino armėnų naujakurių perkėlimą į rajoną. Nors daug armėnų Karabachą laiko savo istorine tėvyne, tačiau Jungtinės Tautos, tarptautiniai teismai, JAV ir Europos Sąjunga mano, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Be to, Karabachą savo tėvyne laiko ir šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių“, – savo straipsnyje rašo Judžinas Kontorovičius.
Autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson, kilusi iš armėnų šeimos, 2018 memats dalyvavo lėšų rinkimo renginių organizacijoje Armenian National Committee of America (Armėnijos nacionaliniame Amerikos komitete – labdaros organizacijoje), finansiškai remiančioje Karabacho apgyvendinimą armėnais.
Kol S.L. Witson dirbo „Human Rights Watch“, siekdama boikotuoti Izraelio ekonominę veiklą Vakarų Krante, socialiniame „Twitter“ tinkle ji reklamavo armėniškus vynus, įskaitant ir tuos, kurie atkeliaudavo iš armėnų separatistų okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Paklausta apie įgyvendinamos politikos nenuoseklumą, S.L.Witson elektroniniu laišku atsakė: „Mano asmeninė parama Armėnijos diasporos organizacijoms yra susijusi su jų labdaringu ir švietėjišku darbu Armėnijoje bei pastangomis skatinti Armėnijos genocido pripažinimą“.
Kalnų Karabacho griuvėsiai
Prof. Judžinas Kontorovičius pažymi, kad šis paaiškinimas prieštarauja „Human Rights Watch“ objektyvumo ir nešališkumo politikai.
„Tai taip pat prieštarauja faktams: p. Witson raginimai surinkti lėšų grupėms, kurios pasisako už armėnų gyvenviečių statybą Azerbaidžano teritorijoje, jokiu būdu nėra vien švietimo klausimai“.
Ypač skandalinga, kad Sirijos armėnai specialiai, kryptingai perkeliami ne į Armėniją, o į Armėnijos okupuotą ir šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą (šia veikla užsiima Armenian General Benevolent Union). Remiantis tarptautine teise, šitaip elgtis negalima.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Publikacijos autorius pažymi, kad Sarah Leah Witson yra toli gražu ne vienintelė aktyvistė, raginanti boikotuoti Izraelį dėl palestiniečių žemėse statomų žydų gyvenviečių ir tuo pat metu remianti armėnų gyvenviečių kūrimą iš Azerbaidžano atimtose teritorijose. Armėnijos imigrantus, apgyvendinamus Kalnų Karabache, taip pat palaiko „Code Pink“ boikoto kampanijos prieš Izraelį vadovė Nensi Krikorian (Nancy Krikorian). JAV atstovų rūmų iš Mičigano narys Rašidas Tlaibas (Rashidas Tlaibas) taip pat ragina boikotuoti Izraelį, kartu remdamas įstatymo projektą, skirtą normalizuoti santykius su neteisėtomis Armėnijos gyvenvietėmis Kalnų Karabache.
„Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations) įdėjo daug pastangų apriboti Europos ir neteisėtai Vakarų Krante besielgiančio Izraelio bendravimą. Ši ekspertų grupė teigia, kad tai aiškiai ir konkrečiai diktuoja tarptautinė teisė.
Tačiau neseniai paaiškėjo, kad kai kurie didžiausieji jos rėmėjai turi svarbių verslo interesų Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje. Taigi panašu, kad Taryba nėra susirūpinusi dėl ryšių su šiomis okupuotomis teritorijomis. Tai byloja, kad kai kurios įtakingos tarptautinės organizacijos vadovaujasi ne vien dvigubais, bet jau net trigubais, keturgubais standartais: kas leidžiama vienam, kitam –griežtai uždrausta.
Atsigręžti į temą, kuri viešojoje erdvėje nagrinėjama gana retai, paskatino nedidelės apimties straipsnis viename žurnale, kuriame atskleistas meno vertybės neteisėto pasisavinimo mūsų dienomis faktas. Trofėjinis menas ir kultūros vertybių grąžinimas šiandien yra aktualus istorinių tyrimų ir visuomenės sąmoningumo klausimas. Nesvarbu, kuriuo istoriniu laikotarpiu per ginkluotus konfliktus ir karus vertybės buvo kitos šalies pasisavintos: tolimoje praeityje ar palyginti neseniai, ar mūsų dienomis.
Antrojo pasaulinio karo trofėjų istorija dar nesibaigia
Branderburgo vartai Vokietijos sostinėje Berlyne
Vermachto okupuotose teritorijose nacionalsocialistai plėšė pilis, bibliotekas, muziejus, privačias kolekcijas. Trofėjiniams meno kūriniams Lince (Austrija) buvo kuriamas „Fiurerio muziejuje“, dalies vertybių, siekiant gauti valiutos, buvo parduota tarptautiniame meno aukcione. Dalis meno kūrinių rasta privačioje Hermano Geringo kolekcijoje; dalis jos pražuvo baigiantis karui, buvo išgrobstyta marodierių. Trofėjinio meno tyrėjo Giunterio Vermušo vertinimu, okupuotose teritorijose nacionalsocialistų buvo pagrobta 3-5 mln. meno objektų. Apie 80 proc. objektų iki praėjusio amžiaus vidurio buvo grąžinta teisėtiems jų savininkams, tačiau mažiausiai 500 tūkst. vertybių iki šiol nėra grąžinti jų buvusiems savininkams ar paveldėtojams.
Pavieniai grąžinimai nuolat tęsiasi. Štai keli pavyzdžiai.
…2017 m. Vokietija Rusijai grąžino keturias kultūros vertybes, tarp jų paveikslus, kurie 1944 m. buvo išgabenti iš Gatčinos rūmų.
…Austrijos Zalcburgo muziejus pranešė apie ketinimą Rusijos Federacijos Krasnodaro krašto Temriuko archeologijos muziejui šį rudenį perduoti neteisėtai išvežtus Antikos laikų eksponatus (penkis horeljefus ir tris senas graikų amforas), kuriuos 1943 m. į savo tėvynę išsiuntė vienas iš Zalcburgo kilęs karininkas. Austrų muziejininkai tai atskleidė įgyvendindami didelį projektą, dokumentus ir meno vertybes ištyrę pasitelkiant unikalius šiuolaikinius metodus. Darbas tik pradėtas: Zalcburgo muziejaus saugyklose yra iš viso apie penki tūkstančiai abejotinos kilmės eksponatų. Tiesai atskleisti, pasak muziejininkų, dar prireiks šiek tiek laiko.
…Šių metų gegužės 30 d. Ukrainos kultūros ministerija nacionalinei bibliotekai oficialiai perdavė unikalų Vokietijos sugrąžintą 1708 m. istorinį dokumentą, – Petro pirmojo raštą mitropolitui Josafui (Krokovskiui) dėl jo paskyrimo į Kijevo katedrą. Tai buvo paskutinis stačiatikių bažnyčios vadovas, laisvai išrinktas Kijevo dvasininkų ir patvirtintas caro, o ne paskirtas iš Maskvos. Svarbus bažnyčios istorijos dokumentas, kaip karo trofėjus išvežtas 1941 m., buvo laikomas Baden-Viurtembergo žemės Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir geografijos instituto bibliotekoje. Ukrainai dokumentas sugrąžintas šalių Užsienio reikalų ministerijų, komisijų dėl kultūros vertybių ir restitucijos procesų pastangomis. Beje, Rusijos Federacija dėl to išreiškė nepasitenkinimą – esą dokumentas susijęs su Rusijos istorija, ir turėjęs būti perduotas Rusijos Federacijai.
Nugalėta Vokietija taip pat buvo plėšiama, iš jos išgabenta per milijoną eksponatų.
Esama žinių, kad meno vertybių prikimštas lėktuvas 1945 m. iš Miuncheno pakilo į JAV. 17 a. olandų meistrų paveikslų kolekcija galėtų būti saugoma Nacionalinėje galerijoje Vašingtone.
Tačiau daugiausia trofėjinių kultūros ir meno vertybių iškeliavo Sovietų Sąjungos kryptimi.
Dresdeno galerijos paveikslus, siekdami apsaugoti nuo bombardavimo, vokiečių muziejininkai buvo paslėpę prekiniame vagone, apleistoje šachtoje 30 km už miesto. Tarp šių paveikslų buvo vienas garsiausių pasaulyje – Rafaelio „Siksto madona“ (1512/1513); šedevras Vokietijai priklausė nuo 1754 m., kai jį įsigijo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III. Vagoną su paveikslais 1945 m. gegužę aptiko grupė sovietų kareivių. „Siksto madona“ su kitais paveikslais atsidūrė Maskvoje. Rafaelio paveikslas, kaip ir kitos trofėjinės vertybės, buvo slepiamas fonduose. Į Puškino muziejaus parodų salę žiūrovams buvo iškeltas vienintelį kartą 1955 m., kai sovietų valdžia ryžosi Rytų Vokietijai grąžinti paveikslą kartu su visu Dresdeno rinkiniu.
Rafaelio (1483-1520) paveikslas „Siksto Madona”
Trofėjiniam menui bei kultūros vertybėms ilgus dešimtmečius galiojo grifas „visiškai slaptai“. Čia yra detektyvo elementų ir politikos, yra darbo ir diplomatams, ir muziejininkams, mokslininkams. O kada bus baigta narplioti sudėtinga kebeknė – nežinia. Štai tik vienas konkretus pavyzdys…
Vokietija ilgus metus nesėkmingai siekia susigrąžinti vokiečių verslininko, archeologo mėgėjo Henriko Šlymano (1822-1890) Trojos rinkinį. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje Berlyne, kuriame yra Šlymanui dedikuota salė, eksponuojamos rinkinio kopijos bei Rusijos keli Rytų Vokietijai grąžinti originalai – aštuonios sidabrinės vazos. O originalūs eksponatai nuo 1996 m. demonstruojami nuolat veikiančioje parodoje Maskvoje, Puškino muziejuje.
Archeologas šlovę jam atnešusį Trojos rinkinį (pavadino jį Priamo lobiu), datuojamą apie 2000 m. per. m. e., kuriame net aštuoni tūkstančiai įvairių daiktų iš tauriojo metalo, aptiko 1873 m. Įvykį aptemdė konfliktas su Osmanų vyriausybe, mat pagal sutartį archeologas buvo įsipareigojęs lobiu pasidalyti perpus, bet to nepadarė. Jam teko daugiau nei metus bylinėtis, sumokėti apvalią teismo priteistą sumą. Galiausiai Trojos lobį Šlymanas padovanojo Berlyno etnologijos muziejui.
1945 m. sovietų armijai įžengus į Berlyną, Trojos lobis vieną gegužės dieną buvo nuskraidintas į Maskvą ir slapta padėtas į Puškino muziejaus fondus. Vėl apie jį išgirsta tik perestroikos metais. 1993 m. Rusijos Federacijos vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus. Nedaug trūko, kad būtų grąžintas visas lobis. Tačiau to nenutiko.
Dabar Rusija aiškina, kodėl negali Trojos lobio grąžinti teisėtam savininkui. Esą į kolekciją taip pat pretenduoja Turkija. Be to, pasak Rusijos prezidento atstovo tarptautiniam kultūriniam bendradarbiavimui Michailo Švydkovskio, kol tarp Rusijos ir Vokietijos neįsivyraus sveikas politinis dialogas, apie jokius kultūrinius mainus negali būti kalbos, juolab kad pagal Rusijoje 1998 m. priimtą įstatymą (Dėl vertybių, perkeltų į RF dėl Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių), tai yra Rusijos kultūros paveldas, ir jis negali būti perduotas kitoms šalims.
Nauja pasaulio tvarka: metas meno dekolonizacijai
Atėjo metas naujai pasaulio tvarkai. 2016 metais Benino Respublikos prezidentas Patrikas Talonas (Patrice Talon) kreipėsi į Prancūziją su prašymu grąžinti artefaktus, tarp jų įvairius bareljefus, lazdeles ir šventąsias duris, kuriuos prancūzų kolonizatoriai pagrobė iš 17 a. karališkųjų rūmų Abomėjuje. Tai buvo ikikolonijiniu laikotarpiu dabartinėje Benino bei Togo teritorijoje klestėjusios Dahomėjos sostinė.
Į Benino prašymą Prancūzija tuomet atsakė neigiamai argumentuodama, kad valstybei priklausančias meno vertybių kolekcijas draudžia įstatymai.
Tai nebuvo vienintelė pretenzija iš buvusių Juodojo žemyno kolonijų. Keičiasi plačiosios visuomenės ir politikų požiūris, nėra nepajudinami ir įstatymai.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) 2017 m. lapkričio 28 d. Uagadugu (Burkina Fasas) pasakė garsiąją kalbą, kurioje, be kita ko, pareiškė, jog Afrikos paveldas daugiau neturi būti laikomas Europos muziejuose, ir pažadėjo sudaryti visas prielaidas, kad šis paveldas būtų laikinai ar visam laikui sugrąžintas į Afriką.
Šiandien jau nekyla klausimas, ar dera Afrikai grąžinti pagrobtas meno ir kultūros vertybes. Klausimas tik – kaip grąžinti.
Makronas nusipelno pagarbos. Iš kolonijinių valstybių jis ryžosi žengti pirmąjį žingsnį. Prancūzijos vadovo įgalioti ekspertai – Berlyne ir Paryžiuje dėstanti meno istorikė Bededikta Savua (Benedicte Savoy) bei Senegalo mokslininkas ekonomistas Felveinas Saras (Felwine Sarr) – atliko tyrimą: kiek Prancūzijos muziejuose yra eksponatų iš Afrikos?
Šokiruojantys tyrimo faktai buvo sudėti į 190 psl. ataskaitą, kuri 2018 m. lapkričio pabaigoje įteikta prezidentui Makronui. Vėliau jos pagrindu išleista knyga (Sugrąžinti. Apie Afrikos kultūros paveldo restituciją); šiemet ji išversta ir į vokiečių kalbą, sulaukė didėlio žiniasklaidos bei visuomenės susidomėjimo.
Prancūzijos vadovas ypatingos ataskaitos pateikimą savo ruožtu pažymėjo atitinkamu gestu. Per pasaulio žiniasklaidą nusirito sensacinga žiniai, kad Beninui perduodamos 26 bronzinės skulptūros. Jas kartu kitomis vertybėmis į Prancūziją 1892 m. atgabeno prancūzų kolonijinėse kampanijose pasižymėjęs generolas Alfredas Dodsas (Alfred Dodds) (1842-1922). Beje, jo vardu praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pavadinta viena Paryžiaus gatvė.
Kolonijinis menas buvo eksponuojamos Paryžiaus pirmykščio (primityviojo) meno muziejuje Branli krantinėje (Quai Branly). Pasak ekspertų, vien tik šiame muziejuje yra 70 tūkst. eksponatų iš Sacharos. Daugiau nei 17 tūkst. tokių eksponatų yra kitų Prancūzijos muziejų (apie 100) kolekcijose. Kolonijinio konteksto eksponatai į Prancūziją buvo atgabenti 1885-1960 m. laikotarpiu.
Savuair F. Sarotyrimas patvirtino, kad Paryžiaus muziejuose ištisus dešimtmečius galiojo neteisėta eksponatų įsigijimo praktika. Gausių mokslinių ekspedicijų dalyviai patys grobė, sukčiavo muitinėje.
Pirmųjų skulptūrų grąžinimas kol kas simbolinis aktas. Tam, kad restitucija įsibėgėtų, pasak ekspertų, reikia tinkamai pasiruošti, taip pat ir teisiškai. Sudarytas tam tikras darbų tvarkaraštis. Šiuo metu sudarinėjami svarbiausių meno vertybių sąrašai pagal šalį kilmę. Vėliau iki 2022 m. Prancūzija planuoja „intensyvų dialogą“ su atitinkamomis šalimis. Tuomet prasidės Afrikos paveldo grąžinimo etapas.
Afrika. EPA-ELTA nuotr.
Bręsta dideli dalykai. Ekspertų ataskaita išprovokavo restitucijos prašymų bangą. Užklausas parengė ne tik Beninas, bet ir Dramblio Kaulo Krantas, Gabonas, Burkina Fasas, Malis, Senegalas, Marokas…
Kolonijinio konteksto eksponatų turi visi Europos etnologijos muziejai: Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, kitur. Antai Štutgarto Linden muziejaus rinkiniuose 90 proc. eksponatų iš Kamerūno bei Namibijos atgabenti iš kolonijų. Vokietijos aukšti pareigūnai, beje, pernai gruodį oficialiai pripažino esminį restitucijos problemos klausimą: kaip muziejai ir kolekcijos gali pateisinti kolonijinio konteksto objektus, kai tai prieštarauja Vokietijos ir šiuolaikinei vertybių sistemai?
Tačiau didžiausias kolonijinės praeities muziejus yra pačioje ES širdyje – Briuselyje. Tai šiek tiek į rytus Tervurene esantis Karališkasis Centrinės Afrikos muziejus. Jo kolekcijose iš Juodojo žemyno atgabenta 180 tūkst. įvairių eksponatų. Jie primena Belgijos karaliaus Leopoldo II (1835-1909) vykdytą kolonijinę politiką. Karaliaus nurodymu Konge buvo steigiamos įvairios komercinės kompanijos, rengiamos ekspedicijos. Europai valstybėms pripažinus Laisvosios Kongo valstybės suvereną, Leopoldas II tapo jos vadovu (1885-1908). Vietos žmonės faktiškai buvo beteisiai, žiauriai išnaudojami. Norėdamas įtikinti tautą savo kolonijinio projekto Konge nauda, Leopoldas II 1897 m. Briuselyje surengė tarptautinę Afrikos meno parodą. Nuo šios parodos ir prasidėjo Karališkasis muziejus. Arlono miese (Liuksemburgo provincija) yra paminklas karaliui Leopoldui II, o užrašas ant akmens byloja: „Aš veiklą Konge pradėjau civilizacijos interesais ir Belgijos gerovei“…
Lietuvos pozicija ganėtinai atsargi
Lietuvos pozicija į kultūros paveldo sugrąžinimą ganėtinai atsargi. Kultūros vertybės iš dabartinės šalies teritorijos buvo vežamos įvairiais laikotarpiais, pradedant 17-18 a. karais ir baigiant sovietmečiu.
Pagal Lietuvos ir Rusijos 1920 m. sutartį bei po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant SSSR sudėtyje, dalis į Rusiją išvežtų Lietuvos kultūros vertybių buvo grąžinta, tačiau daugelis jų tebėra šioje ir kitose užsienio valstybėse.
Atkūrus nepriklausomybę, ilgus metus ši tema politikoje tarsi neegzistavo. Tik 2003 m. spalio 30 d. Vyriausybė priėmė nutarimą „dėl Lietuvos kultūros vertybių, esančių užsienyje, paieškos ir integravimo į Lietuvos visuomeninį gyvenimą koncepcijos“. Veiksmų programa buvo patvirtinta vėlgi praslinkus ilgiems metams. O kol toms reikmėms atsirado reikalingų lėšų ir ėmė ryškėti pirmieji darbų rezultatai, atėjo 2018-ieji.
Pravartu žinoti, kad Lietuvos kultūros vertybių užsienyje paieškas ir integravimo į šalies visuomeninį gyvenimą darbus koordinuoja Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas, bendradarbiaudami su Muitinės departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių tarnybos Interpolo Lietuvos nacionaliniu skyriumi, Lietuvos vyriausiuoju archyvaru, Užsienio reikalų ministerija, taip pat šalies mokslinių tyrimų ir kultūros įstaigomis.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kultūros ministerija ir paveldosaugininkai priėjo prie išvados, kad „to, kas prarasta, atgauti praktiškai neįmanoma, tačiau būtina fiksuoti lietuvybės pėdsakus plačiajame pasaulyje“.
2018 metų kovą buvo atverta Valstybinės kultūros paveldo komisijos sukurta ir nuolat pildoma duomenų bazė (https://vkpk.lt/u-zemelapis/). Platformoje U-PAVELDAS susisteminti duomenys apie Argentinoje, Australijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Brazilijoje, Čilėje, Danijoje, Estijoje, Indijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, Karaliaučiaus srityje, Kirgizijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Rusijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje esantį Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą.Bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir organizacijomis bei Lietuvos Respublikos atstovybėmis ir lietuvių bendruomenėmis užsienyje, vertybių paieška toliau tęsiama, o duomenų bazė nuolat pildoma.
Kultūros ministerijos puslapyje galima rasti Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo įvairiose šalyse sąrašus (lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kulturos-paveldo-apsauga/kulturos-paveldas-uzsienyje), Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, sąvado informacinė sistema. Tiesa, ji nėra atvira, norint prisijungti prie sistemos reikia kreiptis į ministeriją.
Noro visuomenei populiarinti, plačiau pateikti informaciją bei apie užsienyje esančius Lietuvos kultūros lobius – trūksta.
Už skaidrią, atsakingą ir etišką meno rinką
Šių metų sausio 17 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl tarpvalstybinių prašymų grąžinti meno kūrinius ir kultūros vertybes, pagrobtas per ginkluotus konfliktus ir karus. Dokumente pripažįstama, kad nepaisant tarptautinių susitarimų (1954 m. Hagos konvencija dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju, 1970 m. UNESCO konvencija dėl neteisėtos kultūros vertybių importo, eksporto ir nuosavybės teisių perdavimo uždraudimo ir prevencijos priemonių, 1995 m. UNIDROIT konvencija dėl pavogtų ar neteisėtai eksportuojamų kultūros objektų ir kt.) grąžinimo procesas yra lėtas. Po Vašingtono konferencijos (1998) teisėtiems savininkams ar paveldėtojams grąžinta tik 1-2 tūkst. Nėra išsamaus pastaraisiais metais grąžintų meno kūrinių sąrašo, net 80-90 proc. pasaulyje parduodamų antikvarinių vertybių kilmė yra neteisėta.
Kultūros paveldas yra vienas pagrindinių civilizacijos elementų, įkūnija žmonijos kultūrinę atmintį. EP išreiškia susirūpinimą dėl pastaraisiais metais konfliktuojančių grupuočių bei teroristinę veiklą vykdančių subjektų, kurie visame pasaulyje įvykdė ne vieną nusikaltimą pasaulio kultūros paveldui. Vertingi meno kūriniai, archeologiniai radiniai neretai iš trečiųjų šalių parduodami į ES, o iš to gaunamas pelnas gali būti naudojamas teroristinei veiklai finansuoti.
Komisija raginama remti bei skatinti tarpvalstybinius ieškinius dėl meno vertybių, prarastų arba pasisavintų vykdant valstybės sankcionuotus grobimo veiksmus arba išplėštų per ginkluotus konfliktus, restitucijos; toliau dėti pastangas tarpvalstybinės per ginkluotus konfliktus ir karus pagrobtų meno kūrinių ir kultūros vertybių restitucijos srityje.
Siūloma pasitelkti sistemingus aukštos kokybės nepriklausomus mokslinius kilmės vietos tyrimus, kurie padėtų identifikuoti pagrobtus meno kūrinius, kurti vieningą kultūros vertybių dokumentų sąvadas ar sandorių registrą.
Motinos dovanos dramatiška istorija
Straipsnio pabaigai – tai, apie ką užsiminiau pradžioje: konkretus pavyzdys, kad kultūrinės vagystės tęsiasi ir mūsų dienomis.
Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.
Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė filosofijos mokslų daktarė menotyrininkė Širin Jašar Melikova žurnale „Kultūros barai“ (2019, 5 nr.) atskleidė vieno kilimo istoriją, kurios pagrindu galėtų būti sukurtas filmas. Ji jau dabar įkvepia Azerbaidžano kūrėjus.
2017 m. viename elektroninės prekybos meno dirbiniais portale Los Andžele (JAV) gyvenantis Letifas Tairovas pamatė azerbaidžanietišką kilimą. Nacionalinio meno gerbėjui ir kolekcininkui tuo neleido abejoti būdingas raštas bei užrašas azerbaidžaniečių kalba: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“. Tačiau aukcionui šis kilimas buvo pateiktas kaip armėniškas.
Buvo akivaizdu, kad kilimas į JAV buvo atgabentas armėnų. Kilimas buvo išpirktas ir padovanotas Baku esančiam Kilimų muziejui. Azerbaidžano kilimų menas 2010 m. įtrauktas į reprezentatyvųjį UNESCO reprezentatyvųjį Nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.
Šis kilimas, vaizduojantis tradicinę kompoziciją „gėlės sode“ (karmininės rožės juodame fone), yra pavyzdys to, kaip mūsų laikais politinių konfliktų metu „pažeidžiamos kultūrinės sienos, kai viena tauta savinasi ar naikina kitos kultūros kultūrą“.
„Beveik kiekvienoje šeimoje audė kilimus ir kilimų gaminius. Todėl turguje paklausą turėjo tik aukščiausio lygio meistrės. Pirkliai dideliais kiekiais supirkdavo garsiuosius Šušos kilimus, juos norėdami parduoti Rusijoje, Turkijoje, Irane ir Europoje. Tradiciškai nuo seno tarp prekeivių būdavo daug armėnų. Jie Karabacho kilimus dažnai pateikdavo kaip armėniškus. Todėl kai kurie Karabacho kilimai pasaulio muziejuose eksponuojami kaip armėniški. Šušos kilimai išsiskyrė ne tik aukščiausia kokybe bei menine verte, bet ir dideliais matmenimis. Šušoje gyveno labai daug turtingų princų, bekų, pirklių ir amatininkų“, – taip apie Šušos kilimų audimo tradiciją rašo fizikas akademikas Čingizas Kadžaras, Azerbaidžano nacionalinės mokslų akademijos Fizikos instituto direktorius, kuris aistringai domisi Azerbaidžano istorija bei šalies vaizduojamuoju menu, yra išleidęs ne vieną knygą. Tarp jų „Senoji Šuša“ (Baku, 2007), IV tarptautiniame konkurse „Knygų menas“ Maskvoje įvertinta aukso medaliu. Šiais metais apie Šušą išleista dar viena mokslininko knyga – „Senovinė Šuša“.
Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus
Okupuotose Kalnų Karabacho teritorijose buvo sugriauta daugiau kaip 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, tarp jų 22 muziejai, o jų kolekcijų didžioji dalis išvežta į Armėniją. Toks pat likimas ištiko kūrinius, įsigytus iš privačių asmenų.
Dėl karo konflikto tarp Azerbaidžano ir Armėnijos 1992 m. nutraukė veiklą ir Šušoje veikęs Azerbaidžano kilimų muziejaus filialas. Laimei, didžiąją dalį eksponatų spėta evakuoti. Šiuo metu Šušos filialas veiklą tęsia Azerbaidžano kilimų muziejuje, o ekspozicija pradedama į Azerbaidžaną netikėtai sugrąžintu kilimu.
2014-ųjų pavasarį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užgrobė Krymą lygiai taip, kaip tai 1783 metais padarė Jekaterina Antroji. Tikrai nerasime dešimt skirtumų. Tiesa, būsimasis generalisimas Suvorovas neslėpė, kieno įsakymus vykdo. Ir imperatorė nesakė tas žemes nuo amžių buvus rusų…
Šventinė SSRS šmėkla
Tomsko valstybinio universiteto rektorius gavo srities administracijos raštą, įpareigojantį pasiųsti 500 studentų, dėstytojų ir kitų darbuotojų į kovo 18-ąją įvyksiantį mitingą Krymo susivienijimo su Rusija proga (воссоединение, tiksliai sakant, pakartotinis susivienijimas; kaip vokiečių: Wiedervereinigung). To reikia, aiškino rašte gubernatoriaus pavaduotojas, visos Rusijos akcijai palaikyti ir jaunimo patriotiniam auklėjimui. Tai pat prašė mitingo dalyvius aprūpinti plakatais. Pridėjo ir rekomenduojamų šūkių sąrašą, tarp trijų dešimčių randame, pavyzdžiui, tokius:
Svetimo mums nereikia, bet savo neatiduosime!
Putinas – Krymo ir Sevastopolio gelbėtojas!
Ačiū Putinui už Krymą ir Sevastopolį!
Kovo 18-oji – Didžios šalies Didi diena!
Kovo 18 – teisingumo Rusijoje diena!
Krymo sugrąžinimas – teisingumo triumfas!
Kremliui nepavaldi rusų žiniasklaida pranešė ir kitur buvus panašių valdžios žygių. Antai Maskvos technologinio instituto vadovybė ar pati sumanė, ar kieno paraginta numatė į mitingą pasiųsti 1 500 studentų ir dėstytojų. Maskvos valstybiniame universitete Krymo prijungimo metines ketinta pagerbti dideliu festivaliu, tačiau 2 300 studentų pasišiaušė sužinoję, kad esą šventę sumanė… jie patys.
Rusijos „žalieji žmogeliukai” okupuoja Krymą. Focus.ua nuotr.
Vis dėlto iškilmės įvyko, politonline.ru pranešė, kad prie Maskvos valstybinio universiteto pagrindinių rūmų įvyko festivalis „Pavasaris“ (Весна), skirtas Pavasario sutikimui visoje Rusijoje ir, suprantama, susivienijimui su Krymu. Jame dalyvavo 150 tūkstančių piliečių. Tvarką palaikė 3 tūkstančiai policininkų, nacionalinės gvardijos karių ir draugovininkų. Mes atkūrėme istorinį teisingumą ir grąžinome tėvynainius į gimtąjį uostą. Viršum Krymo dabar visada plevėsuos Rusijos vėliava, – pasakė miniai Vladimiras Žirinovskis ir riktelėjo: – Todėl kad mūsų armija galingiausia pasaulyje! BBC duomenimis, Universiteto aikštėje muzikantų ir politikų klausėsi 10,5 tūkst. žmonių, patikrintų metalo detektoriais.
Dėl Tomsko (tarp kitko, šiame Vakarų Sibiro krašte XVII amžiaus pradžioje dar šeimininkavo totorių gentys), tai NTV pranešė, jog laukiama mitinge „Krymas mūsų“ (Крым наш) dalyvausiant apie 3 tūkstančius žmonių. Ne per daugiausia pusę milijono gyventojų turinčiam miestui. Į kiekvieno širdį neįlįsi, bet šiukšlių dėžėje paliktas plakatas (nuotrauka iš Maskvos) bylotų ne visus į mitingą ėjus su nuoširdžiu džiaugsmu. Prieš 230 metų į Krymą atvykusią Jekateriną iš atokiausių kaimų susirinkę totoriai sutiko su duona ir druska, tačiau tai buvo apsimestinė pagarba, nes nusilenkti (для принесения поклона) juos suginė policija imperatorės didžiai numylėtajam bendražygiui kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui paliepus (Известия Таврической Ученой Архивной Комиссии, № 11). Pasak legendos, ten buvusi net ne druska, o maltas akmuo… Ką jau kalbėti apie sovietinių laikų laisvanoriškas-prievartines demonstracijas…
Kaip Juodoji jūra teko rusų liaudžiai
Publicistinę mito „Krymas – tai nuo seniausių laikų rusų žemė“ (Крым – это исконно русская земля) versiją pasiūlė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. 2104 m. kovo 18 d. Putinas pasakė Kremliuje kalbą, kuri 33 kartus buvo nutraukta plojimų ir truko 45 minutes. Tiesą sakant, prezidentas kalbėjo miglotai: reikia žinoti Krymo istoriją, žinoti, ką reiškė ir reiškia Rusija Krymui ir Krymas Rusijai. Kryme iš tikrųjų viskas persmelkta (пронизано) mūsų bendros istorijos ir pasididžiavimo… Visus tuos metus ir piliečiai, ir daug visuomenės veikėjų kėlė šitą temą, kalbėjo, kad Krymas – tai nuo amžių rusų žemė (исконно русская земля).
Ką reiškė Rusijai Krymas – daugiau mažiau aišku, o štai ką reiškė Rusija Krymui – paklauskite Krymo totorių. Ir su kuo bendros istorijos, dėl ko pasididžiavimo? Praėjus metams, žurnalistams aiškino: Krymas – tai ne kokia nesuprantama mums teritorija. Krymas – tai istoriškai rusiška, Rusijos (российская) teritorija su gyventojų rusų dauguma… Aš kalbėjau su kolegomis (Vakarų valstybių vadovais). Ir sakiau jiems tiesiai, kaip dabar sakau, visiškai atvirai, kad tai yra mūsų istorinė teritorija, ten gyvena rusai.
Tokio aiškinimo pakanka TV propagandoje ir komentatorių mūšiuose. Šių dienų rusų propagandistas Maksimas Kononenka rašo, jog 2014 metų pavasarį buvo ištaisyta didelė istorinė neteisybė. O tai, kad pažangioji žmonija to nepripažįsta, tai velniop tą pripažinimą (Да чёрт с ним, с признанием этим). Kas jie tokie, kad mums reikėtų jų pripažinimo? Turime savo jūrą, savo palmes, savo rūmus, viduramžių tvirtoves ir antikos griuvėsius – irgi savus (russian.rt.com).
Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“ tekstas apie Krymo prijungimą imperatorės Jekaterinos II-osios 1783 m. balandžio 8 d. manifestu pradedamas tokiu sakiniu: Senaisiais laikais stepių klajoklių spaudimu Rusia buvo atkirsta nuo Juodosios jūros. Prezidento bibliotekos (veikia Sankt Peterburge, pavaldi Rusijos prezidento reikalų valdybai) internetinėje svetainėje, prlib.ru, apie tai rašoma: Manifestas buvo dėsninga kelis amžius trukusių Rusijos kovų dėl senųjų rusiškų žemių (исконно русских земель) susigrąžinimo ir patikimų prieigų prie Juodosios jūros baigtis.
Tiesa, pačiame manifeste nerasime nė žodžio apie paimtų žemių rusiškumą, taigi ir grąžinimą. Šitai po daugelio metų, XX amžiaus 6 dešimtmetyje, įstengė įžvelgti sovietiniai istorikai, suskatę uoliai visur ir visame kame ieškoti slaviškų šaknų; 1952 metais Maskvoje įvykusioje konferencijoje nustatytos naujos Krymo istorijos tyrimo ir dėstymo gairės. Daugumoje anksčiau rašytų Krymo istorijos veikalų esama daugelio principinių klaidų, – kirto istorikas Pavelas Nadinskis. Ir pasigyrė savo veikalu, kuriame esą pirmą kartą mėginama Krymo istoriją nušviesti teisingai – kaip senosios rusų žemės istoriją. Pasak jo, Krymo žemės net turkų-totorių valdymo laikotarpiu buvo rusų žemėmis. Jekaterina II-oji 1783 metais Krymo pusiasalį net ne Rusijos valdžion paėmė, kaip pati manifeste skelbė, o grąžino tikrajam šeimininkui – rusų liaudžiai (Надинский П.Н. Очерки по истории Крыма. Т. 1 – 3. Симферополь, 1951-1964).
Rusijos imperijos valdovė būtų neapsakomai nustebusi, jeigu kas būtų pasakęs tokius žodžius jai gyvai esant. Ji pati susirašinėjime su Potiomkinu tai vadino net ne paėmimu. Antai 1783 m. liepos 26 d. laiške praneša, kad Peterburge publika džiaugiasi žinia apie Krymo prijungimą: pačiupti – mums visada nepriešinga, o štai prarasti mes nemėgstame (Публика здешняя сим происшествием вообще обрадована, цапано — нам никогда непротивно, потерять же мы нелюбим).
Kolonizatorius ir Kryme kolonizatorius
O šit iki Antrojo pasaulinio karo sovietų istorikai, stropiai vykdydami Kremliaus valdovo Stalino nurodymą ryžtingai kovoti su didžiarusiškojo šovinizmo atgyvenomis, Rusijos imperiją vadino tautų kalėjimu, carus – kolonizatoriais. Tiesą sakant, jiems nereikėjo meluoti, nes to patvirtinimų netrūko pačių rusų istorikų veikaluose bei kituose anų amžių raštuose. Todėl drąsiai rašyta: Maskvos valstybė (Московское государство) pradedant XVI amžiumi atkakliai siekė užimti Juodosios jūros pakrantes ir paversti Krymą savo kolonija. Ir galiausiai tai padarė Jekaterina II po rusų-turkų 1768-1774 metų karo.
Sovietiniai istorikai dar nežinojo sąvokos „genocidas“. Pirmaisiais posovietiniais metais ją pavartojo Sankt Peterburgo istorikas Valerijus Vozgrinas (Возгрин В.Е. Историческиесудьбыкрымскихтатар. – M., 1992), vėliau išleidęs 4 tomų „Krymo totorių istoriją“ (История крымских татар). Pasak šio autoriaus, Rusijos imperija pavertė Krymo chanatą savo kolonija ir vykdė Krymo totorių genocidą, siekė ne tik ištrinti iš pasaulio etninio žemėlapio vieną iš Europos tautų, bet ir išnaikinti jos socialinių, kultūrinių, ekonominių papročių pėdsakus, dargi Krymo totorių istorinės tėvynės vietovardžius. Kai kurie autoriai, pripažinę, jog aneksija totorius įkinkė į žiaurų kolonijinį jungą, aiškino tai buvus, iš kitos pusės, mažesne blogybe, negu kentėti Turkijos priespaudą. Tokie samprotavimai, Vozgrino nuomone, net nevadintini moksliniais ir jais tesiekiama pateisinti imperinę ekspansiją į rytus, vakarus ir pietus nuo pradinės rusų etnoso įsikūrimo vietos.
2008-aisiais Sevastopolyje atidengė paminklą Jekaterinai Didžiajai, o 2015 metais ten turėjo iškilti ir 10 metrų aukščio monumentas kunigaikščiui Grigorijui Potiomkinui, tačiau iškilmės buvo vis atidedamos (neseniai sužinojome, kad Krymo prijungimo prie Rusijos iniciatoriaus skulptūrai Sevastopolyje rado kitą vietą – kur statys naują vyriausybinių pastatų rajoną). Ant Jekaterinos paminklo skaitome ištrauką iš įsako įkurti naują miestą ir uostą. Potiomkino paminklui geriausiai tiktų ištrauka iš laiško imperatorei, kuriame jis išsijuosęs giria Krymą – karo laivynui tinkamą ir šiaip gerą vietą. Šis pusiasalis būtų dar viskuo geresnis, jeigu mums pavyktų priversti totorius išeiti iš jo (еже ли мы избавимся татар навыход их вон). Daug yra tam būdų. Dievaži, jie neverti žemės, o Kubanė jiems gyventi tinkama (Екатерина II и Г. А. Потемкин. Личная переписка (1769-1791). – М., 1997). Žinoma, tokio įrašo nesulauksime.
Netekus žemės nemiela tėvynė
1860 metais Kryme lankėsi karo inžinierius generolas Eduardas Totlebenas, pašlovintas kaip vienas neseniai pasibaigusio Krymo karo didvyrių (jo vadovaujamus Sevastopolio bastionus anglai su sąjungininkais 1855 metais subombardavo, tačiau miestas galiausiai liko rusams, sutikusiems atsisakyti Juodosios jūros karo laivyno). Be karinių reikalų, generolas vykdė slaptą imperatoriaus Aleksandro II pavedimą ištirti Krymo totorių emigracijos į Turkiją aplinkybes. Totlebenas parašė carui ataskaitą, apie kurią viešai sužinota tik po trijų dešimtmečių, kai ją išspausdino Rusijos praeitį aprašinėjantis žurnalas (О выселении татар из Крыма в 1860 году //Русская старина Т. 78, 1893). Kalbėdamas apie pastarosios Krymo totorių emigracijos priežastis, generolas apžvelgė ir praeities dalykus.
Prieš 30 metų Kryme beveik nebuvo kitų žemdirbių, išskyrus laisvus totorius, ir nedaugelį asmenų, turėjusių sodus pietinėje pakrantėje bei upių slėniuose, – rašo Totlebenas. – Tuo tarpu dabar didesnė dalis žemės Kryme priklauso dvarininkams ir joje gyvenantys totoriai paversti beveik baudžiauninkais. Autorius tai laiko įrodymu, jog rusų didikai ir dvarininkai pasisavino totoriams priklausančias žemes, padedami valdininkų, kurie ir patys kaip reikiant pralobo.
Galima pridurti Krymo totorių apiplėšimą prasidėjus ne prieš 30 metų, o netrukus po pusiasalio užgrobimo, kai imta dalyti chano ir jau su pirmąja emigracijos banga pasitraukusių Krymo totorių žemes (taip pat krikščionių, Jekaterinos II iškeltų iš Krymo pusiasalio dar 1779 metais). Su tuščiomis žemėmis naujieji savininkai grobė ir likusių vietinių gyventojų sklypus. Pasak Totlebeno, nemokantys rusiškai, nežinantys svetimų įstatymų ir nuosavybės dokumentų neturintys totoriai buvo visiškai priklausomi nuo valdininkų sauvalės. Patiklius čiabuvius vertė pasirašinėti popierius, kurių tikrąją prasmę jie sužinodavo tik teismuose netekę savo nuosavybės, dažnai po daugelio metų.
Žemių grobimo pavyzdį parodė pats Krymo užkariautojas Potiomkinas, pirmiausia, kaip rašo rusų autoriai, paėmęs sau (забрав для себя) 86 460 dešimtines (1 dešimtinė – tai 1 hektaras su menku trupučiu) derlingiausių žemių Novorosijos gubernijoje, nusitaikė į gražiausią Krymo vietovę – Baidaros slėnį. Po netikėtos jo mirties (1791) 12 kaimų su 900 totorių kiemų, pievomis ir žūklės vietomis, sodais, malūnais, miškais, tame slėnyje esančiais, javais, gyvuliais, paukščiais ir su visu turtu, tiek kaimiečių, tiek ponų, atiteko Nikolajui Mordvinovui, Juodosios jūros laivyno kūrėjui, kurį Jekaterina II apdovanojo dešimtinėmis būsimojo kurorto – Jaltos vietoje dar 1794 metais (leido pačiam pasirinkti). Baidaros slėnis vadinamas Krymo Šveicarija. 2016 metų pavasarį žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinelė, jog Sevastopolio gubernatorius pasiūlė šiame slėnyje skirti žemės sklypą pramogų parkui, kurį statysianti Arkadijui Rotenbergui priklausanti bendrovė (anot „Forbes“ rusiško leidinio, brolių Rotenbergų turtas siekia $2,95 milijardo, jie priklauso artimiausiai prezidento Putino aplinkai).
Potiomkino asmeniniam sekretoriui teko „tik“ 57876 dešimtinės… 1816 metais Senato siųstieji tikrintojai nustatė, kad Kryme pusvelčiui išdalyta 500 tūkst. dešimtinių (daugiau kaip 1/5 visų žemių) rusų didikams, dvarininkams, taip pat dvarininkų teises įgijusiems Rusijai parsidavusiems Krymo totorių didžiūnams; nenuskriaudė savęs ir visa tai tvarkę valdininkai. 4 dešimtmetyje imperatorius Nikolajus I padovanojo savo žmonai dvarą Krymo pietinėje pakrantėje. Trijų paskesnių Rusijos carų šeimos vasaras leido Livadijos rūmuose, išgarsėjusiuose pasaulyje 1945 metų pradžioje, kai čia įvyko trijų sąjunginių valstybių vadovų Krymo (Jaltos) konferencija. Beje, archyvuose išlikę dokumentai liudija, jog Aleksandro II žirgams šerti buvo nuomojama į užsienį pabėgusių totorių žemė.
1877 metais išaiškėjo: valstybinių žemių Kryme nelikę nė 13% , o privačios sudaro 81%, iš jų dvarininkų – 57,5%. Iš XIX amžiaus pradžioje Krymo totorių valdytų apie 600 tūkst. dešimtinių žemės amžiaus viduryje jų nuosavybėje buvo likusi pusė, o XX amžiaus pradžioje – vos apie ketvirtadalis; XIX amžiaus viduryje tarp Krymo čiabuvių bežemiai sudarė 52%, XX amžiaus pradžioje – 64% (Кабузан В.М. Эмиграция и реэмиграция вРоссии XVIII-XX вв. – М., 1998).
Sovietiniai istorikai Krymo totorių prievoles chanų valdžioje laikė irgi priespauda: reikėjo atiduoti dešimtą dalį derliaus, eiti lažą 5-8 dienas per metus. Rusų dvarininkai, pasiglemžę čiabuvių žemes, savo nuosavybe, senu papratimu, ėmė laikyti ir juos pačius, be to, dar didesniais beteisiais negu tikrieji baudžiauninkai, nes buvo svetimos kilmės ir tikėjimo. Įžūliausias žemių grobėjas, tas pats Mordvinovas, stojo piestu sužinojęs norint valstiečiams grąžinti chano laikų prievoles. Kada Krymas priklauso Rusijai, – piktinosi būsimasis grafas, – neleistina rusų liaudžiai taikyti įstatymus iš chano knygų. Be to, mažų prievolių už nuomojamą žemę įteisinimas gali pasitarnauti tinginystei skatinti, visada žalingai. (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией//Сборник „Крым”. Ч. 1-я, 1930).
Kolonistų antplūdis
Ypatingosios komisijos ginčams dėl žemės nagrinėti nario Pavelo Sumorokovo duomenimis, 1783-1800 metais Krymą paliko iki 300 tūkstančių totorių (Сумароков П. Досуги крымского судьи или второе путешествие в Тавриду. Ч. 1. – СПб, 1803). 1854-1862 emigravo 192,4 tūkstančio (Кабузан В.М. Эмиграция…). Keturiose apskrityse jie apleido 687 kaimus, iš kurių 315 visiškai ištuštėjo. Vargu ar kruviniausias karas, ar visuotinis badas, ar pasaulinis maras galėjo per tokį trumpą laiką taip ištuštinti kraštą kaip pačios administracijos paskatintas totorių išsikraustymas, – rašė minėtasis Totlebenas. 1874 metais totorių jaunimas bėgo iš Krymo nuo visuotinės karo prievolės. Apie 30 tūkstančių Krymo totorių paliko pusiasalį per 1877-1878 metų rusų-turkų karą ir po jo…
Rusų istoriko ir demografo Vladimiro Kabuzano apskaičiavimu, XVIII amžiaus I ketvirtyje Krymo pusiasalyje gyveno 444 tūkstančiai totorių (95 % visų gyventojų), o 1793 metais – jau keturis kartus mažiau, nors ir šiuo metu jie sudarė akivaizdžią daugumą – daugiau kaip 87%. 1793 metais revizija parodė Kryme apsigyvenus 6,4 tūkstančio rusų, tarp jų į valstiečius (dirbančius valstybinę žemę) įrašytus atvykėlius iš užsienio, tai yra pabėgėlius baudžiauninkus, didžiarusius dezertyrus ir atsargos kareivius (Водарский Я. Е., Елисеева О. И., Кабузан В. М. Население Крыма в конце XVIII – конце XX веков. – М., 2003). Iškart po manifesto paskelbimo Potiomkino įsakymu Kryme buvo palikti gyventi dviejų pulkų kareiviai, jiems leido atsikviesti čionai savo šeimas. Į Krymą vežė sutikusias už kareivių tekėti merginas ir našles, viengungiai ėmė į žmonas ištraukusias iš kareiviškos kepurės jų vardus…
1795 metų gyventojų surašymo duomenimis, Kryme gyveno 156 400 žmonių (87,6 % Krymo totorių, 4,3 % rusų, 1,9 % graikų, 1,7 % romų, 1,5 % karaimų, 1,3 % ukrainiečių, 0,8 % žydų, 0,6 % armėnų, 0,1 % vokiečių, 0,1 % bulgarų). XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiaus pirmoje pusėje Tauridės gubernijoje atsirado užsienio kolonistai: rusų pusėje karuose su turkai dalyvavę graikai, iš Osmanų imperijos pabėgę bulgarai ir galiausiai vokiečiai (1798 metų pradžioje Jekaterina paskelbė manifestą dėl užsienio kolonistų įkurdinimo Kryme). Dvarininkai gabenosi savo baudžiauninkus. Anot vieno amžininko, Tauridės gubernatorius Borozdinas, šeimininkavęs 1807-1817 metais, labiau žiūrėjo ne krašto žmonių reikalų, o Kryme jam tekusių dvarų gėrovės. Jis perkėlė į savo valdas 1 000 savo baudžiauninkų, o vietiniams nesiteikė žemės nė išnuomoti. Kryme telkėsi pabėgę baudžiauninkai, Jekaterinos II atleisti nuo bausmės (1784). Vis dėlto atsikėlėlių daugumą sudarė Rusijos gubernijų rusai ir ukrainiečiai valstiečiai (gaudavo po 8-12 dešimtinių).
1864 metais, po antrosios Krymo totorių emigracijos bangos, pusiasalyje gyveno 198 700 žmonių (50,3 % Krymo totorių, 28,5 % rusų ir ukrainiečių, 6,5 % graikų, 5,3 % žydų, 2,9 % armėnų, 2,7 % vokiečių, 1,7 % karaimų, 1,6 % bulgarų). Vėliau į Krymą patraukė geresnio gyvenimo ieškoti iš baudžiavos išlaisvinti valstiečiais. 1897 metais čia gyveno 546 700 žmonių (35,6 % Krymo totorių, 33,1 % rusų, 11,8 % ukrainiečių, 5,8 % vokiečių, 4,4 % žydų, 3,1 % graikų, 1,5 % armėnų, 1,3 % bulgarų, 1,2 % lenkų, 0,3 % turkų).
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ne vienoje vietoje rusų raštuose rasime parašyta: tūkstančiai Krymo totorių iš pusiasalio išsikraustė patys (ушли сами). Tačiau toli gražu ne visi taip manė. Štai viename amžininko straipsnyje nurodoma tokia Krymo totorių emigravimo į Turkiją priežastis: Valdžia norėjo išplėšti Krymą iš totorių rankų ir apgyvendinti jame stačiatikius (Левицкий Г. П. Переселение татар из Крыма в Турцию // Вестник Европы. – 1882, № 10).
1833 metais Kryme rusų valdžia surinkusi sudegino totoriškas knygas ir rankraščius – metraščius, literatūros, istorijos, filosofijos veikalus (Кричинский А. Очерки русской политики на окраинах. Часть I: К истории религиозных притеснений крымских татар. Баку, 1919).
Kaip matyti iš knygos pavadinimo, autorius Krymo totorių religinę priespaudą laiko ištisa istorija). Beje, publicistas ir istorikas Leonas (Arslanas) Kričinskis gimė Vilniuje, kartu su kitu Vilniaus krašto totoriumi Motiejumi Sulkevičiumi 1918-1920 metais dalyvavo dviejų neilgai tvėrusių nepriklausomų respublikų – Krymo ir Azerbaidžano vyriausybių veikloje.
Bolševikams užgrobus valdžią Rusijoje, 1921 metais buvo sudaryta Krymo ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika), gyvavusi iki 1945 metų.
Bolševikai tikino suteikiantys visas autonomines teises ir laisves senojo režimo engtiems Krymo totoriams siekti kultūrinio ir ekonominio atgimimo. Tačiau netrukus viskas ėmė keistis.
Ir štai pereinu prie sunkaus klausimo – smurto leistinumo. Aš nuolat kalbėsiu apie tuos dalykus, nes jie sudaro sistemą ir yra svarbūs.
Jie kažkuria prasme net svarbesni negu tai, kuo baigsis Bastrykino ir Navalno dvikova, nes suprantama, kad valstybė įspraudė save į kampą ir net jeigu per trumpą laiką ji baigsis Bastrykino pranašumu, strateginėje laiko atkarpoje ji baigsis Navalno pergale.
O toliau kyla klausimas, o kokią valstybę mes kursime, jeigu tai gausis (kurti naują valstybę be Putino)? Ir kai man sako kaip Belkovskis, kad mes kursime europietišką valstybę su europietiškomis vertybėmis, man kyla klausimas: „Kokios bus tos europietiškos vertybės?“ Nes yra tam tikros vertybės, kurios sukūrė Europą. Jeigu galima, jas išvardysiu laisva tvarka.
