Moldovos vėliava
Kišiniovas, gruodžio 19 d. (ELTA). Moldovos saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas Aleksandru Musteata pirmadienį pareiškė, kad esama didelės rizikos, jog Rusija planuoja įsiveržimą į Moldovos teritoriją ir dabar tai esą tėra laiko klausimas, praneša „Sky News“.
Pasak jo, Maskva neatsisako planų per Pietų Ukrainą suformuoti sausumos koridorių į okupuotą Uždniestrės regioną. „Klausimas yra ne apie tai, ar Rusijos Federacija ryšis naujam puolimui Moldovos teritorijos kryptimi, o kada ji tai darys“, – televizijos stočiai „TVR-Moldova“ sakė A. Musteatu.
Saugumo ir žvalgybos tarnybos vadovas tvirtino, kad Rusija galimai svarsto keletą skirtingų puolimo scenarijų. Viename jų įsiveržimas numatomas sausio–vasario mėnesiais o kitame – kovą arba balandį. Tačiau visa tai esą priklausys nuo tolesnės karo Ukrainoje eigos.
Ukrainoje susitiko su Mykolajivo ir Dnipro miestų merais. Lauryno Kasčiūno nuotrauka
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas Ukrainoje susitiko su Mykolajivo miesto meru Oleksandru Senkevyčiumi ir Dnipro meru Borisu Filatovu. L. Kasčiūno teigimu, Rusijai keičiant puolimo strategiją, su miestų vadovais buvo aptartas pasiruošimas gynybai bei iššūkiai, su kuriais susiduria miestų gyventojai po Kremliaus invazijos.
Susitikime dalyvavo ir Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas bei Seimo narys Justinas Urbanavičius. Parlamentarai taip pat nuvežė paramą brigadai, šiuo metu nukreiptai atblokuoti atakuojamą Mykolajivą. NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas. Lauryno kasčiūno foto
„Turėjome susitikimą su Dnipro ir su Mykolajivo merais. Aptarinėjome, kaip jie mato savo miesto gynybą. Kontekstas čia yra labai svarbus ir ką mes išgirdome, tai labai aiškų Rusijos pareiškimą, kad jų tikslas šalia Donbaso yra koridorius iki Padniestres. Tai reiškia, kad jie atima ir Mykolajivą, ir Odesą, jų strategija keičiasi. Tai natūralus klausimas, kaip jie ruošiasi gintis, kaip ginasi iki šiol“, – lankydamasis Ukrainoje Eltai teigė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas L. Kasčiūnas.
L. Kasčiūnas pažymi, kad viena iš išgirstų Mykolajivo miesto problemų – tai vandens trūkumas ir sutrumpėjęs galimos Rusijos atakos laikas.
„Dabar jų problema yra ta, kad jie neturi miestuose geriamo vandens. Buitinėms reikmėms jie semia iš upės, o geriamą vandenį atveža sunkvežimiais. Pats vandentiekis Mykolajivo zonoje yra susprogdintas, tai dabar išgirdome, kaip jie sprendžia problemą ir laikiną sprendimą turės po dešimties dienų“, – kalbėjo NSGK pirmininkas kartu pridurdamas, kad šiuo metu rusų kariai yra už 20 kilometrų nuo Mykolajivo.
„Dabar jie yra pasiekiami ne tik su sparnuotosioms raketomis, bet ir su artilerija. Tai reiškia, kad laikas perspėti ir pasislėpti sutrumpėja, todėl gali atsirasti dar daugiau aukų“, – akcentavo L. Kasčiūnas.
Be to, NSGK pirmininko teigimu, šiuo metu Mykolajive neatstatomai susprogdinta 60 statinių, o apie 400 statinių yra dalinai sugriauti. Todėl, pažymi jis, parlamentarai su merais aptarė ne tik gynybą, tačiau ir tolesnę Europos Sąjungos paramą, siekiant atstatyti bombarduojamus miestus.
Ukrainos mieste Mykolajeve. Lauryno Kasčiūno foto
„Natūralu, kad šalia gynybos yra ir kitas klausimas, tai kas toliau. Europos Sąjungai ir mums jau reikia kalbėti, jau pradedame kalbėti, (…), kaip padėti atstatyti Ukrainą“, – kalbėjo NSGK pirmininkas.
L. Kasčiūno teigimu, vizito Ukrainoje metu Seimo nariai taip pat susitiko su 14-a brigada, kuri taikos metu bazuojasi Volynės srityje, o šiuo metu, anot jo, yra nukreipti atblokuoti Mykolajivą.
„Perdavėme paramą 14 brigadai, padedame, remiame kaip ir visi regiono politikai. Nuvežėme pikapus, termovizorius, medicininius reikmenis, turniketus, viską, ką galime. Tą darome jau ketvirtą kartą“, – teigė L. Kasčiūnas.
ELTA primena, tai ketvirtasis parlamentarų vizitas Ukrainoje, kurio metu suteikta parama prieš Rusijos sukeltą karą kovojančiai Ukrainai.
Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.
Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.
Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.
Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.
Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).
Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.
Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.
Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę.
Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR”! – ir bus jums tada geležinkelis.
