Gyveno kartą trys broliai: du buvo protingi, o trečias kvailas. Tai formule tapusi lietuvių liaudies pasakų pradžia. Tas kvailys pasakose visada gadina protingų brolių gyvenimą: elgiasi atvirkščiai negu protingi ir dažniausiai laimi. Taigi šiuo metu kvailio laimėjimas ir gąsdina, ir kelia nerimą, nes nežinia kur veda, juolab tada, kai labai neaišku, kas kvailelį tampo už virvutės.
Dabartinis gyvenimas dažnai primena tą mūsų liaudies pasakų formulę, kuri jau nebejuokingai ima sutapti su Sausio tryliktosios įvykiais: nacionalinio gelbėjimo komitetu, vaduotojais ant platformos, kalbančiais liaudies vardu, ir prievarta brukama nuostata turėti tik valdžios atstovų primestą vienintelę “teisingą“ nuomonę. O turėtų būti atvirkščiai. Valdžios atstovai turėtų ne savo nuomonę įteisinti kaip privalomą visiems, o atsižvelgti į daugelio žmonių norus. Dabar ta nepriimtina, o kartais net suklastota nuomonė įteisinama už mokesčių mokėtojų pinigus ir padaroma visiems privaloma. Labai neaišku, kas tokiu atveju kam dirba ir kokius turi siekius. Kas tai galėtų paneigti?
Continue reading „Skubama pakartoti Kosovo variantą Vilniaus krašte?”
