Ribiškių kraštovaizdžio draustinio priežiūrai ir vėl pasitelktos avys ir ožkos. Vilniaus m. sav. nuotr.

Istoriškai už gamtotvarką Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje buvusios „atsakingos“ avys vėl grįžta jo prižiūrėti – 15 avių ir 5 ožkos šienaus 2 ha draustinio plotą ir neabejotinai taps patrauklia edukacine priemone parko lankytojams, sakoma Vilniaus miesto savivaldybės pranešime.
 
„Per dieną viena tokia ,,žoliapjovė” nušienaus apie 10 kvadratinių metrų pievos. Nors ne itin greitos, bet šios žoliapjovės išmanios – ėda ne viską ir ne vienu metu, tad bus atkurtas natūralus pievos vaizdas ir bioįvairovė. Tikiuosi, tai taps ir atrakcija Ribiškių draustinio lankytojams”, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
 
Regioniniuose parkuose žymiai gausesnė augalų bioįvairovė. Čia negalima taikyti tų pačių principų, kurie taikomi šienaujant miesto parkus ar žaliuosius plotus. Siekiant atkurti istorines Ribiškių pievas, kuriose buvo išskirtinė gausa retų, saugomų augalų ir drugelių, nuspręsta pasitelkti visai kitą šienavimo būdą – avis ir ožkas. Šie gyvūnai ėda selektyviai, taigi vienus augalus nuės pirmiausiai, kitus – vėliau, kai kurių – apskritai neės. Ožkos dar nuėda ir iškirstų krūmų jaunas atžalas.
 
Avių ir ožkų skaičius pasirinktas pagal tvarkytiną plotą ir ganymo laiką – draustinio „šienautojos“ teritoriją prižiūrės iki rugsėjo 18 d.
 
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija Ribiškių kraštovaizdžio draustinio priežiūrai nusprendė pasitelkti gyvūnus, taip primindama, kad šioje vietovėje avys istoriškai buvo „atsakingos“ už gamtotvarką. Mat Ribiškės ilgą laiką buvo kaimas prie Vilniaus ir čia buvo natūrali, tradicinė augmenija bei pievų šienavimas, ganymas.
 
„Keičiantis gyventojams, keitėsi jų gyvenimo būdas, kaimas tapo miesto dalimi ir nebeliko pievų „naudotojų“, todėl per pastaruosius 30 metų jos apaugo/apžėlė krūmynais ir invazinių augalų guotais. Taigi ėmėmės kokios nors pagalbos užaugančioms pievoms – šienavimo „gyvąja technika“, – sako Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direktorė Jolanta Radžiūnienė.
 
Pasak jos, naująsias draustinio gyventojas pamatys pasirinkusieji tiek ilgąjį (6 km), tiek perpus trumpesnį Ribiškių pažintinio tako maršrutą. Neabejotinai avys ir ožkos taps puikiu akstinu išbandyti vaizdingą, kalvoto reljefo pėsčiųjų trasą.
 
Draustinio lankytojų prašoma nešerti avių ir ožkų savo iškylos krepšio patiekalais, nesivesti šunų į aptvarą, specialiai neatidarinėti vartelių, nes, ištrūkus vienai aviai, kartu iškeliaus ir kitos.
 
Avys ir ožkos yra žolėdės – jos ės žolę ir gers šalia tekančio Kaukysos upelio vandenį, o jei bus šeriamos bandelėmis, tiesiog neišgyvens. Pavojų kelia ir šunys – patirtis rodo, kad medžioklės instinktai gali prabusti net naminiams augintiniams, o avims ir jų buvimas šalia kelia baisų stresą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.22; 06:35

Miestams reikalingas vandeniui laidaus grindinys

Rengdami miestų rekonstrukcijos projektus erdvių planuotojai, architektai remiasi vidutinėmis meteorologijos tarnybos nurodomomis sąlygomis. Bet ar visada gamta yra „vidutinė“? Matome, kuo toliau (ypač pastaruoju laiku), tuo sudėtingiau prognozuoti orus – pasak sinoptikų, tai normalu, nes dėl šylančio klimato anomalinių atmosferos reiškinių daugėja, todėl ir orai tampa mažiau nuspėjami.

O tuomet „ne vidutinių oro sąlygų“ kontekste dar labiau išryškėja viena problema – paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų nesilaikymas techniniuose projektuose. Architektai apskritai „pamiršo“ vandeniui laidų grindinį, kuris privalomas pagal paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 7 punktą. Apklausti techninių projektų vadovai dažniausiai nėra girdėję apie tokio reglamento taikymą. Ar taip nėra ir dėl to, kad nėra jokios reglamento vykdymo kontrolės? Kartais susidaro įspūdis, kad miestų kūrimas vyksta spontaniškai, viskas palikta savieigai, o bendros vizijos nėra.

O to pasekmės: džiūstantys miestų alėjose pasodinti medžiai, kurie auga nedideliuose jiems paliktuose grindinio tarpeliuose, kai šaknys negauna pakankamai vandens, maisto medžiagų, oro, prasta parkų ir skverų žaliųjų zonų apsauga, tvarkymas, senkančios upės. Ar pas kaimynus kreiptis dėl išdžiūvusių upių nėra naivu ir gėda, kai savo kieme susitvarkyti nesugebama. Ne tik dėl oro sąlygų, bet ir dėl paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento nesilaikymo vyksta upių krantų erozija.

Dėl staigaus vandens lygio kilimo lietaus metu į vandens nuotekų vamzdynus paduodamas didelis vandens kiekis, kuris staigiai kelią vandens lygį – taip didėja potvynių miestuose tikimybė. Staiga padidėjęs vandens kiekis kelia grėsmę ir  miesto vamzdynams. Ką jau kalbėti apie upių užterštumą – kartu su dulkėmis per lietaus nuotekų vamzdžius į upes patenka net padangų, kurios turi būti surinktos miestuose, dalelės.

Perteklinė infrastruktūra – miesto konkurencingumo mažėjimas: miestuose norima tiesti naujus lietaus nuotekų tinklus, bet ar dėl to perkasime visą miestą, nekalbant apie tai, kad ateityje tuomet laukia dideli jų tvarkymo, išlaikymo kaštai.

Tai kiek gi reikės „paaukoti medžių“, kad išmoktume projektuoti? Nuo 1991 metų kietųjų dangų kiekis mieste padidėjo apie 2 kartus. Bet juk sprendimas yra šalia – naudoti, kur įmanoma, vandeniui laidžias dangas. Vandeniui laidaus grindinio naudojimas privalo būti įtraukiamas į projektavimo reikalavimus, tada, tikėtina, mažo intensyvumo gatvėms net nereikės lietaus nuotekų tinklų, mažiau būtų apkraunami miestų lietaus vandens surinkimo tinklai, mažiau iššūkių lauktų kiemų tvarkymo programų, parkuose nereikėtų ardyti gamtinės struktūros bei keisti susiformavusio gamtinio kraštovaizdžio.

Tereikia rengiant techninius projektus laikytis Reglamento reikalavimų bei ieškoti sprendimų, kurie nekenkia miestų tvarios architektūros ir darnios statybos vizijai, darniai miestų plėtrai.

Parengė Nerijus Bakasėnas

2019.07.09; 08:42

 

zivile_makauskiene

Siekiant sumažinti anglies dvideginio emisiją, kuri – kaip manoma – yra klimato atšilimo priežastis, 2008 m. gruodžio mėnesį ES priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos direktyvą, kuri privalomą tikslą – kad iki 2020 metų 20% visos bloko energijos sudarys energija iš atsinaujinančių šaltinių, pavertė teisės aktu. Pagrindiniai atsinaujinančios energijos šaltiniai – tai vėjas, saulės, vandens energija, geoterminė energija, biomasė ir kt.

Kadaise Olandija buvo vadinama vėjo malūnų šalimi, tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad tą vardą perėmė Vokietija. Jėgainių sparnai, varomi vėju, tapo neatskiriama šios šalies kraštovaizdžio dalimi. Vokiečiai gamina beveik pusę visos planetos elektros, gaunamos naudojant vėjo energiją. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad daugelį metų Aplinkosaugos ministerijai vadovavo Žaliųjų partijos atstovas, kuris statant kiekvieną naują jėgainę didžiavosi, jog jo šalis artėja prie aplinkai draugiškos valstybės idealo.

Continue reading „Vienintelė nauda – visi kurmiai išsilakstė”