Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato unikalią nuotrauką, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodžio mėn. Žagarės aikštėje sumesti nukauti Lietuvos partizanai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data ‒ 1945 m. gruodžio 8 d.
Tokios nuotraukos yra labai retos, nes NKVD‒NKGB pareigūnai panašius vaizdus fotografavo retai, o eiliniams gyventojams už tokių faktų fiksavimą grėsė tremtis arba ilgi metai lagerio.
Stepulaičių šeimos tremties byloje, kurioje rasta ši nuotrauka, nurodyta, kad maždaug 15 partizanų buvo nukauti per 1945 m. gruodžio pradžioje Žagarės valsčiaus Judraičių miške sovietinio saugumo surengtą karinę-čekistinę operaciją.
Tarp nukautų partizanų liudininkai vėliau atpažino Žagarės valsčiaus Martyniškių kaime gyvenusius tris brolius Arlauskus ir iš Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus kilusius keturis brolius Kundrotus. Šie partizanai 1944‒1945 m. lankydavosi Žagarės valsčiuje, Juodeikių kaime gyvenusių Stepulaičių namuose.
Juozas ir Marcelė Stepulaičiai bei du nepilnamečiai jų vaikai už partizanų slėpimą, aprūpinimą maisto produktais bei kitokios materialinės pagalbos teikimą, 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremti į Irkutsko srities Tyretės rajoną. Iš tremties šeima sugrįžo 1958 m. pradžioje.
Nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas yra vienas skaudžiausių pokario Lietuvos istorijos epizodų, taip pat – vienas brutaliausių komunistinio režimo nusikaltimų. Pokario metais Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse numesti žuvusių partizanų kūnai gulėdavo po kelias dienas, o kartais net ir ištisas savaites. Toks ciniškas sovietų valdžios elgesys turėjo atgrasyti Lietuvos gyventojus nuo priešinimosi okupaciniam režimui.
Kūnų niekinimas turėjo ir „operatyvinę prasmę“. Taip saugumas siekė išsiaiškinti žuvusių partizanų artimuosius, gimines bei žmones, palaikiusius ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais. Kiekviena sūnų apraudanti motina, kiekvienas ilgesnį laiką prie išniekintų kūnų stabtelėjęs ar žmogiškas emocijas parodęs žmogus, kurio nors žuvusio partizano giminaitis ar pažįstamas rizikuodavo pats patekti į saugumo akiratį, būti suimtas, nuožmiai tardomas ar ištremtas kaip „bandito-nacionalisto“ šeimos narys.
Vėlesniais metais sovietų valdžia visais būdais stengėsi ištrinti atmintį apie žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Sušaudytų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozapo Streikaus-Stumbro, paskutinio nukauto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų kūnai būdavo sumetami ir užkasami bevardėse kapinėse, bendrose duobėse su kriminaliniais nusikaltėliais.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.
S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.
Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.
Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.
Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.
Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.
Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.
Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!
Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.
Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.
Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.
Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?
Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.
Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.
Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.
Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.
Vienas iš 2018 m. Laisvės premijos laureatų partizanas Jonas Kadžionis iš Seimo tribūnos kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu prašydamas sustabdyti „tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.
Jonas Kadžionis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jis norėtų, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“.
„Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. Norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, ir aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai. Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti“, – sakė buvęs partizanas.
Pasak jo, jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų.
„Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – sakė J. Kadžionis.
Į tai sureagavę jo bendraminčiai salėje šaukė: „gėda, gėda…“.
Kalbėjęs Laisvės premija apdovanotų partizanų vardu J. Kadžionis turėjo ir daugiau pastabų valdžiai.
„Sakykite, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas? Ką reiškia kalbos, kad savi šaudė į savus? Kodėl iki šiol tebėra kolaborantų vila Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių? Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine, nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų“, – svarstė J. Kadžionis.
Seimas, anot jo, yra tarytum Lietuvos širdis. „Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Taigi padėk jums, Dieve“, – palinkėjo J. Kadžionis.
Sekmadienį minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.
Premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.
