Prieš 25 metus, 1991-ųjų gruodžio 8-ąją, Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovai susitikimo Belovežo girioje metu pareiškė, jog „SSR Sąjunga nustojo gyvuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė“.
Buvo pasirašytas Susitarimas dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo.
Lemtingas Ukrainos vaidmuo
Išsamiai žinome, kaip naktį iš gruodžio 7-osios į 8-ąją Belovežo girios viduryje jautėsi pirmasis nepriklausomos Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčukas. Apie tai jis papasakajo 1994-aisiais išleistoje knygoje – „Paskutinės imperijos dienos… Pirmieji vilties žingsniai“ (Останнi днi iмпериii… Перши кроки надii). Po vakarienės rusai su baltarusiais nuėjo į pirtį, o Ukrainos prezidentas su savaisiais patraukė pakvėpuoti grynu oru (spaudė čia neįprastas 30 laipsnių šaltis). Vaikštinėjo ir tarėsi apie dvi valandas.
Kravčukas į savo apartamentus grįžo antrą valandą nakties. Miego nesinorėjo. Įjungė toršerą ir ištraukė iš švarko kišenės lapelius su Kijeve rašytomis pastabomis. Dar kartą perskaitė. Po to paėmė pieštuką ir skaitė pabraukdamas svarbiausias vietas. Paslėpė užrašus, atsigulė, bet sukylančios mintys neleido užmigti. Dar du kartus kėlėsi ir vėl skaitė užrašus. Jis neabejojo savo idėjų teisumu ir tuo, jog atėjo laikas jas paskelbti. Aš dar Kijeve nusprendžiau sulaukti tinkamo momento. Ir tas momentas atėjo. Negalima buvo jo praleisti…
Tuo tarpu Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojo Jegoro Gaidaro namelyje susirinkę rusai ir baltarusiai naujo susitarimo projektą kūrė iki ryto. Gaidaras rašė ranka. Penktą valandą ryto apsaugos darbuotojai išvažiavo parvežti mašininkės ir rašomosios mašinėlės. Pradėjus skirstytis, per radiją suskambo SSRS himnas: Laisvųjų respublikų sąjungą amžiams… Ką tik parašytame projekte „sąjungos“ jau nebuvo. Kadangi Kravčukas išvakarėse kalbėjo nežinantis, kur yra Maskva ir kas yra Gorbačiovas, ir ragino iš viso pamiršti žodį „sąjunga“, projekto kūrėjai užrašė „Susitarimas dėl Demokratinių Valstybių Sandraugos sudarymo“. „Sandrauga“ niekam nekliuvo, Britų nacijų sandrauga netgi atrodė vos ne idealus pavyzdys.
Kaip atsimename, Aleksandras Hinšteinas savo knygoje „Jelcinas. Kremlius. Ligos istorija“ rašo, kad gruodžio 8-osios rytą įvyko siaubinga: dingo rankraštis. O atrado jį vieno iš Rusijos prezidento sargybinių… tualete. Nors tas beraščiu vaizduojamas sargybinis negalėjo turėti savo kambario (ne tokie dėl ankštumo miegojo pasitiesę čiužinius ant grindų), bet Rusijos dūmos deputatas ne visiškai iš lubų parašė. Autorius iš Rusijos delegacijos narių išgirdo, kaip užsienio reikalų ministras Kozyrevas per klaidą pakišęs rankraštį ne po mašininkės kambario durimis ir kaip rankraštis kuriam laikui dingęs.
Sunku patikėti ministrą patį nešus rankraštį mašininkei, juo labiau, kad jos rezidencijoje nė nebuvo. Rašomoji mašinėlė savo istorinių valandų dar laukė medžioklės draustinio raštinėje, beveik 20 km atstumu nuo Viskulių. Draustinio viršininko sekretorė dar miegojo savo namuose ten pat, Kameniukų kaime, ir nė nesapnavo, kad tą sekmadienį, kai rengėsi ruošti vaišių stalą vyro jubiliejui, ją paims iš namų tokiam reikalui… Šiaip ministrai nenešioja rankraščių mašininkėms. O štai prezidentui ir valstybės sekretoriui – kitas reikalas. Labai tikėtina, jog ministrui su rankraščiu teko lukterėti, kol prabus prezidentas…
Naujas derybų raundas prasidėjo po pusryčių su gera nuotaika. Borisas Jelcinas padovanojo Stanislavui Šuškevičiui laikrodį, taip atsidėkodamas už Rusijos prezidento palaikymą sunkią valandą – po vakarienės Baltarusijos parlamento vadovas spėjo prilaikyti ant laiptų susvyravusį Jelciną. Valstybių vadovai su antraisiais asmenimis užsidarė bilijardo salėje. Pirmąsias 30-40 minučių iš ten nebuvo girdėti nė garso. Po to išėjo sunerimusiais veidais Ukrainos premjeras Vitoldas Fokinas ir Rusijos valstybės sekretorius Genadijus Burbulis, greitai pasitarė su teisininkais. Dar po ketvirčio valandos iš salės atsklido šūksniai „Ura!“ – vadovai galiausiai suderino pirmą straipsnį. Jelcinui pasiūlius, kaip vėliau sužinota, pakėlė taures su šampanu. Toliau viskas ėjosi sklandžiai.
Leonidas Kravčukas papasakojo ir apie tai, kas vyko pačioje bilijardo salėje. Matau, Jelcinas į mane žiūri laukiamai. Ir aš nusprendžiau: išmušė valanda. Ukrainos prezidentas perskaitė savo pastabas iš jau minėtų užrašų. Jaudinausi, žinoma, kaip niekada gyvenime. Bet svarbiausia, manau, man pavyko visus įtikinti, kad alternatyvos neturime. Kravčukas paėmė švarų lapą, parkerį ir pasakė, kad pats rašys. Taip mes pradėjome. Patys rašėme, patys taisėme, be padėjėjų. Pagal senąjį protokolą, anksčiau niekada nebūdavo, kad valstybės vadovai patys rašytų valstybinius dokumentus. Rusų liudijimu, Kravčukas gal net daugiau iš jų projekto išbraukė, negu įrašė.
Anot Kravčuko, jį palaikė ir Burbulis. Naujas nepriklausomų valstybių darinys turėjo akivaizdžiai skirtis nuo senosios Sąjungos schemos, savo esme būti arčiau Europos bendrijos (tuo metu abreviatūra NVS dar nebuvo priimta).
Ukrainos prezidento pasiūlymai neatrodė, kaip staiga nušvitęs apreiškimas. Dar iki gruodžio 1 d. Ukrainoje įvyksiančio referendumo jis aiškino, jog Gorbačiovo siūloma Sąjunginė sutartis yra jau pliuskvamperfektas (praėjęs laikas). Mes nepatvirtinsime sutarties, kurioje bus numatyti kokie nors centriniai organai. Jokio centro neturi būti, išskyrus koordinavimo organus. Praėjus kelioms dienoms po Belovežo susitarimo ir kitų dokumentų pasirašymo, Jelcinas savaitraščiui “Аргументы и факты“ pareiškė, jog NVS sudarymas buvo vienintelis būdas įtraukti Ukrainą į kokių nors sąjunginių santykių orbitą visai nauju pagrindu… Mes žengėme platų žingsnį priekin kelyje į naują europinio tipo konfederaciją, tokią, kaip Europos bendrija. Norėdama likti sąjungoje su Ukraina, Rusija kito pasirinkimo ir neturėjo.
Buvęs SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas savo knygoje „91-ųjų gruodis. Mano pozicija“ (Декабрь-91. Моя позиция) aiškina, esą Rusijos vadovybė pasinaudojusi Ukrainos fenomenu jo siūlomos Sąjungos idėjai sužlugdyti. Girdi, Rusijos prezidento aplinkoje seniai gyvavo šūkis „Sąjunga be centro“. O štai ką pareiškė tas pats Kravčukas, pasirašius Belovežo susitarimus: Pasirodo, viską galima operatyviai išspręsti, kai ant kelio nėra rąsto, vadinamo centru.
Kas negeria šampano – tas nerizikuoja?
Įvykdę valstybinį perversmą ir bijodami suėmimo, sąmokslininkai jautė gyvulišką baimę, kurios negalėjo nuslopinti nė gausiai vartojamas alkoholis, – parašė 2010 metais išėjusioje knygoje „Gorbačiovo ir Jelcino sąmokslas. Kas stovėjo už Kremliaus šeimininkų?“ (Заговор Горбачева и Ельцина. Кто стоял за хозяевами Кремля?) rusų autorius Aleksandras Kostinas.
O štai reportažas iš Viskulių rezidencijos, tekusios Baltarusijos prezidentui, praėjus 12 metų po atmintinos trijų valstybių vadovų viešnagės. Žurnalistas susitiko su vietiniais darbuotojais ir sužinojo kai kurias ano istorinio įvykio smulkmenas: kaip Ukrainos prezidentas medžioklėje nespėjo iššauti į šerną ir panašiai. Visi vienu balsu smerkia žurnalistus, apskelbusius, kad susitarimas buvo pasirašytas girtame įkarštyje, – atkreipė dėmesį Mečislavas Dmuchovskis leidinyje “Советская Белоруссия. Собеседник”. – Niekas negėrė! Tik KGB sargybiniai po to, kai visi išvažiavo, kaip reikiant malšino stresą. Dar rašyta, jog sugriauti Sąjungą sumanyta pirtyje. Tuo tarpu nei Kravčukas, nei Jelcinas nėjo į pirtį… Baltarusiai tuo „Niekas negėrė!“ gal norėjo pasakyti nebuvus nieko panašaus į kadaise Belovežo girioje medžiojusių kunigaikščių, karalių ir imperatorių užmojus?
Leonidas Kravčukas savo knygoje papasakojo ir apie gruodžio 7-osios vakarojimą su broliškų valstybių vadovais. Per vakarienę ant stalo stovėjo „Belovežo“ degtinė. Aš irgi išgėriau. Nežinau, ką darė Jelcinas po to, kai mes išsiskyrėme. Bet kitą rytą, kai mes susėdome ir pradėjome dirbti, Jelcinas buvo blaivus kaip stiklas. Aš neperdedu! Jis buvo puikios savijautos, energingas, turėjo idėjų. Baltarusijos parlamento pirmininkas Stanislavas Šuškevičius aiškino, kad kuriant dokumentą jis pats buvo kaip prie vairo, o kiti elgėsi beveik taip pat; vėliau jie leido sau šiek tiek gero konjako ir atsipalaidavo tik vakare, po dokumento pasirašymo prieš televizijos kameras.
Baltarusijos vyriausybės vadovui Viačeslavui Kebičiui buvo pavesta bendrauti su žiniasklaida, kurios susirinko viso labo… penki žmonės. Baltarusijos naujienų agentūros direktorius Jakovas Alekseičikas įsiminėjo Kebičiaus žodžius, kad Jelcinas yra ne visiškai formoje ir todėl geriau nieko jo neklausinėti. Tuo tarpu Jelcinas po Susitarimo pasirašymo nusprendė pats prabilti į žurnalistus. Bet Baltarusijos ministrų tarybos spaudos tarnybos vadovas, atmindamas viršininko nurodymą, nutraukė aukštąjį svečią: Borisai Nikolajevičiau, nereikia nieko kalbėti, viskas juk aišku! Rusijos prezidentas nustebo. Na, jeigu jums viskas aišku… – burbtelėjo ir išėjo iš salės.
Ukrainos ministras pirmininkas Vitoldas Fokinas: Tai, kad Belovežo girioje dokumentai buvo priimami ir pasirašomi girtame kvaitulyje – begėdiškas melas! Tiesa, vakarais, vakarieniaujant, jie leisdavę sau taurelę išlenkti. Bet mes buvome jauni, aktyvūs ir, atsiprašau, ne kvaili, mes suvokėme, ką darome, todėl gyvenome, galima sakyti, blaivų gyvenimą. Fokinas stebėjosi Boriso Jelcino gebėjimu išgerti – kaip reikiant išgerti! – ir kitą rytą būti žvaliam kaip agurkėlis. Fokinas sakė netgi mėginęs ištraukti iš Boriso Nikolajevičiaus tokios sveikatos paslaptį, bet tas tik juokavo. Išgerti Jelcinas mėgo, tai buvo jo prigimtyje, bet niekada rimtų sprendimų įkaušęs nepriimdavo.
Viso to nevertėtų nė prisiminti – kokios derybos be vakarienės ir koks pasirašymas be šampano taurės. Ypač žinant, kad dar neseniai, iki Gorbačiovui paskelbiant „sausąjį įstatymą“, Sovietų Sąjungoje iš viso nieko nevykdavo be vaišių. Jeigu ir būtų buvę kas nors keista Belovežo girioje, tai žinia, kad baltarusiai per vakarienę vaišino broliškų tautų pasiuntinius vien arbata… Ir vis dėlto šioje temoje esama šiokios tokios keistenybės, gal net konspiracinės.
Viačeslavas Kebičius papasakojo, kaip valstybių vadovai ir antrieji asmenys gruodžio 8-osios pirmoje pusėje kūrė Susitarimo tekstą. Kai pavykdavo sklandžiai išdėstyti straipsnį, jis gaudavęs užduotį: eik, įpilk po taurę šampano. Stipriųjų gėrimų, kai dirbome, iš viso nevartojome. Tik vėliau, kai viskas baigėsi… – aiškino Kebičius.
Sako, Genadijus Burbulis vis kalbinęs Jelciną: Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: parašom eilutę ir taurelę išgeriam, eilutę – ir taurelę. O Vitoldas Fokinas pasivedėjęs Burbulį į šoną ir papriekaištavęs: Ką jūs darote? Kam jį girdote? Burbulis atsakęs negerai, nepagarbiai: Tu ką, nematai, jis pats šito nori. Ir tada Fokinas, kaip buvęs šachtininkas su tvirtais kumščiais… Neseniai kalbėdamas su ukrainiečių žurnalistu ir leidėju Dmitrijumi Gordonu pirmasis nepriklausomos Ukrainos vyriausybės vadovas patvirtino buvus tokį nemalonų pokalbį su Rusijos valstybės sekretoriumi, bet jie tik susistumdę… Jokių pykčių nelikę.
Iš tikrųjų Rusijos delegacijos ideologinio vedlio, filosofo Genadijaus Burbulio elgesys rodosi keistokas. Nebent… Kaip prisimena vėlgi Viačeslavas Kebičius, žodžius apie SSR Sąjungos panaikinimą jie įrašė į Susitarimą Burbulio pasiūlymu po to, kai visas tekstas jau buvo parašytas, perskaitytas ir visi jam pritarė. Ir tada esą Burbulis kreipėsi į Jelciną: dokumente trūksta dar vieno straipsnio. Pirma mes turime denonsuoti 1922 metų Sąjunginę sutartį, – paaiškino valstybės sekretorius prezidentui. – Tik tokiu atveju mūsų susitarimai teisės požiūriu bus visiškai korektiški.
Valstybių vadovai su tuo sutiko. Ukrainai užteko ir to, kad ji išstoja iš SSRS kartu su Rusija ir Baltarusija. Tuo tarpu Rusija, vien išstojusi iš SSRS, turėtų palikti buvusiai sovietinei imperija pusę valdų, o Gorbačiovas išsaugotų sostą Maskvoje. Tęsti priešpriešą su sovietiniu prezidentu Jelcinui nebuvo jokio reikalo. Taigi reikėjo SSRS paleisti. Gal Burbulis manė, kad Jelciną tam reikia parengti? Juk dar prieš kelias dienas ir jis, ir Šuškevičius tebebuvo linkę į Gorbačiovo projektą, nors ir reikalingą patobulinimų.
KGB apsuptyje
Maskvoje leidžiamas savaitraštis “Аргументы и факты“ praėjus daugiau kaip dvidešimt metų nuo Belovežo susitikimo teberašo, kad vieta Susitarimui pasirašyti buvo pasirinkta ne šiaip sau: Belovežo giria buvo keli kilometrai nuo SSRS valstybinės sienos, ir pasirašantieji turėjo pabėgimo per mišką į Lenkiją planą tam atvejui, jeigu Gorbačiovas būtų pamėginęs juos suimti. Bet to neįvyko… Beje, tai ne kieno kito, o anais laikais gerai žinomo Viktoro Alksnio, buvusio SSRS ir Rusijos deputato, kadaise Gorbačiovo, o vėliau ir Putino priešininko išvedžiojimai. 2013 metais išėjo jo knyga „Sudiev, imperija! Ačiū Putinui“ (Прощай, империя! Спасибо Путину). Kai kas dar nurodo stovėjus sraigtasparnį ar net kelis su įjungtais varikliais – jeigu prireiktų staigiai bėgti nuo Gorbačiovo įniršio.
Kai ką sąmokslininkams gal ir pavyko nuslėpti. Kijeve leidžiamas laikraštis „Рабочая газета“ 1991 m. gruodžio 4 d. parašė, kad išvakarėse JAV prezidentas Džordžas Bušas paskambino Leonidui Kravčukui ir pasveikino jį išrinktą Ukrainos prezidentu. Kravčukas pasakė, kad jam skambino Jelcinas ir patikino Rusiją pripažinsiant Ukrainą kaip nepriklausomą valstybę. Kravčukas pranešė, kad jis, Jelcinas ir Baltarusijos parlamento vadovas susitiks artimiausią šeštadienį Minske ir aptars jų vadovaujamų respublikų vidaus ir užsienio politiką. Atrodo, pats Kravčukas nežinojo, kad susitikimas vyks vidury Belovežo girios, Viskuliuose.
Medžioklės draustinio direktoriui prieš penketą dienų buvo nurodyta viską parengti svečių priėmimui, iš anksto atvyko Rusijos prezidento asmens sargyba ir buvo atvairuotas prezidentinis limuzinas. Prieš išskrisdamas iš Maskvos Jelcinas susitiko su Gorbačiovu ir kalbėjo kviesiąs Kravčuką stotį į naują Sąjungą… O gali iškilti ir slavų valstybių sąjungos tema, jeigu naujasis Ukrainos prezidentas spyriosis.
Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Širkovskis, kaip pats sakė, jau 12-ą nakties pranešė Gorbačiovui apie tai, kas kalbama (turėjo sėdėti kartu su visais prie vakarienės stalo) ir paprašė nurodymų, kaip elgtis toliau. Gorbačiovas liepė paskambinti po 20 minučių. Generolas dvi valandas skambinėjo Gorbačiovui, bet tas taip ir neatsakė. Alksnis tvirtina, jog į Belovežo girią atsiųstas KGB specialiosios paskirties būrys laukė iš Maskvos įsakymo suimti sąmokslininkus, bet taip ir nesulaukė.
O gruodžio 8-osios rytą generolas Širkovskis priėjęs pakalbino ir savo ministrą pirmininką: Viačeslavai Francevičiau, juk tai pats tikriausias valstybės perversmas! Aš pranešiau apie visa tai į Maskvą, į komitetą… Laukiu Gorbačiovo įsakymo… Kebičius apstulbo. Rodos, ne iš bailiųjų, bet nuo šito pranešimo skruzdės nubėgo per nugarą, atšalo rankos. Prie kiekvieno gyvenamojo namelio budėjo po du saugumiečius, ir tai reiškė, jog kol kas viskas daroma teisėtai.
Kebičius paklausė: Kaip manai, ar gali būti toks įsakymas? Saugumiečių generolas: O kaip gi! Juk tai – akivaizdi valstybės išdavystė, daiktus vadinant tikrais vardais. Supraskite mane teisingai, aš negaliu tylėti. Daviau priesaiką. Kebičius: Būtum nors mane įspėjęs! Saugumietis: Bijojau, kad nesutiksite. O ir nenorėjau jūsų painioti. Jeigu kas, visą atsakomybę prisiimsiu pats. Kebičiui susidarė įspūdis KGB generolą norint įtikti ir vieniems, ir kitiems.
Atrodo, Viskuliuose niekam nebuvo paslaptis, kas gali įvykti. Baltarusijos televizijos operatorius Vladimiras Andronovas sutiko pažįstamą iš Bresto srities KGB. Saugumietis atėjo pasišildyti, atstovėjęs sargybą. Iš jo Vladimiras išgirdo, kad Gorbačiovas siunčia čionai specialiosios paskirties būrį „Alfa“.
Sako, ne vienas Gorbačiovą ragino suimti sąmokslininkus. Antai išgarsėjęs savo žygiais prieš komunistus – rugpjūčio maišto vadeivas Rusijos viceprezidentas Ruckojus, taigi Jelcino pavaduotojas, įsiprašė priimamas SSRS prezidento ir primygtinai siūlė vadovaujantis įstatymais suimti tą girtą trijulę, pasirašiusią JAV palankią gėdingą sandėrį. Gorbačiovas pabalo, o paskui subruzdęs paprašė SSRS gelbėtojo nusiraminti, nes įvykis nėra toks dramatiškas… padėtį galima išgelbėti. Ruckojus aiškino taip ir nesupratęs Gorbačiovo elgesio: Arba jis viską žinojo ir buvo tiesioginis sąmokslo dalyvis, arba tiesiog išsigando tuo metu, kai buvo sprendžiamas visame pasaulyje įtakingos didžios valstybės likimas.
Daugiausia rašoma, kaip Jelcinas skambino JAV prezidentui, o Šuškevičius – buvusios SSRS prezidentui. Neaišku, ar pirmam, ar ne, Jelcinas paskambino žmogui, nuo kurio priklausė labiau nei nuo Gorbačiovo – SSRS gynybos ministrui Jevgenijui Šapošnikovui. Šis pirmomis dienomis po pučo gavo šį postą iš Jelcino rankų ir iki šiol klausė jo neprieštaraudamas. Rusijos prezidentas pranešė maršalui, kad trys slaviškosios valstybės įkūrė NVS ir perskaitė ištraukas iš Susitarimo, kur kalbama apie gynybą. Šapošnikovui patiko, kad strateginėse pajėgose išlieka vieningas vadovavimas. Be to, jam pranešė, kad sudaryta NVS gynybos taryba ir kad ši taryba jau paskyrė Šapošnikovą strateginių pajėgų vyriausiuoju vadu. Maršalas su šiuo paskyrimu sutiko.
Kaip vėliau pasakojo Šapošnikovas, iškart po šito pokalbio jam paskambino Gorbačiovas. Susidarė įspūdis, kad jis labai gerai viską žino. Tu juk dabar kalbėjai su Jelcinu. Kas ten Baltarusijoje? Maršalas nežinojo, ką sakyti, ir raitėsi, kaip žaltys keptuvėje. Gorbačiovas: Nelįsk ne į savo reikalus, įspėju! Ir padėjo ragelį.
Vėliau Sergejus Šachrajus teigė, jog Gorbačiovas tą vakarą mėgino prisiskambinti karinių apygardų vadams. Kadangi ministras nusišalino, SSRS vyriausiajam ginkluotų pajėgų vadui teliko prašyti žemesnių vadų paramos. Bet jam nieko neišėjo. Jegoro Gaidaro žodžiais, SSRS prezidentui nepavyko rasti nė vieno ištikimo pulko. Jelcino pavaldiniai spėjo anksčiau paskambinti aukštesniems vadams.
Paslaptis, kuri nieko nepakeis
Rusijos prezidentas, sako, skubinosi susisiekti su Vašingtonu – pranešimas Bušui reiškė neatšaukiamą įvykusio fakto pripažinimą ir tam tikrą apsidraudimą nuo Gorbačiovo priešiško veikimo. Pokalbis truko apie pusę valandos. Jelcinas patikino, jog Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje išliks vieninga branduolinio ginklo kontrolė ir kad valstybių vadovai vykdys Sovietų Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus. Jelcinas kalbėjo keturių valstybių vardu: jų pusėje esąs ir Kazachijos prezidentas Nazarbajevas, jis netrukus atskrisiąs į Minską ir pasirašysiąs Susitarimą. Nenuslėpė, kad Gorbačiovui dar nepranešta. Bušas tylėdamas klausė, tardamas retsykiais „Aišku“. Nieko prieš nepasakė ir pažadėjo perskaityti dokumentą.
Tą dieną Jelcinui, visų liudijimu, buvo nelengva. Jis žinojo, jog susidūrimo su SSRS prezidentu išvengti nepavyks, ir svarstė, kieno paramos gali tikėtis. Jis labai nenorėjo,kad į Gorbačiovo pusę pereitų Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas, įtakingiausias vadovas musulmoniškoje buvusios SSRS dalyje. Kazachijos teritorijoje, kaip ir Rusijoje, Ukrainoje bei Baltarusijoje, buvo branduolinis ginklas. Ten gyveno daug rusų, todėl ir Kazachstaną iš pradžių norėta įtraukti į rytinių slavų sąjungą. Jelcinas liepė pavaldiniams skambinti į Kazachstano sostinę, tada dar Almatą. Ten atsakė, jog Nazarbajevas išskrido į Maskvą.
Jelcinas susisiekė su Nazarbajevu po to, kai šio lėktuvas nutūpė Maskvoje ir pakvietė jį atskristi į Minską; atrodo, su juo pakalbėjo ir kiti vadovai. Nazarbajevas pažadėjo išskristi į Minską iškart po to, kai Maskvoje pasipildys kuro, ir paprašė Susitarimo be jo nepasirašinėti. Štai tada Ukrainos vadovai ir patraukė į medžioklę. Buvo jau po pietų ir girioje juos užklupo ankstyva prieblanda. Fokino pasakojimu, jam vis dėlto pavyko prožektorių šviesoje nušauti šerną. Žvėrį spėta išdoroti, iškepti mėsą ir patiekti į stalą.
O Nazarbajevo vis nebuvo. Vienų aiškinimu, paskambinęs kažin kas iš Kazachstano prezidento sekretoriato pranešė, jog dėl techninių priežasčių jis neatskris. Fokinas tvirtina, kad jam pavyko prisiskambinti pažįstamam Gorbačiovo padėjėjui ir pasiteirauti, ar nėra Kremliuje Nazarbajevo. Padėjėjas atsakė: Michailas Sergejevičius užsidarė su juo kabinete. Taip išaiškėjo Nazarbajevą perėjus į Gorbačiovo stovyklą. Žinia, kad Kazachstano prezidentas neatskris, visiems paliko, Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos liudijimu, slegiamą įspūdį. Ką Gorbačiovas pasakė Nazarbajevui? Kodėl šis pakeitė savo ketinimą? GalSSRS prezidentas tikrai pasirengęs panaudoti prieš sąmokslininkus jėgą?
Nazarbajevas su dar dešimt buvusių sovietinių respublikų(be Baltijos šalių ir Gruzijos), o dabar – suverenių valstybių vadovų pasirašė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo protokolą nepraėjus ir dviem savaitėms – gruodžio 21-ąją. Po keturių dienų Michailas Gorbačiovas viešai pareiškė atsistatydinąs iš SSRS prezidento pareigų.
O kokia paslaptis? Vidoldas Fokinas tikina telefonu pasakęs Nursultanui Nazarbajevui: Tu galėsi prie mūsų trijų vėliau prisijungti (pasirašyti Susitarimą kada galės). Bet Nazarbajevas atsisakęs: Ne, mantai netinka, aš noriu pasirašyti su visais. Štai randame parašyta, jog 14 val. 17 min.įvyko nepataisoma: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos neliko. Šis istorinis faktas įregistruotas dokumente, kurį pasirašė Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai. O štai kitoje vietoje rašoma, jog Nazarbajevo laukė iki vėlyvo vakaro ir netgi atidėjo pasirašymą.
Dar įdomiau pasidaro sužinojus, jog Belovežo girioje pasirašyto Susitarimo dėl Nepriklausomų valstybių sudarymo originalo… niekur nerandama. ViačeslavasKebičius prisipažino ant stalo Viskulių rezidencijoje matęs tik puslapį, kuriame turėjo suraityti parašą. Kadangi laukė atskrendant Nazarbajevo, į Susitarimo tekstą turėjo būti įrašytas ir Kazachstanas. Kadangi laukė Kazachstano prezidento, tai ar pasirašė Susitarimą prieš televizijos kameras 14 val. 17 min., kaip teigiama?
Suprantama, tai nieko nekeičia. 1991 m. gruodžio 25 d. 19 val. 38 min. viršum Kremliaus raudona SSRS vėliava buvo pradėta nuleisti ir pakeista Rusijos trispalve.
2016-12-08; 09:10
