
Prezidentas Gitanas Nausėda pranešė savo verdiktą dėl Ingridos Šimonytės pasiūlyto kandidatų į ministrus sąrašo. Kaip ir skelbta anksčiau, Prezidentūra paskirtosios premjerės Ingridos Šimonytės kandidatų sąrašo į visas ministerijas netvirtins.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.
Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis
Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pamatomi po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.
Viskas pasikeitė 2009 m., kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.
Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.
Nespėti darbai
Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.
Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.
Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas, visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst.
Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?
Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu, ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?
2018.08.21; 15:25
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, atkreipdami dėmesį, kad vykdomas Astravo atominės elektrinės (AE) projektas yra Kremliaus geopolitinis projektas, kuriuo siekiama Lietuvą ir kitas Baltijos šalis išlaikyti energetinėje priklausomybėje.
„Į šį geopolitinį projektą, kaip ir į „Nord Stream 2“ projektą, Kremlius investuoja milžiniškas, 10 mlrd. eurų siekiančias sumas. Akivaizdu, kad tokių geopolitinių projektų realizavimas Kremliui yra tiek svarbus, kad tikslui pasiekti gali būti pasitelktos įvairios priemonės, taip pat energetinio šantažo. Galima prognozuoti, kad netrukus galime sulaukti atitinkamo Kremliaus šantažo, grasinant, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės bus artimiausiu metu atjungtos nuo BRELL sistemos, kol jos dar tam nėra tinkamai pasirengusios ir dėl to tariamai patirs didelių nuostolių. Vienintele sąlyga išvengti tokių pasekmių tokio šantažo atveju gali būti pasiūlyta visam laikui įsileisti Astravo AE elektrą į Lietuvos rinką, nors tą ir draudžia neseniai priimtas specialus įstatymas. Paklusimas tokiam šantažui Lietuvai turėtų labai blogų geopolitinių pasekmių“, – konstatuoja Seimo narys Andrius Kubilius, nuogąstaudamas, ar Vyriausybė pasiruošusi tokiai situacijai.
Pasak parlamentaro, toks galimas Kremliaus šantažas gali tapti viena iš svarbių 2019 metų Prezidento ar 2020 metų Seimo rinkimų temų. A. Kubilius atkreipia dėmesį, kad tokiam galimam Kremliaus šantažui Lietuva turi būti ne tik tinkamai politiškai ir techniškai pasirengusi, bet ir apie tokį pasirengimą pranešusi, o tam reikia neatidėliotinai įgyvendinti dvi nuostatas.
„Pirma: jau artimiausiu metu, dar šį pusmetį, Vyriausybė, taip pat Seimas, turėtų viešai pareikšti, kad tuo atveju, jeigu Kremlius bandys daryti tokį politinį šantažą, grasindamas jau 2020 ar 2021 metais Lietuvą išjungti iš BRELL sistemos, tuo pat metu gąsdinant elektros kainų Lietuvoje tariamu padidėjimu ar galimu Lietuvos elektros sistemų veikimo nestabilumu, Lietuva ir jos Vyriausybė tokiam šantažui nepasiduos, nes tokiam įvykių scenarijui bus tinkamai pasirengusi“, – sako A. Kubilius.
Antra: Vyriausybė neatidėliodama turi, jo nuomone, parengti, paskelbti ir pradėti įgyvendinti techninį Lietuvos desinchronizacijos planą. Politiko teigimu, jis turi susidėti iš keleto labai konkrečių kalendorinių tarpusavyje susijusių veiksmų planų, kuriuos įgyvendinus Lietuva galėtų nesibaiminti, kad Kremlius gali imtis šantažuoti, jog nuo 2021 metų sausio 1 d. Lietuva bus atjungta nuo BRELL sistemos.
„Šiuo metu Seimo komitetams Vyriausybės pateikiami veiksmų planai parodo, kaip Lietuva, nuo 2020 metų pradėjus veikti Astravo AE, neįsileis Baltarusijoje pagamintos elektros energijos, tačiau to neužtenka. Iki 2021 metų turime būti įgyvendinę planą, kaip Lietuvos elektros sistemos veiktų stabiliai ir be trukdžių tuo atveju, jeigu Lietuvos elektros sistema būtų atjungta nuo BRELL sistemos“, – sako Seimo narys D. Kreivys.
Kreipimosi autoriai prašo padaryti viešą pareiškimą, kad tuo atveju, jei būtų pastatyta ir pradėtų veikti Astravo atominė elektrinė, Lietuva nepasiduos spaudimui įsileisti elektrą iš Baltarusijos net jei būtų sulaukta grasinimų destabilizuoti Baltijos šalių elektros energetikos sistemos darbą. Taip pat reikalaujama pateikti aiškų veiksmų planą, kaip išlaikyti Lietuvos ar Baltijos valstybių elektros energetikos sistemos stabilų veikimą ilgesnį laikotarpį, kol Baltijos valstybės pradės veikti sinchroniškai su kontinentinės Europos tinklais tuo atveju, jei Rusija imtųsi veiksmų destabilizuoti mūsų energetinę sistemą.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.05.26; 08:45